Tikrai jums teko susidurti su moderniška moterimi, kuri savo profesija taip didžiuojasi, kaip šykštuolis savo pinigais. Ji kalba tik apie savo darbą ir savo kaimynui tuo duoda suprasti, kad tokios moters, kaip ji, reikia su pagarba ir atsidėjimu klausytis. Jos kaimyno pastangos šį tą pasakyti nueina niekais. Ji tik viena nori kalbėti ir stengiasi, kad visi ją girdėtų.
Ne mažiau nuobodi ir "gražuolė", kuri išdidi sėdi prie stalo ir tyli laukdama, kad kiti ją šnekintų. Vadinasi, visi turi suprasti, kad ji yra sužavėjusi daugybę vyrų, taigi, jai nėra reikalo stengtis kam nors patikti. Veltui laukia jos kaimynas atsakymo į savo paklausimus. Pagaliau jis ieško nusiraminimo lėkštėj. Toj stalo vietoj užviešpatauja nejauki tyla. Būtų galima duoti dar ne vieną panašų pavyzdį.
Tiesa, nelengva su visai svetimu žmogum, kurį gal tik pirmą kartą matome, užmegzti įdomų pasikalbėjimą. Nieku būdu negalima daryti kvotos! "Kas jūs esate iš tikrųjų?" Į tokį klausimą tikrai nesulauksim atsakymo.
Pasikalbėjimas būna malonus, kuomet kalbama ne per garsiai. Šnibždėti nereikia, bet kalbėt tik taip garsiai, kad vienas kitą galėtų gerai girdėti. Ką įdomaus esame matę ar pergyvenę, visuomet galime papasakoti. Tačiau turim duot ir kitam pasisakyti. Linksmi jumoristiški epizodai, pergyventi dirbant savo profesijoj taip pat bus visuomet su įdomumu ir mielai klausomi. Apie žmones ir pasaulį leistina kalbėti tik tam, kas daug pergyveno, daug keliavo ir matė.
Norėdami ką pademonstruoti, nepieškime ant staltiesės nei šakute, nei pieštuku. Gražų juokingą pasakojimą sutikim malonia šypsena ar tyliu juoku. Smarkiai ir garsiai juoktis yra tiek pat neleistina, kaip savo pasipiktinimui ar nustebimui išreikšti vožti kumštim į stalą.
Naujausi komentarai