Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vykusioje Žolinės šventėje šįkart nebuvo tiek daug žmonių kaip ankstesniais metais, nors linksmybių netrūko.

Netoli bažnyčios puokštes iš kviečių, rugių, lauko gėlių, vaistažolių rišusios moterys paragindavo paimti ir po tris grūdus.

"Nuo senų senovės sakydavo, kad per Žolinę reikia turėti tris kviečio grūdus, kurie simbolizuoja gerovę, derlių, sėkmę ir kitiems metams", – aiškino Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Gražina Žumbakienė.

Žmonių neaktyvumu guodėsi ir mugės dalyviai, ir prekybininkai.

"Kai pernai šv. Mišios vyko senojoje, dar XVIII a. statytoje Jėzaus Kristaus kraujo koplyčioje, Rumšiškėse buvo daugiau žmonių, – neslėpė duoną, mėsą, suvenyrus, vaistažoles parduodantys prekybininkai. – Gal išsigando apsiniaukusio dangaus, o gal įtakos turėjo tai, kad šventė vyko trečiadienį?"

Vis dėlto linksmybių per Žolinę netrūko: buvo ir šokių, muzikos, ir jodinėjimo žirgais, ir viktorinų bei mįslių minimo, ir duonos bei pyragų kepimo, ir fotografijos paroda, ir žaidimų, ir vaišinimosi.

"Sveikinu šventės, Žolinės, proga. Tikiuosi, kad puokštes pašventinote ir kitą kartą atsiminsite, kad atėjus į svečius reikia pasisveikinti", – ironizavo pirkioje susigrūdusiems ir gaminamo maisto laukusiems žmonėms muziejininkė Danutė, kuri čia pat kepė kiaušinienę su lašinukais ir svogūnėliais.

Senos pagonių šventės Žolinės ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dienos proga nepraleido pasireklamuoti ir politikai. Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse švietė ir kelios dešimtys raudonų marškinėlių.

Žolinė – pagonių šventė

Žolinė – pagonių šventė, skirta Žemės svarbiausiai dievybei Ladai, gyvybės Žemėje įkvėpėjai ir gimdytojai (buvus paukštė, gulbė). Ir jos dukrai Lelai. Lados kultas siekia akmens amžių, kai žmonės maistą rinko, o gyvūnus tik medžiojo.

Žmonijos žemdirbystės ir gyvulininkystės priešaušriu pagonims prireikė kas būtų susijęs su augalijos virsmu, ciklo ėjimo į rudenį, į nyksmą, į mirtį, pradžia. Taip atsirado Žemės deivės Žemynos kultas.

Lietuvių kultūroje Žemynos kultas siekia akmens amžių, t.y. bemaž kilme lygus su Lados kultu. Lygiai taip pat, kaip ir Lada, manyta, kad Žemyna – paukštė. Per javų kirtimą (kerta pjautuvu, o ne pjauna) žmonės javų laukuose ieškojo Žemynos lizdo.

Manyta, kad suradę pamatys ir pačią paukštę, kurią vadinę Žebre ar Žiobre (toks pavadinimas kilęs dar kaplinės žemdirbystės laikais).

Žemės deivę Žemyną (Žemynėlę, Žemelėlę, Metelėlę, Žemelę) mūsų protėviai tapatino su dangaus dievo Praamžio žmona (Perkūno, Perkumo). Žemė būsianti bevaisė, jei jos neapvaisins Perkumas, tad iki pirmo pavasarinio žaibo (perkūnijos) liesti žemę – tabu! Per metus būsianti bevaisė!

Žolinė – aukos deivei Ladai, Leilai ar vėliau Žemynai dėlei užaugusio ir subrendusio derliaus. Javų vainiką kabindavo seklyčioje ir laukdavo, rinkdavo iškritusius grūdus.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.

Sakoma, kad Žolinė esanti bene vienintelė metų šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės.