Žmogus ir automobilis

Dainininkė Giulija: “Aš – azartiška vairuotoja”

Apie vairavimą, nepriklausomybę ir geranoriškumą “Autodromas” kalbasi su lietuviškos popscenos žvaigžde – Giulija, ryškia, savo temperamentu išsiskiriančia asmenybe.

- Ar seniai vairuojate?

- Apie trejus metus.

- Kas paskatino jus pradėti vairuoti?

- Gyvenimas. Norėjau būti nepriklausoma, todėl ir išmokau. Kad galėčiau važiuoti, kur man reikia ir kada man reikia. Beje, tuo metu mokėsi ir keletas pažįstamų vyrukų ir man norėjosi įrodyti, kad irgi galiu ir kad moterys – ne prastesnės vairuotojos nei vyrai. Labiausiai, tiesą sakant, mokiausi taisyklių. Tai grynai sausas, teorinis dalykas. Bijojau neišlaikyti, bet išlaikiau. O dėl vairavimo, tai kai kas sako, kad važiuoju kaip vyrukas.

- Turite savo automobilį?

- Grynai savo ne. Tas kuriuo važinėju, yra daugiau šeimyninis. Tai skaisčiai raudonos spalvos minivenas “Chrysler”, septynvietis, labai patogus, tik senas automobilis.

- Kiek jam metų?

- Dabar net neatsimenu, reikia vyro klausti, atrodo, kad 1992 metų. Šiaip reikėtų jį jau keisti, bet tai spręsime rudenį.

- O kokį automobilį jūs norėtumėte turėti?

- Vabalą... sidabrinės spalvos. Mano nuomone, moteriai jis yra patogesnis, ypač mieste. Vis dėlto jį lengviau ir vairuoti, ir pastatyti kur nors. Toks kompaktiškas automobiliukas. Bet iš tikrųjų mėgstu didelius automobilius.

- Daug laiko skiriate mašinos priežiūrai?

- Aš ne. Tai daugiau - vyro darbas. Nežinočiau, nei kur ką prisukti, nei kur ką įdėti. Ką tik pagalvojau, kad net padangos nepakeisčiau. Jei kas atsitiktų, tai tiesiog nuvažiuočiau į automobilių servisą, o jei būčiau kely - sustabdyčiau ir paprašyčiau ko nors pagalbos.

- Ar vyras neprieštarauja, kad jūs vairuojate?

- Anaiptol. Jis netgi labai tuo džiaugiasi. Kai esi kompanijoje ar kelyje, vis tiek pavargsti, todėl jis leidžia jį pakeisti. Išvis, kai man reikia, aš važiuoju.

- Kokia vairuotoja save laikote?

- Azartiška. Vairuoju laisvai. Ir greitis patinka, ne mieste, žinoma. Nemėgstu nuolat sustoti ar ilgai stovėti kamštyje. Ypač mane nervina piko valandos. Rodos, pėstieji greičiau eina. O gal tai priklauso nuo temperamento? Nepatinka vyrų reakcija i moteris. O jei dar mašina „užgęsta“, tai visi pypina, barasi. Tačiau kai geras oras, saulė šviečia, jaučiu didelį malonumą – mėgstu važiuoti prie jūros, į Klaipėdą. Ir automobilis tam tinka: jame galima ir persirengti, ir miegoti.

- Ar buvote pakliuvusi į kelių policijos akiratį?

- Taip, vieną kartą. Bet labai gerai sutarėm. Aš padovanojau savo “kompaktą”. Man rodos, jei policininkas blogos nuotaikos, tai net neverta dėrėtis, o jei ne, tai galima ir pabandyti, ypač kai nusižengimas mažas. Man štai pasisekė. Šiaip dažniausiai sustabdo vyrą, bet, matyt, ir jis kažkaip išsisuka. O mane tą vienintelį kartą ir buvo sustabdę.

- Koks būtų jūsų patarimas vairuotojams?

- Pirmiausia - mėgti savo automobilį ir keleivius. Antra, būti nuoširdesniems, turėti daugiau kantrybės ir padėti tiems, kam reikia pagalbos.

-Ačiū už pokalbį.