P. Kontrimas ištikimas 1966 m. laidos automobiliui

Pranas Kontrimas kupinas jėgų ir optimizmo.

Šiandien tradicinės “Autodromo” rubrikos herojus – ne pramogų verslo žvaigždė, ne garsus sportininkas ar politikas, bet vairuotojas Pranas Kontrimas. Buvęs profesionalus vairuotojas, o dabar pensininkas neatsisako mėgstamo užsiėmimo – vairavimo. Skirtingai nei kiti vairuojantys pensininkai, žiemą nesinaudojantys savo “geležiniais žirgais”, 73-iuosius metus einantis P.Kontrimas išlaiko savo automobilio “kovinę parengtį”. Įpylė antifrizo, patobulino aušinimo sistemą, netgi ketina uždėti žiemines padangas – jeigu ras tinkančių savo retenybe tapusiam automobiliui. Be įdomaus automobilio, pagaminto dar 1966 metais, Pranas gali didžiuotis ir vairuotojo stažu.

- Gerbiamas Pranai, kada pirmą kartą sėdote prie vairo?

- Lygiai prieš 50 metų, 1954-aisiais, kai grįžau iš kariuomenės ir gavau pirmąjį vairuotojo pažymėjimą. Tačiau iš pradžių 15 metų dirbau traktoriumi – tarnavau Plungės mašinų ir traktorių stotyje (MTS). Iš pradžių lengvuoju traktoriumi “Vladimirovec”, vėliau gavau “Belorus”. Teko pavažinėti ir vikšriniais. Kai pradėjo likviduoti MTS, o techniką atidavinėti kolūkiams – išėjau.

- Kodėl nepanorote dirbti kaime? Ten irgi reikėjo traktorininkų.

- Nenorėjau dirbti kolūkyje – ten mokėjo mažiau, buvo blogesni technikos remonto reikalai. Atvykau į Klaipėdą, pradėjau dirbti “Baltijos” žvejų kolūkyje. Ten ir dirbau iki pensijos, į kurią išėjau 1999 metais. Sekėsi gerai, buvo kultūringi, savo darbą išmanantys vadovai, tvarkinga technika. Dirbau įvairių tipų sunkvežimiais, pradėjau dar GAZ-51, 53, 93 (savivartis).

- Važinėjate pirmojo modelio “Moskvič 408”, sukurtu dar septintojo dešimtmečio pradžioje. Kaip mašina važiuoja? Ar turėjote kitų automobilių?

- Taip, šis 408-asis 1966 metais pagamintas AZLK gamykloje. Mašina nesiskundžiu, važiuoja gerai, retai apvilia. Tiesa, 1976 metais pirkau ją nenaują. Per 28 eksploatavimo metus pakeičiau tik priekinius sparnus, variklį, galinį buferį, priekines groteles (įstatytos ne Maskvos AZLK, bet Iževsko automobilių gamyklos “Moskvič” grotelės, todėl priekinė emblema mėlyna – V.R.). Geras automobilis, tačiau reikalauja nuolatinės priežiūros. Jo slenksčiai išliko tie patys, dugno nereikėjo virinti. Kito automobilio neturėjau, nes ir šis patenkino – ištisas dienas tekdavo važinėti sunkvežimiais, prisivažinėjau iki soties, kartais net nenorėdavau pažvelgti į vairą. Savo moskvičiumi važinėjau po Lietuvą, Latviją, Kaliningrado sritį.

- Kiek kilometrų “prisuko” jūsų veteranas? Ar dabar dažnai važinėjate?

- Automobilis nuvažiavo pakankamai, spidometro skaičiai keitėsi tris kartus (šio modelio spidometras iš penkių skaičių, todėl šis automobilis galėjo nuvažiuoti ne mažiau kaip 300 tūkst. km – V.R.). Suprantama, dabar važinėju rečiau, žiemą tik į parduotuvę, turgų. Vasarą dažnai vykstu grybauti, uogauti. Sveikata dar leidžia vairuoti – mano kraujospūdis kaip kosmonauto (juokiasi – V.R.). Savo “Moskvič 408” septynerius metus “dušmanavau”, 1987-1994 metais dirbau privačiu taksistu. Teko vežti įvairių keleivių, kai kurie iškart klausdavo – ar važiuosiu greičiau už “aštuntuką” (VAZ-2109 “Lada” – V.R.). Tačiau mieste reikia ne greičio, bet sugebėjimo važinėti. Mano veteranas dabar išspaudžia tik 70-80 km per valandą – jam daugiau ir nereikia. “Jaunystėje” galėdavo įsibėgėti iki 120 km per valandą. Prisimenant anuometinius kelius, tai buvo beprotiškas greitis.

- Ar teko patirti avarijų, ypač moskvičiumi?

- Važinėjau beveik be avarijų – nė viena neįvyko dėl mano kaltės. Keletą kartų buvau atsidūręs kebliose situacijose vairuodamas sunkvežimius. Aštuntąjį dešimtmetį viena taksi “Volga” nepraleido mano sunkvežimio. Devintąjį dešimtmetį pasitaikė panašus atvejis. O su moskvičiumi apskritai įdomių dalykų nutiko – moterys nuolat atsitrenkia jam į galą. Tikriausiai bando senuko tvirtumą. Tačiau jam šie smūgiai – kaip briedžiui uodo įkandimas. Kai jo buferį pagaliau subraižė, pakeičiau kitu. Kad ir ką kalbėtum, mano moskvičiaus puikūs stabdžiai.

- Ar dažnai jus sustabdydavo policija?

- Dabar retai, o ir anksčiau nedažnai. Niekada nevairavau išgėręs, retai viršydavau greitį. Per 50 metų tik du kartus buvau nubaustas už viršijimą.

- Kiek litrų benzino automobiliui reikia šiandien? Kaip ekploatuojate, kur gaunate detalių?

- Trasoje 100 km reikia iki 10 l, mieste – šiek tiek daugiau. Kai kurias detales remontuoju ir restauruoju pats, naujų detalių, suprantama, prekyboje nebėra. Beje, detalių ir nereikia, beveik niekas nelūžta, tereikia laiku prižiūrėti: akumuliatorių, tepalų ir aušinimo skysčių lygį. Didelė problema – privalomasis automobilio draudimas. Pensininkams tai didelė našta. Visada moskvičiumi važinėdavau ir žiemą. Teko pagerinti gal tik aušinimo skysčio cirkuliacijos sistemą. O šiaip viskas tvarkinga.

- Ačiū už pokalbį.

Pasak Prano Kontrimo, miestiečiai, o ypač užsieniečiai, gyvai reaguoja į nedidelį automobilį, išsiskiriantį bendrame sraute: “Žmonės mojuoja rankomis, šypsosi”. P.Kontrimas svajoja, kad jeigu Lietuvoje bus įsteigtas automobilių muziejus, gal jame kada nors atsiras vietos ir jo 1966 metų “Moskvič 408”. Pagaliau būtent tokiu automobiliu važinėdamas garsus lenktynininkas Stasys Brunza aštuntojo dešimtmečio pradžioje tapo Europos ralio čempionu.