Pareiga – ne paslauga

„Pardavėjo pareiga garantuoti naudoto automobilio kokybę yra įstatyminė – jos negalima pakeisti ar apriboti trumpalaikėmis garantijomis. Vis dėlto dažnai matome, kad kelių mėnesių garantijos labiau saugo pardavėją, o ne pirkėją“, – sakė advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, naudoto automobilio pardavėjas privalo garantuoti, kad parduodamas daiktas yra tinkamos kokybės – neturi paslėptų defektų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas. Nesvarbu – buvo ar nebuvo suteikta papildoma komercinė garantija.

Pasak AVOCAD teisininko, jeigu po pirkimo procedūros paaiškėja, kad automobilis turėjo paslėptų trūkumų, apie kuriuos pirkėjas nebuvo informuotas (pavyzdžiui, variklio ar pavarų dėžės defektai), pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: nemokamai pašalinti defektus, sumažinti pirkinio kainą, atlyginti remonto išlaidas, pakeisti automobilį kitu (jeigu tai įmanoma) arba, jei trūkumas esminis, nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus.

„Svarbu, kad pardavėjo pareiga nėra papildoma paslauga – tai įstatymo nustatyta atsakomybė. Pirkėjas nepraranda teisės reikalauti, tarkime, išlaidų atlyginimo už automobilio paslėptų trūkumų remontą vien todėl, kad baigėsi kelių mėnesių vadinamoji komercinė garantija arba nuvažiuoti visi joje nurodyti kilometrai“, – pažymėjo M. Baigys.

Įstatymas gina pirkėją

Naudotų automobilių atstovai dažnai siūlo trumpalaikes garantijas. Jos dažniausiai taikomos tik keliems automobilio agregatams, o išimčių kartais daugiau nei realios naudos.

Pardavėjo atsakomybė kyla ne dėl to, kad baigėsi ar nesibaigė garantija.

„Įprastas atvejis: pirkėjas įsigyja automobilį su 5 tūkst. km garantija, tačiau po mėnesio, nuvažiavus šiek tiek daugiau, automobilis sugenda, o pardavėjas pareiškia, kad garantija nebegalioja. Tačiau jei gedimas kilo dėl defekto, kuris egzistavo pardavimo metu, pardavėjas už tai atsako, nepaisant, buvo ar nebuvo suteikta komercinė garantija“, – teigė advokatas.

Vadinamosios komercinės garantijos dažnai sukuria klaidingą įspūdį, kad, pasibaigus nurodytam laikotarpiui ar kilometrų skaičiui, pirkėjo teisės taip pat baigiasi.

„Tai netiesa. Įstatymas gina pirkėją nepriklausomai nuo to, kokias sąlygas numato papildoma garantija. Ji negali panaikinti pardavėjo atsakomybės už netinkamos kokybės daiktą. Pirkėjas gali kreiptis į teismą“, – pabrėžė M. Baigys.

Kas ir ką turi įrodyti

Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad pirkėjas turi įrodyti, jog parduotas daiktas yra netinkamos kokybės ir kad pirkdamas nežinojo, jam negalėjo būti žinoma apie pirkinio trūkumus.

Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, turi įrodyti pardavėjas.

„Pardavėjo atsakomybė kyla ne dėl to, kad baigėsi ar nesibaigė garantija, o dėl to, kad jis pardavė nekokybišką automobilį. Tai  įstatymo, o ne sutarties klausimas“, – akcentavo M. Baigys.

Papildomos garantijos gali būti naudingos tik tada, kai jos papildo, o ne pakeičia įstatyme nustatytas pirkėjo teises. Pavyzdžiui, jei suteikia realią naudą – greitesnį aptarnavimą ar platesnį servisų tinklą.

Kai formali komercinė garantija tampa būdu apriboti pardavėjo atsakomybę dėl daikto kokybės, ji praranda prasmę.

„Trumpalaikės garantijos dažnai atrodo patraukliai, tačiau jų tikslas – ne užtikrinti kokybę, o sukurti saugumo iliuziją. Keli tūkstančiai garantinių kilometrų nieko nekeičia: jei automobilis buvo parduotas su defektu, pirkėjas turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo“, – reziumavo M. Baigys.