Artėjant naujam 55-ajam sezonui ir vykstant intensyviems pasiruošimo darbams, į Jaunimo teatrą statyti spektaklį atvyko garsus prancūzų šiuolaikinio teatro režisierius Ericas Lacascade.

Su menininku Lietuvos auditorija pirmą sykį susipažino prieš dešimt metų OKT/Vilniaus miesto teatre, režisieriui pristačius originalią spektaklio Dėdė Vania sceninę adaptaciją. Dabar, po ilgos pertraukos, režisierius sugrįžo į Vilnių ir žiūrovams žada intriguojančią kelionę po iliuzijų namus artėjančioje premjeroje „Balkonas“. XX a. prancūzų literatūros klasiko Jeano Genet pjesės įkvėptas spektaklis pristatys fiktyvaus viešnamio gyvenimą. Ši Jaunimo teatro premjera įvyks spalio 2, 3 dienomis ir simboliškai atvers naujai rekonstruotos Didžiosios salės duris.

– Per savo ilgą kūrybinį kelią esate pastatęs spektaklių pagal daugybę klasikinių rašytojų kūrinių. Europoje esate vertinamas už Čechovo kūrybos interpretacijas. Vis tik Čechovas ir J. Genet turi tam tikrų skirtenybių. Kas jus paskatino pasirinkti J. Genet pjesę „Balkonas“? Kas jums apskritai svarbiausia renkantis naują dramaturginę medžiagą?

– Rinkdamasis pjeses, dažniausiai atsižvelgiu į savo troškimus, esamą jauseną: koks tuo metu yra mano santykis su gyvenimu, kas vyksta mano asmeninėje aplinkoje, santykiuose. Pavyzdžiui, Čechovo kūryba mane traukia savo introspekcija, žvilgsniu į vidų. Taip pat visuomenės, kuri išnyko, atspindžiais. Anų dienų pasaulis iš tiesų yra dingęs. Gali pajausti tam tikros epochos pabaigą, tam tikram laikotarpiui priklausiusių žmonių mirtį. Konkreti socialinė klasė, tam tikras pasaulis – visa tai dabar, manau, yra išnykę. Tai iliustruoja socialinės bei politinės plotmės suirimas. Dvidešimt savo kūrybinio kelio metų skyriau nagrinėdamas viduriniosios klasės, kuriai pats priklausau, buržuazijos problemas. Ir dabar šiomis temomis jaučiuosi persisotinęs. Paskutinis mano spektaklis Dugne pagal Gorkio pjesę, kuriame kalbama apie gatvės žmones, man atvėrė jau kitas problemas. Ir kita pjesė, kuri šiuo metu man pasirodė savaime suprantama naujų problemų kontekste (teatras, seksas, revoliucija), buvo būtent J. Genet kūrinys „Balkonas“.

– Iš kultūros ir politikos istorijos žinome, kad balkonas gali reprezentuoti ne tik paprastą erdvę, bet ir simbolinę reikšmę – tai susitikimo su tauta vieta. Simbolis, reprezentuojantis galią, hierarchiją ir iš to kylančių svarbių įvykių seką: popiežiai, monarchai, diktatoriai, visų jų revoliucinės kalbos buvo skelbiamos iš balkonų. Šias ir kitas paraleles galima gana lengvai įžvelgti J. Genet pjesėje. Į kokius esminius aspektus norite atkreipti žiūrovų dėmesį? Kokios temos jums labiausiai rūpi dirbant prie šio spektaklio?

– Kaip jūs ir sakote, balkonas iš tikrųjų yra erdvė – terasa. Šią erdvę turi ir teatras. Įprastai ten, viršuje, susėda žiūrovai. Tai reiškia, kad viena vertus, Genet kalba apie teatrą kaip simuliakrą, ritualą, kurie yra tarsi sinonimai. Taip pat apie išorinio pasaulio tikrovę. Būtent ši samplaika man atrodo įdomi. Kažkas tarp to, kas yra tikra, ir kas – ne. Kaip teatras mums gali byloti apie buvimą tarp šių dviejų dalykų – tikrovės ir iliuzijos. Koks yra aktorių santykis su tikrove ir iliuzija, o koks – žiūrovų. Kaip, pasiremiant šia problematika, gali atsirasti tam tikra žaismė tarp veikėjų, aktorių ir žiūrovų. Kita vertus, tai yra namai, kuriuose dirba prostitutės. Ir galime sakyti, kad J. Genet, pasitelkdamas prostituciją, čia brėžia paralelę tarp politinės galios ir visuomenės. Mat galiausiai šio viešnamio valdytoja tampa šalies karaliene. Tai yra antras dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, dirbdamas su aktoriais. Trečias dalykas – tai sukilimas, kurį juntame, kuris šurmuliuoja už langų, – jis kyla. Su sukilimu susijusi bendra nesaugumo, prastų sąlygų, neužtikrintumo dėl ateities atmosfera. Maištas prieš nustatytą valdžią. Ir tai, atsižvelgiant į visus įvykius, kuriuos matome Europoje, mane taip pat domina. Visuomenėje, kurioje turtingi vis turtingėja, o vargšai vis labiau skursta.

– Kalbant apie tikslų realizavimą, kaip klostosi jūsų darbas su trupe? Su kokiais iššūkiais susiduriate režisuodamas „Balkoną“?

– Pagrindiniu iššūkiu tapo pats tarpkultūriškumas. Kaip pritaikyti mano įsisavintą kultūrą, teatro viziją prie tos, kuri yra čia, prie tos kultūros ir teatro praktikos, kurią menkai pažįstu. Kaip kurti šiame skirtingų kultūrų ir praktikų dialoge, siekiant sutverti prancūziškai lietuvišką hibridą, kuris būtų tuo pačiu savitas ir išskirtinis.

– Ne paslaptis, kad dirbate su skirtingais menininkais visame pasaulyje. Pirmą sykį į Lietuvą atvykote prieš dešimt metų ir dirbote su Oskaro Koršunovo trupe. Dabar, po ilgos pertraukos, grįžote į Vilnių ir pradėjote repeticijas Jaunimo teatre. Koks jūsų įspūdis dirbant su Lietuvos kūrėjais? Ar matote kokių skirtumų, lyginant su kitomis šalimis?

Prieš dešimt metų įvyko mano pirmasis susitikimas su Lietuva, ir aš tikrai norėjau čia sugrįžti, kad vėl susitikčiau su lietuviais.

– Aš suprantu, kad norima sužinoti mano nuomonę apie tai, kas vyksta čia, apie kūrėjus, bet iš tikrųjų neturėjau progos sutikti pakankamai menininkų, kad susidaryčiau konkretų įspūdį. Nuo pat atvykimo dienos, kai pradėjau statyti spektaklį, turiu labai mažai laiko, kurį galėčiau išnaudoti lankydamas kitus teatrus, kad pamatyčiau, ką kuria kiti kūrėjai. Iš tiesų laiko, kurį galėčiau išnaudoti susitikimams su kitais režisieriais, su kitais aktoriais, kūrėjais, man iš tikrųjų reikėtų. Gerai pažinojau Eimuntą Nekrošių ir Oskarą Koršunovą. Kai vadovavau vienam teatrui, buvau juos pakvietęs į Prancūziją. Tačiau naujos kartos aš nepažįstu ir tikrai norėčiau su ja susitikti. Tikiuosi, kad galbūt vieną dieną Jaunimo teatras suorganizuos kokį nors susitikimą su vietos menininkais, kad tarp mūsų įvyktų dialogas, kurio metu įgaučiau platesnį suvokimą.

– Ar šios priežastys susijusios su jūsų pasirinkimu atvykti dirbti į Lietuvą? Vis dėlto savo karjeroje esate pasiekęs tašką, kai galite rinktis, kurioje šalyje kurti, o kurioje – ne, kada priimti kvietimą, o kada atmesti. Kodėl matote prasmę statyti spektaklius Lietuvoje?

– Iš tikrųjų mano kelias turi tam tikrą istoriją. Prieš dešimt metų įvyko mano pirmasis susitikimas su Lietuva, ir aš tikrai norėjau čia sugrįžti, kad vėl susitikčiau su lietuviais. Viena vertus tam, kad grįžčiau ir pratęsčiau darbą su tokiais aktoriais kaip Dainius Gavenonis, Arūnas Sakalauskas. Kita vertus, norėjau pasigilinti į dalykus, į kuriuos nesigilinau prieš dešimt metų. Pasiūlyti kažką naujo – tai, ko nepasiūliau prieš dešimt metų. Yra ir kita istorijos pusė – mūsų bendra patirtis su Audroniu Liuga, kuris pasikvietė mane į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą čia perkelti spektaklį Dėdė Vania. Norėjosi tęsti mūsų bendradarbiavimą ir dabar, jam būnant Jaunimo teatro vadovu.

– Kalbant apie jūsų gimtąją šalį, esate žinomas ne tik kaip režisierius, aktorius, bet ir kaip Centre Dramatique National de Normandie vadovas. Akivaizdu, šiuolaikinį teatro kontekstą matote iš gerokai platesnės perspektyvos. O šiame kontekste vis daugiau kūrėjų, toldami nuo repertuarinio teatro, eina projektinio modelio keliu. Kaip manote, kokių privalumų turi repertuarinis teatras?

– Iš tikrųjų repertuarinių teatrų reiškinys labai skiriasi nuo to, ką mes turime Prancūzijoje. Nes Prancūzijoje pastatymas paprastai gyvuoja šešis ar aštuonis mėnesius, kartais – metus, o tada pereinama prie kažko naujo. Tad turėti galimybę pastatyti pjesę, žinant, kad ji bus įrašyta į repertuarą, vaidinama ne vienerius metus... Prancūzijoje tai tiesiog nebeegzistuoja. Tokį gražų pavyzdį turime tik vieną – teatrą La Comédie Française. Galimybė matyti spektaklio raidą, kaip jis su metais sensta, kinta senstant aktoriams, ateinant naujiems, yra iš tiesų įdomi. Tai yra tas nuotykis, kurio aš negaliu nusivežti į Prancūziją. Tai taip pat yra vienas iš tų dalykų, dėl kurių esu čia, Lietuvoje. Man atrodo svarbu, kad aktoriai galėtų dirbti prie tam tikro spektaklio, kuris bus rodomas ne vienerius metus. Tai yra įdomu jiems, kaip kūrėjams, tai taip pat įdomu ir publikai.

– Kokia jūsų, kaip menininko, filosofija? Kokie aspektai jums svarbūs teatre?

– Teatre yra labai daug svarbių ir įdomių dalykų. Jeigu reikėtų išskirti kokį nors vieną, kalbėčiau apie tas „tikrovės zonas“ visuomenėje, kuri vis labiau virtualėja, nyksta bendruomeniškumas. Visuomenei reikalingi bendri kolektyviniai ritualai. O teatras, šiandien galime sakyti, yra viena iš tų retų vietų, kur šis susitikimas bendram ritualui yra įmanomas. Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje žiūrovai drauge išgyvena tą patį ritualą. Kitas, mano manymu, svarbus dalykas, – kad teatras yra vieta, kurioje gali būti tarsi iš naujo išrasti, atrasti, sugalvoti santykiai. Tiek jausmų ar visuomenės plotmėje, tiek tarp atskirų individų. Šis bendruomeniškas žmonių veikimas, kuris nebūtų pagrįstas finansiniu suinteresuotumu, hierarchiniais arba galios santykiais, yra labai svarbus. Kad už tų politinių ir visuomenės įstatymų, kurie mums pateikiami priverstine tvarka, būtų sukurta bendruomenė su bendruomenišku požiūriu į darbą ir kūrybą. Tai reiškia, kad tokiu būdu mes sukuriame tarsi mikrovisuomenę, kuri turi savo dėsnius ir įstatymus, savitą gyvenimo, buvimo būdą, kuris leidžia kurti kažką bendro. Kad atsilaikytume prieš tokią visuomenę, kokia yra dabar – tam yra kūryba. Tai būdas atsilaikyti prieš esamą socialinį, politinį, liberalųjį klimatą. Tą, kuris visur mus supa.

Premjerinį spektaklį „Balkonas“ galėsite pamatyti spalio 2, 3 dienomis Jaunimo teatre, atnaujintoje Didžiojoje salėje.