Prastas vegetariškų patiekalų pasirinkimas kavinėse, centrą "puošiantys" pastatai vaiduokliai, kontrastas tarp tuščios Laisvės alėjos ir pilno žmonių prekybos centro. Tokius įspūdžius apie Kauną susidarė meno projekte dalyvaujantys menininkai iš kitų šalių.
Stebina tuščia alėja
Visą mėnesį Kauno meno bienalėje "Textile‘09" kurianti įvairiatautė bendruomenė po darbo dienos galerijoje ar muziejuje vakarais susiburia pavakarieniauti ir pabendrauti. Prie alaus bokalo ar vyno taurės jie kalba ne tik apie kūrybą, bet ir dalijasi Lietuvoje patirtais įspūdžiais.
"Prieš metus dalyvavau meniniame projekte, susijusiame su Rytų Europos istorija, todėl šiek tiek susipažinau su Lietuva. Važiuodama į Kauną žinojau, kad norėsiu aplankyti IX fortą. Tai slegianti vieta. Visi žodžiai, kuriais bandai ją apibūdinti, atrodo per maži išreikšti tam, ką jauti ten atsidūręs", – įsitaisiusi restorane "Senieji rūsiai", kur per keturiasdešimt menininkų vėlų vakarą vakarieniavo, prisiminė olandė Marielle Videler.
Mėsos ir žuvų nevalganti jauna moteris Kaune pasigedo vegetariškų patiekalų. "Kavinėse, restoranuose sunku gauti nesaldų vegetarišką patiekalą", – pastebėjo ji. Kaune M.Videler slogų įspūdį paliko nebaigto statyti viešbučio pastatas vaiduoklis Karaliaus Mindaugo pr. "Kažkada šis pastatas turbūt buvo planuotas kaip prabangus. Dabar tai – nereikalingos prabangos ženklas", – filosofiškai apibendrino ji.
Niujorke gyvenančiai vokietei Nadjai Verenai Marcin Kaune labiausiai įsiminė iš toli šviečianti Prisikėlimo bažnyčia, Laisvės alėja. "Panašių ilgų promenadų turime ir Vokietijoje, dalis jų projektuotos sovietmečiu. Atvykus iš Niujorko, čia maloniai nuteikia senų pastatų gausa. Tai suteikia jaukumo, istorijos pojūtį. Vietoj to, kad ieškotum dangaus tarp dangoraižių, čia jo matai pakankamai", – pastebėjo ji.
Britė Deirdre Cunningham atkreipė dėmesį į apleistą miesto centrą. "Tačiau pastatų sienos – nuostabios. Nustebino tai, kad jūsų pėsčiųjų gatvėje, kurioje pilna parduotuvių, – beveik visiškai tuščia, o "Akropolyje", kuriame atsidūriau ieškodama medžiagų, reikalingų mano projektui, – pilna žmonių, ypatingai – jaunimo", – pastebėjo londonietė. Ją maloniai nustebino skirtumas tarp to, kaip lietuviai pristatomi turistams skirtuose bukletuose, ir realybės.
"Turistams skirtas leidinys tikino, kad lietuviai – šalti, nesišypso, nelinkę bičiuliautis. Bet Kaune aš įsitikinau priešingai – gatvėje užkalbinti žmonės maloniai šypsodavosi, buvo linkę padėti. Net tokioje vietoje, kaip autobusų stotis, kur vykdžiau vieną projekto dalių, žmonės buvo linkę bendrauti", – prisiminė "Klajokliškų susitikimų Kaune" projektą bienalėje pristačiusi menininkė. Tuo tarpu airė Carol Kavanagh užstalėje šalia sėdėjusių lietuvių teiravosi apie šalies istoriją. "Sakykite, kodėl jūsų kilmingieji, iki tol kalbėję lenkiškai, XIX a. nusprendė mokytis lietuviškai?" – išgirdęs šį klausimą, vienas lietuvių susimąstė.
Pasiryžę apsilankyti baruose
"Stengiamės užimti užsieniečius kiekvieną vakarą. Per praėjusią bienalę buvo atvejis, kai vienas užsienio menininkas Kaune buvo sumuštas, gydėsi ligoninėje. Nesinorėtų, kad pasikartotų panaši istorija", – prisipažino bienalės vadovė Virginija Vitkienė.
Rizika, kaip ir bendravimas, priskiriami prie svarbiausių įkvėpimo šaltinių. Todėl, dar dorodami vėlyvos vakarienės kepsnius, dalis kompanijos planavo, kuriame Senamiesčio barų ar klubų reikėtų pratęsti vakarą. Paaiškėjus, kad N.V.Marcin ketina apeiti nemažai barų, ieškodama tinkamiausios vietos planuojamam performansui, aplink ją susispietė dešimties žmonių grupelė. "Mes tau padėsim atlikti barų tyrimą", – pajuokavo kažkuris. Kompanijoje dalyvaujantys lietuviai ėmė gyvai diskutuoti, nuo kurio "geografinio taško" pradėti ir kur baigti.
"Man reikia specifinio baro ar klubo, kur lankytųsi vyresni, pagyvenę žmonės", – paaiškino N.V.Marcin. "Vyresni žmonės Lietuvoje sėdi namuose ir valgo kruopas", – tikino tapytojas Ričardas Milukas. "Negali būti. O kur eina tie, kurie nori išgerti? Juk ne visi geria namuose. Turi būti kažkoks baras, kur ir vyresni žmonės renkasi", – negalėjo patikėti vokietė.
Artėjant vidurnakčiui, nedidelė kompanija patraukė tyrinėti Senamiesčio barų.
Naktį vaikštinėti nebijo
"Ši atmosfera ir aplinka man labai patinka. Jaučiuosi visai kaip Berlyne", – tarstelėjo N.V.Marcin, apsižvalgiusi "Suflerio būdelėje". "Bernelių užeiga", "Ramzis II", "Skliautas", "Undinė" – ieškodami tinkamos vietos performansui, šias vietas taip pat aplankė menininkų grupelė. Užeiti į "Žemyn upe" kompanija nedrįso. "Čia gali būti agresyvaus jaunimo", – perspėjo R.Milukas. Menininkai apspito pastato langus. "O, rusiškos dainos", – nusistebėjo kažkas.
"Noriu tiesiog prisėsti ir išgerti", – tolesnei barų paieškai pasipriešino vokietė Irene Anton. "Einam į "B.O." Man ten patinka, buvau keletą kartų, nors pavadinimas neįkvepia. Mes taip trumpiname žodžius "blogas kvapas" (angl. "bad odour"), kai kalbame apie blogą kūno kvapą", – pastebėjo britė Tracy Allen. Pasiteiravus, ar kompanija nebijo vidury nakties vaikštinėti nelabai saugaus miesto gatvėmis, ji atsakė: "Po vieną nevaikštome – grupelėmis. O jei bare iki vėlumos liksime vos keletas, į viešbutį grįšime taksi."
Ankstesnėje bienalėje lankiusis meksikietė Tania Candiani prisiminė atvejį, kai vienas menininkas buvo sumuštas tamsioje Kauno gatvėje. "Jis buvo homoseksualus, nors per daug atvirai to nereiškė. Gal kauniečiai nemėgsta gėjų?" – svarstė ji.
Ilgai nesvarsčiusi, kompanija pajudėjo "B.O." link. "Čia – kaip tik tai, apie ką svajojau", – triukšmingoje baro aplinkoje gurkšnodama vyną lengviau atsiduso I.Anton.
Naujausi komentarai