Prieš dvi dešimtis metų susibūrus Sąjūdžiui nemenka dalis tuomet viešpatavusių komunistų suprato, kad tai jų sistemos pabaigos pradžia.

1988 m. birželį pirmas su tik įsikūrusia Sąjūdžio iniciatyvine grupe susitikęs tuometis Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) sekretorius Lionginas Šepetys prisimena, kad kai kurie komunistų veikėjai iškart suvokė, kuo kvepia nacionalinio išsivadavimo judėjimo įsteigimas. Tačiau jau nieko padaryti negalėjo.

– Kaip tapote savotišku Sąjūdžio globėju LKP CK arba bent jau tarpininku? – pokalbį su L.Šepečiu pradėjo „Vilniaus diena“.
– Tais laikais leistas vienas reakcingas rusų laikraštis mane pavadino Sąjūdžio dieduku, nes labai piktinosi, kad bendrauju su šia organizacija.
Nežinau. Taip turbūt buvo lemta, likimo dovanota, kad aš aktyviai dalyvavau dialoge su Sąjūdžiu nuo pat tada, kai jis buvo įsteigtas.
Kaipgi nebendrausi? Komunistų partijoje buvau atsakingas už ideologiją, kultūrą, meną, žodžiu, už dvasią. O Sąjūdyje dauguma susibūrusių buvo kultūros ir meno žmonės, inteligentai, intelektualai.
– Ar prieš gimstant Sąjūdžiui kas nors LKP nujautė, kad atsiras tokia stipri organizacija, ateis į valdžią ir nušluos komunistus?
– Vargu ar kas prieš 1988 m. birželio 3-iąją tiksliai žinojo ar pranašavo, kad būtent tuo metu Lietuvoje atsiras toks judėjimas. Juk jis gimė gana spontaniškai, kai inteligentija susirinko į Mokslų akademijos salę diskutuoti apie naujos Konstitucijos projektą.
Formaliai, žvelgiant iš valdžios pusės, viskas išties buvo gerai – įsikūrė iniciatyvinė grupė tuomečio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo pradėtai pertvarkai remti. Tai tuomet buvo teisėta ir netgi sveikintina.
– Vadinasi žinią, kad atsirado Sąjūdis, LKP CK priėmė gana ramiai, be panikos?
– LKP toli gražu nebuvo vienalytė organizacija. Požiūriai į persitvarkymą, į jo „tėvą“ M.Gorbačiovą, ideologą Aleksandrą Jakovlevą buvo labai skirtingi. Deja, tik mažuma LKP CK narių nesibaidė pertvarkos, netgi ją gana aktyviai rėmė, suprasdami, kad neįmanoma be tam tikrų reformų.
Kai Sąjūdis įsikūrė, LKP CK atsirado tokių, kurie rovėsi plaukus nuo galvos ir kėlė paniką, kad jau viskas, artėja pabaiga ir reikia kažką daryti, kad tik Sąjūdis nesiplėstų, „neitų į mases“.
Bet buvo ir labai ramiai reagavusių į vykstančius procesus. Matėme ir manėme, kad reikalinga tokia organizacija pertvarkai remti.
– Kaip į tai, kad įsteigtas Sąjūdis, reagavo Maskva?
– Buvo tik pavienių žodinių gąsdinimų, kad gal reikėtų mažiau ir kritiškiau su Sąjūdžiu bendrauti, stiprinti ideologinį darbą siekiant užtikrinti komunistinių idėjų sklaidą visuomenėje. Bet kažkaip neaktyviai tai buvo daroma.
– Nejaugi tokia stipri represinė ir analitinė organizacija kaip KGB neįžvelgė, kad Sąjūdis taps sovietinės sistemos griovėju?
– Saugumo pažymų nemačiau, jos guldavo ant pirmojo ir antrojo LKP CK sekretorių stalų. Galbūt jose buvo piešiami ir tam tikri apokaliptiniai vaizdai, nes tų dokumentų prisiskaitęs visus labai gąsdindavo LKP CK antrasis sekretorius, vadinamasis gubernatorius, Nikolajus Mitkinas. Labai ribotas žmogus, pats kvailiausias iš visų buvusių antrųjų sekretorių. Bet tuo metu jau nelabai kas jo klausydavo.
– Kaip į įvykius reagavo tuometis Lietuvos vadovas – LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila?
– Iš pradžių kažkokios ypatingos reakcijos ir nebuvo. Bet vėliau vis labiau aiškėjo, kad jis nusiteikęs labai priešiškai. R.Songaila nuolat buvo paniuręs, nuolat kažką burbėjo. Bet nelabai kas į tuos jo burbėjimus kreipė dėmesį.
R.Songaila nebuvo lyderis tikrąja to žodžio prasme. Nesugebėjo suprasti ir priimti jau vykstančių pertvarkų. Tiesiog, matyt, nebuvo tos epochos žmogus.
– Ar R.Songaila leido jums pirmam iš LKP vadovų susitikti su Sąjūdžio atstovais?
– Nei leido, nei neleido. Niekas jo neklausė. Ir N.Mitkino neklausė. Nereikia galvoti, kad mes buvome nuolat kontroliuojami pirmųjų asmenų ar viską be išimties turėjome su jais derinti.
Pašnekėjęs su kai kuriais kolegomis nusprendžiau, kad reikėtų su Sąjūdžiu susitikti, pasikalbėti. Jeigu būčiau klausęs ar R.Songailos, ar N.Mitkino, tikrai sakytų, kad nereikia to daryti.
Mes buvome pratę labai gerbti inteligentiją, jos klausytis. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo daug intelektualų, todėl ir gimė idėja susitikti su jais. Ir Sąjūdžio žmonės norėjo tokio pokalbio. Jis įvyko birželio 17 d. Rašytojų sąjungoje.
– Kaip tomis aplinkybėmis atsirado Algirdo Brazausko figūra?
– Prieš pirmąjį Sąjūdžio organizuotą mitingą, kuris Katedros aikštėje įvyko birželio 24 d., mes LKP CK tarpusavyje pasikalbėdavome, kad kažkam turbūt derėtų nueiti. R.Songaila ir N.Mitkinas nenorėjo, jų niekas, tiesą sakant, ten ir nelaukė. Tai parėmėme A.Brazausko kandidatūrą. Jis mokėjo bendrauti, buvo drąsus žmogus. Tai ir nuėjo jis su dar keliais partijos atstovais į tą mitingą.
– Ir tada paaiškėjo, kad A.Brazauskas pakeis R.Songailą ir taps LKP CK pirmuoju sekretoriumi?
– R.Songailos keitimo klausimas kažkaip natūraliai pribrendo. Beje, ir Sąjūdžio pozicija tam turėjo įtakos.
Rugsėjo 28 d. Vilniuje milicijai jėga išvaikius mitingą ir artėjant Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui svarstyta, kas iš LKP vadovų į jį eis. Sąjūdžio žmonės man iškart pasakė – jeigu ateisite su R.Songaila, būsite nušvilpti ir gėdingai išprašyti lauk. O tuomet Sąjūdis jau įgijo nemenką jėgą, nes visoje Lietuvoje jau buvo prasidėjęs Atgimimas. Tad ignoruoti steigiamojo suvažiavimo niekaip nebuvo galima ir LKP CK atstovaujama jame turėjo būti aukščiausiu lygiu.
R.Songaila tam visiškai netiko, todėl suvažiavimo išvakarėse įvyko LKP CK plenumas, per jį A.Brazauskas tapo pirmuoju sekretoriumi. O N.Mitkinas buvo pakeistas Vladimiru Beriozovu.
Dar prieš tai keli LKP CK biuro nariai sutarėme, kad turime nueiti pas R.Songailą ir pareikalauti jo atsistatydinti. Taip ir padarėme. Bet jis atrėžė, kad nuvyks į Maskvą ir ten pasikalbės su aukštesne vadovybe apie savo darbą. Iš Maskvos R.Songaila grįžo kaip ant sparnų, nes išties gavo pritarimą.
Tada man pradėjo skambinėti iš Maskvos aparato ir spausti: paruoškit gerą kalbą R.Songailai, tegu jis eina į Sąjūdžio suvažiavimą, tegu ten gerai pasirodo. Bet jiems sakiau, kad nieko nedarysime, nes nieko iš to gero nebus.
Po kelių dienų atvažiavo iš Maskvos kažkokie biurokratai. Galvojome, kad važiuoja R.Songailos ginti. Anaiptol! Vos įsėdo į mašinas, manęs konfidencialiai paklausė, ką matome kaip pirmąjį sekretorių. Supratau, kad jie negins R.Songailos ir netgi padės jį „nuimti“. Jau tą patį vakarą prasidėjo jų konsultacijos dėl plenumo šaukimo ir pirmojo sekretoriaus pakeitimo. Netrukus įvyko ir pats plenumas.
– Ar prieš dvidešimt metų, 1988-ųjų birželį, bent širdies gilumoje supratote, kuo baigsis Sąjūdis, prie ko jis veda?
– Man tada, iš pat pradžių, tikrai nebuvo aišku. Man tik buvo aišku, kad gimus tokio pobūdžio judėjimui būsime demokratiškesni, laisvesni. Bet kad paskelbsime Nepriklausomybę, žinoma, tada buvo sunku įsivaizduoti.
Vėliau, žingsnis po žingsnio, tas suvokimas atėjo. Ir gerai, kad viskas vyko nekonfliktiškai ir po truputį, nes taip pasiekėme, kad turėjome Dainuojančiąją, bet ne kruviną revoliuciją.
Esu labai laimingas, kad būtent taip susiklostė mano gyvenimas, kad turėjau galimybę bendrauti su Sąjūdžiu nuo pat pradžių, nors bent iš pačių pradžių formaliai buvau lyg ir kitoje barikadų pusėje.

Lionginas Šepetys

Gimė 1927 m. lapkričio 23 d. Ukmergės rajone, Kazliškių kaime.
1953 m. baigė Kauno politechnikos institutą, inžinierius architektas. Menotyros mokslų kandidatas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas.
1953–1957 m. dirbo Kauno politechnikos institute asistentu, vyresniuoju dėstytoju; 1957–1960 m. buvo komjaunimo ir Komunistų partijos darbuotojas. 1960–1963 m. studijavo Visuomenės mokslų akademijos aspirantūrą Maskvoje. 1964–1967 m. buvo LKP CK kultūros, mokslo, švietimo skyriaus vedėjas; 1963–1968 m. dirbo Dailės institute docentu; 1967–1976 m. – sovietų Lietuvos kultūros ministras; 1976–1989 m. LKP CK sekretorius.
1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras. Nuo 1990 m. nepartinis.
Yra išleidęs knygų, paskelbęs straipsnių meno istorijos ir teorijos klausimais.
Žmona Nijolė, gydytoja, sūnus Linas, architektas, sūnus Lionginas, ekonomistas, anūkas Tomas, anūkė Ieva.