Žmogus ir automobilis

Vairuotojas Antanas Ramanauskas: „30 metų vežiojau miesto valdžią“

Šiandieninis „Autodromo“ pašnekovas – ne dainininkas, aktorius, sportininkas ar verslo atstovas. Tai – vairuotojas. Antanas Ramanauskas prie vairo praleido beveik 50 metų. Tokie žmonės retai tampa apybraižų herojais – nauji laikai reikalauja naujų herojų. Tačiau jo biografijoje yra faktas, keliantis tikrą susidomėjimą. 30 savo karjeros metų A. Ramanauskas buvo šalia valdžios. Jis nebuvo deputatas, jis buvo vairuotojas. Vežiojo daugelį ano gyvenimo šeimininkų, daug matė, daug girdėjo. Prisimena nemažai paslapčių. Antanas vežiojo pirmuosius Klaipėdos asmenis.

- Kada pirmą kartą sėdote prie vairo, kada tapote profesionalus vairuotojas?

- Profesionalas tapau armijoje 1956 metais. Ten baigiau vairuotojų mokyklą, gavau kategoriją, nors vairuoti išmokau dar būdamas civilis. Gaila, kad neišliko vaikystės nuotrauka, kur aš, kaimo berniokas iš Varnių rajono, stoviu prie „polutorkos“. Galbūt armijoje todėl ir tapau vairuotoju, kad prasitariau – girdi, jau moku vairuoti. Taip atsitiktinumas nulėmė mano profesiją.

Iš vaikystės mėgau techniką. Teko važinėti įvairiais automobiliais. Mus mokė vairuoti amerikietišką sunkvežimį „Studebekeri“. Vėliau sėdau į GAZ, važinėjau įvairių jo modifikacijų automobiliais, tarp jų – ir su visais varomaisiais ratais. Vairavau ZIL 157. Armijoje važinėjau trejus metus. Tarnavau Vidurinėje Azijoje, ten ir likau – patiko gamta, žmonės, papročiai. Buvau jaunas, traukė nauji pojūčiai. Uzbekistane pradėjau dirbti susivienijimo „Geofizika“ vairuotoju. 1960 metais, kai pabodo bastytis po dykumas su geologais, perėjau į Bucharos miesto autobusų parką. 1967 metais grįžau į Lietuvą, pradėjau dirbti Klaipėdos autobusų parke. 1974-aisiais – miesto vykdomojo komiteto vairuotoju, kur išbuvau iki 2004-ųjų, lygiai 30 metų.

- Ką vežiojote? Kokiais automobiliais?

- Visus. Ilgiausiai, 15 metų, – Alfonsą Žalį. Iš pradžių GAZ 21, pirmosiomis volgomis, vėliau – GAZ 24. Pirmąja volga vežiojau tokį veikėją, Antaną Seilių. „Dvidešimt ketvirtąja“ teko vežioti Valentiną Greičiūną. Pastaruoju metu vežiojau Narsutį Dumbauską.

- Kokie jie buvo keleiviai – nuolaidūs ar priekabūs?

- Visų charakteriai skirtingi. Vieni mėgo važiuoti greitai, kiti – lėtai. Ne mano tiesioginis viršininkas, kurį taip pat dažnai tekdavo vežioti, Česlovas Šlyžius taip pat mėgo važinėti labai greitai. Su anuometinių volgų galimybėmis niekaip negalėjome jam įtikti. Kas yra volga? 120 km per valandą. Viskas, iš 24-ojo modelio daugiau neišspausi. O jam – duok daugiau. Leki 120 km, iš mašinos teka tepalai - iš Vilniaus į Klaipėdą tepalų neužtekdavo. Štai kai pasirodė modernizuota 31-ojo modelio volga, tapo lengviau, buvo galima ir palenktyniauti.

A. Žalys pasitikėdavo vairuotojais. Jis pats nevairavo automobilio. Sakydavo man – girdi, Antanai, 10 valandą reikia būti sostinėje, pats spręsk, kada išvažiuoti. Nesikišdavo. Klausdavo, kada išvažiuosime. Kiti jau man diktuodavo, kaip reikia važiuoti.

Tais laikais darbas buvo visai kitoks. Kitoks požiūris į žmones. Darbas buvo ypatingas – be konkrečių valandų, nenormuotas. Todėl mums nemokėdavo už viršvalandžius, tik 20 proc. priedą. Tekdavo keltis 5 valandą, grįžti vėlai vakare, netgi naktį. Buvo didelė atsakomybė, dirbdavome po 18-20 valandų. Poilsio dienomis taip pat dirbdavome – svečiai, delegacijos atvykdavo poilsio ir švenčių dienomis, rengdavo partijos pasitarimus.

- Ar kelyje kas nors įvykdavo, esate patekę į avarijas?

- Tada buvo sunkiau važinėti. Automobilis – be vairo stiprintuvo, neretai žiemą niekas nevalydavo kelių, kaip dabar, o sniego kartais būdavo labai daug. Bet žiemą į sostinę nuvažiuodavome per 4 valandas – kelyje sutikdavome mažiau mašinų. Be to, mes turėjome tam tikrų lengvatų, ypatingus registracijos numerius, leisdavusius šiek tiek viršyti greitį. Partijos miesto komitetas turėjo ypatingos serijos numerius: pirmasis sekretorius - „001 LI“, antrasis - „002 LI“. Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas turėjo „004 LI“ serijos numerius. Mes stengėmės pernelyg nepažeidinėti taisyklių – juk darbas atsakingas. Tačiau visi spec. garažo vairuotojai nuolat viršydavo greitį.

Retkarčiais šeimininką veždavau žvejoti – buvo didelis mėgėjas. Keletą kartų Greičiūną vežiau į medžioklę – ten jis persėsdavo į visureigį „gaziką“.

Man pasisekė – avarijų nepadariau. Nedidelių įvykių pasitaikydavo, pavyzdžiui, sostinėje nutrūktgalviai apibraižė mano automobilį. Tiesa, kartą žiemą vos nepapuoliau į baisią avariją. Devintojo dešimtmečio pradžioje pasitaikė atlydys, o vėliau paspaudė didelis šaltis. Vėliau kilo pūga. Važiavome lėtai, pakeliui regėdami paliktus automobilius. Autobusai nepakildavo į įkalnes, žmonės brido pėsčiomis. Už Vėžaičių statė naują sankryžą. Pamačiau būrį mašinų – viena po kitos negalėjo sustoti ir rėžėsi į tą metalo krūvą. Staiga pro priekinį stiklą išvydau metalinę siją iš priekabos. O mašina pati važiuoja, negaliu jos sustabdyti. Antrasis sekretorius šaukia: „Daryk ką nors, stabdyk!“. O stabdyti negalima – mašina jau čiuožia. Staiga mano mašina užvažiavo ant smėlio, išsipylusio iš savivarčio, ir priekiniu sparnu atsirėmė į sunkvežimį, bet neatsitrenkė. Atsitraukėme. Toliau stūmėmės tarp susigrūdusių automobilių. Taip ir išvažiavome. Sekretorius barėsi – girdi, kur važiuoji. Sakau, kol galima važiuoti, reikia judėti. Štai taip ir dirbome.

- Ačiū už pokalbį.