Ekspozicijai Malborko pilies muziejus paskolino brangiausius, vertingiausius eksponatus, kurie leidžia pažinti pavojingiausio Viduramžių priešo – Kryžiuočių ordino karių gyvenimą, jų didingos Malborko pilies likimą žlugus Ordinui ir šiandienos muziejų.
Pasak Lenkijos muziejininkų, Malborko pilis – tai ir svarbi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos dalis, todėl parodai atvežta ir ginklų, ir meno kūrinių, ir buities ar liturginių daiktų. Parodos pasakojimas apima visą Malborko tvirtovės istoriją – nuo kryžiuočių laikų, Abiejų Tautų Respublikos valdymo, Prūsijos laikotarpio iki šių dienų, kai į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas objektas Viduramžių paslaptimis traukia daugybę lankytojų.
Bendra istorija
XIV a. Lenkiją ir Lietuvą suvienijo bendras priešas – Kryžiuočių ordinas, kurio agresyvi teritorinė krikštijimo, o iš tiesų – užkariavimo politika vyko pajungiant kaimynines valstybes. Tuo metu Ordino sostine buvęs Malborkas (vok. Marienburgas) tapo kovos su kryžiuočiais simboliu, o pati pilis – jų paliktu amžinuoju paminklu. Šiandien Malborkas – didžiausia išlikusi Viduramžių pilis Europoje.
Kaip gyveno šios valstybės kūrėjai, kokių taisyklių privalėjo laikytis ir kodėl viena galingiausių Viduramžių Europos karinių organizacijų žlugo? Apie tai Valdovų rūmų muziejuje vykusioje paskaitoje pasakojo Malborko pilies muziejaus direktorius, Kryžiuočių ordino ir jo pilių istorijos tyrėjas habil. dr. Januszas Trupinda.
Vokiečių ordino istorija prasidėjo ne nuo užkariavimų, o nuo pagalbos ligoniams. 1190 m. prie Ako (dabar Izraelio teritorija) per trečiąjį kryžiaus žygį vokiečių kalba kalbėjusiems riteriams buvo įkurta špitolė. Po kelerių metų ši bendruomenė virto kariniu vienuolių ordinu, kurio nariai derino religinį gyvenimą su karine tarnyba, ir kuris ilgainiui virto disciplinuota organizacija, pajėgusia išlaikyti nuolatinę kariuomenę. Riteriai vykdavo į kryžiaus žygius, kad skleistų krikščionybę visame pasaulyje. Buvo rūpinamasi naujų Ordino narių pritraukimu, kad būtų užtikrintas kovos veiksmų tęstinumas.
Tačiau tapti Ordino nariu reiškė atsisakyti ne tik ankstesnio gyvenimo, bet ir asmeninio turto. Jie duodavo paklusnumo, skaistybės ir neturto įžadus. Pasak J. Trupindos, neturtas buvo suprantamas labai konkrečiai: brolis negalėjo turėti asmeninių daiktų. Kalavijas ir žirgas, kuriais jis naudodavosi žygyje, priklausė Ordinui. Aprangą ir kitus reikalingus daiktus taip pat skirdavo vyresnieji.
Viduramžių visuomenėje riterio statusą rodė jo išvaizda – žirgas, ginklai, apranga. Įstodamas į Ordiną vyras turėdavo atsisakyti daiktų, kurie rodydavo, iš kokio socialinio sluoksnio jis kilęs. Karinėje organizacijoje svarbiausia buvo riterio vieta bendruomenėje ir paklusnumas Ordino tvarkai.
Kasdienybė: malda ir taisyklės
Vokiečių ordinas buvo religinė bendruomenė, todėl gyvenimo ritmą čia pirmiausia diktavo maldos ir liturgija. Broliai gyveno kartu, miegojo bendrose patalpose, valgė refektorijuje – bendroje valgykloje, o svarbiausia vieta riteriams buvo koplyčia. Pilies erdvės buvo planuojamos pagal bendruomenės poreikius: vienos patalpos buvo skirtos maldai ir gyvenimui, kitos – maistui ruošti, atsargoms laikyti ir ūkinei veiklai.
Ordino regula ir statutai numatė ne tik religines pareigas, bet ir kasdienio elgesio normas. Kaip pabrėžė J. Trupinda, drausmė buvo svarbi ne vien dėl tvarkos pačioje pilyje. Ji turėjo stiprinti bendruomeniškumą, kuris buvo būtinas ir mūšio lauke. Nusižengimai buvo vertinami pagal jų sunkumą. Už mažesnius pažeidimus galėjo tekti atlikti atgailą ar patirti viešą pažeminimą. Pvz., broliui galėjo būti laikinai atimamas apsiaustas – jo statusą rodantis drabužis. Tuomet jis nebegalėdavo sėdėti prie bendro brolių stalo ir turėdavo patarnauti kitiems, valgydamas kartu su tarnais.
Kuo ilgiau truko apgultis, tuo sunkiau buvo aprūpinti žmones ir žirgus.
Griežčiausia bausmė buvo pašalinimas iš Ordino. Viduramžių žmogui tai reiškė kur kas daugiau nei pareigų ar darbo praradimą – tarsi ištrėmimą į niekur: riteris netekdavo statuso ir bendruomenės – šių dienų terminais tariant, tapdavo asmeniu be pilietybės.
Vokiečių ordino galia rėmėsi ne vien karine jėga. Jam reikėjo aiškios valdymo struktūros, kuri leistų kontroliuoti plačias teritorijas, turtą ir žmones. J. Trupinda atkreipė dėmesį į pareigybių įvairovę, atskleidžiančią, kaip kruopščiai buvo organizuotas Ordino gyvenimas.
Aukščiausias Ordino vadovas buvo didysis magistras, o vienas svarbiausių jo padėjėjų – didysis komtūras. Maršalas rūpinosi kariniais reikalais, iždininkas – finansais, drabužininkas tvarkė aprangos ir karinės ginkluotės atsargas, o špitolininkas buvo atsakingas už ligonines ir ligonių priežiūrą.
Atskiroms teritorijoms vadovavo komtūrai. Ordinas turėjo valdų įvairiose Europos vietose, o jų pajamos ir ištekliai padėjo išlaikyti organizacijos veiklą. Kryžiuočių valstybės kariuomenę sudarė ne vien Ordino broliai. Jai tarnavo ir kitų Ordino valdų gyventojai, miestiečiai ir už atlygį samdyti kariai.
Miestas pilyje
1291 m. kryžiuočiai prarado Aką – paskutinę svarbią savo atramą Šventojoje Žemėje. Vokiečių ordinas turėjo ieškoti naujo centro Europoje. Iš pradžių didžiojo magistro būstinė buvo įkurta Venecijoje, o 1309 m. didysis magistras Siegfriedas von Feuchtwangenas ją perkėlė į Malborką.
Nuo tada pilis tapo ne tik komtūrijos centru, bet ir viso Ordino valdžios rezidencija. Jos dydis įspūdingas ir šiandien – teritorija užima apie 23 ha. Asketiškas vienuolyno gyvenimas ir valdovo rūmams būdinga prabanga egzistavo greta, tame pačiame komplekse. Galingais įtvirtinimais apjuostoje teritorijoje veikė religinė bendruomenė, administracija, ūkis ir didžiojo magistro dvaras.
Pilyje buvo įrengtos įvairios paskirties patalpos: bažnyčia ir koplyčios, bendrosios gyvenamosios erdvės, didžiojo magistro reprezentacinės salės, ligoninė vyresniems ir sergantiems broliams, virtuvės, kepyklos, alaus darykla, arklidės, dirbtuvės ir sandėliai. Aukštose, gerai vėdinamose palėpėse buvo laikomi grūdai, o atsargų kiekis galėjo siekti šimtus tonų. Karinės paskirties pastatai stovėjo atskirai, juose laikyti ginklai, patrankos ir karo vežimai.
Po Žalgirio mūšio (1410), kuriame žuvo didysis magistras ir daug kitų svarbių Ordino vadų, Jogailos ir Vytauto Didžiojo kariuomenė žygiavo Malborko link. Tačiau 1410 m. pilies užimti nepavyko. Tai lėmė ne vien sienų tvirtumas – reikšmės turėjo ir pasirengimas apgulčiai, kryžiuočių sukaupti ištekliai ir pačios apgulties aplinkybės.
J. Trupinda pabrėžė, kad Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėms išlaikyti reikėjo milžiniško kiekio maisto atsargų. Kuo ilgiau truko apgultis, tuo sunkiau buvo aprūpinti žmones ir žirgus. Ordino riteriams pavyko išlaikyti pilį, o Jogailos ir Vytauto Didžiojo kariuomenės galiausiai pasitraukė.
Mūrai neapsaugojo
Vis dėlto Malborko istorija rodo, kad net ir tokia tvirtovė negalėjo amžinai užtikrinti Ordino valdžios. XV a. Ordinas susidūrė su politinėmis ir finansinėmis problemomis, o jo pavaldinių nepasitenkinimas virto atviru pasipriešinimu. 1454 m. prasidėjęs Trylikametis karas dar labiau susilpnino Ordino padėtį.
1457 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis iškilmingai įžengė į Malborko pilį. Kai čekų samdiniai, kuriems Ordinas buvo likęs skolingas už tarnybą, pilį pardavė, ji atiteko valdovui. Taigi tvirtovės likimą nulėmė ne tik karinė galia, bet ir pinigai, politinės aplinkybės ir valstybės gebėjimas išlaikyti savo žmones.
Ši istorija, pasak J. Trupindos, padeda suprasti ir Vokiečių ordino vertybinę krizę. Ordino misija buvo grindžiama kova už krikščionybę, tačiau jo karai su krikščioniškomis teritorijomis ir gyventojais kėlė vis daugiau klausimų dėl šios misijos pagrįstumo. Pralaimėjimas Žalgirio mūšyje susilpnino Ordino karinę galią ir jo, kaip Dievo globojamos ir beveik nenugalimos jėgos, įvaizdį.
XVIII a. Malborko pilis atiteko Prūsijos karalystei, o XX a. buvo smarkiai sugriauta. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo ilgai trukę jos atkūrimo darbai. Nuo 1961 m. pilyje įkurtas muziejus. Šiandien Malborkas yra vienas ryškiausių Viduramžių mūrinės architektūros paminklų Europoje.
Kas? Paroda „Eina garsas nuo Malburgo... Malborko lobiai“.
Kur? Valdovų rūmų muziejuje.
Kada? Veikia iki lapkričio 22 d.
Vertingiausias eksponatas
Vienas svarbiausių parodos eksponatų – altorius (viršutinė dalis) iš Tenkytų. Jis buvo sukurtas Kryžiuočių ordino dignitorių užsakymu 1504 m. Vėlyvųjų viduramžių kūrinio centrinėje dalyje vaizduojama Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus vainikuojamos Švč. Mergelės Marijos scena, o šoniniuose sparnuose – šv. Barboros ir šv. Jokūbo vyresniojo figūros.
Šis kultūros paveldo objektas vertingas ne tik kaip meno kūrinys – jis taip pat yra savotiškas paminklas Malborko pilies muziejininkų atkaklumui ir aistrai. Spintinis altorius po Antrojo pasaulinio karo buvo išardytas dalimis ir, kaip daugelis kultūros paveldo objektų, pokario sumaišties metais dingo. XX a. 8 deš. buvo aptikti vienos iš altoriaus skulptūrų pėdsakai – taip prasidėjo daug pastangų pareikalavusios kitų altoriaus dalių paieškos.
Atgavus vienas dalis, kone stebuklingai atsirasdavo ir kitos. Tik 1997 m. Malborko pilies muziejui pavyko surinkti visą Tenkytų altoriaus retabulą. Nuo to laiko šis į Malborką sugrįžęs Viduramžių šedevras nebuvo išvežtas už pilies sienų.
Koloso likučiai
Malborko pilies bažnyčios nišoje stovinti Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra – vienas įspūdingiausių šio istorinio komplekso akcentų. Maždaug 1340 m. nukalta 8 m aukščio skulptūra yra aukščiausia Viduramžiais Europoje sukurta skulptūra. Dėl dydžio ir vietos ji dar vadinama Malborko kolosu.
Iš pradžių iš patvaraus dirbtinio akmens iškalta skulptūra buvo padengta polichromine tapyba ir auksu. Apie 1380 m. ji buvo papuošta spalvoto stiklo ir aukso mozaika iš Venecijos, kurią sudarė beveik 900 tūkst. elementų. Švč. Mergelė Marija buvo Kryžiuočių ordino globėja, todėl skulptūra tapo ne tik pilies, bet ir miesto, viso Ordino galybės simboliu.
Šio įspūdingo kūrinio iki mūsų dienų neišliko. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sovietų artilerija visiškai sugriovė Malborko pilies bažnyčios presbiteriją, o kartu į šukes subyrėjo ir daugiau kaip 600 metų pilį puošusi skulptūra. Pilies atstatymo darbai buvo pradėti po 20 metų, tačiau skulptūros atkūrimo teko laukti gerokai ilgiau. Tik 2016 m., pasitelkus ES fondus ir privačias lėšas, ji buvo tiksliai rekonstruota ir sugrįžo į istorinę nišą. Tiesa, šiandien jos nebepuošia originali venecijietiška mozaika.
Po karo išlikę mozaikos fragmentai tapo neįkainojamu pavyzdžiu restauratoriams. Istorinio stiklo fragmentai buvo išsaugoti ir imti eksponuoti Malborko pilies muziejuje. Dalis jų eksponuojama ir Valdovų rūmų muziejuje veikiančioje parodoje.
Statuso ženklai
Parodoje galima išvysti XVII a. Gdanske pagamintą namų altorėlį su krucifiksu. Jį puošia barokui būdingos detalės: graviruoti sparneliai, augaliniais ornamentais išraižytos plokštelės, spiralės formos kolonėlės, gintariniai rutuliukai, krištolinės ir laiptuotai šlifuotos detalės, o postamente įkomponuota klūpinčio donatoriaus figūrėlė.
Altorėlyje panaudotos ir dramblio kaulo detalės – XVII a. viduryje–XVIII a. 3 deš. Gdanske itin vertinta ir prabangiems dirbiniams naudota medžiaga. Tokie kūriniai buvo skirti turtingiems miestiečiams, didikams, dvasininkams ir valdovų aplinkai – jie ne tik puošė interjerą, bet ir demonstravo savininko turtą, skonį ir statusą.
Parodoje galima pamatyti ir kitą Gdanske sukurtą gintaro kūrinį – apie 1700 m. datuojamą gintarinę skrynelę. Skrynelės pagrindą sudaro medinė konstrukcija, o jos paviršių dengia geometriniu raštu išdėliotos gintaro plokštelės. Su šiuo kūriniu siejama ir ypatinga istorija. Pagal tradiciją skrynelė galėjo priklausyti Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Leščinskiui (1704–1709, 1733–1736). Kitoje skrynelės pusėje kadaise buvo lapelis su vokišku savininko įrašu, tačiau jis iki mūsų dienų neišliko.
Naujausi komentarai