Traukė praeivių akį

Paskutinėmis vasaros dienomis į Uteną iš visos Lietuvos rinkosi senovinių automobilių mėgėjai.

Jie uteniškiams ir miesto svečiams pademonstravo daugiau nei tris dešimtis akį traukiančių, žvilgančių įvairiomis spalvomis, o svarbiausia – tarsi vakar nuo konvejerio nuriedėjusių senolių keturračių.

Nedaugeliui uteniškių ir miesto svečių buvo tekę regėti gatvėmis riedančius šimtamečius automobilius, traukiančius akį ne tik egzotiška savo išvaizda, bet ir duslaus garso signalais ar nepakartojamo ritmo variklio darbu.

Būtent tokius egzempliorius šventės dalyviai iš labai arti galėjo ne tik apžiūrėti, bet ir iš savininkų sužinoti jų istoriją, neretai vertą knygos.

Galiūnas: 1962 m. gamybos amerikietiškas „Cadillac de Ville“ turi net 6,4 l darbo tūrio variklį. / A. Brazaičio, V. J. Vilūno nuotr.

Kauniečių eksponatai

Seniausią automobilį, 1924 m. pagamintą „Oakland Phaeton“, vairavo kaunietis Vytis Indziulas. Vos metais jaunesnį, šiemet pažymintį savo 100-ąjį gimtadienį, „Packard“ – stilingai pasipuošusi neišskiriama kauniečių pora Gintautas ir Nelė Miškiniai.

Abu šie automobiliai – daugelio istorinių filmų herojai, kuriuos noriai skolinosi įvairios užsienio kino studijos.

Trečias kauniečių delegacijos narys Irmantas Kunca vairavo gerokai jaunesnį, 1986 m. pagamintą, tačiau irgi nemenko žiūrovų dėmesio sulaukusį „Volkswagen Scirocco“ automobilį, kurio gamyba buvo nutrūkusi, o po kelių dešimtmečių vėl atnaujinta.

Nedaugelis galėjo patikėti, kad dar vieno kauniečio – Rolando Babraičio į Uteną atvairuota ir visomis vaivorykštės spalvomis tviskanti „GAZ 21 Volga“ pagaminta dar 1966 m.

Rūpesčiai: „ZAZ-968“ (kairėje) savininkai jį daugiau remontuodavo, nei važinėdavo. / A. Brazaičio, V. J. Vilūno nuotr.

Aktyviausi – šeimininkai

Didžiausią istorinių automobilių kolekciją, kaip ir dera, pristatė renginio šeimininkai. Jie lankytojams pasiūlė atidžiau pažvelgti į septynis dėmesio vertus eksponatus.

Uteniškių teigimu, istorinių automobilių prikėlimo antram gyvenimui virusas gajus ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonuose.

Centrinėje ekspozicijos vietoje atsidūrė Hermano Tuzo atvairuotas ilgas, tarsi tikras kelionių laivas, 1962 m. gamybos amerikietiškas „Cadillac de Ville“. Prieš dešimtmetį iš JAV parplukdytas eksponatas turi didžiausią iš visų parodos dalyvių – net 6,4 litro darbo tūrio variklį.

Šį eksponatą lietuvis įsigijo 2017 m. Ukrainoje, viename Marepos kaime, kurio dabar jau nebėra, – jį sugriovė įsiveržę okupantai.

Uteniškis Jaunius Mickus su pagalbininkais žiūrovų teismui pateikė du vienodos spalvos automobilius – japonišką „Nissan“ ir amerikietišką sportiškąjį „Corvette“.

Išgelbėjo nuo karo

„Turėjau kvietimą į Jūrmalą, kur šiandien irgi vyksta Latvijos istorinių automobilių mėgėjų sąskrydis, tačiau nedvejodamas pasirinkau namų areną“, – pasakojo Artūras Kirmonas.

Jis – daugelio istorinių automobilių festivalių dalyvis, nugalėtojas ir prizininkas, atvairavęs labai retą, mėtos kodinį pavadinimą turinčia spalva nudažytą 1960 m. „GAZ 21 Volga“ automobilį. Šį eksponatą lietuvis įsigijo 2017 m. Ukrainoje, viename Marepos kaime, kurio dabar jau nebėra, – jį sugriovė įsiveržę okupantai.

„Automobilis buvo palyginti neblogos būklės ir jį sava eiga iš ten parvairavau namo, į Uteną. Tačiau restauracijos darbai užsitęsė. Man rūpėjo kiekvieną nulūžusią rankenėlę, kiekvieną, tegu ir smulkiausią, detalę rasti autentišką, nes tik tada istorinis automobilis įgauna tikrąją vertę“, – įsitikinęs A. Kirmonas.

Tik parodos išvakarėse restauruotu automobiliu uteniškis sukorė pirmąjį 100 km ir pateikė jį žiūrovų ir specialistų teismui. Šie negailėjo pagyrų keturračiui ir jo šeimininkui.

Išeitis: į šį „Fiat 500“ mažylį, ko gero, lengviau įlipti per stogą nei pro dureles. / A. Brazaičio, V. J. Vilūno nuotr.

Istorinis „zapukas“

Dar vienas istorinių automobilių puoselėtojas iš Utenos Vytautas Mackonis atvairavo vienintelį parodoje „ZAZ 968“. Kodėl jis atsidūrė kolekcininko garaže?

„Vaikystės nostalgija. „ZAZ-968“ buvo pirmasis mano tėvų automobilis. Tuo metu tai buvo tikras sovietinės automobilių pramonės perlas. Prisimenu, kaip tėtis su draugais jį daugiau remontuodavo, nei važinėdavo. Kai pamačiau skelbimą apie parduodamą „zapą“, sprendimą priėmiau akimirksniu, – pasakojo V. Mackonis. – Šis techniškai itin paprastas, bet nepatikimas ir kaprizingas automobilis tapo puikia mokymosi priemone mano paaugliui sūnui. Jis pats tyrinėja, kaip veikia stabdžiai, karbiuratorius ir kiti mechanizmai. Juk tai gyva, su niekuo nepalyginama praktika, kurios taip lengvai niekur negausi.“

Vytautas įsitikinęs, kad dabar tampanti savotiška mada kritikuoti ar net ignoruoti išlikusius kone vienetinius buvusios sovietinės gamybos automobilius yra ydinga pradedantiems kolekcininkams. Juk ši technika irgi turi savo istoriją, o jos, seilę varvindami, geidė mūsų tėvai ar seneliai.

Išlaikė originalią spalvą

Gerokai naujesnį, 1990 m., „VAZ 2108“ parodai pristatė žinomas žurnalistas Valdas Juozas Vilūnas.

Šis iš Utenos kilęs entuziastas yra daugelio istorinių automobilių ralių ir festivalių organizatorius. Jo į Uteną pakviesti istorinių automobilių mėgėjai parodoje dalyvavo be jokio atlygio ar honoraro.

85 – tiek metų sukako vyriausiam dalyvavusiam kolekcininkui iš Rokiškio.

Valdas Juozas savo „aštuntuką“ prieš aštuonerius metus įsigijo Dresdene. Keturratis ir dabar yra išlaikęs savo pirmykštę būklę, neperdažytas, visos dalys originalios, todėl netenka stebėtis, kad jo savininkas sulaukė bent dešimties klausimų, ar eksponatas dar neparduodamas.

Žvelgiant iš šalies nelengva patikėti, kad ir 1987 m. šviesiai ruda „Opel Ascona“, kurią atvairavo vilnietis Feliksas Krivickis, dar nė karto neperdažyta.

Pokštai: kad nebūtų liūdna, kolekcininkai prisigalvoja originalių puošybos elementų. / A. Brazaičio, V. J. Vilūno nuotr.

Mohikanas iš Rokiškio

Sunku būtų rasti bet kokį istorinių automobilių renginį, kuriame nedalyvautų 85-erių rokiškėnas, Raikėnų kaimo gyventojas iš Pandėlio seniūnijos Narcizas Mikšys, savo kolekcijoje turintis nemažai tokios vertės motociklų ir automobilių.

Narcizas šįkart į Uteną atvairavo 1953 m. automobilį „Pobeda“, kurį gamintojai norėjo pavadinti „rodina“ (tėvynė). Tik tuomečiam sovietų diktatoriui Josifui Stalinui paklausus „Tak po čiom my budem prodavat rodinu?“ (liet. „Tai po kiek gi pardavinėsime tėvynę?), buvo susizgribta ir automobilis gavo „Pobeda M20“ vardą.

Ko gero, daugiausia dėmesio sulaukė dar vienas rokiškėnas – Grigorijus Antonovas su dukra Simona, atvairavę 1977 m.  nepriekaištingą „Volkswagen Kafer“.

Sunku pasakyti, kas labiau domino žiūrovus: pats automobilis ar jo priekaba – unikalus, savadarbis kemperis, teikiantis patogią nakvynę ar šiaip poilsį dviem.

Sartų „Žiogelio“ bazėje dirbančiam auksarankiam meistrui tik nedaugelį pavyko įtikinti, kad ši priekaba – unikalus, analogų neturintis jo rankų darbo kūrinys.

Rokiškėnų komandą papildė ir Žilvinas Kancevičius, siūlęs įdėmiau pažvelgti į jo 1988 m. automobilį „Opel Ascona“.

Priekaba žuviai

Molėtų žuvies rūkyklos savininkai Vaidas ir Vilma Morkūnai priekabos automobiliui dar tik dairosi. Verslininkai norėtų pasigaminti būtent jų 1982 m. laidos „Mercedes Benz 300“ su legendiniu 123 kėbulu tinkančią, automobilio nedarkančią priekabą.

Gal su ta priekaba ir žuvį vežiotų?

„Kodėl gi ne? Juk būtų įdomu į tokias miesto šventes, kaip ši, užsukti ir su priekaba, kvepiančia ką tik iš rūkyklos išimta žuvimi“, – žodžio kišenėje neieškojo Vilma.

Parodoje žiūrovų akį traukė ir dideli, ir maži automobiliai, tokie kaip Rūtos Karinauskaitės „Fiat 500“, Kęstučio Paulavičiaus retas „Audi 80 B2“ ir daugelis kitų.

Uteniškiai ieškojo, tačiau dėl apmaudaus gedimo patį parodos rytą kraštiečio Daliaus Maniušio taip ir neatvairuoto 1987 m. „Lada 2105“ automobilio su dviem „Skif“ priekabomis. Vienoje jų prieš daugelį metų po įtemptų ralio ar ralio-kroso varžybų ilsėdavosi automobilių sporto atstovams puikiai pažįstamas sporto meistras ir mechanikas Andrius Vadauskas.