Po savaitės, birželio 20 d., Nacionalinė dailės galerija atvers duris ir į įspūdingą parodą pakvies pirmuosius lankytojus. Apie naują kultūrinę erdvę "Vilniaus diena" kalbėjosi su galerijos direktore Lolita Jablonskiene.

– Pirmoji Nacionalinės dailės galerijos paroda – "Spalvų ir garsų dialogai. M.K.Čiurlionio ir amžininkų kūryba". Kodėl ji pirmoji?

– Pirmiausia, ši paroda buvo sumanyta kaip Europos kultūros sostinės projektas: ji buvo įrašyta Vilniaus paraiškoje ES organizacijoms, kreipiantis dėl teisės tapti kultūros sostine. Antra, Nacionalinės dailės galerijos vizija – kaupti, tyrinėti ir pristatyti Lietuvos ir pasaulio publikai nacionalinę šiuolaikinę ir modernią kultūrą kaip pasaulio kultūros dalį. Mums atrodė, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra išskirtinė figūra, savyje sutelkusi tarptautinio konteksto bendros modernios kultūros idėjas.

Trečia priežastis turbūt paprasčiausia, bet niekas nėra apie tai susimąstęs. Vilniuje didelė M.K.Čiurlionio paroda pastarąjį kartą yra buvusi beveik prieš šimtą metų, nuo pat jo mirties.

– Iš kur bus atvežti eksponatai parodai? Ar daug jų bus nematytų Lietuvos žiūrovui?

– Pagrindiniai M.K.Čiurlionio kolekcijos darbai atvažiuoja iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kaune. Kelis jo kūrinius saugo mūsų (Nacionalinis dailės – red. past.) muziejus. Tačiau kontekstui pasiskolinome kūrinių iš bene penkiolikos Europos muziejų. Visuose juose bus darbai menininkų, kurie dirbo XX a. antroje pusėje ir sprendė spalvų ir garsų dialogo temą. Tarp jų – Arnoldo Schoenbergo, kurį daugelis žinome kaip kompozitorių, tapyba, čeko Františeko Kupkos kūriniai, kiti įspūdingi darbai.

Parodoje bus galima ne tik pamatyti M.K.Čiurlionio ir jo amžininkų tapybą, bet ir pasiklausyti muzikos. Šios parodos kuratorius kompozitorius Šarūnas Nakas sudarė paties M.K.Čiurlionio ir jo amžininkų kūrinių rinkinį.

– Pradedate nuo paties žymiausio lietuvių menininko. Nebaisu, kad po jo kitos parodos nublanks?

– Muziejų veikloje jokios baimės negali būti. Muziejai nėra vienkartinio efekto siekiančios institucijos. Mums įdomi tiek M.K.Čiurlionio kūryba, tiek kitų, galbūt neįvertintų menininkų. Manau, kad žiūrovas su mumis galės patirti malonumą ne tik pamatydamas labai žinomo menininko darbus ir jų kontekstą, bet ir džiaugsis mūsų mokslininkų, dirbančių muziejuje, atradimais.

Be abejo, šiais metais, kai Vilnius yra Europos kultūros sostinė ir mes įgyvendiname jai skirtus projektus, turime galimybę šiek tiek palepinti publiką. Antrą parodą "Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1945–1970", kurią atidarysime rudenį, pirmą kartą į Lietuvą atvešime iš Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus.

Šioje parodoje bus galima pamatyti žymiausių pasaulio dailininkų dailės kūrinių, architektūros, dizaino, kino filmų, inžinerinių objektų. Pakaktų paminėti tokias pavardes kaip dailininkai Pablo Picasso, Ossip Zadkine'as, režisieriai Stanley Kubrickas, Andrejus Tarkovkis.

Ekspozicijoje taip pat bus pristatoma unikalių inžinerinių objektų: pirmojo dirbtinio žemės palydovo "Sputnik" modelis, kosminio laivo "Vostok" kapsulės modelis, JAV astronautų ir SSRS kosmonautų skafandrai.

Taip kad ir ši paroda tikrai bus labai įdomi, patraukli ir reta Lietuvoje, ji padės žiūrovams pažinti kultūrinį kontekstą ir netgi lavinti estetinį skonį. Juk dabar visi mėgstame turėti gražius namus, būtų labai prasminga geriau suprasti, kas yra tas grožis.

– Ar mums, lietuviams, to reikia? Juk dažnai sakoma, kad mes žemės ūkio tauta. Gal menas mums nereikalingas?

– Manau, kad menas ir kultūra visada reikalingi, kitaip jų nebūtų. Tikrai taip pesimistiškai nemanau apie publiką. Kelios parodos, kurios jau veikė šiais metais Lietuvos dailės muziejuje, pavyzdžiui, Niko Pirosmanio ir Europos peizažų, sulaukė keliasdešimt tūkstančių lankytojų. Kai parengiami iš tikrųjų prasmingi dailės projektai, publika visuomet juos pamato ir įvertina. Jei būtų galimybė nuolat, o ne priešokiais, ne kartą per dešimt metų, tokius projektus daryti, manau, publika jų paskui ilgėtųsi.

– Bilieto į Nacionalinę dailės galeriją kaina bus dešimt litų. Kaip ją nustatėte?

– Kainos nustatomos kiekvieniems metams, galbūt vėliau ji keisis. Dažniausia Lietuvos dailės muziejuje, kurio padalinys yra ši galerija, bilietas kainuoja šešis litus, Palangos gintaro muziejuje – aštuonis. Kadangi šiais metais turime minėtas dvi didžiules parodas, iš pradžių svarstėme apie skirtingas bilietų kainas į parodą ir į ekspoziciją, bet vėliau nusprendėme likti prie vienos. Už tuos dešimt litų žiūrovas galės apžiūrėti didžiulę 2 tūkst. kv. m XX a. Lietuvos dailės ekspoziciją, parodą, taip pat galės dalyvauti papildomuose renginiuose, pavyzdžiui, filmų peržiūrose. Todėl šis bilietas šiek tiek brangesnis nei kitur, nes leidžia pasiūlyti daugiau paslaugų.

– Įdomios ne tik parodos, bet ir pats galerijos pastatas. Kodėl buvo pasirinktas būtent toks architektūrinis sprendimas?

– Pats pastatas nebuvo pakankamai erdvus, kad jame tilptų ir parodų salės, ir aptarnaujančių žmonių dalis. Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kūginio projektas šiuolaikiškai išsaugojo pastatą ir suteikė jam daugiau erdvės. Jis atspindi urbanistinę padėtį: išsaugotas sovietmečiu statytas objektas, o nauja dalis yra šiuolaikinės architektūros pavyzdys. Viena ekranų pusė yra su iliuminatoriais, tarsi taškučiais, kurie šiek tiek primena garsiakalbius. Taip norime pasakyti, kad muziejus nėra uždara, nuo žmonių atsitvėrusi institucija.

– Kokią matote Nacionalinės dailės galerijos ateitį? Pastatas jau įrengtas, bet ar užteks lėšų išsilaikyti?

– Šis klausimas rimtas. Pastato statyba finansuota tik iš vienintelio šaltinio – valstybės investicijų programos, kuri lėšų skyrė statybai ir įsikurti. Lėšos projektams yra visiškai kitas klausimas. Kai tik pradėsime veikti, prabėgs mūsų pirmieji metai, pateksime į tokią pačią padėtį kaip ir visi kiti Lietuvos muziejai. Valstybės dotacijos – nedidelės, projektams lėšos skiriamos iš Kultūros rėmimo fondo. Kultūros ministerija šiek tiek dar remia iš kitų šaltinių, tačiau nedaug. Todėl visi muziejai šiais laikais ieško rėmėjų, bando juos sudominti savo veikla. Tikimės, kad mūsų tokia, tikėkimės, nebloga pradžia, įtikins ir privačius rėmėjus, tad bus galima nemažinti tempo.

– Kokia jūsų nuomonė dėl Guggenheimo muziejaus? Gal Vilniui užteks ir Nacionalinės dailės galerijos?

– Kai kalbama apie tokius projektus, aš labai gerai žinau, kad jie susideda iš dviejų dalių. Viena – tai kultūrinė vertė ir kita – kiek kainuoja jį įgyvendinti. Žinoma, būtų gerai, kad Vilniuje atsirastų nauja kultūrinė erdvė, įspūdingas architektūros pastatas, kuriame būtų rengiamos efektingos parodos. Dėl to nėra jokių abejonių, nemanau, kad Lietuvoje yra kitaip manančių kultūros srities žmonių. Netgi tai, kad tam muziejui numatyta vieta netoli mūsų galerijos, galėtų būti netgi ne trūkumas, o pranašumas – formuotųsi nauja kultūrinė erdvė.

Tačiau galvoju apie tai, kiek gali kainuoti toks pastatas ir jo išlaikymas. Juk miestas pirmiausia turi įsigyti franšizę, taip pat reikia muziejų pastatyti ir jį finansuoti, Guggenheimo fondas čia niekuo finansiškai neprisideda. Tada mane pradeda kankinti jau kiti argumentai. Žinau, kokia sunki šiuo metu yra Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus, kuris uždarė savo ekspozicijas dėl tikrai labai blogos istorinio pastato būklės, padėtis. Lėšų laukia visų kitų muziejų modernizavimo programa. Jei tie pinigai būtų atitraukti iš to, ką mes tikrai turime susitvarkyti, tada tikrai paremčiau savo kolegas.

Rekonstrukcija užtruko

Nacionalinės dailės galerijos atidarymo renginiai vyks birželio 20-ąją, o lankytojai bus pradedami įleisti nuo birželio 21-osios 10 val. Atidarymo proga galerija veiks ir pirmadienį – birželio 22-ąją, nors vėliau pirmadienis muziejininkams bus išeiginė diena.

Nacionalinė dailės galerija pastatyta 1980 m., tuomet ten veikė Revoliucijos muziejus.

Dailės galerija jame įsikūrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tačiau vos po kelerių metų dėl pastato avarinės būklės buvo uždaryta.

Šio pastato rekonstrukciją planuota baigti 2006 m., o po metų atidaryti galeriją, tačiau darbai užtruko. Pastatui rekonstruoti prireikė 84 mln. litų.