Savaitgalį Trakuose turistai galėjo matyti šarvais apsitaisiusius riterius. Laimė, į salos pilį jie nesikėsino ir kovos dvasią malšino kaudamiesi tarpusavyje.

Miesto gatvėse buvo pilna senovinius ginklus tempiančių kovotojų, ilgomis sukniomis pasipuošusių šokėjų ar abitais plevėsuojančių vienuolių. Praeiviai vien pažvelgę į šiuos sunkius vilnonius apdarus karštą popietę braukė nuo kaktos prakaitą. Tačiau patys riteriai ar jų damos į kaitrią saulę nekreipė dėmesio.

„Karštis labai vargina, bet mes pripratę. Paprastai po pusę vasaros su šarvais prabūnu, kol visuose renginiuose sudalyvauju. Ant kaktos ir nosies lieka nuospaudų nuo šalmo“, – pasakojo Trakų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ vadovas Karolis Jankauskas. Vaikinas sunkiai atgavo kvapą po kelių kovų ir skubėjo dezinfekuoti nedidelio įbrėžimo, kurį paliko sunkus priešininko šarvų antpetis.
Renginio dalyviai gyveno didžiulėse palapinėse, jose bandė atkurti viduramžių dvasią. Drabužiai, apavas ir net maistas turėjo būti kuo autentiškesni. „Tiesa, visiškai nuo civilizacijos pabėgti nepavyksta“, – šyptelėjo K.Jankauskas, nepaleisdamas iš rankų netylančio mobiliojo telefono ir kaltai žvelgdamas į plastikinius mineralinio vandens butelius. Tačiau palapinių miestelis sulaukė didžiulio praeivių dėmesio. Besiilsinčius kovotojus nuo įkyrių žiūrovų saugojo įspūdingu kirviu ginkluotas sargybinis.

Lietuvių kovotojai stipriausi

Šiemet Trakuose riterių turnyras Trakų pusiasalio pilyje vyko jau dešimtą kartą. Dalyvavo 20 riterių iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Jungtinės Karalystės ir JAV. Lietuviai margame būryje išsiskyrė ryškiai raudonomis tunikomis, puoštomis Gediminaičių stulpais. Jų parūpino šventę globojusios Lietuvos kariuomenės specialistai. Lietuviai turnyre buvo nepralenkiami ir užėmė pirmą bei trečią vietas. Antra teko latvių kovotojui.
Dvikovose rūsčiais veidais vienas kitą pasitikę dalyviai per pertraukas draugiškai plojo vienas kitam per pečius. Daugelis jų šiame renginyje dalyvavo ne pirmą kartą.
„Jau septintą kartą mes čia. Šiandien mane atpažino pardavėjas vietos parduotuvėje. Taigi jaučiamės kaip namie“, – kvatojosi lenkas Adamas Kowalczykas. Statybininko šalmą į plieninius šarvus iškeitęs vaikinas su dvidešimčia draugų glaudėsi vienoje palapinėje.
„Nėra taip ir blogai, ratu sugulame ir išsimiegame. Va pernai buvo visai riesta, kai per šventę pliaupė lietus“, – baksnodamas į skyles palapinės šonuose pasakojo A.Kowalczykas.

Pilį šturmavo žiūrovai

Nors riterių kovos vyko nuolat, toli gražu ne visi renginio svečiai galėjo prisibrauti jų pažiūrėti. Drąsesni lipo ant akmeninių pilies sienų, į medžius ir netgi ant pavojingai siūbuojančios butaforinės kryžiuočių pilies. Laimė, ši atlaikė iki vakaro, kai buvo šturmuota lietuvių kovotojų.
„Taip norėjome parodyti, kad lietuviai ne tik gynėsi nuo kryžiuočių, bet ir jiems davė į kaulus“, – entuziastingai aiškino K.Jankauskas. Tiesa, toli gražu ne visi žiūrovai galėjo ramiai stebėti ginkluotus susirėmimus.
„Man taip baisu žiūrėti, kaip jie tais ginklais mojuoja. Neaštrūs, bet vis tiek gali rimtai sužeisti. Nors šventė man labai patinka, atvažiuoju čia jau antrą kartą“, – sakė pavėsyje su šeima besiilsinti vilnietė Valentina Tavkina.
Tie, kurie kovų stebėti nenorėjo, galėjo šokti viduramžių šokius, žaisti ar šaudyti iš lanko. Kvepėjo ant laužo kepama mėsa, kibinai ir karamele aplieti obuoliai. Viduramžių dvasios neatitikusio kebabų kiosko pardavėjos didžiąją renginio dalį nuobodžiavo.