ISLANDIŠKĄ PASAKĄ REALYBE PAVERSTI MĖGINS SOSTINĖS PILAITĖS GYVENTOJAI

Praėjusių metų lapkritį Vilniuje apsilankę Islandijos mokslininkai Lietuvos sporto bendruomenės nariams pristatė sporto strategijos gaires.

Savo šalyje sukūrę efektyvų masinio sporto vietos bendruomenėse modelį islandai ne tik drastiškai sumažino svaigalų vartojimo statistinius rodiklius, bet ir įspūdingomis pergalėmis sužibėjo tarptautinėse futbolo, rankinio ir kitų sporto šakų varžybose. Šių metų spalį paaiškėjo, kad islandišką pasaką realybe paversti mėgins ir sostinės Pilaitės mikrorajono gyventojai.

Šios idėjos autoriais tapo Pilaitėje, Justiniškėse ir Naujininkuose veikiančios futbolo mokyklos "Ataka" vadovai. Jų parengtas bendruomeninių sporto klubų kūrimo Vilniaus mikrorajonuose projektas sulaukė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos palaikymo ir iš 2019 m. Sporto rėmimo fondo trejiems metams jam buvo skirta 122 158 eurų suma. Rugsėjo pabaigoje FM "Ataka" pakvietė Pilaitės mikrorajono gyventojus prisijungti prie bendruomenės sporto klubo veiklos ir kartu įgyvendinti Islandijos bendruomenės stiprinimo modelį, o spalio pradžioje įvyko steigiamasis sporto klubo narių susirinkimas.

FM "Ataka" atstovas ryšiams su visuomene Gediminas Tvarijonas "Vilniaus dienai" sakė, kad sprendimas sostinėje įsteigti bendruomenės sporto klubą brendo keletą metų, o postūmį realizuoti šią idėją suteikė futbolo mokyklos trenerių viešnagė Islandijoje.

"Žinojome, kad islandai yra labai sportiški. Nors pas juos nėra profesionalaus sporto, jų sportininkų pasiekimai tarptautinėje arenoje yra labai svarūs. Bet mes neįsivaizdavome, kaip jiems tai pavyko padaryti. Apsilankę Reikjavike supratome, kad viskas prasideda nuo bendruomenių sporto klubų. Vilniuje tėvai vaikus į sporto būrelius vežioja po visą miestą, o Islandijoje visi būreliai yra prie pat namų, kiekviename rajone yra po sporto centrą. Jo išlaikymu rūpinasi savivaldybė, o priežiūra – to rajono bendruomenės sporto klubas, kurį įkūrė patys gyventojai. Sporto klubas organizuoja futbolo, karatė, rankinio, tinklinio ir gimnastikos užsiėmimus, turi futbolo komandą. Klube sportuoja 1 500 vietinių gyventojų, o į futbolo rungtynes susirenka vidutiniškai 1 000 žiūrovų. Islandijoje nėra profesionalaus sporto, bet tai viena sportiškiausių šalių pasaulyje", – teigė G.Tvarijonas.

– Kodėl pirmą bendruomeninį sporto klubą nusprendėte įsteigti būtent Pilaitėje?

– Šiame rajone nuo 2016 m. veikia mūsų futbolo mokykla, čia prieš kelerius metus savo jėgomis sutvarkėme M.Mažvydo progimnazijos futbolo aikštelę, nupirkome ir pastatėme ketverius vartus. 2017 m. nusprendėme suvienyti jėgas su Marijonu Mikutavičiumi bei Algirdu Kaušpėdu ir viešu laišku kreipėmės į Vilniaus miesto vadovus bei Lietuvos Vyriausybę siekdami atkreipti dėmesį į tragišką Vilniaus sporto infrastruktūros būklę. Prašėme, kad visame mieste būtų masiškai renovuojami sporto aikštynai prie mokyklų, bet miesto vadovai nusprendė, kad iš pradžių užteks ir vieno rajono. Sutarėme, kad Pilaitėje bus įrengtas dengtas futbolo stadionas, kuriame galės žaisti visi – tiek vaikai, tiek ir suaugusieji. Džiugu, kad per keletą metų šis projektas buvo realizuotas.

Turėdami tokį futbolo aikštyną galime čia rengti ne tik vaikų futbolo treniruotes, bet ir formuoti Pilaitės rajono bendruomenės identitetą, supratimą, kad visi – nuo mažiausio iki didžiausio yra vienos komandos, vieno klubo nariai. Ir kad jie gali tame klube žaisti nuo mažens iki garbaus amžiaus.

– Kokie buvo pirmieji Pilaitės bendruomenės sporto klubo žingsniai?

– Spalį suformavome klubo valdybą, joje turime bent 10 aktyvių žmonių, vietos gyventojų. Kadangi Pilaitėje duris atvėrė nauja futbolo arena, tad ir planuojame pradėti nuo mėgėjų futbolo komandos steigimo. Taip pat ketiname organizuoti futbolo treniruotes vaikams ir jaunimui, o jei matysime, kad yra poreikis, tai ir senjorams. Norime formuoti piramidę nuo vaikų iki suaugusiųjų, kad būtų aiški vizija. Ilgainiui, atsiradus tinkamai infrastruktūrai, norėtume kurti rankinio, tinklinio, kitų sporto šakų komandas. Bet tam reikia sporto salių, reikia konkrečios vietos ir laiko, kur galėtų rinktis bendruomenės nariai, klubo nariai, o ne šiaip atėję paspardyti kamuolio žmonės. Ateityje norime daryti bendrus Pilaitės renginius, o pirmas toks turėtų būti naujo stadiono prie Pilaitės gimnazijos atidarymas. Norime surengti futbolo turnyrą, pakviesti Pilaitės žmones, supažindinti juos su bendruomenės sporto klubo idėja.

Bendruomeninis sporto klubas – tai ne tik erdvė sportuojantiems, bet ir puikus tėvų ir vaikų santykių stiprinimo, šeimų įtraukimo į sportą receptas.

– Ir kokia ta idėja?

– Kad bendruomeninis sporto klubas – tai ne tik erdvė sportuojantiems, bet ir puikus tėvų ir vaikų santykių stiprinimo, šeimų įtraukimo į sportą receptas. Kai vaikai ir tėvai sportuoja ar leidžia laiką kartu, natūraliai atsiranda artimesnis ryšys, didesnis savitarpio supratimas. Bet tai galima pasiekti tik turint konkrečią vietą, kurioje žmonės gali sportuoti, leisti laiką, bendrauti.

– Praėjusią savaitę prie Pilaitės gimnazijos buvo užbaigti naujo futbolo maniežo įrengimo darbai. Ar šis objektas galėtų tapti bendruomenės sporto klubo traukos centru?

– Būtent nuo sporto infrastruktūros viskas prasideda, ji yra visos veiklos ir iniciatyvų pagrindas. Tik turėdama konkrečią erdvę bendruomenė gali burtis, sportuoti, užsiimti bendra veikla. Ir mes tikrai norime sukurti stiprų klubo pagrindą per futbolą įtraukdami į jo veiklą vaikus ir suaugusiuosius, o paskui imtis kitų sporto šakų komandų formavimo. Bet kai nėra konkrečios vietos, tai ir geriausia idėja lieka tik abstrakcija. Atvirai pasakysiu, šiuo metu mes nežinome, ar galėsime naudotis naujuoju futbolo maniežu. Savivaldybė mus iš pradžių ramino, kad viskas bus gerai, bet vėliau išgirdome, jog valdininkai nusprendė šį sporto objektą perduoti Vilniaus futbolo mokyklai, o ją pačią vėliau perduoti Vilniaus "Žalgirio" futbolo klubui. Tiesa, kilus visuotiniam miesto futbolo mokyklų pasipriešinimui, tas sprendimas lyg ir buvo atšauktas, o mes dabar esame pakibę ore be realaus pagrindo po kojomis. Jau dabar galėtume suburti į treniruotes 150 Pilaitės vaikų, bet neturime kur su jais treniruotis. Tad laukiame savivaldybės sprendimo ir viliamės, kad miesto vadovai atsižvelgs į vietos bendruomenės poreikius.

KOMENTARAS

Adomas Bužinskas

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas

Idealiomis sąlygomis bendruomenės sporto klubai galėtų tapti tikrais sveikatingumo ir sporto centrais miesto rajonuose. Jei vaikai ir suaugę galėtų sportuoti savo gyvenamuosiuose rajonuose, neabejotinai sumažėtų ir vaikų bei paauglių užimtumo ar transporto spūsčių problemų. Tad tokio bendruomenės klubo atsiradimą Pilaitėje mes iš principo vertiname teigiamai ir džiaugiamės, kad atsiranda tokių privačių iniciatyvų, galinčių duoti daug naudos miestui.

Tačiau šiuo metu mes dar nesame priėmę galutinio sprendimo dėl to, kaip savivaldybė galėtų prisidėti prie tokių klubų veiklos. Svarstome kelis modelius, turime pavyzdžių iš Skandinavijos šalių ar tos pačios Islandijos, kai miestas prisideda prie sveikatingumo skatinimo statydamas sporto infrastruktūrą ir perduodamas ją rajonų bendruomenėms. Bet šiuo metu mieste mes paprasčiausiai neturime tiek sporto infrastruktūros objektų, kad galėtume patenkinti visus poreikius. Ir dėl to kyla didelių problemų, pykčių ir nesutarimų. Iškalbingas pavyzdys yra naujasis Pilaitės gimnazijos futbolo aikštynas. Norinčiųjų naudotis jo paslaugomis yra labai daug, tad mes turime rasti kažkokius bendrus principus, kuriais vadovaujantis būtų skirstomas treniruočių laikas. Atvirai pasakysiu, ieškodami balanso tarp Pilaitės bendruomenės narių ir kitų sporto ar futbolo įstaigų poreikių susiduriame su dideliais iššūkiais. Lyg ir natūralu, kad Pilaitėje turėtų sportuoti šio rajono gyventojai, nes važinėjant iš kitų miesto rajonų būtų didinami transporto srautai, formuotųsi spūstys. Bet mieste veikia kelios dešimtys futbolo mokyklų ir jų poreikiai žiemą treniruotis manieže taip pat yra suprantami.

Suprantame, kad vienokį ar kitokį sprendimą reikės priimti. Pirminiais skaičiavimais, maniežo išlaikymo išlaidos per metus sieks apie 130 tūkst. eurų. Skaičiuosime, kiek laiko manieže turėtų būti skiriama nuomininkams, kad išlaidos būtų atlygintos, o tada jau matysime, kiek laiko galime skirti bendruomenės reikmėms. Per artimiausią mėnesį aikštynas bus parengtas treniruotėms, bet visos pagalbinės patalpos bus įrengtos iki šių metų pabaigos. Tad iki to laiko mes ir turime priimti galutinį sprendimą.