Buriuotojos Gintarės Volungevičiūtės olimpinį sidabrą netrukus gali papildyti auksas. Daug mažesnis, nei olimpinis medalis, bet pats brangiausias auksas jos gyvenime - vestuvių žiedas.

Susipažino baseine

"Kinijoje susižadėjome", - pirmą kartą viešai prisipažino 25 metų Pekino olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtoja kaunietė G.Volungevičiūtė.

Simboliška: su dukart olimpiniu bei triskart pasaulio čempionu brazilu Robertu Scheidtu Gintarė susipažino lygiai prieš metus, priešolimpinėje regatoje Kinijoje. Šįmet ir Gintarė, ir Robertas ten pat iškovojo olimpinius sidabro medalius. Po to lietuvės ir brazilo pora laimingoje jiems šalyje žengė dar vieną reikšmingą žingsnį - susižadėjo.
Finalinį mylimojo plaukimą "Žvaigždės" klasės jachta daili mergina, pati jau baigusi olimpinę regatą, stebėjo su brazilų komanda. "Nesakysiu", - šyptelėjo paklausta, kokį sužadėtuvių žiedą jai padovanojo 35 metų R.Scheidtas.

Nors ir brangindama savo asmeninį gyvenimą, dienraščiui G.Volungevičiūtė šiek tiek pravėrė paslapties skraistę: pirmoji pažintis su Brazilijoje gimusiu švedo ir vokietės sūnumi įvyko... baseine.

"Užkalbino, įsikalbėjome ir iškart įstrigome vienas kitam. Robertas labai paprastas ir man patinka daugelis jo savybių", - pasakojo kuklioji lietuvė prieš priėmimą pas Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų.

Tuo metu vėjo ir saulės nugairintas, kaip ir Gintarė, šviesiaplaukis mėlynakis brazilas, matyt, saldžiai miegojo gimtajame San Paulo mieste ir sapnavo savo širdies moterį.
"Besirengiant sezonui nelengva vienas kito laukti skirtingose pasaulio dalyse, - su įprasta jai ramybe kalbėjo Gintarė. - Laimė, kad yra skype, kuriuo bendraujame."
Ilgiausiai per pažinties metus lietuvė ir brazilas kankinosi, kai nesimatė keturis mėnesius.

Nidoje - meilės žodžiai

"Jis - labai paprastas vyrukas, - dukters mylimąjį gyrė ir Gintarės tėtis Gintautas Volungevičius. - Pavaišinome jį ir lietuvišku alumi, ir didžkukuliais."

"Jam patiko, - Gintarė tikino, kad Lietuvoje apsilankęs brazilas nuoširdžiai gyrė lietuvišką patiekalą. - Nors tai - sunkus maistas. Jam labai patiko Nida, kopos. Ten būtinai grįšime."

Neringoje brazilas dažnai Gintarei kartojo žodžius "Aš tave myliu" ne tik portugališkai ir angliškai. Šią frazę mylimajai Robertas išmoko pasakyti ir lietuviškai.

Po kelių savaičių į Nidą, kai tik baigsis ilgas sveikinimų ir oficialių susitikimų maratonas, važiuos ilsėtis Gintarė. Išjungs mobiliojo ryšio telefoną, vaikščios po kopas, prie marių ir mylimiausios savo stichijos - jūros.

G.Volungevičiūtė taip ištroškusi ramaus poilsio, kad Neringoje net neplanuoja užsiimti savo hobiu - audimu. Simboliška, bet paskutinis jos audinys prieš olimpiadą buvo Lietuvos vėliava.

"Tąkart Nidoje prisiminiau audimą. Bet visus savo kurtus suvenyrus išdalijau, - šypsojosi G.Volungevičiūtė. - Dabar labai noriu ramiai pailsėti."

Ant žemės - lėta ir rami

G.Volungevičiūtė jau spėjo apsilankyti gimtojoje mylimojo Roberto šalyje. Buriuotojai Brazilijoje patiko gamta ir žmonės: "Jie - labai paprasti, nuoširdūs, daug šypsosi ir triukšmingi."

Ar ji šoko su Robertu lambadą? Apie brazilų šokį klausiu neatsitiktinai: 1996 m. (dar viena likimo ironija!), po Europos čempionato, Maljorkoje su savo treneriu Linu Eidukevičium ji apsilankė klube... "Brazilija".

"Oi, to negalima pamiršti, - juokėsi Gintarė, tuomet dar plaukiojusi "Optimistų" klasės jachtomis. - Man tebuvo trylika ir šokau lambadą."

Bet ji, sako L.Eidukevičius, greičiausia pasaulyje tik ant vandens, o ant žemės - rami ir net lėta. G.Volungevičiūtė linksi galva: "Ir mašina važiuoju neskubėdama."

"Tačiau, net ir lėtai žaisdama krepšinį, ji labai taikliai mėto, visuomet atsiduria laiku ir vietoje", - gyrė savo auklėtinę treneris. Pasaulio čempionato metu Naujoje Zelandijoje lietuviai, kurių gretose žaidė ir Gintarė, laimėjo principines krepšinio rungtynes prieš ispanus.

Groja pianinu

Netrukus gali atsitikti taip, kad G.Volungevičiūtė išvyks į Ispaniją. Yra tikimybė, kad San Paulo buriavimo klubui "Yacht club Santo Amaro" priklausantis R.Scheidtas pasirašys kontraktą su ispanų klubu.

Gintarė atvira: jei taip įvyks, ji būtinai keliaus pas mylimąjį į Ispaniją. Ši šalis jai pakeistų Kauno jachtklubą, kurį buriuotoja vadina daugiau nei antraisiais namais.

Ji niekur ir niekada nepamirš savo vaikystės - šis laikas Pekino olimpiados prizininkei asocijuojasi su šeima, broliais ir žaidimais su lėlėmis, kamuoliais bei parduotuvėmis ant žemės namo kieme.

"Labai svarbu, kad tai, ką darai, nesvarbu, kurioje vietoje, labai mylėtum", - šie Gintarės ištarti žodžiai yra tarsi jos gyvenimo credo.

Plaukiant į jūrą buriuotojams įprasta tris kartus palinkėti gero vėjo. O ko Gintarė labiausiai norėtų būdama ant žemės? G.Volungevičiūtė nedrįsta prašyti ko nors daugiau: "Kad tik tai, ką turiu, neišsprūstų..."

Ir turbūt tik pirštais švelniai liesdama pianino klavišus ir grodama mėgstamą klasiką, giliai širdyje Gintarė prašo kažko daugiau ir galvoja apie savo svajonę.