Kvietė pažinti istoriją

Maironio gatvėje esantis Lietuvos bankas – išskirtinis pastatas. Šis tarpukario modernizmo šedevras, turi ilgą istoriją, o šeštadienį po slapčiausias banko vietas galėjo pasivaikštinėti ir visi norintys.

Tiesa, prieš 100 metų Lietuvos bankas veikė kitoje gatvės pusėje stovinčiame pastate, kur dabar įsikūręs Mykolo Riomerio universitetas. Anuomet tas pastatas buvo vienas moderniausių Kaune, nes jame buvo kanalizacija, todėl jame kūrėsi ir kitos valstybinės institucijos. Tik vėliau bankas persikėlė į dabartinį pastatą Maironio gatvėje.

„Nors šiandien šimtmečio data ir įspūdinga, tačiau 1922-ais metais ji, ko gero, buvo dar svarbesnė, nes tai buvo metai, kuomet statomi kertiniai Lietuvos valstybės pagrindai socialiniam, valstybiniam, ekonominiam gyvenimui. Prieš 100 metų, spalio 2 dieną, Lietuvos bankas atvėrė duris. Tuomet jis turėjo penkis darbuotojus. Lietuvos bankas pradėjo daryti tai, kas jam priklauso, leisti pinigus. Tuomet buvo išleisti pirmieji mūsų nacionaliniai pinigai, pavadinti litu“, – sveikinimo žodį tarė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus.

Dabartinių banko rūmų pastato statybos truko apie tris metus. Atvėrus duris, jį pašventino Jonas Mačiulis – Maironis.

Eilė prie milijono

Įėjus į pastatą pasitinka didžiulė salė, kurioje aptarnaujami klientai. O antrame aukšte, įrengti kabinetai. Anuomet valdybos nariai galėdavo iš aukštai pažiūrėti, kaip dirba darbuotojai. Salėje – modernios kolonos, įvairūs dekoro elementai, kurie traukia akį. Tačiau daugiausia smalsuolių norėjo pažiūrėti į milijoną.

Kelias tonas sveriančios saugyklos durys atveriamos tik išskirtinėmis progomis, tad kauniečiai ir miesto svečiai galėjo pasižvalgyti į tas vietas, kur paprastai patekti nėra galimybės. Nusileidus suktais laiptais į rūsyje įrengtą saugyklą, lankytojų laukė staigmena – milijonas eurų. Tiksliau, du milijonai. Vienas milijonas sudėliotas iš dviejų krūvelių, sudarytų iš 500 eurų nominalo kupiūrų, kitas – iš dešimties eurų. Pastarajam jau reikia nemažos dėžės.

V. Šulinsko nuotr.

„Gavau palaikyti pusę milijono eurų. Patiko. Tikrai neslegia tokia suma“, – juokavo viena pirmųjų į saugyklą įsmukusių kauniečių.

„Per filmus vis rodo, kad milijoną nešasi lagaminėlyje. Tai po 500 eurų tas milijonas visai nedidelis atrodo. Į mano rankinę tilptų“, – antrino ir kita lankytoja Jūratė.

Per filmus vis rodo, kad milijoną nešasi lagaminėlyje. Tai po 500 eurų tas milijonas visai nedidelis atrodo. Į mano rankinę tilptų.

Saugykloje matyti ir atskiros patalpos privatiems seifams, juose laikomi įvairūs brangūs daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai. Banko darbuotojai pasakojo, kad dar kitose patalpose anuomet laikyti net ypač prabangūs drabužiai, suknelės.

Smalsuolių akys krypo ir į pinigams vežti skirto automobilio vidų. Taip pat lankytojai atvirų durų dienos metu supažindinti su įvairiais kabinetais, pasakota pinigų istorija, rodomi ekonomiką aiškinantys filmukai.

Surengtos ir viktorinos, kuriose kauniečiai galėjo pasitikrinti, ar tikrai įdėmiai klausė gidų. Teisingai atsakiusiųjų laukė ir dovanos – kolekcinės monetos.

Traukė ir kolekcininkus

Lietuvos banko šimtmečio proga išleista 1,5 euro kolekcinė moneta. Šeštadienį ji priviliojo ir monetų kolekcininkus.

Monetos averse – Lietuvos centrinės bankininkystės ištakų simbolio – Lietuvos banko rūmų Kaune, vieno įspūdingiausių, Kauno klestėjimą simbolizuojančių pastatų tarpukariu, – interjero fragmentas: dviaukštė banko operacijų salė, kurią juosia korintinė kolonada su galerijomis antrame aukšte. Antro aukšto galerija aptverta baliustrada, įstiklintas operacijų salės lubas juosia kesonai, ištapyti istoriniais ir mitologiniais motyvais.

Monetos reverso meninėje kompozicijoje simbolių kalba perteikta ateities vizija, įkomponuotas užrašas „Lietuvos bankui 100“, Lietuvos banko logotipo fragmentas, 2022 metai.

„Per monetas aš galiu pažinti Lietuvos istoriją ir kultūrą, man tai labai svarbu, todėl negalėjau praleisti progos įsigyti ir dar vienos“, – sakė vienas vyras.

„Aš siųsiu vaikams į užsienį. Žinau, kad tai ne auksinė moneta ir tokios didelės vertės neturi, tačiau vis tiek smagu turėti ką nors išskirtinio. Juk šiaip piniginėje juk nesimėto 1,5 euro moneta“, – pasisakė kita banko lankytoja ponia Rometa.

Šią monetą galima įsigyti už 2 eurus. Lietuvos banko rūmuose sutikti numizmatai tikino, kad ši moneta papildys jų kolekciją. Monetos dailininkas Giedrius Paulauskis.

Antradienį Seimas po pateikimo pritarė tai numatančiam  nutarimo projektui, kurį pateikė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas.

Už projektą po pateikimo balsavo 52 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, susilaikė 1 Seimo narys. Jį toliau svarstys Švietimo ir mokslo komitetas bei Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. Į posėdžių salę nutarimo projektas turėtų sugrįžti lapkričio 10 d.

Projekto autoriai A. Gumuliauskas ir Seimo narys Povilas Urbšys siūlo įvertinti tai, kad Lietuvai pagražinti draugija telkė visuomenę, ugdė pilietiškumą ir patriotizmą, įvairiais būdais gražino Lietuvą.

Vyriausybei siūloma parengti Lietuvai pagražinti draugijos metų programą ir 2021 metų valstybės biudžete numatyti lėšų jai įgyvendinti.

2021 m. sukanka 100 metų nuo Lietuvai pagražinti draugijos įkūrimo.

Iškilmingame renginyje dalyvavęs prezidentas Gitanas Nausėda dėkojo visiems, kurie prisidėjo ir prisideda prie šios kultūros ir žinių šventovės gyvavimo.

„Šimtą metų visiškai neseniai šventė mūsų valstybė, šimtą metų darnai dabar švenčiame, kuomet kalbame apie mūsų diplomatinių santykių užmezgimą su įvairiomis valstybėmis. Su tuo susiduriu vos ne kiekvieną savaitę. Bet biblioteka yra ypatingas reiškinys. Biblioteka nėra rūmai, materijos. Biblioteka pirmiausia yra sudaryta iš dviejų dalių, ir abi jos yra vienodai svarbios. Tai yra žmonės, kurie dirba toje bibliotekoje, ir, žinoma, knygos. Šiais laikais galbūt pasakytų, kad skaitmenizuotame pasaulyje gyvename, ir knyga, kaip fizinis objektas, tartum ir nebėra absoliučiai lemiantis, bet patikėkite, kuomet aš matau šitas lentynas, aš manau, kad knyga visgi yra visa ko matas, nuo jos mes atsispiriame, iš jos mes semiamės žinių, kartu su ja mes augame“, – pabrėžė prezidentas G. Nausėda.

Prieš trisdešimt metų čia toks garbanotas ir susivėlęs jaunuolis, tuometinis doktorantas Gitanas Nausėda praleisdavo čia dienų dienas.

Dėkodamas bibliotekos darbuotojams už pasišventimą, prezidentas prisiminė, kaip bibliotekoje leisdavo dienas, rašydamas disertaciją.

„Jūs puoselėjate puikią estetiką. Prieš trisdešimt metų čia toks garbanotas ir susivėlęs jaunuolis, tuometinis doktorantas Gitanas Nausėda praleisdavo čia dienų dienas. Prisimenu net ir skaityklą, kurioje lankydavausi. Mes leisdavome savo dienas, tai mums tapo gyvenimo būdu, čia mes rašėme savo disertacijas, čia mes diskutavome iki užkimimo, tarpusavyje ginčijomės, ir dėl to tai yra neišbraukiamas iš mano gyvenimo epizodas“, – sakė G. Nausėda.

„Tegul gyvuoja biblioteka, kurios pagrindinė paskirtis – tarnauti visuomenei, tarnauti žmonėms“, – savo kalbą užbaigė prezidentas.

Šventėje dalyvavęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis džiaugėsi biblioteka ir jos aplinka. M. Mažvydo biblioteką jis pavadino ištiesta ranka ar glėbiu, kuriame nepaprastai gera būti, būti teisingai ir netuščiai.

„Prezidentas prisiminė, ir aš galiu prisiminti, koks pavojingas dalykas yra biblioteka. Jeigu tu esi pagautas skaitytojo viruso, paskui kartais kai ką pagauna ir rašymo virusas, tai tu gali ir neišeiti iš tokių vietų, kur yra tiek daug ko skaityti. Man labai gražu matyti žmones, kuriems čia gera, nebūtinai jie čia apsikrovę foliantais skaito, studijuoja. Bet tie foliantai aplink esantys savaime veikia. Žmonės, kurie čia ateina, ne į smuklę ateina, o galbūt į pačią geriausią smuklę, kokią tiktai galima sugalvoti. Kur galima susirinkti, susikaupti, susiburti, susiglausti arba ir vienam pabūti su savo mintimis ir su visų žmonių mintimis, kurių tiek daug aplink mus yra“, – sakė V. Landsbergis.

„Senais, senais mūsų senelių ir prosenelių laikais kažkas išleido knygelę, gal Petras Vileišis, o gal kas nors kitas. Knygelės pavadinimas nuostabus „Žmogus ne pliuškis“. Štai kuo verta būti. Ir biblioteka, ir knyga padeda būti žmogui ne pliuškiu, o šiuo tuo...“, – pridūrė profesorius V. Landsbergis.

Lietuvos nacionalinė biblioteka įkurta 1919 m. Savo veiklą pradėjusi Kaune kaip Valstybinis centrinis knygynas, 1963 m. buvo perkelta į Lietuvos sostinę Vilnių. 1988 m. bibliotekai suteiktas pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo vardas, o 1989 m. suteiktas Nacionalinės bibliotekos statusas. Tai pagrindinė Lietuvos viešo naudojimo mokslinė biblioteka, atliekanti ir parlamentinės bibliotekos funkcijas.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka šiandien kaupia ir saugo Lietuvos ir su Lietuva susijusius publikuotus dokumentus, vykdo jų bibliografinę apskaitą, kaupia Nacionalinį publikuotų dokumentų archyvinį fondą; kaupia ir saugo kitus šalies kultūrai turinčius vertę publikuotus ir nepublikuotus dokumentus; aptarnauja Lietuvos ir užsienio piliečius, įstaigas ir organizacijas; rengia ir leidžia nacionalinės bibliografijos leidinius, kitas bibliografines rodykles, sudaro suvestinius katalogus ir duomenų bazes; vykdo Lietuvoje išleistų dokumentų statistinę apskaitą, teikia jiems tarptautinius standartinius numerius; vykdo Nacionalinio skaitmeninimo centro funkcijas ir kuria Virtualią elektroninio paveldo sistemą VEPS; kuria ir diegia Lietuvos integralią bibliotekų informacijos sistemą LIBIS; vykdo fondų apsaugos, restauravimo ir mikrofilmavimo programas; tyrinėja bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros teorijos, istorijos ir praktikos problemas, rengia mokslines konferencijas, leidžia mokslinius ir metodinius leidinius, profesinį žurnalą „Tarp knygų“.

Biblioteka taip pat vykdo nacionalinius, regioninius ir tarptautinius strateginius projektus; rengia parodas, literatūros vakarus ir kitus kultūrinius renginius, propaguoja Lietuvos kultūrą ir mokslą užsienyje.

Biržietiškos šaknys

Tiesa, pokalbyje dėdelis menkai tedalyvauja – klausa jau ne ta. Užtat mamule meiliai vaikų ir anūkų vadinama B.Šumskienė nuo pirmos akimirkos priverčia pamiršti jos metus: nuotaikinga, šneki, atidi, lengvai verianti į prisiminimų giją praeities faktus ir įvykius. Ir glostanti ausį biržietiška tarme, vis dar gimtesne už bendrinę: gera gyven, kol vaikai mažūs buva...

Kol pati maža buvo, gyvenimas skaudžiai mušė. Vos vienų, jauniausia iš penkių vaikų, neteko mamos. Tėvas vedė kitą, tada – dar penki vaikai.

"Buvau našlaitėlė, prie pamotės užaugau, – mena B.Šumskienė laikus, kurie pasikeitė jos gyvenime pasirodžius Petrui. – Jis Biržuose gyveno, pas mane į Medinių kaimą pirštis atvažiavo. Aš tada šešiolikos buvau. Nužiūrėjo, kad labai jauna, sako, tegul paauga. Po dvejų metų sugrįžo."

Ketvirtą kartą reiks šliūbą imti, Dievulį užrūstinsim.

Ar suvirpino širdį būsimasis jaunikis? "Tai dabar – meilė, draugauja, kartu pagyvena, anksčiau nebuvo tokios mados. Žinojau, kad reikia kurti savo gyvenimą", – neromantizuoja praeities už dešimčia metų vyresnio Petro ištekėjusi ir mergautinę Jurkonytės pavardę į Šumskienės iškeitusi Bronė.

Dabar jau drauge – greit 70 metų. Kitą vasarą, rugpjūtį, švęs palaimintąsias vestuves. "Ketvirtą kartą reiks šliūbą imti, Dievulį užrūstinsim", – juokiasi Bronelė, prisiminusi, kad atnaujino santuokos įžadus per auksines (50 metų) ir deimantines (60 metų) vestuves.

Gyvenimą jauna pora prie Petro tėvų kūrė. Jie savo žemės atrėžė tiek Petrui, tiek jo seseriai. "Trys sklypai, trys namai, taip visi draugiškai ir gyvenome", – leidžia numanyti apie savo taikų būdą į marčias atėjusi Bronelė. Kaip kitaip: būti draugėje abu mokėjo. Petras – iš šešių vaikų, ji – iš dešimties, nes tėvo su kita moterimi sugyventus tikrų tikriausiais savo broliais ir seserimis laiko.

Jubiliatas: rugsėjo 30 d. 100 metų sulaukęs P.Šumskus sulaukė ne tik šeimos, bet ir bendruomenės, politikų sveikinimų. Vilmanto Raupelio nuotr.

"Gražiai gyvenom, Petras geras buvo: negėrė, nerūkė, namus statė, tvarkėsi, vaikus drauge auginom, – išduoda jai savaime suprantamą laimės receptą ir šelmiškai nusijuokia: – Ir manęs klausė. Norėjau, kad nerūkytų, – metė, prie mamos kopūstų nevalgė – įpratinau."

Neaplenkė netektis

"Į Kauną visa šeima atvažiavome 1972-aisiais, kai buvau dvylikos", – sako Jonas, jauniausias iš Šumskų vaikų, dirbantis Panemunės socialinės globos namuose. Jis – arčiausiai tėvų, gyvena Žaliakalnyje, vis užsuka, buityje padeda, maisto nuperka.

"Ir mėgstamų lašinių nuperka, – juokiasi vyriausia dukra Ligita, tėvus aplankyti atvažiuojanti iš Akademijos miestelio Kėdainių rajone. – Biržuose tėveliai karvytę laikė, o čia, Kaune, – paršelį. Anksčiau lašinių patys pasirūkydavo."

"O kaip be mėsos?! – pertaria B.Šumskienė ir nuglosto akimis visus: – Va, žiūrėkit, kokie dideli vaikai užaugo. Geri, rūpestingi. Ir vaikai, ir anūkai."

Vyriausioji dukra Ligita Almanaitienė, iki pensijos SEB banko Kėdainių skyriuje dirbusi, dabar pas tėvus ir po savaitę pasisvečiuoja: namus sutvarko, maisto atsargų paruošia. Jos pačios dukros Eglė ir Astra – suaugusios, o ir anūkus Augustą ir Lauryną jau padėjo ant kojų pastatyti. Džiaugiasi, kad mamulė dar oho kaip pakruta: "Ir namus apžiūri, ir valgyti pasidaro, ir į parduotuvę dar nueina."

Senelius labai nudžiugino Jono vyresnėlis sūnus Redas. Jis jau vienuolika metų gyvena ir dirba Londone, Lietuvon per metus tik kelis kartus sugrįžta, o štai dėdelio jubiliejui nieko nesakęs šast ir parlėkė.

Bronė ir Petras Šumskai turtingi – trys vaikai juos apdovanojo šešiais anūkais, aštuoniais proanūkiais: vyriausias Augustas – 22-ejų, jauniausia Klaudija – pusantrų.

Bet likimas juodviem lėmė iškęsti ir didelį skausmą: būdamas 30-ies žuvo vidurinysis sūnus Tautvydas, tokia pati tragedija vėliau ištiko ir jo 25-erių sūnų Tomą.

Sveikatos dovana

Pas Šumskus šiuo metu gyvena proanūkis Augustas, Ligitos anūkas, mediciną Kaune studijuojantis. Jis, kaip būsimasis daktaras, turi teisę paauklėti senolius: ragina daugiau vaikščioti, mitybą prisižiūrėti, vaistų reviziją padaro. Nors tų vaistų labai ir nereikia – Bronė ir Petras yra gavę geros sveikatos dovaną.

Sūnus Jonas juokdamasis pasakoja, kaip mamulė veržėsi ligoninėje pagulėti: ir naują chalatą, ir pižamą naują pasidėjusi buvo, tik niekaip pravėdinti nepavykdavo. Prieš dešimt metų pirmą kartą ligoninėn pateko – marti paguldė tyrimams, o ligos jokios gydytojai neatrado.

Man nieko daugiau nereikia – tik gerų žmonių.

Dabar, įžengusi į dešimtąją dešimtį, B.Šumskienė skundžiasi tik kelio sąnariu ir gailisi, kad nepakeitė jo prieš dešimtį metų. Proanūkis Augustas ir garsiojo gydytojo Alvydo Unikausko knygą "Klauskite daktaro" yra nupirkęs. "Liepia skaityti. Skaitau, – juokiasi B.Šumskienė. – Tai kad aš viską žinau. Kai ilgą gyvenimą gyveni, visko sužinai."

P.Šumskus irgi nevarstė medikų durų. Yra traumas gydęsis: prie statybų dirbdamas vieną kartą koją susilaužė, kitą – stuburą susitrenkė nuo pastolių nukritęs.

Smulkutė ir lieknutė Bronė niekada gyvenime savęs dietomis nealino. Anaiptol – visada norėjo apkūnesnė būti, nes gražios jai tokios moterys. Ir draudžiamo maisto namuose nebūta. "Viską valgome: kiaulieną, bulbytes, miltus. Dažnai burokėlių sriubą verdu, kugelį kepu, cepelinus verdu", – vardija tradicinius lietuviškus valgius. Savo cepelinais Bronelė garsėja per visą giminę – ne pyragais, o cepelinais visus svečius vaišindavo.

"Vis baliukai ir baliukai – smagiai gyvenom. Vargo pamačius, labai gera gyventi buvo. Aš ir šokti, ir dainuoti mėgau, – net cakteli liežuviu pasakodama smagioji pašnekovė ir surimtėjusi prisipažįsta: – Man nieko daugiau nereikia – tik gerų žmonių. Myliu visus, tik rankos per trumpos, kad visus apkabinčiau."

Vaikus auklėjo meile

Dosniai meile apdalijo ir savo vaikus: Ligitą, Tautvydą, Joną. Tiesa, mamos žodis buvo griežtesnis, ko nors prisidirbę vaikai jos labiau bijojo. Beržinės košės nėkart negavo, bet ir Ligita, ir Jonas prisimena, kaip kelis kartus labai užrūstino tėvus.

Pagerbė: P.Šumskų artimieji šventėje buvo apjuosę vardine juosta. "Na, pasirodykim", – ragina vyriausia dukra Ligita, jaunėlis sūnus Jonas ir iš Londono specialiai prosenelio pasveikinti sugrįžęs jo sūnus Redas. Vilmanto Raupelio nuotr.

"Tėvukas turėjo tokį sidabrinį laikrodį su dangteliu ir grandinėle. Jis sugedęs buvo, tai aš kartą pasiėmiau iš stalčiuko, išsinešiau į lauką ir klases žaidžiau – labai gerai slydo, – prisimena vaikystės nuotykį Ligita. – Žinoma, subraižiau, va tada tai gavau pylos."

Užtat kitą laikrodį – tėčio mamai padovanotą auksinį, tačiau dėl korpuso pažeidimo nebesutaisomą, mokėjo tausoti. Užsakė juvelyrui iš jo padaryti žiedą, kurio jau keturiasdešimt metų nenusiima.

Jonas irgi turi vaikiškų nuodėmių. Pasakoja, kaip maži abu su broliu Tautvydu vištą pardavė. Biržuose, namų kieme, prie savų išleistų palesioti vištų įsimaišė ir svetima. Savas aptvaran suvarė, o svetimą nešiojo per kaimynus klausdami, ar tai ne jų. Niekas nepasigedo, tai ėmė tą vištą ir pardavė, už gautus pinigus ledų prisipirko. O tada ir vištos savininkas atsirado... "Oi, kaip nuo tėvo kliuvo", – iki šiol prisimena Jonas.

Mamulė klausydamasi tik šypsosi ir galvą linguoja: "Geri vaikai buvo, o kad eibių prikrėsdavo – kam nepasitaiko."

Daug visko buvo... Gyvenimą nugyventi lengviau, nei jį išpasakoti.

Pažadai Dievui ir sau

Kalbamės apie tai, kad šiandien žmonės greiti tuoktis, greiti ir skirtis. Ko reikia, kad su tuo pačiu žmogum širdis širdin visą gyvenimą nugyventum? "Geram būti, nusileisti, – vardija B.Šumskienė ir staiga liaujasi: – Stengtis gyventi kartu, ir viskas, juk prieš Dievą pasižadėjai!"

Neišgirsi iš B.Šumskienės ir nusikundimų dėl gyvenimo – nei dėl ankstesnio, nei dėl šiandienio. "Vargo mačiau, kol maža buvau, o dabar tai ponia. Gal jaunimui šiandien sunkiau su darbais, o mums, pensininkams, dabar gerai. Tik mažiau dejuoti reikia! Šypsokimės, kalbėkimės, klausykimės", – ragina vyresnio amžiaus žmones, o aš mintyse priduriu, kad ir jauniems neprošal to pasimokyti.

P.Šumskus visą gyvenimą prie paminklų dirbo, B.Šumskienė visokių darbų ragavo: mezgė, saldainių ir audimo fabrikuose dirbo. Ir vyrui padėjo – cementą maišydavo. Abu žinojo, kad pinigai lengvai neateina, tačiau darbo nebijojo. Visą gyvenimą prie namų sodą, daržą turėjo. Ir būtinai – erdvią pavėsinę, kad šiltais vakarais su būriu svečių būtų kur susėsti. Tokia yra ir Žaliakalnyje, prie paties P.Šumskaus apmūryto buvusio medinio namo.

Šumskų durys ne tik linksmybėms visad buvo atviros. Kol gyveno Biržuose, visus iš tremties sugrįžusius pažįstamus priglaudė, kol šie kur įsikurti rasdavo. "Mes geri, – nebijo pasakyti B.Šumskienė, nes gerumas yra šios šeimos tikėjimas, ideologija ar kaip tik nori gali pavadinti. – Kai kitiems gera darai, ir tau gerai. Daug visko buvo... Gyvenimą nugyventi lengviau, nei jį išpasakoti."