Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius išsakė savo nuomonę apie susidariusią situaciją.

– Kaip suprantu, jūs šiemet kaip niekada didžiuojatės savo licėjaus abiturientais, nes beveik visi – šimtukai?

– Taip, beveik visi mokiniai surinko šimtukus, o bendras egzaminų vidurkis, pavyzdžiui, matematikos, yra 98,7. Istorijos – toks pats. Tarsi dingo bent minimalus mokinių diferenciavimas įvertinimo kontekste. Tokių rezultatų niekada neturėjome, ir manau, kad Lietuva taip pat niekada tokių rezultatų neturėjo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įrašas:

– Jūs į visą situaciją žiūrite normaliai, rimtai ar su šiek tiek pašaipos ir ironijos gaidele?

– Labai skeptiškai žiūriu į tai, kas įvyko, ir į tokias pasekmes, kurios į ateitį yra sunkiai prognozuojamos. Juk negalima taip elgtis – kai dalini darbo užmokestį į kairę ir į dešinę nepriklausomai nuo rezultatų. Manyčiau, kad įvyko labai neigiamas sprendimas, kuris diskredituoja švietimą, painioja visą sistemą ir griauna nusistovėjusią tam tikrą mokymo liniją.

– Kaip abiturientai vertina tokį ministerijos ėjimą? Kiek jis teisingas, sąžiningas, ir ar tikrai gelbėja jaunus žmones, kaip sako Vyriausybės nariai?

– Manau, kad čia niekas nieko negelbėja. Tai bandymas pasiteisinti kažkokiu būdu padarius absurdišką sprendimą. Mokiniai, kurie gerai mokosi, vis tiek nebuvo diferencijuoti pagal savo tam tikrus pasiekimus. Dešimt taškų yra labai didelis kiekis. Savaime suprantama, kad stojimuose, konkurencinėje kovoje, tai gali tapti rimtu iššūkiu.

Įvyko labai neigiamas sprendimas, kuris diskredituoja švietimą, painioja visą sistemą ir griauna nusistovėjusią tam tikrą mokymo liniją.

– Kalbant apie stojimus – Nacionalinė švietimo agentūra sako, kad nėra tikrų ir netikrų šimtukų. Anot jų, visi yra lygūs. Ar tikrai taip yra, ir ar universitetai nėra stumiami į nenormalią padėtį, kai nebegalės atsirinkti stipriausių?

– Reikėtų prisiminti George Orwell „Gyvulių ūkį“ – visi lygūs. Savaime suprantama, kad egzistuoja skirtingi įvertinimai, pasiekimai, skirtingas šakų surinkimas egzamino užduotyse. Tai beviltiškas bandymas pasiteisinti padarius absurdišką situaciją, kuri turėtų būti labai griežtai įvertinta bent jau tam tikrų institucijų – jeigu jos dar geba ką nors vertinti Lietuvoje.

Turėtų būti priimti sprendimai, nes čia jau atsiduriama ties teisminiu kontekstu. Sakykime, tam tikrose valstybėse už tokius dalykus prasidėtų ilgalaikiai teisminiai procesai, kur būtų aiškinamasi, kodėl taip buvo padaryta, ir turėtų būti pateikti argumentai. Visame šiame kontekste reiktų pabrėžti, kad jokių rimtų argumentų, kodėl tai reikėjo daryti – nėra. Atrodo, kad sprendimas buvo priimtas be rimtų argumentų.

– Kur, jūsų nuomone, yra didesnė problema – kad moksleiviai tikrai silpnėja, kad buvusi valdžia per daug užkėlė išlaikymo kartelę, ar kad dabartiniai valdantieji tiesiog nori įsiteikti visuomenei?

– Greičiausiai matomas bandymas įsiteikti. Atrodė, kad buvo galima nieko nedaryti ir net politiškai laimėti nieko nedarant. Ar būtų buvęs didelis laimėjimas, jei nieko nebūtų darę? Būtų galima pasakyti – štai, tie sukūrė tokią situaciją. Netikras įsiteikimas yra ypatingai žalingas visais aspektais – žalingas ir tiems, kurie mokosi silpnai, ir tiems, kurie mokosi gerai. Tai – esminis momentas.

O šiaip, vaizdžiai tariant, tam tikru momentu tiesiog buvo susimauta. Galiausiai visa tai, kas buvo daroma iki šios valdžios atėjimo, reikėjo kažkaip išlaviruoti visame kontekste ir priimti pakankamai racionalius sprendimus. Galbūt buvo galima bandyti gelbėti, bet labiau vienoje disciplinoje, kitą palikti, o ne tokiu lygiavos būdu orveliškai visus suvienodinti ir dabar bandyti ieškoti pasiteisinimų.

– Jeigu žvelgsime į tikruosius egzaminų rezultatus, sakoma, kad jie buvo prasti. Ar jūsų požiūriu Lietuvos brandos egzaminų rezultatai prastėja? Ir vaikų pasirengimas jiems?

– Tai atviras klausimas, kuriuo galima manipuliuoti į vieną ar kitą pusę. Bet aišku, kad programų pakeitimas, mokymo priemonių nebuvimas, mokytojų nepasiruošimas sudarė tam tikras prielaidas būtent mokymosi eigoje. Savaime suprantama, kad pasiekimų lygis Lietuvoje prastėja, ir visi bandymai kažką pakeisti, padaryti iš naujo dar labiau išjudina sistemą. Savaime suprantama, kad padėtis negerėja.

– Ko tikėtis kitų ar dar vėlesnių metų abiturientams? Kiek tai motyvuos jaunimą mokytis, siekti žinių? O gal bus tikimasi, kad prisės ne 10, o daugiau?

– Dabar tikėtis kažko tikrai sunku, nes praktiškai darosi taip, kad pasielgiama pagal situaciją – kaip norima, tarsi nesilaikant tam tikrų principų. Iki šių metų buvo laikomasi tam tikrų principų – ir NŠA, ir t. t. Manyčiau, kad mokinių tai nemotyvuoja. Jie dabar, kaip sakoma futbolo aikštelėje: jei kas netyčia pastumia, pradėsi labai dejuoti – o kuo daugiau dejuosi, tuo daugiau pridės. Manipuliacijoms atsiranda labai daug erdvės.

Dabar dar daugiau gali pradėti dejuoti mokytojai ir visa visuomenė. Galima sakyti, kad jei pernai pridėjo 10, tai gal reiktų judėti ta linkme toliau – gal šiemet ar kitais metais pridėti 15 ir taip toliau. Viskas įgauna nerimtos raiškos kontekstą, ir nei kas ką gelbėja, nei kas ką tempia – situacija žvelgiant iš šalies atrodo graudžiai.