Palaidotas Lietuvos kariūnas
II Svencelės kapinės yra prie kelio iš Drevernos į Svencelę.
Marių ir vėjo viliojamiems atvykėliams statomi nameliai, veikiau primenantys medines dėžutes nei šiam kraštui būdingus pastatus, jau baigia iš visų pusių apsupti šias kapines.
Smalsūs atvykėliai kartais praveria kapinių vartus. Šiose kapinėse dar yra nemažai lankomų ir gražiai prižiūrimų kapų.
Atidesnis lankytojas, pažvelgęs į kairįjį pakraštį prie pat kapinių tvoros, ras pilko betono paminklą, gerokai paveiktą laiko ir drėgmės. Užrašą ant jo sunku įžiūrėti.
Karybos ir krašto istorija besidomintis klaipėdietis Egidijus Kazlauskis žino gerą būdą pamatyti laiko dilinamą užrašą ant antkapio.
Paminklo paviršių jis apipurškia skutimosi putomis, švelniai nubraukia jų perteklių, kad putos užpildytų tik įrašą sudarančius griovelius, ir pamato iškaltas raides.
Tokios gudrybės iš užmaršties ištrauktas užrašas liudija: „Čion ilses pakajuje mūsų mylimas sūnelis ir brolis kariūnas Adomas Gedaitis 1912 lapkričio m 14 – 1935 kovo m 13 ilsėkis saldžiai … žemelėj“. Apatinė antkapio dalis suskilusi, todėl vienas žodis dingo kartu su iškritusia paminklo paviršiaus dalimi.
Kapas seniai nelankomas, bet vis dar atrodo nors ir kukliai, bet tvarkingai.
Stūkso tik trys kapai
Kiek toliau, pavažiavus keliu Kintų link, III Svencelės kapinėmis pavadintame kalnelyje palaidoti tik trys vietos gyventojai. Jų pavardė ta pati kaip kariūno II kapinėse.
Čia amžino poilsio atgulė Adomas Gedaitis (mirė 1956 metais), jo žmona Ana (mirė 1948 metais) ir jų sūnus Hansas (mirė 1943 metais).
Už šių paminklų stovi medinis stogastulpis su metaline plokšte, kurioje pavaizduotas jaunuolio veidas ir užrašas: „Hansas Gedaitis /1919-1943/ antifašistas, nužudytas hitlerininkų.“
Daugiau žmonių šiose metaline tvorele aptvertose kapinaitėse nėra palaidota.
Įrašas informacinėje lentoje skelbia, kad čia palaidota Hanso Gedaičio šeima iš Svencelės, o šis jaunas vyras „1939 matais nacių okupantams užėmus Klaipėdos kraštą buvo tardytas ir kankintas Priekulėje, nes Lietuvos Respublikos valdymo metais vadovavo „Santaros“ grupei, laikė lietuvišką knygynėlį, aktyviai priešinosi nacių smogikams. Mobilizuotas į nacių kariuomenę dezertyravo, nes manė, kad lietuvininkams nedera tarnauti okupantų daliniuose, bandant jį suimti antrą kartą, nušovė policininką, antrą sužeidė. Nuo tada ilgai persekiotas pasitelkus nacių kariuomenės dalinius, buvo išduotas, susektas ir nukautas“.
Senelį nunuodijo dukra
Gedaičių pavardė šio krašto praeitimi bei Klaipėdos krašto kultūra besidomintiems žmonėms žinoma būtent dėl H. Gedaičio.
Atrodo, kad ne tik šio jauno žmogaus, bet ir jo artimųjų istorijoje yra dar nemažai neaiškumų ir painiavos.
H. Gedaičio tėvas Adomas paveldėjo ūkį iš savo tėvo, kurio gyvybė nutrūko tragiškai, kai jį nunuodijo dukra.
Pasak vietos gyventojų, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusių į Vokietiją, mergina tėvą nužudė už tai, kad jis neleido dukrai tekėti už samdinio.
Nuteista už tėvažudystę kalėti 12 metų, ji Memelio kalėjime susipažino su tokiu Kaltenbergu ir, atlikusi bausmę, su juo gyveno Drevernoje. Pora laikė mėsinę, tiekė mėsą vietos ir Kuršių nerijos gyventojams.
Esama liudijimų, kad Pirmojo pasaulinio karo metu šis Kaltenbergas vogdavo naktimis ganyklose paliktus gyvulius. Esą, sunkiais karo metais, kai trūko maisto, daugelis nusikaltimų likę neišaiškinti, o kaltininkai nenubausti, todėl karas jam buvo palankus metas.
Kai po 1923-iųjų kraštas tapo Lietuvos dalimi, policija pastebėjo šias piktadarybes, ir mėsininkas su pačia pabėgo į Vokietiją.
Vietos gyventojai teigė girdėję gandus, kad pakeliui ši pora sutiko žmogų su bulviakasio kauptuku, juo jį uždaužė ir už tai buvo nuteisti myriop.
Taip kur kas jaunesnis už seserį Adomas Gedaitis paveldėjo sesers nužudyto tėvo ūkį Svencelėje ir būdamas labai jaunas ėmė ūkininkauti. Jis vedė iš Šilutės krašto kilusią Aną Kybranc.
Kaip po kelių dešimtmečių liudijo šią porą pažinoję kaimynai, šie žmonės buvo ambicingi, sąžiningi, gerai auklėję savo sūnus ir tvarkingai valdę turimą turtą.
Vienintelė jų dukra šį pasaulį paliko būdama maža.
Mirė nuo plaučių uždegimo
Pirmąjį iš keturių sūnų Gedaičiai pavadino tėvo Adomo vardu. Nors vietos lietuvininkai po 1923 metų buvo labiau linkę į Vokietijos pusę, tėvas Adomas prijautė Lietuvos Respublikai, tad nenuostabu kad vyriausiasis Gedaičių sūnus įstojo į Lietuvos karo mokyklą.
Tačiau būdamas vos 23 metų šis jaunuolis netikėtai mirė.
Oficialiai tėvams buvo pranešta, jog tai įvyko nuo ūmaus plaučių uždegimo.
Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklos iliustruotame žurnale „Kariūnas“ 1935 metų 16-ajame numeryje yra straipsnis apie artilerijos kuopos kariūno Adomo Gedaičio mirtį.
Vos prieš metus Klaipėdoje baigęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, šis vaikinas buvo giriamas už gerą mokymąsi ir stropumą.
Gedaičių kaimynai prisiminė sklidus kalbas, kad Adomo mirtis buvusi paslaptinga.
O 1963 metų lapkritį sovietinis laikraštis „Tiesa“ išspausdino Vytauto Minioto straipsnį „Kapas Drevernoje“.
Jame teigiama, kad tėvai į Svencelę parsivežę sūnaus kūną uždarame karste. Namie jie atidarė karstą ir, pakėlę uniformos švarką, pamatė ant velionio kūno kardu padarytas žaizdas.
„Tiesos“ korespondentas kėlė klausimą, ar Adomas buvo įtrauktas į karinį perversmą kartu su kitais memelenderiais.
Vietos žmonės spėliojo, ar tai muštynių metu patirtų sužalojimų žymės, o gal nepavykusios apendicito operacijos žaizda.
Žurnale „Kariūnas“ buvo išspausdinta nuotrauka, kurioje prie Kaune, Karo mokykloje atviro A. Gedaičio karsto stovi jo tėvai ir 20-metis brolis Maksas, tuo metu tarnavęs Lietuvos kariuomenėje jaunesniuoju puskarininkiu.
E. Kazlauskis, nagrinėjęs šią istoriją, mano, kad visos versijos apie mirties priežastį pramanytos.
A. Gedaitis II Svencelės kapinėse buvo palaidotas su visomis karinėmis apeigomis ir didele pagarba.
Kitas Gedaičių sūnus Georgas arba Jurgis turėjo paveldėti tėvų ūkį ir buvo kaimynų įvardijamas kaip geriausias iš brolių. Antrojo pasaulinio karo metais jis tarnavo Vermachte ir žuvo Libijoje, mat tarnavo Afrikos korpuse.
Atrodo, kad Gedaičiai turėjo dar vieną sūnų, veikiausiai vardu Reinholdas.
Vienintelis karo sumaištį išgyvenęs Gedaičių vaikas buvo sūnus Maksas. Jis, pasak laikraščio „Memeler Dampfboot“, po karo pateko į britų nelaisvę ir buvo kalinamas Belgijoje. Vėliau liko gyventi Vokietijoje, buvo vedęs iš savo krašto kilusią merginą.
Atrodo, kad kunigas atsisakė žmogžudį laidoti pašventintose kaimo kapinėse, todėl tėvai Hansą palaidojo savo žemėje, ant nedidelio kalnelio.
Reikėjo dar vieno didvyrio?
Ryškiausią, nors ir trumpą, gyvenimą nugyveno Hansas Gedaitis. Dėl jo dar ir dabar galėtų kilti ginčų aiškinantis, ar jis tikrai buvo antifašistas, o gal tik avantiūristas ar net ligonis.
H. Gedaitis labiausiai žinomas dėl to, kad 1943-iųjų liepos 13 dieną vieną žandarą nušovė, o kitą sunkiai sužeidė.
Kodėl 1963 metais sovietinis laikraštis prisiminė šią istoriją, galima tik spėlioti.
Vokietijoje leidžiamas klaipėdietiškasis „Memeler Dampfboot“ teigė, kad taip norėta ir Klaipėdos krašte rasti didvyrį, kaip Rytų Lietuvoje Marytę Melnikaitę, kurios žūties istoriją perdirbus pagal sovietinį modelį ši mergina tapo heroje, jos vardu vėliau vadintos gatvės.
Daugelyje leidinių ir užrašų kartojama frazė, kad H. Gedaitis buvęs antifašistas.
Žinios apie tai veikiausiai paimtos iš jo paties rašytos autobiografijos, kuri rasta jo baudžiamojoje byloje.
Mat 1940-ųjų pirmoje pusėje Lietuvos valstybėje, Kretingos rajone, jis buvo nutvertas važiuojantis nežinia kieno dviračiu. Bylos duomenimis, H. Gedaitis važiavo numeriu nepažymėtu dviračiu ir pats neturėjo tam būtino dokumento.
Šiame savo gyvenimo aprašyme Hansas rašė, kad baigė pradinę mokyklą, kurią lankė septynerius metus, ir po to padėjo tėvams darbuotis ūkyje bei žvejoti.
Toliau jis teigė, kad 1936 metais vasario 16-ąją (būdamas vos 16 metų – D. J.), Svencelėje įsisteigus lietuvių tautinės bendruomenės sąjungos „Santara“ skyriui jis įstojo į šią organizaciją. O po poros metų, baigęs „Santaros“ vadų kursus, grįžo į gimtinę, buvo paskirtas skyriaus pirmininku ir buvo juo iki vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą.
Šiame savo gyvenimo aprašyme H. Gedaitis teigė, kad vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, buvo „visaip vokiečių policijos ir vietinių vokiečių išsigimėlių skaudžiai persekiojamas, už tai, kad nestojau į jų organizacijas. Pasikartotinai buvau suimamas ir visokiais būdais skaudžiai mušamas ir kankinamas vokiečių policijos. Vokiečiai reikalavo, kad aš prisipažinčiau dirbęs prieš vokiečių valstybę, bet man neprisipažinus vėl buvau paleistas po politiškų vadų priežiūros“.
Pasisavino brolio ginklą
Esą patartas tėvų Hansas pabėgo į Lietuvą, gavo Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir Kaune įsidarbino „Autosusisiekimo ir transporto“ akcinėje bendrovėje.
H. Gedaitis teigė, kad buvo gretai atleistas tik todėl, kad nepasisveikino su tvarkytoju.
Netekęs pragyvenimo šaltinio, jis atvažiavo į Gargždus, kur gyveno jo brolis, dirbęs Lietuvos muitinėje sargu.
H. Gedaitis rašė, kad brolio kambaryje rado ginklą ir leidimą jį laikyti, bet nespėjęs šio fakto pranešti policijai, tad buvo suimtas už tai, esą norėjęs jį pasisavinti.
Matyt, už šį nusikaltimą Telšių apskrities teismo H. Gedaitis buvo nuteistas trijų mėnesių arešto bausme, bet netrukus išėjo į laisvę. Mat naujoji sovietų valdžia 1940 metų rugsėjį paskelbė amnestiją.
Byloje yra ir Telšių kalėjimo administracijos dokumentas, kuriame teigiama, kad H. Gedaitis pasigailėjimo nevertas, nes ūkio darbų nedirba, administracijai nepaklusnus.
Paliudijo ir memelenderiai
Vėliau H. Gedaitis grįžo pas tėvus ir atsisakė Lietuvos pilietybės. Kaip ir daugelis jaunuolių, jis buvo paimtas į Vermachtą ir išgabentas iš Lietuvos. Grįžęs atostogų H. Gedaitis nusprendė nebegrįžti į tarnybą, o tai reiškia, kad dezertyravo.
Po daug metų „Tiesa“ rašė, kad Hansas viešai pasisakydavo prieš A. Hitlerį ir vieną dieną šovė į kaip dezertyro jo ieškojusį žandarą Helmutą Sudmantą. Tąkart tik sužeidimu atsipirkusį policininką, pasak V. Minioto, H. Gedaitis nušovė vėliau, kai jis išsiruošė į medžioklę.
Pasak „Tiesos“ korespondento V. Minioto, būtent po to vietos pareigūnai pradėjo H. Gedaičio paiešką, jam teko slapstytis. Už jo išdavimą buvo pažadėtas atlygis.
Sovietiniame laikraštyje buvo pasakojama ir apie tai, kad H. Gedaitis norėjo susprogdinti Priekulės geležinkelio stotį.
Po to, kai 1963 metų lapkričio 15 dieną pasirodė straipsnis „Tiesoje“, Vokietijoje leidžiamame „Memeler Dampfboot“ pasirodė informacija apie šį straipsnį sovietiniame oficioze, ten pat memelenderiai paraginti pasidalinti prisiminimais apie Gedaičių šeimą ir ypač apie Hansą Gedaitį.
Apie H. Gedaičio žūties aplinkybes V. Miniotas ir devyniolika į „Memeler Dampfboot“ raginimą atsiliepusių memelenderių pasakojo skirtingai. „Memeler Dampfboot“ spausdino Gedaičių kaimynų, H. Gedaičio bendramokslių, kartu su juo konfirmuotų merginų liudijimus.
Iš Svencelės ir Priekulės apylinkių kilę žmonės dalijosi prisiminimais, kurie dar vėliau, 2019 metais buvo patvirtinti kitų žmonių.
Šukavo durpyną
Pasak memelenderių, H. Gedaitis buvo ieškomas apklausai dėl dviejų padegimų ir ginkluoto nusikaltimo.
Apklausą 1943 metų liepos 13-ąją ketinę atlikti „žandaras Emil Josuttis su savo kolega Heinrich Silkeit“. Susidūręs su jais H. Gedaitis šovė ir pirmąjį sužeidė mirtinai, o antrąjį sunkiai sužeidė.
Po šio įvykio į Svencelę buvo atvežta apie pusė tūkstančio Vermachto, policijos, muitinės, pasienio apsaugos pareigūnų. Buvo kviečiami ir prancūzų bei belgų karo belaisviai, kuriems už ieškomo asmens sugavimą buvo žadama laisvė ir kelionė namo.
Visas šis milžiniškas ginkluotų vyrų būrys apžiūrėjo Svencelę, jos apylinkes, šukavo durpyną, bet H. Gedaičio nerado.
Svarstyta, kad jis galėjo pats dalyvauti savo paties paieškose apsirengęs karine uniforma, nes daugelis ieškojusiųjų nebuvo jo matę.
Kažkas iš vietos gyventojų pasakojo ir tai, kad Hansas saugiai sėdėjo Svancelės mokyklos sargo būdelėje, kol jo ieškoję vyrai šlapi ir purvini braidė po durpyną.
Masinė paieška buvo nesėkminga, todėl nutraukta, nuspręsta įvesti komendanto valandą ir patykoti jo tokios Lenės Petrutis namuose. Galbūt pas ją bėglys ateidavo maisto, nes moteris su dviem dukromis gyveno nuošaliai.
Galiausiai H. Gedaitis pabeldė į našlės namų langą ir buvo nušautas pasaloje jo tykojusių pareigūnų.
Pavadino ligoniu
Atrodo, kad kunigas atsisakė žmogžudį laidoti pašventintose kaimo kapinėse, todėl tėvai Hansą palaidojo savo žemėje, ant nedidelio kalnelio.
Vėliau, jau pokariu, norėdami, kad sūnaus kapas nesunyktų, Adomas ir Ana Gedaičiai atgulė šalia sūnaus Hanso. Taip atsirado III Svencelės kapinės su viso labo trimis kapais.
Memelenderiai, pasidaliję su laikraščiu savo atsiminimais, teigė, kad H. Gedaitis nebuvo joks antifašistas, nes lygiai taip pat jis išsižadėjo ir Lietuvos.
„Memeler Dampfboot“ 1964 metų birželio 20-osios numeryje perpasakojama vietos gyventojų nuomonė: „H. Gedaitis buvo ne tik prieš nacionalsocialistus, bet ir prieš bolševikus. Jis buvo prieš savo tėvus ir kaimynus. Jis dažnai buvo net prieš save patį. Mat jis sirgo.“
Nušauto žandaro E. Josučio pavardė po daugelio metų vėl imta minėti 2019 metais, kai Priekulėje buvo rasti jo šeimos užkasti indai.
Tai sužinojusi čia atvažiavo E. Josučio dukra Irene. Ji pasakojo ne tik apie tėvo žūtį. Pasak jos, tėvas buvo labai principingas ir doras žmogus, nestojęs į nacių partiją ir karo pradžioje atsisakęs šaudyti žydus.
1943 metų įvykius Svencelėje išnarplioti pasistengęs klaipėdietis E. Kazlauskis įsitikinęs, kad iki tikrosios tiesos atradimo dar reikia nemažai padirbėti – istorija nors ir nėra labai sena, joje dar labai daug neatsakytų klausimų.
Vienas svarbiausių – ar H. Gedaitis tikrai buvo lietuvybės puoselėtojas, kankinys ir vienišas kovotojas su fašizmu.
Projektas „Pasienio žmonės“ portale https://www.kl.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 6000 eurų.
Naujausi komentarai