N. Oželytė: valstybę valdyti gali tik protingesnis už tave | KaunoDiena.lt

N. OŽELYTĖ: VALSTYBĘ VALDYTI GALI TIK PROTINGESNIS UŽ TAVE

"Demokratija laimės, kai suprasi, kad valstybę valdyti gali tik protingesnis už tave... Vienodai rodo, kaip jis atrodo, tau svarbu, kad jis būtų profesionalus ir nuvežtų tave saugiai. 

Bet mes politikus renkamės kaip meilužius, mūsų santykis su jais toks gilus, toks intymus", – paklausta apie politiką, kurią paliko, atsakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, visuomenininkė, televizijos laidų vedėja Nijolė Oželytė.

– Paaiškinkite išsamiau: ko jūs lakstote po Lietuvą, kas ten jūsų laukia, apie ką kalbate su žmonėmis? Ir kieno vardu – Nepriklausomybės Akto signatarės, sėkmingos moters, tiesiog įžymybės?

– Kalbamės apie esminius dalykus – sėkmę, meilę, gyvenimo prasmę, mirtį. Daugumai iš mūsų klausimų kyla, tik niekas negali atsakyti. Arba nėra kalbama išvis. Kada gi filosofuosi, juk gyventi reikia! Bet mes ne šunys ir ne katės, mes negalime gyventi fiziologija. Va, ir kalbamės, bandome ieškoti atsakymų.

Jokiu būdu nepavadinčiau to nei veikla, nei užsiėmimu. Sakau, kad tai mano pareiga. Jaučiuosi labai skolinga. Mane slegia signataro rentos gavimas. Negaliu jos atsisakyti, kitaip neturėčiau už ką gyventi. Jeigu vykstu ne pas gimnazistus, studentus, o į verslo konferenciją ar kitas suaugusiųjų auditorijas, vis viena neimu pinigų. Jei žmonės susimokėtų pinigus, jie galėtų reikšti pretenzijas tam turiniui, kurį aš pasakysiu. Man taip netinka.

Važinėju ne tik po Lietuvą. Vykstu ir į Čikagą, ir į Birmingamą, ir į Londoną, visur, kur tik yra lietuvių. Jie mane išsikviečia patys, ir man tai labai svarbu. Nieko nemokau, už nieką neagituoju, esu tiesiog AŠ, nei signatarė, nei dar kažkas kitas. Kad ir kur mane kviečia, niekada neatsisakau. Matau čia didžiulę prasmę. Jei auditorijoje sėdės bent vienas žmogus toks kaip aš ir jam palengvės, kaip būtų palengvėję man, jei būčiau išgirdusi, kad ne viena aš ryža, durna ir ožka.

– Ar ne prasmingiau jums, kaip signatarei, kalbėti apie valstybingumą, tautą, išlikimą?

– Įvykiai buvo ir bus visokie. Prieš 100 metų Lietuva atsikūrė, po to buvo Hitleris, holokaustas, dar po to – Kovo 11-oji, Sausio 13-oji... Svarbūs esame tik mes ir mūsų galvų turinys, o visa kita yra tik mūsų gyvenimo siužetai.

Man, pavyzdžiui, jei būčiau turėjusi tik Sausio 13-ąją, mano gyvenimas būtų prasmingas, pilnas ir gražus. Aš likau, nors mačiau, kaip mano kolegos bėgo. Tai didi diena, bet pasakyti, kad data svarbiau už žmogų ir jo nuostatą, tikrai negaliu. Jeigu nebūtų tokių žmonių tada, Sausio 13-ąją, nebūtų ir rezultatų.

Manęs dažnai klausia, kas svarbiau – žmogus ar valstybė? Tada klausiu aš: o kas be ko negalėtų būti? Valstybė yra priemonė, kad būtų patogiau gyventi, namas, butas. Ir ne dievinti ją reikia, ne bučiuoti jai batus. Nes kai tai darai, iš tiesų bučiuoji batus valdžiai.

Mes politikus renkamės kaip meilužius, mūsų santykis su jais toks gilus, toks intymus.

– Pačiai šie susitikimai tikriausiai yra puiki šiandieninės visuomenės studija. Kokia ji?

– Jaunimas – nuostabus. Su vyresniais žmonėmis kalbėti sunku. Jiems jau "viso gero". Mąstoma, kad jei esi suaugęs, negali pradėti susitvarkyti savo galvos. Bet juk pasaulis visiems yra vienodas, ir tu savo langines prasivalai iš vidaus. Bet jie reikalauja keisti išorę.

Nesakau, kad su jaunais žmonėmis bendrauti paprasčiau, bet tikrai viltingiau. Su vyresniąja karta net nematau prasmės kalbėtis, nenoriu žudyti savo laiko ginčais apie tai, geras Karbauskis ar blogas.

Man nedaug liko laiko, ir kalbėti apie niekalus yra nesąmonė.

– Tik prieš keliolika metų pradėjusi keliauti aplankėte 61 šalį. Koks yra pasaulis? Kaip mes atrodome žiūrint iš ten?

– Pirma mano kelionė buvo į Izraelį. Supratau, kad ankstesniame gyvenime aš buvau žydė. Dieve mano, kokia tai šalis! Paskui – Kinija. Pykau ant draugės, kur ji mane tempia, apie Marsą žinojau daugiau nei apie Kiniją. Ten iš manęs pradėjo eiti sovietinis žmogus, ir ėjo ilgai. Kai mane pakvietė Amerikos lietuviai, sakiau, nenoriu jokiu būdu į tą benamių ir šlamšto šalį, kur kiekvienas pasiruošęs parsiduoti už dolerį. Ir kad gavau per savo sovietinę fizionomiją! Ant kiekvieno kampo žmonės su manimi elgėsi taip, kad man buvo didžiulė gėda. Amerikoje buvau prieš dešimt metų. Sunku patikėti, ką dar taip neseniai nešiojausi galvoje.

Mano regionas yra Azija. Žmonės ten turi keistą, mums nesuvokiamą logiką. Kinijoje užkalbinau 23 metų studentę. Paklausiau, kaip ji vertina kultūrinę revoliuciją. Sako, blogai. Bet kodėl tada visoje šalyje stovi Mao Dzedūno statulos? O ji man: ką tas pakeis, jei nugriausime? Ir tada prisimenu mūsų Kryžkalnio motiną. Kiekvieną kartą važiuodama matau tą kalną kaip be priekinių dantų. Išoriškai viskas nugriauta, bet iš esmės likę kaip buvę.

Tęsėme pokalbį. Klausiu, kodėl tokia galinga valstybė kaip Kinija bijo tokio mažo žmogaus Dalai Lamos, grasina nutraukti santykius su šalimis, kurios priima jį diplomatiniu lygiu. Ji pasiteiravo, ar domėjausi Kinijos komunistų partijos istorija. Žinau, kad Mao Dzedūnas dirbo bibliotekininku Šanchajuje, ten viskas ir prasidėjo. Ir ji man sako: taip, vienas žmogus turėjo didelę idėją; ir Dalai Lama turi didelę idėją, jis gali sugriauti Kiniją. Taip kalba 23 metų vaikas! Ir tai nėra išmokta. Azijos mąstymo šaknis yra tarp galvos ir širdies, jis grįstas gilia logika.

Kantrybė – meilės sinonimas. Suvokiau tai tik būdama per vidurį savo amžiaus. Mokykimės kantrybės, nes prieš mus amžinybė.

– O koks mūsų kelias? Nejaugi tik tą ir padarėme, kad Kryžkalnio motiną nugriovėme?

– Jokiu būdu! Mes labai toli nuėjome. Prieš 30 metų buvo labai normalu nueiti ir paskandinti katės atsivestus kačiukus. Normalu buvo mušti vaiką. Aš pati savo vaiką baudžiau taip, kad šiais laikais Vaiko teisės jį atimtų.

Taip gerai, kaip Lietuva gyvena dabar, ji negyveno jokiame istoriniame laikmetyje. Tu daraisi nelaimingas tik dėl savo vidinių pretenzijų, lūkesčių, kad gali būti dar geriau. Bet kas tau ką žadėjo?

Jeigu tu apie kažką blogai galvoji, dėl to ginčijiesi, tam kažkam vienodai rodo, bet tu į save įsileidi chaosą. Ir tai pasekmė kitos akimirkos, dar kitos, nes ji gali būti tik tokia, kokią tu ją padarei.

– Negaila, kad pasitraukėte iš politikos?

– Politika – labai siauras reikalas. Situacija, žinoma, patogi – tu gauni pinigų, gali nieko nedaryti, nes pats vienas nieko ir nesprendi. Kai buvau išrinkta į Seimą antrai kadencijai, maniau, kad sudegsiu iš siaubo. Kovoti ir numirti už tėvynę aš galiu, bet sėdėti ir skaityti kažkokį popiergalį, kaip kažkas keičia kažkokį mokestį, – tikrai ne. Galvojau, kur aš čia patekau. Sėdi krūva žmonių, balsuoja automatiškai, kaip nusprendė partijos vadovybė. Tu vienas nieko nereiški, bet žmonės į tave žiūri kaip į valdžią. Ir klausia: kodėl man rytoj ne komunizmas? Kodėl tu ten sėdi ir nepadarai? Ir niekas nenori suprasti, kad Lietuva, kokią mes ją šiandien turime, yra sunešta kiekvieno. Kaip suneštinė vakarienė, į kurią kiekvienas kažką atnešame iš savo namų.

Ir ta valdžia, kurią turime šiandien, yra mano tautos daugumos veidrodis. Kol bus galvojama, kad virėjos nuomonė kažką reiškia valstybės valdymui, nebus gerai. Virėja moka profesionaliai išvirti manų košę, bet ji visiškai neišmano, kaip kas veikia. Jai atrodo, kad viskas yra savaime – ir keliai, ir vaikų darželiai, ir mokyklos. Balsuodami renkamės tarp juodojo pipiro ir čilio, bet kaip gali pasirinkti, jei nesupranti, su kuo jie valgomi? Seimas rašo tavo gyvenimo taisykles, o tu renki virėją.

Argi tai demokratija, kai žmogų galima nupirkti, pamėtyti jam ledų, juo manipuliuoti? Bet aš prieš tai nieko neturiu. Nes kol tavimi naudosis, tol niekas nesikeis. Demokratija laimės, kai suprasi, kad valstybę valdyti gali tik protingesnis už tave, kai tai nežeis tavo savimeilės. Išsikvieti taksi, atvažiuoja du. Viename – toks jaunas, toks gražus, bet pirmą kartą vairuojantis taksistas. Bet tu sėdi pas seną, nes tau vienodai rodo, kaip jis atrodo, tau svarbu, kad jis būtų profesionalus ir nuvežtų tave saugiai. Bet mes politikus renkamės kaip meilužius, mūsų santykis su jais toks gilus, toks intymus.

Tokie yra mūsų augimo sunkumai. Turime juos išgyventi, nes kito būdo tiesiog nėra.

– Žmonėms per sunku laukti, jie klausia – kada gi pagaliau ateis tas geras gyvenimas. Ką jiems sakote?

– Kantrybė – meilės sinonimas. Suvokiau tai tik būdama per vidurį savo amžiaus. Mokykimės kantrybės, nes prieš mus amžinybė. Ir ne valstybė juda. Žmonės juda. Būdamas toks, koks esi, negali gyventi kitokio gyvenimo. Turi tai, ko dabar esi vertas. Patikėjai, kad esi nusipelnęs gyventi geriau? Tai tavo bėdos.

Kai man buvo 15 metų, vyko visuotinis surašymas. Tada buvo daugybė neraštingų žmonių. Visai neseniai! O prieš 100 metų tik saujelė turėjo išsilavinimą, kiti buvo tiesiog niekas. Pabandyk šiandien ką nors pavadinti nereikšmingu žmogumi. Labai svarbus augimo momentas – kiekvienas, netgi nieko reikšmingo visuomenei nedarantis, yra svarbus kaip asmuo, jo nuomonė prilyginama kompetencijai. Trumpajame etape tai didelis minusas, nes profesoriaus išmintis ir virėjos tos dienos nuomonė sveriama tomis pačiomis prekybos svarstyklėmis.

Bet jei tu šiandien toks protingas, turi suprasti, kad esi totaliai priklausomas nuo daugumos. Ir ką tu darai, kad jos kokybė keistųsi?

– Neseniai vykusiame buvusio jūsų vyro Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinės parodos atidaryme turėjo dalyvauti visos trys jūsų dukterys. Tai turbūt reta proga pabūti kartu? Kaip klojasi gyvenimas Ievai, Saulei ir Elenai?

– Kaip pasiklojo, taip ir miega. Ieva gyvena Lietuvoje, turi tris dukras kaip ir aš. Tarp jų – 24, 17 metų ir dviejų mėnesių amžiaus – toks pat skirtumas kaip tarp mano dukterų. Vyriausioji anūkė baigė ekonomikos studijas Londone, turi ten darbą. Saulė, antroji mano dukra, jau dešimt metų gyvena Portugalijoje. Ji atskrido į Vilnių, Elenai šįkart nepavyko.

Mūsų dabar – septynios. Turime feisbuke bendrą grupę, net mažosios Barboros nuotrauka ten yra, ir bendraujame kiekvieną dieną. Mūsų ryšys daug kam atrodo keistas. Net kai gyvenome visos kartu, tarp mūsų buities nebuvo. Išvengėme to prisitrynimo, kai tu labai gerai pažįsti žmogų ir jis tau neįdomus. Mes vienos kitoms ne tik labai svarbios, bet ir įdomios. O kadangi internetas dabar suteikia tą beprotišką galimybę būti kartu, jokio atsiskyrimo jausmo, net pasiilgimo nėra. Niekada gyvenime tiek nebendravome, kiek dabar.

GALERIJA

  • N. Oželytė: valstybę valdyti gali tik protingesnis už tave
Butauto Barausko nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (23)

Nerima

Išmintinga, atvira moteris. Idealistė, nesėdinti sudėjusi rankų. "Ką tu darai, kad daugumos kokybė keistųsi?" Ačiū.

Anonimas

No jo ji dar sneka.Vaikai uzsienij.Lengva kudakuot.Sako reikia kantrybes.Tai ko blaskaisi po pasauli save nerasdama.Sedek kantriai su dukrom Lietuvoj bet ne.Velnias nesa tolyn.

Na

nieko nėra baisiau už išverstaskūrį , vaizduojantį patriotą
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS