Sudėtingame dviejų dienų ralyje aukštą antrąją poziciją iškovojo Dominykas Butvilas, pirmaujantis Lietuvos ralio čempionate.

– Ar spėjai pailsėti po "Sarmos 2013" ralio?

– Nors ralis tikrai nėra fiziškai sunkiausia sporto šaka, bet po varžybų jaučiasi nuovargis. Varžybų įtampa, susikaupimas šiek tiek išsekina psichologiškai, todėl dar kelias dienas jaučiuosi kaip nesavame kailyje.

– Kaip klostėsi ralio pradžia?

– Labai sunku rasti vieną teisingą epitetą varžyboms apibūdinti, bet jei reikėtų pasakyti trumpai – šiame ralyje padarėme pažangą. Pirmąją dieną padariau klaidą, kuri kainavo 15–20 sek., bet privertė dar labiau susikaupti: po jos abu su šturmanu Renatu nebeklydome ir iki pat finišo važiavome švariai. Psichologiškai Sarmos ralis nebuvo lengvas. Starto sąraše tiek daug greitų sportininkų, kad, net ir atsilikęs keliomis sekundėmis nuo lyderio, gali atsidurti dešimtuko pabaigoje – atstumai tarp greičiausiųjų labai maži. Nuo pat pirmųjų kilometrų jaučiau, kad dar negaliu važiuoti taip, kaip noriu, todėl pagrindinis tikslas tapo kuo greičiau prisitaikyti prie esamų sąlygų ir padidinti greitį, kol konkurentai nenurūko į priekį.

– Pirmąją dieną turėjai incidentą su žiūrovų automobiliu. Gal gali papasakoti, kaip viskas įvyko?

– Greičio ruože naktį, keli šimtai metrų už didelio tramplino, padariau klaidą – blogai išgirdau, koks atstumas iki kito posūkio, ir nespėjau laiku sustabdyti. Tai supratau gana anksti, ir turėjau du pasirinkimus – arba važiuoti į dideles ledines sniego pūsnis, arba sukti į šalutinį keliuką, kuriame stovi žiūrovų automobiliai. Jeigu būčiau pasukęs pusnų link, ten ir būčiau pabaigęs ralį. Taigi pasirinkau šalutinį kelią. Žiūrovų automobiliai buvo sustatyti taip arti trasos, kad sustoti iki jų neturėjau galimybių. Keliukas toje vietoje pasitaikė itin siauras, todėl, jau beveik sustojęs, savo šonu stuktelėjau į žiūrovų automobilį. Smūgis buvo labai nestiprus – atbulas grįžau į kelią ir tęsiau lenktynes!

Žiūrovai negali pasitikėti vien organizatorių žymėjimais ir patys turėtų suprasti, kad taip stovėti yra labai nesaugu. Vertinant situaciją dabar, galiu pasakyti, kad viskas baigėsi dar labai laimingai.

– Antrąją dieną pradėjai bendroje įskaitoje užimdamas 10-ąją vietą. Kaip pavyko pasiekti tokį aukštą rezultatą ralio finiše?

– Dešimtoji vieta tikrai atrodė toli nuo tos, kurią užėmėme finišuodami. Pagrindinis dalykas, kurio mums reikėjo, – greitėti ir išlaikyti stabilų tempą. Kaip matome, mums tai pavyko padaryti.

– Kada sužinojai apie lenktynes baigusius konkurentus?

– Dalį jų mačiau už trasos, o apie kelis sužinojau tik pamatęs rezultatus. Tiesą sakant, mano tempo tai nepaveikė – visą laiką buvo kažkas, kas kvėpavo į nugarą ir neleido atsipalaiduoti. Nors, tai ir buvo tarsi priminimas, kad klaidą padaryti itin paprasta ir reikia dar atsakingiau ir be klaidų važiuoti.

Paskutiniame greičio ruože iškovota antroji vieta buvo šiek tiek netikėta. Tai puikus priminimas man pačiam, kad ralyje reikia važiuoti iki paskutinio metro, nes kiekvienas gali padaryti ir daro klaidas.

– Kaip vertini kitų finišavusių lenktynininkų pasirodymą?

– Vertinu puikiai. Labai džiaugiuosi kitų sportininkų pasiekimais, pirmajame dešimtuke Lietuvos lenktynininkų daugiausia, o ir ir klasių nugalėtojų tarp viena ašimi varomų automobilių turime ne vieną. Skeptikai iš lietuvių tokių gerų rezultatų nesitikėjo, o aš džiaugiuosi, kad kartu mes visi įrodėme, kad galime būti greiti ne tik savo trasose.

– Kokius įvardytum ralio Lietuvoje ir Latvijoje skirtumus?

– Pagrindinis skirtumas, kad Latvijos raliai susilaukia daug sportininkų iš svečių šalių, įdomi konkurencija sukuria gerą atmosferą ir į tokius ralius norisi grįžti. Konkrečiai šiame ralyje prie visko prisidėjo dar ir geros oro sąlygos – tai buvo tiesiog tobulas žiemos ralis.