R. ŠIMAŠIUS: ŠIANDIEN GALIME DŽIAUGTIS, KAD GYVENAME VILNIUJE

Vilniuje  vyksta renginiai, skirti Gedulo ir vilties dienai – atminti tragiškas netektis ir pasipriešinimą. Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memoriale popietę vyko atminimo valanda: tremtiniai dalijosi skaudžiais prisiminimais, juoda duona, ant bėgių degė žvakeles, memoriale stovintį vagoną kaišė gėlėmis.

„Birželio 14 dieną galvoju apie viltį:  nes iš ko kito jei ne iš Jūsų tos vilties galime geriau pasimokyti –  iš praradusių tėvynę, laisvę ir artimuosius, visą laiką puoselėjusių viltį sugrįžti į Lietuvą.  Mano senelio sesuo tremtinė sako, kad nėra gyvenime sutikusi nė vieno blogo žmogaus. Man tai yra  vilties išraiška – ji leidžia pamatyti šviesos  spindulėlį net ten, kur yra visiška  tamsa. Šiandien galime džiaugtis, kad gyvename Vilniuje – laisvos šalies laisvoje sostinėje ir dėkoju jums visiems už  viltį, linkėdamas ją  kuo ilgiau skleisti“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius

Šiandien galime džiaugtis, kad gyvename Vilniuje – laisvos šalies laisvoje sostinėje ir dėkoju jums visiems už  viltį, linkėdamas ją  kuo ilgiau skleisti.

Visų  vardu  prie paminklinio Kryžiaus, iškalto iš geležinkelio bėgių, buvo padėta iš žalumynų supinta girlianda.  Pasviręs Kryžius  simbolizuoja tragišką tremtinių likimą. Naujosios Vilnios geležinkelio stoties aikštėje šis paminklas atidengtas minint 50-ąsias masinių tremčių Lietuvoje metines. Žuvusieji tremtyje proseneliai, seneliai ir tėvynainiai pagerbti tylos minute.

Savo prisiminimais pasidalijo ir tremtinė Rasutė Čiuladaitė Peslekienė, kurios visą  šeimą ištrėmė 1951 m. į Tomsko apskritį, kai ji tebuvo 4 metų.

„Sakome gedulo ir vilties diena, o aš sakyčiau – didžiulės istorinės skaudžios praeities diena. Mes, tremtiniai, prisimenam istorijas, kurios palietė kiekvieno šeimą. Tėveliai, seneliai buvo tiesiog dori dirbantys Lietuvos žmonės. Kai mums liepė  susikrauti savo mantą, tėvelis krovėsi savo  brangiausią  turtą – 4 maišus knygų. Kareivėlis sako: šeimininke, lašinių ir duonos įsidėk. Tą rytą raudojo visa Lietuva. Tai buvo tautos genocido vykdymas. Tai buvo baisi nežinia, likimai sulaužyti, šeimos išdraskytos, bet buvo ir didžiulė viltis sugrįžti. Tremtinius  palaikė viltis, daina ir malda. Net sugrįžę Lietuvos tremtiniai sugebėjo atleisti tiems kurie įtraukė į sąrašus, trėmė. Būdami Sibire pamatėme, kokie lietuviai vieningi“, – pasakojo Rasutė.

Tremtinė savo  prisiminimais neretai  pasidalija su vaikais  įvairiose Vilniaus mokyklose, kurie  visada įdėmiai klausosi.  Šiandien Rasutė  sako besididžiuojanti Lietuvos jaunimu, savanoriais, šauliais,  ir jaučiasi turinti saugią ateitį. 

Renginyje Skambėjo Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choro „Laisvė“, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ dueto  atliekamos dainos.