KĄ DAR PARODYTUME BE VASARIO 16-OSIOS NUTARIMO?

Artėjant 102-osioms nepriklausomybės metinėms į Signatarų namus sugrįžo Vokietijos paskolintas Vasario 16-osios Nutarimas. Ką dar svarbaus parodytume, jei ne šis dokumentas? "Vilniaus diena" pravėrė sostinėje esančio Lietuvos valstybės istorijos archyvo duris.

Galimybė pamatyti

Vasario 3 d. į Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinį – Signatarų namus – sugrįžo iš Vokietijos archyvo pasiskolintas Vasario 16-osios Nutarimas. Artėjant 102-osioms nepriklausomybės metinėms šį dokumentą, tapusį valstybingumo simboliu, ir vėl galės apžiūrėti visi norintys. Vasario 16-osios Nutarimo originalas Signatarų namuose eksponuojamas jau trečią kartą.

Kelis mėnesius rodytą faksimilę į originalų dokumentą spaudos konferencijos metu pakeitė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.

Nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir vėl bus eksponuojamas kambaryje, kuriame 1918 m. vasario 16 d. jį pasirašė dr. Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos dvidešimt narių, ir saugomas specialiai jam pagamintoje neperšaunamoje vitrinoje su reikiamu mikroklimatu.

Vasario 16-osios Nutarimui suteiktas draudimas apima tiek paties dokumento draudimą, tiek draudimo apsaugą jį pervežant, taip pat eksponavimo vietos draudimą.

Istorinio dokumento sugrįžimo proga Signatarų namuose kiekvieną vasario šeštadienį 14 val. organizuojamos nemokamos teminės ekskursijos "Vasario 16-osios mitai". Jų metu gidas supažindins su populiariausiomis istorinių faktų interpretacijomis apie patį Aktą, jo ir nepriklausomybės paskelbimą bei tą padariusius signatarus.

Istorijos liudytojai

Vasario 16-osios Nutarimas rastas Vokietijos archyvuose ir pas mus atkeliauja tik laikinai. Tačiau Lietuva ir pati turi mūsų šalies istorijai reikšmingų ir saugomų dokumentų. Lietuvoje veikia 9 dokumentų archyvai. Seniausias iš jų – Vilniuje esantis Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA).

Kaip "Vilniaus dienai" teigė LVIA direktorius Ramutis Kurpė, šis archyvas yra didžiausia ir svarbiausia archyvinių istorinių dokumentų saugykla. Čia saugomi dokumentai pradedant nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 m.

Pats archyvas savo ištakomis siekia 1852 m., kai Vilniuje buvo įkurtas Senųjų aktų knygų centrinis archyvas. Tad šis archyvas "pergyveno" kelių valstybių valdymą, kelis karus, ne kartą keitėsi jo pavadinimas, ne kartą jis ir nukentėjo – dalis dokumentų buvo išvežta į kitas šalis, dalis sąmoningai sunaikinta ar sugadinta.

Dokumentas: tarp archyve saugomų dokumentų – maždaug 1917 m. laikotarpio Vilniaus krašto pasų kortelės, kurios buvo užpildomos prieš gaminant pasą. Jose yra žmogaus nuotraukos negatyvas, bendra informacija apie jį, ūgis ir piršto atspaudas. Tarp išlikusių – ir daktaro Jono Basanavičiaus kortelė su nurodytu jo ūgiu (1,74 m) ir nykščio atspaudu. B. Barausko nuotr.

1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, daugiau nei 50 proc. archyvo dokumentų – seniausi ir vertingiausi – buvo išvežti į Rusiją. 1919 m. iš archyvo buvo išvežta į Liubliną daug "liublinietiškų dokumentų" (3 518 knygų), atvežtų į Vilnių dar 1887 m. Lietuvą okupavus sovietams 1939 m. spalio 14–22 d. iš Vilniaus į Minską išvežta apie 18 vagonų (kai kuriais duomenimis – 14 vagonų) archyvinių dokumentų. Išgabentos visos senųjų aktų knygos ir ryšuliai (apie 20 000 saugotų vienetų), buvusio Michailo Muravjovo muziejaus archyvas bei kiti svarbiausi dokumentų komplektai.

Pasak R.Kurpės, Lietuvos archyvui buvo padaryta milžiniška žala. Jis neteko LDK metrikų – per 600 istorinius įvykius liudijančių knygų yra saugomos Rusijos archyve. Apie 1920 m. Lietuva bandė jas susigrąžinti, tačiau nepavyko. Tad šiuo metu LVIA turi tik suskaitmenintas šių dokumentų kopijas.

Šiuo metu visame pasaulyje galioja archyvų nedalumo principas – dokumentų originalai neperduodami iš vieno archyvo į kitą, kas kur yra, tas ten yra. Tad Lietuvos istorijos archyvas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartis su kai kuriomis šalimis ir keičiasi su jų archyvarais suskaitmenintomis dokumentų kopijomis. Taip įvairūs dokumentai tampa prieinami mokslininkams, istorikams, kitiems besidomintiems asmenims. Archyve laikomų dokumentų mikrofilmų kolekcijas sudaro XIII–XX a. rašytinių istorijos šaltinių, saugomų Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Švedijos archyvuose ir bibliotekose, mikrofilmai.

Vertybių daug

Seniausias LVIA saugomas dokumentas, pasak R.Kurpės, – XIII a. bažnytinė knyga. Tiesa, jos turinys su Lietuva nesusijęs.

Seniausią ir vieną vertingiausių Lietuvos valstybingumo istorijos požiūriu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įstaigų dokumentų kompleksą sudaro XV–XVIII a. LDK veikusių įstaigų fondai.

Rusijos imperijos įstaigų dokumentų kompleksas susideda iš XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvoje veikusių carinės Rusijos įstaigų ir organizacijų bei evakuotų į Sovietų Rusiją įstaigų likvidacinių komisijų fondų.

Savo svarba išsiskiria Lietuvos vyriausiosios valdybos, Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos, Vilniaus civilinio gubernatoriaus ir Suvalkų gubernatoriaus kanceliarijų, Vilniaus, Augustavo, Suvalkų gubernijose veikusių valdžios įstaigų, teismų, bankų, iždo rūmų, žandarmerijos ir karinių įstaigų, Vilniaus miesto magistrato, dūmos ir valdybos, Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo, Vilniaus ir Kauno gubernijų apskričių bajorų vadovų, 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų dalyvių, politinių bylų tardymo komisijų fondai.

Vertė: Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus patarėjai Neringai Banevičienei kiekvienas archyve laikomas dokumentas – įdomus ir vertingas. B. Barausko nuotr.

Šiam dokumentų kompleksui priklauso ir Lietuvos mokslo, kultūros, švietimo istorijai reikšmingi dokumentai, sukaupti Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, Vilniaus švietimo apygardos, Vilniaus universiteto ir kitų institucijų fonduose.

Trisdešimtyje asmenų, šeimų ir giminių fondų, kurių dokumentai apima laikotarpį nuo XV a. iki 1941 m., sukaupti įvairūs dokumentai, atspindintys žymiausių Lietuvos giminių, šeimų, svarbių krašto gyvenimui asmenų istoriją, jų politinę, kultūrinę veiklą. Tarp jų – kunigaikščių Radvilų, Sapiegų, Oginskių, grafų Pliaterių, Tiškevičių giminių fondai.

Dokumentų kolekcijų (XV–XX a.) kompleksą sudaro 10 archyve saugomų fondų. Vienos kolekcijos suformuojamos kolekcininkų ir perduodamos archyvui kaip dokumentų visuma, kitos formuojamos archyve, pasirenkant vieną požymį. Pažymėtinos Lietuvos ir Lenkijos valdovų privilegijos ir raštai Vilniaus jėzuitų akademijai ir Vilniaus bei Gardino miestų jėzuitų kolegijoms (1578–1767 m.), Vilniaus universiteto profesorių dokumentai (1738–1858 m.), įvairių dokumentų kolekcija (1489–1936 m.), Rekašiaus kolekcija (1579–1914 m.).

Civilinės būklės aktų įrašų kompleksą sudaro nuo 1940 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvoje veikusių miestų ir rajonų Civilinės metrikacijos skyriuose sudarytos civilinės būklės aktų knygos.

Kai kurie iš archyve saugomų dokumentų pripažinti ypatingos reikšmės ir įtraukti į UNESCO saugomų dokumentų sąrašus. Vienas UNESCO ypač vertingais pripažintų dokumentų – 1666 m. nupieštas Radvilų giminės genealoginis medis, kuriame pažymėta ir Barbora Radvilaitė, nors tam laikotarpiui buvo būdinga mergaičių nenurodyti.

Praverčia ir dabar

Šiuo metu LVIA įsikūręs 1934 m. pastatytame ir prieš porą metų restauruotame pastate. Kaip pasakojo R.Kurpė, tai buvo pirmas lenkų laikais statytas pastatas, kuris buvo paskirtas archyvams ir turėjo pirmąsias dokumentų saugyklas, – pačioje Lenkijoje iki to laiko nebuvo tokio pastato. Vėliau, keičiantis valdžioms, pastatas ėjo iš rankų į rankas ir vėl grąžintas archyvui tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Greta senojo neseniai pastatytas naujas 5 aukštų pastatas su dviem požeminiais aukštais, kur įrengta dauguma archyvo saugyklų, kurių iš viso yra 10.

Mūsų archyvas nepasipildantis – naujų dokumentų atsiranda labai retai.

Signatarų rūmuose eksponuojamą dokumentą nuo ultravioletinių spindulių saugo specialus stiklas ir sudaromas tam tikras mikroklimatas. Specialus mikroklimatas sudarytas ir LVIA saugyklose: popieriniams dokumentams optimali  temperatūra – apie 18 laipsnių ir santykinė drėgmė – apie 50 proc.

"Mūsų archyvas nepasipildantis – naujų dokumentų atsiranda labai retai, – sakė archyvo vadovas R.Kurpė. – Viskas, ką turime, priklauso mūsų archyvui – dokumentai niekam neatiduodami, su niekuo nesikeičiama, jie gali iškeliauti iš archyvo nebent laikinai į kokias nors temines parodas. Dauguma archyvų, net ir kitų šalių, mums pavydi to, ką turime, tad rengdami įvairias parodas dažnai į mus kreipiasi, kad vieną ar kitą dokumentą paskolintume."

Dokumentai čia skaitmeninami, kad būtų lengviau pasiekiami žmonėms – juos galima pamatyti internetinėje erdvėje, nebūtina eiti į archyvą. Tiesa, suskaitmeninta iš visų turimų dokumentų kol kas tik maždaug 2 proc. Dar toli gražu ir ne visi archyve saugomi dokumentai yra net ir perskaityti, išanalizuoti ir sukataloguoti. Juo labiau kad kataloguojant vienus dokumentus tarp jų randami kiti, apie kuriuos net nebuvo žinoma.

Šiuo metu archyve yra 1,3 mln. apskaitos vienetų, o apskaitos vienetas gali būti ir 60 cm storio dokumentų knyga, ir viena nuotrauka. Visi archyve saugomi dokumentai užima beveik 20 km lentynų. Dauguma jų rašyti rusų, senovės slavų, lotynų, vokiečių, lenkų kalba.

Pačiame archyvo pastate yra įrengtos dvi skaityklos – mikrofilmų ir popierinių dokumentų. Kiekvienas žmogus, kuriam reikalingas koks nors dokumentas, gali čia kreiptis ir jį pamatyti, perskaityti.

Pasak R.Kurpės, skaitykloje apsilankančius žmones galima suskirstyti į dvi grupes: vieni domisi savo genealogija ir ieško informacijos apie savo giminę, kiti – mokslininkai, kurie nagrinėja tam tikrą sritį, rašo mokslinius darbus.

Nemažai žmonių į archyvą kreipiasi įvairių pažymų, kadangi čia saugomos senosios metrikų knygos. Didelė besikreipiančiųjų į archyvą "banga" buvo, kai Lietuvoje buvo masiškai sprendžiami žemės susigrąžinimo klausimai. Pastaruoju metu, kai Lietuvoje buvo ypač aktyviai svarstomas klausimas dėl dvigubos pilietybės, žmonės iš įvairiausių šalių, net ir tolimiausių – Lotynų Amerikos, Afrikos, Australijos – kreipėsi ir iki šiol kreipiasi dėl dokumentų, įrodančių jų istorines sąsajas su Lietuva. Archyvas išduoda jiems juridinį pagrindą turinčią pažymą.

"Patys rengiame įvairias temines parodas, jeigu kuris nors mūsų archyve saugomas dokumentas dalyvauja kokioje nors parodoje, visada prašome nurodyti, kad jis priklauso LVIA – siekiame, kad žmonės kuo daugiau sužinotų apie mus, nes dauguma net nežino, kad tokie archyvai yra. O juk visi šie dokumentai – mūsų valstybės istorijos liudytojai", – pabrėžė R.Kurpė.