NAUJI AVARINGUMO ANTIREKORDAI: VIS DAR ESAME PRASČIAUSIŲ PENKETUKE

Policija skelbia, kad šiemet fiksuojami nauji avaringumo antirekordai. Palyginus su pernai, tuo pačiu metu avarijų šalyje padaugėjo bene dvigubai, pranešama LNK reportaže.

„Būna bangavimas. Kažkuriais metais daugiau – kažkuriais metais mažiau, kažkada žiema šiltesnė – kažkada žiema su sniegu. Norint, kad avaringumas kristų, kad tolygiai, sistemiškai mažėtų žuvusiųjų skaičius, turi būti kažkokie apibrėžti veiksmai, kurių dabar labai nesimato“, – komentavo saugaus eismo ekspertas Artūras Pakėnas.

– Apie tuos veiksmus galėsime pakalbėti šiek tiek vėliau. Bet mes mėgstame girtis, kad bent jau statistikoje mes kiekvienais metais atrodome vis geriau. Kiek tai yra teisinga?

– Tai yra teisinga, žiūrint, ką, kokius matavimo vienetus mes rodom. Šiuo metu mes esame lyderiai gerėjime, turintys geriausią, didžiausią pagerėjimą. Tai reiškia, kad mes buvome labai prastoje vietoje ir mes dabar iš tikrųjų vejamės tą visą Europos, Europos Sąjungos traukinį, bet dar neprisivijom. Mes greičiausiai šiuo metu bėgam arčiau to, bet dar vis tiek atsiliekam. Tai esam atsiliekantys, bet po truputį artėjame – mūsų situacija tokia.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip atrodo mūsų kaimynai lenkai, latviai? Mėgstam ir į estus lygiuotis.

– Mes, kalbant apie avaringumą, esame prasčiausių penketuke. Tai ten būtent paminėta Lenkija, Latvija, jeigu dabar neklystu – Rumunija, Bulgarija ir mes. Šitos penkios šalys ir dar viena iš pietinių šalių kartais prisijungia. Estai yra, jeigu imame Europos avaringumo vidurkį, jau žemiau to vidurkio, pas juos yra geresnė negu vidutiniškai situacija.

– Jeigu žiūrėsime į Skandinavijos šalis, reiškia, kad šiek tiek Skandinavijoje ir toje pačioje Estijoje situacija yra geresnė?

– Taip, pas juos situacija šiuo požiūriu, ne tik pas juos, labai nebloga. Dabar jau nebe Europos Sąjungos šalis, bet Anglijoje buvo labai nebloga situacija. Šiaip tai, be abejo, reiktų pažymėti Skandinavijos šalis.

Tenka važinėti po Lietuvą ir su apgailestavimu pastebėti, kad keliai prastėja kasmet ir akivaizdžiai prastėja. Kai kurių kelių būsena yra tokia, kad važiuoti maksimaliai leistinu greičiu darosi pavojinga.

– Ar mes turėtume persikelti pas save tų šalių praktiką? Ką mes galėtume padaryti? Jūs minėjote, kad reikėtų veiksmų plano, reikėtų imtis priemonių, kad tų avarijų būtų mažiau.

– Na, tai ne vieno žmogaus sprendimai. Tokius planus reikėtų kurti vyriausybiniu lygiu, kur būtų kažkokios ekspertų komisijos, kurios išanalizuotų, sakysime, priežastis. Galbūt ten anksčiau avaringumo situacijos priežastys buvo visai kitos. Mums reikia pirmiausia pasižiūrėti, kokių avarijų padaugėjo, dėl ko, kokios priežastys – ar dėl to, kad daugiau geriam, greičiau važiuojam, ar nepaisom šviesoforo. Ir tada žiūrėsime, ką su tuo daryti. Kaip ir gydytojams pirmiausia reikia nustatyti diagnozę. Žinote, jeigu žmogui lūžo koja, tai aspirinas kažin, ar padės. O kaimynas, mat, susirgo peršalimu ir jis gėrė aspiriną ir jam padėjo, tai ir tu nuo sulūžusios kojos pagerk. Neveikia ta situacija. Pirmiausia išsiaiškinkime, kokią mes turime problemą, o tada susirinkim ir pagalvokim, kaip su ja kovoti.

– Bet ar visur yra kaltas vairuotojas? Juk jeigu žiemą einam druska nepabarstytu sniegu, mes paslystam, susilaužom koją. Ir tada atrodo, kad reikėtų kreiptis į savivaldybę, į valstybę, kuri neprižiūrėjo to kelio. Kaip čia yra? Tikrai politikai mėgsta besti pirštu į vairuotojus ir sakyti, kad vairuotojai yra kalti. Ar tikrai tai tik vairuotojo atsakomybė?

– Žodis tik niekada nėra tik. Mes visada žinome, kad yra niuansai, atspalviai ir visą kitą. Aš kartais kai vedu pažeidėjų kursus, dažnai tų žmonių klausiu. Jeigu kalbame apie automobilių techninę būseną, daug kas pamini, kad blogi keliai, prasta infrastruktūra. Ir iš tikrųjų tenka važinėti po Lietuvą ir su apgailestavimu pastebėti, kad keliai prastėja kasmet ir akivaizdžiai prastėja. Kai kurių kelių būsena yra tokia, kad važiuoti maksimaliai leistinu greičiu darosi pavojinga. Bet aš galiu važiuoti ne 90 km/val., o 70 km/val., aš galiu važiuoti 50 km/val. ir tada tuo keliu dar įmanoma važiuoti. Tai labai nesmagu, labai nemalonu, bet saugu. Ir aš daugelio vairuotojų klausiu, sakau, žiūrėkit, jeigu jums dabar duotų automobilį, kurio prasti stabdžiai, prastos padangos ir jums sakytų, štai tas automobilis, dabar snieguotas rytas ir tu parvažiuok į garažą ir nuvažiuok iki serviso. Tai tu nuvažiuosi ar ne? Visi sako – aš nuvažiuosiu. Nes jis suprato, kad jis įvertins tai, kad jis turi prastą automobilį, prastas sąlygas ir elgsis atitinkamai. Taigi, vairuotojas daugelių atvejų yra kaltas.

– Kiek metų mums prireiks, kad turėtume nulinį skaičių? Nes, kaip sakėte, tai yra ne vieno žmogaus atsakomybės klausimas, o priemonių taip pat gali būti gausybė.

– Jeigu paimtume kiekvieną atskirą vairuotoją, sustabdytume jį, pasikalbėtume su juo ir įtikintume, tai jis jau rytoj važiuos atsakingai. Tai nė kiek laiko. Bet kad visus mus, pusantro milijono, ar kiek žmonių turi vairuotojo pažymėjimą, čia jau sudėtingiau. Čia socialinis reiškinys. Ir mes visi suprantame, kad socialiniai reiškiniai keičiasi labai lėtai. Mes galime inžineriškai išleisti įstatymą, kad techninė apžiūra bus kasmet. Gerai, kasmet. Arba pastatysime radarus, neleisime važiuoti greičiau negu. Gerai, neleisime važiuoti. Bet kaip pakeisti žmogaus elgesį – mes mažai apie tai galvojame. Mes dažnai socialinę problemą norime išspręsti inžinerinėmis priemonėmis. Tai yra socialinė problema, kodėl vairuotojai nepaiso įstatymų.