„Laisvės kelias“, prezidentūros vartai, Trakų bažnyčios kryžiai, šimtai pagoniškų saulučių ir net vien iš geležies bei plieno nukaltas vonios kambarys senamiestyje. Visa tai gimė sostinės užkampyje – Naujojoje Vilnioje, tarp neveikiančios gamyklos griuvėsių.

Įsikūrė buvusioje kalvėje

Žaizdras, priekalas, kūjai. Buvusioje Statybos apdailos mašinų gamyklos kalvėje vėl verda gyvenimas. Čia gimstančių archajinės šaltkalvystės šedevrų galime išvysti įvairiuose Lietuvos kampeliuose ir privačių namų kiemuose, butų interjeruose, ant didingų bažnyčių stogų.

„Kadaise, dar XX a. pradžioje, čia taip pat buvo kalvė. Šičia buvo gaminami garsūs carinėje Rusijoje dalgiai – “litovkos„. Sovietmečiu šioje gamyklos vietoje taip pat būta kalvės. Vėliau čia nebuvo nieko, o prieš trejus metus įsikėlėme mes. Tiesiog ieškojome patalpų ir šios pasirodė tinkamos“, – savo pasakojimą pradėjo metalo meistras Juozas Stankevičius.

Vyras čia savo dienas dažniausia leidžia drauge su sūnumi Pauliumi. Beveik 400 kv. m kalvėje, kurios sienos greičiau primena tautodailės muziejų nei dirbtuves, metalo gaminys nueina visą savo kelią nuo projekto gimimo autoriaus galvoje ir brėžinio iki realaus daikto. Dalgių čia jau niekas nebegamina, užtat kone kasdien atsiranda kitokių dirbinių.

Užtrunka iki mėnesio

Paprasčiausius gaminius kalviai pagamina per dieną, sudėtingesnių gamyba gali užtrukti ir porą savaičių. Tačiau būta ir tokių, kuriuos daryti teko ne vieną mėnesį.

„Žmogus mano, kad jei daiktas mažas, tai jį paprasčiau pagaminti. Toli gražu. Daug dėmesio reikia skirti būtent detalėms. Rodos, darai vartų elementą ir užtrunki kokias dvi savaites. Žinoma, dideli projektai užtrunka kur kas ilgiau. Pavyzdžiui, “Laisvės kelias„ prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio Vilko gatvių sankryžos – dirbti teko keturis mėnesius ir kasdien po 12–16 valandų per parą. Darant tokius daiktus nebūna nei savaitgalių, nei laisvų vakarų“, – dėstė pašnekovas.

Neretai tvarkant objektą tenka derintis prie kitų darbuotojų darbo grafiko. „Mes darome iš metalo, kiti kloja marmurą, treti deda medį. Visa tai turi būti suderinta. Būna taip, kad, priklausomai nuo kitų darbo, tenka keisti vienos ar kitos detalės išvaizdą. Taip ir užtrunka darbas. Gal ir greičiau padarytum, jei su kitais nebendradarbiautum. Bet ar geriau?“ – retoriškai klausė J.Stankevičius.

Sužavėjo metalo grožis

Kas atvedė Juozą į šaltkalvystės sritį?

„Po vidurinės mokyklos įsidarbinau restauracinėse dirbtuvėse ir mano pirmas darbas buvo Šv. Jonų bažnyčios restauracinės detalės – po to jos pateko į Architektūros muziejų, buvusį šalia Šv. Onos bažnyčios. Ir štai nuo to prasidėjo mano darbas“, – prisiminė J.Stankevičius.

Sovietmečiu kalvis daugiausia prisidėdavo prie bažnyčių restauracijos, taip įgijo patirties ir ėmė domėtis Lietuvos paveldu. „Tada gana smarkiai buvo restauruojamos bažnyčios, kur kas labiau nei dabar. Nes dabar tikrai yra daug nemokšiškumo ir daug apleistų šventovių, o tada darbas virė“, – dėstė J.Stankevičius.

Tvarko bažnyčių kryžius

Nors daugelis bažnyčių stovi netvarkomos, Juozui ir Pauliui Stankevičiams darbų netrūksta. Prieš porą metų buvo tvarkoma Šv. Stepono bažnyčia, Dievo Gailestingumo šventovė sostinės Dominikonų gatvėje. Visiškai neseniai buvo restauruoti Trakų bažnyčios vartai, kryžiai.

„Trakuose restauravome kryžius, durų apkaustus, vartus. Šv. Teresės bažnyčios kryžius teko restauruoti, kitų šventovių taip pat“, – teigė J.Stankevičius.

Pasak pašnekovo, susiduriant su sakraliniais dalykais nepakanka tiesiog imti ir padaryti naują kryžių. Dažniausiai tai būtų pats paprasčiausias darbas – padaryti naują, kuris atrodytų taip pat kaip senas.

„Kartais tenka taip ir daryti, nes senas, daugybę metų neprižiūrėtas kryžius tiesiog tampa kaip popierius. Nuvalai rūdis, pajudini ir jis sutrupa. Tačiau dažniausiai mes stengiamės išsaugoti autentiškus kryžius, nes, žinote, jie ypatingi. Žmonės ėjo prie jų šimtmečiais, klaupėsi, meldėsi. Juose slypi ta milijonų maldų energija“, – dėstė metalo meistras.

Praeityje vyravo šablonai

Išsaugoti senuosius, o ne kurti naujus darbus meistras siūlo ir todėl, kad profesionalių kalvių sunku surasti. „Tikrų meistrų tikrai mažai, tad reikia tausoti tą darbą, kuris buvo atliktas“, – dėstė J.Stankevičius.

Saugoti paveldą reikia dar ir todėl, kad anksčiau jo buvo labai mažai. Žmonės metalą daugiausia naudodavo utilitarinėms reikmėms: žemės ūkio padargams, įrankiams gaminti. Dalį sudarydavo papuošalai.

„Daug kas mano, kad praeityje buvo šaltkalvystės aukso amžius, bet iš tiesų autorinių darbų anuomet beveik nebūdavo. Žmonės daugiausia užsisakydavo tai, kas buvo reikalinga buityje. Prabangos, architektūros detalės būdavo nusižiūrėtos vakaruose ir šabloniškai daromos visur panašios. Šablonų tais laikais būdavo kur kas daugiau nei dabar“, – pabrėžė J.Stankevičius.

Gaivina pagonišką meną

Pradėjęs dirbti šaltkalviu J.Stankevičius ne tik vykdo svetimus užsakymus, bet ir pats kuria. Daugiausia dėmesio vyriškis skiria autentiškam lietuviškam menui gaivinti. Jis studijuoja literatūrą, domisi šioje srityje atliktais tyrimais.

Pagrindinis jo pasiekimas – šimtai atkurtų lietuviškų pagoniškų saulučių. „Žmonės jas statydavosi prie namų, o dabar vis dažniau ir kapuose stato. Juk tai tas pats kryžius, tik mūsų autentiškas pagoniškas. Jeigu pasidomėtumėte, pagoniškoje Lietuvoje buvo 52 dievai ir dievybės, tačiau pats aukščiausias buvo – Dievs. Taip pat buvo ir Kavolis, arba kalvis, kuris nukalė saulę ir mėnulį. Visa tai – kosmoso struktūra“, – savo kūrybą demonstravo kalvis.

Net krikščionybei įsigalėjus Lietuvoje pagoniški ženklai išliko. Todėl ir dabar kiekvienas kryžius skirtinguose Lietuvos regionuose atrodo vis kitaip.

„Štai, pavyzdžiui, Žemaitijoje kryžius yra su Perkūno ietimi. Kitur naudojama rūta, gėlė. Visur yra skirtingai. Beje, ir aš kiek esu saulučių padaręs, nė vienos turbūt nėra tokios pat. Visos jos skirtingos“, – pasakojo vyriškis.

Įrengė vonios kambarį

Ar būna taip, kad žmonės ateina turėdami tokių idėjų, nuo kurių plaukai piestu stojasi? Kalvių praktikoje tokių atvejų būta ne vienas. Žmonės neša nuotraukas, nusižiūrėtus projektus, prašo padaryti pačių keisčiausių dalykų. Vienų kalviai tuoj pat atsisako, nuo kitų užsakovus tenka ilgokai atkalbinėti.

„Žmonės pamato ką nors užsienyje, net brėžinį atsiveža. Bet pamatau ir sakau, kad tokio padaryti negalėsiu arba padarysiu, bet tai nebus tai, ko jūs tikitės. Pavyksta perkalbėti, įrodyti, kad kopija niekada nebus tokia kaip originalas“, – dėstė J.Stankevičius.

Kartais, pasak J.Stankevičiaus, projektas atrodo neįtikimas, sunkiai įgyvendinamas, bet užsakovas pasiekia savo ir išsireikalauja bent pabandyti jį įgyvendinti. Neseniai su tokių iššūkiu kalviui teko susidurti sostinės senamiestyje.

„Atėjo vienas užsakovas ir sako, kad nori kalviško vonios kambario, kad viskas būtų iš metalo, nuo užuolaidėlės laikiklio ir vonios iki kriauklės, spintelių ir kabliukų. Toks užsakymas atrodė keistas, iš pradžių net buvome šokiruoti, bet sutikome, nusprendėme išbandyti. Ir ką gi... Kai viską baigėme, buvo gražu pažiūrėti. Labai originalus projektas“, – dėstė J.Stankevičius.

Kurs viešbučio interjerą

Kalviška vonia paskatino P.Stankevičių dar aktyviau mąstyti apie savo gyvenimo projektą – iš metalo ir akmens įrengti viešbučio ar kokio nors kito didelio objekto interjerą.

„Vonios kambarys... Taip, tai galima būtų pavadinti šiokiu tokiu išbandymu. Bet juk tai be galo maža erdvė, gal kokie 5 kv. m. Tai tikrai nėra pakankamas plotas visai savo kūrybai išreikšti“, – kalbėjo P.Stankevičius.

Pasak jaunojo kalvio, Lietuvoje interjerams vis dar pasirenkamas medis, neva taip yra šilčiau, suteikiama jaukumo. Šitaip akmuo ir metalas nepelnytai nustumiami į antrą planą.

„O man atrodo, kad šiais laikais, kai yra šildymo sistemos, tokie dalykai kaip geležis neturėtų gąsdinti. Tai yra nauja sritis, dar nepažinta ir atveria naujus kūrybos horizontus. Viešbutis ne iš medžio, o iš geležies ir akmens, su savo ypatinga energetika man taptų gyvenimo projektu“, – svajojo P.Stankevičius.

Projektai, prie kurių dirbo Stankevičiai

„Laisvės kelias“. Skulptūrinė kompozicija – siena, skirta Baltijos keliui atminti. Oficialiai atidengta 2010 m. Jos ilgis 60 metrų, aukštis 3,3 m, storis 0,5 m. Jai pastatyti sunaudota 1,5 tonos metalo, sudėta 20 tūkst. plytų.

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Pastatyta Vytauto Didžiojo laikais, XV a. pr., turi gotikos ir baroko elementų. Restauruojant bažnyčią šiemet buvo atnaujinti jos kryžiai, vartai, jų apkaustai. Metalinės detalės restauruotos tris mėnesius.

Valdovų rūmai. Kontroversiškas statinys tarp Gedimino pilies bokšto ir Katedros pradėtas statyti prieš daugiau nei penkerius metus. J.Stankevičius pagamino rūmų vartų vyrius, kurių svoris per 80 kg.

Dievo Gailestingumo šventovė. Pastatyta XV a., anksčiau vadinosi Švč. Trejybės bažnyčia. XIX a. buvo paversta cerkve, 1920 m. vėl grąžinta katalikams. Šiuo metu ji garsi tuo, kad joje yra 1934 m. nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Buvo atnaujintos metalinės šventovės detalės.

Šv. Teresės bažnyčia. Šalia Aušros vartų esanti bažnyčia. Pastatyta XVII a. vidurio basųjų karmelitų vienuolių iniciatyva. Dabartinis bažnyčios interjeras sukurtas XVIII a. antroje pusėje. 1760–1764 m. šv. Teresės gyvenimą ir veiklą vaizduojančias freskas nutapė Vilniaus dailininkas Motiejus Sluščianskis. 1783 m. Motiejus Pociejus iš Aušros Vartų gatvės pusės pristatė koplyčią. Restauruojant bažnyčią buvo pakeista apie pusę visų šventovės metalinių detalių.

Prezidentūra. Rūmai minimi nuo XIV a. kaip didikų Goštautų rezidencija. Vėlesniais amžiais priklausė Vilniaus arkivyskupui, XIX a. ir XX a. pr. buvo Vilniaus generalgubernatoriaus rezidencija. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m. tapo nuolatine prezidento darbo vieta. J.Stankevičius yra pagaminęs prezidentūros vartus.