Gali ir nori
Denisas Bulanovas kiekvieną darbo dienos rytą praveria socialinių dirbtuvių „Pilnos širdys“ duris, sėda su darbuotojais ir bičiuliais aptarti dienos plano – kas gurkšnodamas arbatą, kas vandenį, o paskui visi kimba į darbus.
Socialinių dirbtuvių kolektyvas nedidelis – čia dirba turintys intelekto negalią ir jos neturintys, gamina užrašų knygutes, bloknotus, atvirukus, specialius sąsiuvinius Valdorfo mokykloms, taip pat specialius sąsiuvinius turintiems disleksiją.
Žmonių su intelekto negalia darbas – perlenkti, suskaičiuoti ir tvarkingai sudėti popieriaus lapus, uždėti viršelį, viską kruopščiai susegti. Kai „Kauno diena“ lankėsi dirbtuvėse, visi dirbo prie užsakymo Užimtumo tarnybai – siuvinėjo trispalves širdeles užrašų knygelių dekoravimui.
Denisas kruopščiai keitė siūlų spalvą, skaičiavo, kiek kokios spalvos dygsnių reikia padaryti. Bet tylus ir kruopštus devyniolikmetis turi svajonę – dirbti už socialinių dirbtuvių sienų ir gauti atlygį už atliktą darbą.
„Galėčiau ką nors tvarkyti, tik nežinau, ar to labai noriu“, – lėtai tardamas žodžius prisipažino Denisas. Socialinių dirbtuvių vadovė Dalia Tamulionytė-Krilavičienė papildė, kad Denisas yra įgijęs patalpų tvarkytojo kvalifikaciją: „Kai jis sutvarko dirbtuves, mes labai džiaugiamės. Jis yra puikus šiame darbe. Atsakingai tvarko, valo ir rezultatas po jo prasiėjimo – žibantis.“
Kokį konkrečiai darbą norėtų ir galėtų dirbti, Denisas sako, jam sunku nupasakoti, bet jei kas nors papasakotų, kokios yra galimybės, jam būtų lengviau pasirinkti, tačiau vienas kriterijus aiškus ir visiems suprantamas: „Noriu tokio darbo, už kurį gaučiau atlygį. Čia, „Pilnose širdyse“, gaunu tik stipendiją.“
Denisas gyvena su tėvais, bet jaunas vyras neslepia – jam norisi daugiau savarankiškumo, o darbas ir už jį gaunamas atlyginimas labai prie to prisidėtų. „Galiu būti atsakingas, kruopštus, nuoseklus“, – vardija Denisas, o socialinė darbuotoja vis papildo, kad Denisas puikiai išlaiko darbo eigą, yra kuklus ir jautrus.
Deniso noras dirbti – tai ne tik siekis būti savarankišku. Jis svajoja apie nuosavus namus, automobilį, būtinas lėšas kurui, mokesčiams, finansinei pagalbai tėvams, seseriai.
Vizitas nuliūdino
Socialinės terapijos namų „Akvila“ socialinių dirbtuvių „Pilnos širdys“ paskirtis – didinti žmonių su intelekto negalia įdarbinimo atviroje darbo rinkoje galimybes. Tad Deniso noras dirbti buvo išgirstas ir pirmas žingsnis jau žengtas. Tiesa, daug optimizmo ir pasitikėjimo jausmo kol kas tai nesuteikė. Denisas užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. Bet pirmas vizitas šiek kiek nuvylė.
„Nepatogiai jaučiausi, nesupratau, ko klausė, nežinojau, kaip atsakyti“, – jaudindamasis kalbėjo Denisas. Į pirmąjį pokalbį Užimtumo tarnyboje Denisą lydėjusi socialinė darbuotoja D. Tamulionytė-Krilavičienė prisipažino taip pat laukusi šiek kiek kitokio tarnybos požiūrio į žmogų su intelekto negalia.
„Man buvo keista, nes užėjus į kabinetą grojo radijas – kažkokia linksma muzikėlė. Žmogui su negalia – tai yra papildomas trukdis. Jis ateina į jam nežinomą aplinką, jaučia įtampą, jam kiekvienas trukdis yra ne šiaip nedidelis mažmožis, o labai didelis išbandymas, – patirtimi dalijosi darbuotoja. – Ne tik kad muzika grojo, bet per ją buvo sunku susikalbėti, išgirsti konsultanto klausimą, reikėjo perklausti kartais ir po kelis kartus. Atrodo smulkmena, bet žmogui su negalia labai svarbu, kad jis gerai išgirstų.“
D. Tamulionytė-Krilavičienė neabejoja, kad Užimtumo tarnyboje Denisą priėmęs konsultantas žinojo apie jauno vyro negalią. Prie įėjimo Denisas turėjo pasirinkti talonėlį ir tarp pasirinkimų buvo „Asmenims su negalia“.
„Iš pradžių tai nudžiugino, bet užėjus į kabinetą norėjosi, kad tai būtų labiau juntama. Atrodo, kad Užimtumo tarnyba pasiruošusi, bet tada jau tikėčiausi, kad klausimus užduotų labai aiškiai artikuliuotus, trumpus, kad būtų akių kontaktas, padedantis suprasti, ar žmogus tikrai suprato, ko iš jo nori“, – pastebėjo D. Tamulionytė-Krilavičienė.
Socialinė darbuotoja pasakojo, kad pavasarį vyko susitikimas su Užimtumo tarnybos atstovais, kur kalbėta apie paslaugas žmonėms su negalia. D. Tamulionytė-Krilavičienė pastebėjo, kad tarnyba turi parengtų programų, siūlo atvejo vadybininką, kuris padėtų suprasti, parengti gyvenimo aprašymą, bet vizito metu Denisas negavo atsakymo, kas bus tas atvejo vadybininkas ir kaip jis padės.
Socialinei darbuotojai susidarė įspūdis, kad informacinė bazė paruošta, bet praktiškai neveikia: „Kai po vizito kalbėjomės su Denisu apie tai, kaip jis jautėsi žengęs šitą rimtą žingsnį, jam atrodė, kad konsultantas norėjo kuo greičiau, nesvarbu kaip, atlikti darbą ir kad mes greičiau išeitume.“
Gerosios patirtys
Kad ir ką patiriame gyvenime, bandome ir antrą, ir trečią kartą, kol galiausiai pavyksta. Ir „Pilnų širdžių“ kolektyvas turi savo sėkmės istorijų, kurios verčia tikėti, kad anksčiau ar vėliau žmonės su intelekto negalia lengviau ir jiems palankesnėmis sąlygomis įsilies į atvirą darbo rinką.
Prieš keletą metų sėkmė nusišypsojo dviem jų dirbtuvių lankytojams. Vienas jų dirba kilimų valymo įmonėje. Sėkmingas atsitiktinumas – įmonės vadovas viešoje erdvėje buvo skaitęs apie vyro norą dirbti ir, pamatęs neįgalųjį prekybos centre, pats prie jo priėjo.
„O, aš tave mačiau. Aš noriu su tavim dirbti.“ Jis tą žmogų pasikvietė į savo komandą ir jie kartu dirba iki šiol – jau treji metai. Tai buvo asmeninis vadovo pasirinkimas, – pasakojo D. Tamulionytė-Krilavičienė. – Mūsų žmogus surenka nešvarius kilimėlius iš įmonių, žmonių namų. Juos suvynioja ir neša į krovininį automobilį. Tuomet veža į plovyklą. Jis atlieka pagalbinį darbą, kuris nereikalauja intelektinių gebėjimų, bet tam tikrų taisyklių reikia laikytis. Jis žino, ką po ko reikia daryti, pasikalba su savo vadovu. Jie kiekvieną dieną praleidžia kartu.“
Kita įmonė buvo pasiruošusi priimti darbuotoją su negalia. Tai vyko taip pat įmonės vadovo iniciatyva, jis ir personalo komanda paruošė kolektyvą priimti kitokį žmogų.
„Jis išėjo dirbti į logistikos sandėlį, kur yra komplektuojamos prekės. Pagal kompiuterinę programą surenka reikalingas prekes, apvynioja jas lipnia juostele, sudeda ant paletės. Jis turi susirasti prekes, pakrauti nurodytą skaičių ir supakuoti taip, kad neišsibarstytų transportavimo metu. Autistiškam žmogui konkreti veikla yra labai patogi“, – žmonių, turinčių intelekto negalią, gebėjimus išskyrė socialinė darbuotoja.
Pokalbis grįžo prie Deniso noro dirbti. D. Tamulionytė-Krilavičienė pabrėžė, kad jis labai kruopštus, smulkmeniškas, atsakingas, jam labai svarbu pradėjus užduotį atlikti ją iki galo, tačiau Užimtumo tarnyboje to neklausė.
„Autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys pasižymi tikslumu ir konkretumu. Ten, kur reikia labai smulkmeniškai atlikti užduotį, toks žmogus yra labai naudingas“, – pastebėjo socialinė darbuotoja.
Tačiau D. Tamulionytės-Krilavičienės teigimu, darbdaviai vis dar bijo tokių žmonių. Juos gąsdina nežinomybė – kas ta negalia, kokia ji gali būti, kaip ji pasireiškia, kaip būna kritinėse situacijose, kas atsitinka, kai žmogus pavargsta, kaip jam padėti pailsėti. Pastebima ir tai, kad dažnu atveju įmonės savininkas gal ir norėtų priimti tokį žmogų, bet nedrįsta apie tai pasikalbėti su kolektyvu.
„Mūsų ankstesniais įdarbinimo atvejais darbdaviai skambino man ir konsultavosi, klausdavo, kokie to žmogaus ypatumai, kaip su juo kalbėti, kaip paaiškinti, kaip padėti, įtraukti, nuraminti, jeigu to reikia, kuo pagelbėti, – pasakojo D. Tamulionytė-Krilavičienė. – Dar nebuvo tokių situacijų, kad Užimtumo tarnyba būtų tarpininkas, todėl man pačiai labai smalsu, kaip čia viskas vyks.“
Autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys pasižymi tikslumu ir konkretumu. Ten, kur reikia labai smulkmeniškai atlikti užduotį, toks žmogus yra labai naudingas.
Paslaugų spektras
Užimtumo tarnyba skelbia, kad dešimtmečius vyravusios diskriminacinės nuostatos žmonių su negalia įdarbinimo srityje pamažu nyksta. Individualus darbas su šiais klientais padeda jiems geriau jaustis ir patekti į darbo rinką.
„Užimtumo tarnyboje visi žmonės su negalia aptarnaujami vienodai. Juos, skirtingai nei kitus klientus, aptarnauja atvejo vadybininkai, turintys daug specifinių žinių ir profesinės patirties“, – „Kauno dienai“ tikino Užimtumo tarnybos Komunikacijos skyrius vyriausioji specialistė Inga Vegytė.
Ji patikslino, kad atvejo vadybininkai – tai tokie specialistai, kurie vertina individualias žmogaus su negalia galimybes konkuruoti darbo rinkoje ir įvertina reikiamų paslaugų poreikį. Kartu su klientu numato darbo rinkos paslaugų teikimo eigą ir konsultavimo paslaugų visumą.
Žmonėms su negalia skiriamos ilgesnės konsultacijos, jų aptarnavimui pasitelkiama psichologų ar socialinių partnerių pagalba. Specialistai yra apmokyti, kaip kalbėti su tokiais klientais lengvai suprantama kalba.
„Įsidarbina dažniausiai jaunesnio amžiaus žmonės su lengvomis protinėmis, psichosocialinėmis negaliomis. Nors didelė dalis darbdavių vis dar skeptiškai vertina jų galimybes atlikti darbo funkcijas 100 proc. pagal numatytus reikalavimus, kai kurie ryžtasi priimti į komandą. Dažniausiai tokie klientai pasirenka nekvalifikuotą darbą, kuris nereikalauja pernelyg didelių įgūdžių, – teigė I. Vegytė. – Turintys sunkesnę negalią po atvejo vadybininkų konsultacijų kartais negrįžta ir atsisako paslaugų. Taip pat sutinkame klientų, kurie patys ar jų artimieji turi per didelių lūkesčių darbo pozicijai.“
Pavyzdžiui, norėtų dirbti tokį darbą, kurio negali dėl savo pačių ir kitų saugumo ar dėl to, kad nepavyktų tinkamai atlikti sudėtingų užduočių. Kiekvienam žmogui su negalia yra nustatytas dalyvumo lygis ir darbų apribojimai. Atsižvelgiant į juos ir siūlomas darbas.
Kai kuriems klientams reikalingas darbo vietų pritaikymas, tačiau realiai, anot Užimtumo tarnybos specialistės, tik vienetai darbdavių ryžtasi šioms investicijoms, nepaisant teikiamos valstybės paramos.
Taip pat yra klientų, kurie dažniausiai turi įgytą psichikos negalią. Pavyzdžiui, juos ištinka tokie sutrikimai kaip sunki depresija ar šizofrenija. Jie nuolat gydosi ir natūralu, kad patiria sunkesnių epizodų ar po jų ateinančių palengvėjimų. Tokiais atvejais atvejo vadybininkai kartu su klientu pradeda ieškoti darbo tik tada, kai žmogus būna pasirengęs. Tokia dinamika šiems klientams darbo rinkoje yra įprastas reiškinys.
Mato sunkumus
Užimtumo tarnyba teigia išeitį matanti kompleksinėje pagalboje: bendradarbiavimas tarp institucijų, socialinių partnerių, užimtumo centrų ar dirbtuvių plėtra, tačiau viskas kol kas juda labai pamažu.
Užimtumo tarnybos atstovė pripažino, kad dirbant su neįgaliaisiais susiduriama su nemažai kliūčių: „Viena iš problemų – netinkamas kliūčių užimtumui identifikavimas. Tai reiškia, kad atvejo vadybininkai dažnai tiksliai neįvertina priežasčių, dėl kurių klientas negali susirasti tinkamos darbo vietos ar įsitraukti į visuomenę.
Antra, klientų nenoras bendradarbiauti ar priimti pagalbą. Tai gali kilti dėl įvairių priežasčių: nepasitikėjimo institucijomis, neigiamų ankstesnių patirčių ar asmeninio nenoro keisti savo situaciją. Dėl to atvejo vadybininkams tampa sunku užmegzti produktyvų ryšį su klientu ir suteikti reikiamą pagalbą.“
Ne mažesnė problema – socialinių partnerių stoka, tai reiškia, kad nėra pakankamai išorinių institucijų ar organizacijų, kurios galėtų padėti atvejo vadybininkams.
Anot I. Vegytės, tai gali riboti galimybes suteikti kompleksinę pagalbą klientams: „Galiausiai atvejo vadybininkai gali pristigti tiek motyvacijos, tiek reikalingų kompetencijų efektyviai spręsti iškilusias problemas, jiems gali trūkti tinkamo pasiruošimo arba įgūdžių susitvarkyti su sudėtingomis situacijomis“.
2025 m. pirmojo pusmečio duomenys rodo, kad žmonių su negalia įtrauktis į darbo rinką Lietuvoje vis dar susiduria su iššūkiais, nors pastebimos ir teigiamos tendencijos.
Rugsėjo 1 d. Užimtumo tarnyboje buvo registruota 10,9 tūkst. bedarbio statusą turinčių žmonių su negalia ir jie sudarė 6,8 proc. visų registruotų bedarbių. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, jų skaičius sumažėjo 1,2 proc. (0,1 tūkst.).
Per pirmąjį pusmetį užsiregistravo 6,4 tūkst. žmonių su negalia, iš kurių beveik pusė – moterys (3 tūkst.). Dauguma registruotų žmonių turi 45–55 proc. dalyvumo lygį (4,5 tūkst.). Didžiausia nedarbo koncentracija fiksuojama tarp vyresnių nei 55 metų (3,4 tūkst.) ir 40–54 metų (2 tūkst.) amžiaus grupių.
Ilgalaikiai bedarbiai sudaro reikšmingą dalį – 2,7 tūkst., arba 43 proc., visų registruotų žmonių su negalia. Vidutinė registruoto nedarbo trukmė siekia 280 dienų, tai yra 26 dienomis trumpiau nei prieš metus, tačiau vis dar 77 dienomis ilgiau nei bendras Užimtumo tarnybos klientų vidurkis. Tai rodo, kad žmonių su negalia įtrauktis į darbo rinką vyksta lėčiau.
Per 2025 m. pirmąjį pusmetį įsidarbino 3,2 tūkst. žmonių su negalia, o dar 0,8 tūkst. pradėjo veiklą pagal verslo liudijimus. Daugiausia įsidarbinta administracinės ir aptarnavimo veiklos sektoriuje – 16 proc., prekybos – 12 proc., apdirbamosios gamybos – 11 proc.
Tačiau 32 proc. įsidarbina nekvalifikuotame darbe, dažniausiai valytojais. Tik 11 proc. pradėjo dirbti aukštos kvalifikacijos darbus, kas rodo ribotas galimybes siekti profesinės karjeros.
Darbdaviai per pusmetį įregistravo 6,5 tūkst. laisvų darbo vietų žmonėms su negalia. Iš jų net 60 proc. sudaro nekvalifikuotas darbas, o beveik pusė šių pasiūlymų – valytojams.
Projektas „(Ne) SAVI“ portale https://www.diena.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai