Sceną užliejęs vanduo ne tik tiesiogiai atliepia pjesės pasaulį ir atsiskleidžia plačiomis, įvairius reikšmės niuansus kuriančiomis galimybėmis, jis taip pat savotiškai susisieja ir su miestu už teatro sienų – Klaipėda.

„Vakarų krantinės“ scenografiją kūrusi Lauryna Liepaitė pasakojo apie neįprastą, bet labai iškalbingą medžiagą, kurios pagrindu kuriamas spektaklio pasaulis.

Dominuojanti materija

– Kaip kilo būtent tokio, vandens merkiamo scenografijos sprendimo idėja?

– „Vakarų krantinė“ man turi aiškias žaidimo taisykles – joje neegzistuoja meilė, joje nėra užuojautos, galioja tik pirkimo, pardavimo ir derybų taisyklės. Žmogus čia tiek pat svarbus, kiek svarbus paauksuotas prabangus laikrodis ar brangus automobilis.

Gilindamiesi į kūrinį, svarstėme, ar tik bendri susitarimai mus sulaiko nuo ribos peržengimo? Ar išties gyvename derybų, pirkimų, pardavimų pasaulyje? Kada ateina ta akimirka, kai nieko nebereikia, arba, kitaip, kada praregime, ir ar tai nėra paskutinė akimirka, kaip toji, prieš mirtį? Tai lėmė ir spendimą, tam tikrą skaistyklos modelį: personažai scenovaizdyje užstrigę lyg sielos, išsirikiavusios prie Stikso upės – vienos gali perplaukti, nes rankoje gniaužia monetą, o kitos, neturinčios monetų, kuriomis galėtų susimokėti keltininkui, lieka užstrigusios krante.

D. Rimeikos nuotr.

– Kaip save atrandate spektaklio kūrimo procese? Kas pasitarnauja kaip pagrindiniai atramos taškai, gairės?

– Viskas prasideda nuo pokalbių, dalijimosi vaizdais, filmų kadrais, viskuo, kas turi bent mažiausią ryšį su medžiaga, apie kurią tuo metu kalbamės. Sunku atsakyti, kada pati idėja pradeda materializuotis ir tampa vaizdiniu, konkrečiu sprendimu. Viskas dėliojasi iš mažų detalių. Pradžioje mums buvo svarbus vandens motyvas, jis atkeliavo iš pjesės. Tai diena, kai krantinėje dingo geriamas vanduo, diena, kai nebeplaukia keltas, taip atskirdamas gyvenančius krantinėje vandens siena nuo likusio pasaulio.

Vanduo dažniausiai siejamas su gyvybe, tai – gyvybės šaltinis, jam suteikiamos mistinės galios. Bet taip pat tai ir viena iš baisiausių stichijų, todėl scenoje po personažų kojomis – nesibaigiantis vanduo. Paradoksalu, kadangi tas vanduo netinkamas gerti, jie pasmerkti mirti nuo troškulio braidydami vandenyje. Vanduo šiame sprendime nužymi mirtį. Tiek jo, tinkamo gerti, nebuvimas, tiek ir jo, ledinio, nuolat semiančio personažų pėdas, atimančio namus ir gyvybę, buvimas.

Vėliau ieškojau materijos, kurią labiausiai veikia vanduo, taip scenografijoje atsirado metalas. Po to sekė veidrodis, leidžiantis išplėsti esamą erdvę ir joje paskandinti visą sceną, kuriant įspūdį, tarsi vanduo užlietų sceną ir keliautų toliau, lauždamas galinę teatro sieną, galiausiai išsilietų į miestą.

Įkalinanti laike be pabaigos

– Kas jums buvo svarbiausia kuriant „Vakarų krantinės“ scenografiją, ką labiausiai rūpėjo perteikti?

– „Vakarų krantinė“ savo vidiniu laiku man yra akimirka „po“, lyg bibliniame pasakojime apie Nojų ateinant pasauliniam tvanui. Tik šiuo konkrečiu atveju Nojus jau išplaukė, ir visa tai, kas liko, yra pasmerkta nuskęsti. Kas tokią akimirką nutinka žmogui ir kokia ta vieta, kurioje jis lieka? Tai labai jautri ir žiauri akimirka, tokia man atrodė turi būti ir scenografija, tiesiog pasmerkianti personažus joje nuskęsti, įkalinanti laike be pabaigos. Šioje erdvėje jau nėra vietos žmogui.

– „Vakarų krantinės“ scenografijoje derinate labai kontrastingas medžiagas – kaip apibūdintumėte, kas atsiskleidžia jų santykyje?

– Pjesėje vandenį galima nujausti – tai uosto aplinka, joje vienaip ar kitaip nuolat šlapia, kad ir kas tai būtų, ar krintantis rūkas, ar nesibaigiantis lietus. Todėl vanduo mūsų sprendime yra dominuojanti materija. Scenovaizdis pradėjo konstruotis nuo vamzdžio vaizdinio, ar, tiksliau, ertmės sienoje, kuria tekėjo vanduo į tą teritoriją, kurioje vyksta pjesės veiksmas. Vamzdis – lyg akis, kažkas pavojingo, akinama tamsa ir drėgmė, niekad nežinai, kas ten tūno ir su kuo teks susidurti ten įžengus. Tai tarsi tarpinė jungtis tarp ten ir čia, mirties ir gyvenimo. Tokia man yra ir ši pjesė – balansuojanti ant labai plonos ribos, scenos joje kelia ir juoką, ir kartu beprotišką neviltį.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai, dirbant su vandeniu scenoje?

– Didžiausi iššūkiai, dirbant su vandeniu, susiję su saugumu. Ši medžiaga gali būti labai graži, bet ir labai pavojinga techninei teatro įrangai.

Lyg nesibaigianti banga

– Ar pats Klaipėdos miestas, jo specifika, jo ir jį supančio vandens sugyvenimo ar susipriešinimo formatai padėjo kuriant scenografiją, inspiravo?

– Adomas rinkosi pjesę, galvodamas apie miestą, kurio scenoje ji bus statoma. Manau, tai turėjo įtakos ir mano sprendimams scenografijoje. Atrodė, kad vanduo neatsiejamai yra ir turi būti mūsų sprendimo dalimi, net tada, kai dar nebuvo aišku, kokią galutinę formą jis įgaus scenoje.

Man Klaipėda – labai melancholiškas miestas. Laivai uoste ar vaikštant pakrante girdima vandens mūša į betono krantinę, praplaukiant didesniam laivui, ji nuaidi per visa Danės upę lyg nesibaigianti banga. Uostas Klaipėdoje užima be proto didelius plotus – ir emociniu, ir fiziniu požiūriu.

---

„Vakarų krantinės“ premjera – rugsėjo 8 d. 18.30 val. ir rugsėjo 9 d. 17 val. Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklio režisierius – A. Juška, B. M. Koltès pjesę į lietuvių kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, scenografė – L. Liepaitė, kompozitorius – Vygintas Kisevičius, šviesų dailininkas – Julius Kuršis, vaizdo projekcijų meninis pastatymas – Kornelijaus Jaroševičiaus, kostiumų dailininkas – Džiugas Rumbutis.

Spektaklyje vaidins Eglė Barauskaitė, Renata Idzelytė, Laurynas Luotė, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Igoris Reklaitis, Donatas Želvys, Michaëlis Nkenda.

Bilietų beveik neliko

Spektaklis pastatytas pagal Bernard’o-Marie Koltès’o pjesę. Pasak organizatorių, bilietai – beveik iššluoti.

A. Juška pasakojo, kad scenoje pasirodys aštuoni personažai, visi atstovaus tam tikram visuomenės sluoksniui.

„Kas gali sieti žmogų be jokių dokumentų ir maklerį, nevertinantį grynųjų pinigų, nes jie tiesiog per smulkūs, lyg šunims paberti trupiniai?“ – svarstė režisierius.

Jis taip pat teigė, kad aktoriai atvėrė įvairias pjesės puses, įkvėpė naujoms idėjoms.

„Beveik trys mėnesiai – pilni repeticijų. Kai visi žmonės yra nauji, nėra lengva, bet labai įdomu. Daug atradau ir nemažai išmokau“, – sakė A. Juška.

Beveik trys mėnesiai – pilni repeticijų.

Vaidins šlapiomis kojomis

Anot režisieriaus, B. M. Koltèsą, besilankantį Niujorke, patraukė apleisti angarai, kadangi juose susitikdavo žmonės, neturintys kur eiti – benamiai, homoseksualai ir atstumtieji.

Tad ir spektaklyje neatsitiktinai pasirinkta tamsi ir nejauki erdvė, o po kojomis teliūškuojantis vanduo tarsi susisieja ir su uostamiesčiu.

„Vanduo yra gyvybės simbolis, bet mūsų sprendime jis ne toks. Atrodė, kad erdvė turi būti svetima joje esančiam žmogui. Tai akimirka „po“, kai Nojaus laivas išplaukia, o visa tai, kas lieka, tiesiog laukia pabaigos. Vanduo egzistuoja, jis po kojomis, bet negeriamas, pražūtingas“, – sakė spektaklio scenografė Lauryna Liepaitė.

Spektaklio pristatymo pabaigoje iš žiūrovų nuskambėjo klausimas: „O aktoriai spektaklyje vaidins šlapiomis kojomis?“

„Dauguma – taip, ir ne tik kojomis“, – užsiminė A. Juška.

Antroje šio sezono pusėje, po Naujųjų metų, KDT spektaklius kurs režisieriai Naubertas Jasinskas ir Dmitrijus Krymovas. Jų spektaklių premjeras žiūrovai išvys kitą rudenį.

„Muštynės pusę pirmos“

Pasibaigus klausimams, žiūrovai buvo kviečiami užimti vietas prie staliukų, esančių prie teatro kavinės, ir burtis į komandas teatriniam protmūšiui.

Dalyvių buvo klausiama, kaip XVIII amžiuje vadinosi KDT, kiek KDT vaidina aktorių „paukštiškomis pavardėmis“, kiek laiko užtruko personažo Dainoriaus Aušros Sielnešio iš Agatos Duda-Gracz spektaklio „Meilė“ grimavimas ir kt.

Kadangi prie kai kurių staliukų sėdėjo aktoriai, į klausimus apie KDT istoriją komandoms atsakyti buvo lengviau.

Tarp aktorių kilo ir šmaikščių situacijų – vieni puolė ginčytis dėl atsakymų, kiti juokavo apie muštynes.

„Muštynės pusę pirmos“, – šmaikštavo protmūšio vedėjas Vaidas Jočys.

Protmūšį laimėjusiai komandai atiteko vinilinė plokštelė, kurioje – dainos iš A. Duda-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“, pagal Mikelandželą Karavadžą“.

Jau trečią premjerą šiame teatre pristatantis režisierius lieka ištikimas savo metodui – renkasi apie jam rūpimas temas kalbėti simbolių ir grynųjų teatro priemonių kalba. Spektaklyje vaidmenis kuria Jaunimo teatro aktoriai Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė bei jaunosios kartos aktoriai Digna Kulionytė, Džiugas Grinys bei Aurelijus Pocius.

"Spektaklis bus apie ypač jautrų žmogų – Johanesą Eliją Adlerį, apie jo santykį su meile, muzika ir mirtimi. Apie žmogų, kuris gyvena, jaučia ir galiausiai miršta be jokių kompromisų", – trumpai spektaklio sumanymą pristato A.Juška, su kuriuo kalbamės apie būsimą premjerą.

– "Miego brolis" – nemažai kartų užsienio scenose statytas kūrinys, kuris jau yra anksčiau statytas ir Lietuvoje. Kaip nusprendei pasirinkti šį R.Schneiderio romaną?

– Jau seniai su savimi nešiojausi kito spektaklio idėją, bet dėl tam tikrų techninių aplinkybių teko rinktis – laukti pusantrų metų, kol galėsiu įgyvendinti pirmąją idėją, ar imtis kažko papildomai. Pamenu, kaip svarstydamas, jog reikia bandyti imtis kažko kito, užsiminiau A.Bialobžeskiui, jog man reikia medžiagos naujam pastatymui, kad norėčiau padaryti kažką paprasto, bet ne banalaus. Kad norėčiau sukurti spektaklį apie meilę, nes nei "Šveikas", nei "Fikcijos" nėra apie meilę. Andrius pasiūlė "Miego brolį". Mane iš karto "užkabino" pavadinimas – tai jau geras ženklas. Perskaitęs romaną supratau, kad tai yra keistas, savotiškas kūrinys, kuris kelia iššūkius, nes nežinau, kaip tai perkelti į sceną. "Miego brolyje" nagrinėjamos temos yra man artimos – muzika bei meilė – dalykai, kurie nuo pat vaikystės man atrodo lyg šio pasaulio stebuklai. Viskas šitaip ir sutapo.

– "Miego brolis" yra ganėtinai populiarus romanas. Užsienyje jis yra įtrauktas į privalomosios mokiniams literatūros sąrašus. Kaip manai, kodėl šis romanas sulaukė tokio populiarumo?

– Turbūt dėl frazės "kas myli, tas nemiega". Žmonės, kurie bent kartą gyvenime buvo įsimylėję, turbūt supranta, kas šia fraze norima pasakyti, supranta tą jausmą, kai esi išprotėjęs dėl įsimylėjimo. Tai žmonėms artima ir puikiai suprantama tema. Yra nemažai knygų apie meilę, bet "Miego brolis" išsiskiria jų kontekste. Tai nėra tas kūrinys, kurį skaitai ir iš karto supranti, – prie jo reikia mokėti prieiti, jis kelia iššūkių skaitytojui.

Pasirenkame kažkurią romano vietą ir kartu su aktoriais ieškome, kaip galime tai išspręsti scenoje, kartu fantazuojame, galvojame.

– Kokiu principu, norėdamas paversti romaną spektakliu, dirbi su jo tekstu?

– Man dirbti yra įdomu tada, kai iš karto neturiu atsakymų. "Miego brolis" nėra tas kūrinys, iš kurio galima tiesiog imti ir padaryti inscenizaciją. O principas paprastas – pasirenkame kažkurią romano vietą ir kartu su aktoriais ieškome, kaip galime tai išspręsti scenoje, kartu fantazuojame, galvojame. Dažnai tai, kas mintyse atrodo gerai, neprigyja scenoje. Ieškome sprendimų intuityviai. Ir su romano tekstu elgiuosi labai laisvai. Veikiau šis mano spektaklis yra įkvėptas romano motyvų, o ne yra jo pastatymas. Darau kažką, kas yra grynai mano. Man tai svarbu kuriant spektaklį.

– Kaip ir "Fikcijose", taip ir "Miego brolyje" pagrindinis veikėjas yra menininkas. Kuo tave domina menininko, kaip personažo, figūra?

– Kai renkiesi kūrinių temas vis tiek dažniausiai remiesi savo išgyvenimais, kuri apie tai, kas yra pačiam įdomu. Kadangi dirbu teatre, pats kuriu, susiduriu su kitais kūrėjais, mane ir ima dominti šis aspektas. Mėgstu fantazijos, vaizduotės temas. Mano kuriamuose spektakliuose vaizdą scenoje regime pagrindinio veikėjo akimis. Tad jeigu pagrindinis veikėjas yra žmogus, pasižymintis ryškia, išlavinta vaizduote (kaip kad "Fikcijose" – pats Borgesas, o "Miego brolyje" – muzikantas) scenoje galima sau leisti daug daugiau, pavyzdžiui, kurti sapniškus vaizdinius. Turbūt tai ir būtų viena iš priežasčių.

– "Miego brolis" – trečias spektaklis, kuriame dirbi kartu su A.Bialobžeskiu. Kaip užsimezgė jūsų bendradarbiavimas?

– Kai buvau pakviestas į Jaunimo teatrą statyti "Šveiko", turėjau pasirinkti kažką iš trupės aktorių. Taip susiklostė, kad pakviečiau Andrių dirbti kartu. Su juo turime daug bendro, lengvai susikalbame – ir apie meną, ir apie gyvenimą. Mums teatre įdomūs panašūs dalykai.

Andrius yra idėjinis žmogus, kas mane iš dalies nustebino. Iki tol maniau, kad su vyresniais už mane žmonėmis (tais, kuriems jau per keturiasdešimt), kurie yra etatiniai teatre dirbantys aktoriai, nerasiu bendros kalbos. Visada maniau, kad jeigu žmogus dega idėjomis, jis turi būti jaunas – Andrius įrodė, kad taip neprivalo būti.

Net ir su "Miego broliu" – kaip jau minėjau, jis man pasiūlė šitą knygą. Sakiau Andriui, kad galiu pasiūlyti nebent tik labai mažą vaidmenį, o jis sakė, kad nesvarbu, jam įdomus pats procesas, darbas su medžiaga. Jam svarbu ne tik atlikti savo, kaip aktoriaus, vaidmenį, bet ir tai, kaip visapusiškai kuriamas spektaklis.

Iš tiesų man labai pasisekė, kad pradėjome dirbti su Andriumi. Anksčiau į repeticijas reikėdavo ateiti pasiruošus konkretų planą, nusiteikus tiksliai atidirbti, kas sugalvota. O pradėjęs dirbti su juo pamačiau, kad gali būti ir kitaip, – galiu tiesiog atsinešti idėją, bandytis, o be kita ko, dar gausiu ir idėją atgalios, kuriasi grįžtamasis ryšys. Dirbant tokiu principu gali gimti dalykai, apie kuriuos net nepagalvotum. Tiesą sakant, tą patį galiu pasakyti ir apie darbą su A.Kazanavičiumi, su kuriuo dirbame jau antrą kartą ir, matau, kad ir su A.Pukelyte, su kuria susidūriau pirmąkart, irgi rasime bendrą kalbą. Man paprasčiausiai pasisekė.

– Kiek teko pastebėti, visuomet renkiesi statyti į literatūros klasiką pretenduojančius kūrinius, niekada nestatai dramaturgijos kūrinių. Kodėl?

– Renkuosi literatūrą, kuri man yra įdomi, turi savitą charakterį, kurią norint perkelti į sceną kyla daug klausimų, iššūkių. Tai yra tendencija, kuri ir išliks, nes nesiruošiu statyti dramaturgijos. Dramos kūriniai manęs kaip medžiaga nedomina, nes kas man, kaip režisieriui, belieka? Labai nemėgstu žodžių pastatymas, inscenizacija, nes tai lyg ir sufleruoja, kad kūrinys yra pjesė, kurią aš, būdamas režisierius, tiesiog turiu pastatyti.

Dauguma pjesių yra parašytos taip, jog užtenka geros scenografijos, teksto surepetavimo su aktoriais ir štai, jau kūrinys. Pjesėse jau tiek daug už tave padaryta, nėra jokio individualumo, labai daug nulemta. Nestatau kūrinių, veikiau pasitelkiu juos kaip įkvėpimo šaltinį. Taip pat nerašau inscenizacijų – man nepatinka dirbti, kai esu įspraustas į teksto rėmus, atrodo, jog šitaip prarandama labai daug teatrinių dalykų, kurie atsidūrę popieriuje netenka prasmės, savo magijos.

Mėgstu scenoje daryti viską nuo nulio, kurti teatrinį kūrinį, ieškoti, ką teatras, kaip medija (kad ir kaip nemėgstu šito žodžio) gali man pasiūlyti, kas yra tai, kas spektaklį paverčia teatro kūriniu. Manau, jog tai labai skiriasi nuo pjesės pastatymo.

Žiūrovai kamerinėje erdvėje galės išvysti naujausią režisieriaus premjerą „Miego brolis“ pagal to paties pavadinimo Roberto Schneiderio knygą, taip pat jau publikos pamėgtus ir užsienio bei kitų Lietuvos miestų scenas apkeliavusius debiutinį režisieriaus spektaklį „Šveikas“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną ir „Fikcijas“ pagal Jorge Luiso Borgeso kūrybą. Jaunimo teatro spektakliai ir renginiai jau ne pirmą kartą keliasi į „Meno forto“ erdvę – tamprus teatrų bendradarbiavimas prasidėjo praėjusių metų lapkričio pabaigoje vykusio renginių ciklo, skirto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus atminimui, „Paskutinieji“ metu.

Režisieriui A. Juškai „Meno forto“ scena nėra svetima – teatro režisūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metu ši erdvė tapo savotišku 2015 metais Eimunto Nekrošiaus surinkto kurso prieglobščiu. Nuo pat pirmo kurso būsimieji režisieriai Bernardinų gatvėje esančiose patalpose repetuodavo, dėstytojams ir žiūrovams pristatydavo savo sukurtus eskizus. Buvimą „Meno forte“ A. Juška su kurso draugais tęsė ir po savo mokytojo mirties, vadovavimą kursui perėmus Silvai Krivickienei.

Tris dienas iš eilės vasario mėnesį rodomi A. Juškos spektakliai – puiki galimybė iš arčiau žiūrovams susipažinti su jo kūrybos metodu, pamatyti režisieriaus išskirtinį braižą. Jaunasis kūrėjas savo bendraamžių kontekste išsiskiria tuo, kad nesirenka statyti pjesių, o tikslingai į sceną perkelia literatūros klasika laikomus kūrinius. Jam svarbu, kad tekstas turėtų savitą charakterį, keltų iššūkius ir suteiktų jam, kaip menininkui, galimybę sukurti visiškai naują kūrinį, o ne į sceną tiesiog perkelti kažkieno užduotą viziją.

A. Juškos spektakliuose vaidina Jaunimo teatro aktoriai Andrius Bialobžekis, Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė, Lukas Petrauskas. Kartu su jais į sceną žengia ir jaunosios kartos, tik ką studijas baigę arba tebesimokantys aktoriai Motiejus Ivanauskas, Augustė Šimulynaitė, Džiugas Grinys, Digna Kulionytė, Aurelijus Pocius, Marius Gotbergas, bei kviestiniai aktoriai Andrius Sakalauskas, Povilas Budrys ir Mindaugas Ancevičius.

Teatre „Meno fortas“ naujausia Jaunimo teatro premjera „Miego brolis“ bus rodoma vasario 5 d., spektaklis „Fikcijos“ – vasario 6 d. bei „Šveikas“ – vasario 7 d. Visi renginiai prasideda 19 val.

Bilietus platina tiketa.lt.

Spektaklyje vaidmenis kuria Jaunimo teatro aktoriai Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė bei jaunosios kartos aktoriai Digna Kulionytė, Džiugas Grinys bei Aurelijus Pocius. „Spektaklis bus apie ypač jautrų žmogų – Johanesą Eliją Adlerį, apie jo santykį su meile, muzika ir mirtimi. Apie žmogų, kuris gyvena, jaučia ir galiausiai miršta be jokių kompromisų“, – trumpai spektaklio sumanymą pristato A. Juška, su kuriuo kalbamės apie būsimą premjerą.

– „Miego brolis“ – nemažai kartų užsienio scenose statytas kūrinys, kuris jau yra anksčiau statytas ir Lietuvoje. Kaip nusprendei pasirinkti šį R. Schneiderio romaną?

– Jau seniai su savimi nešiojausi kito spektaklio idėją, bet dėl tam tikrų techninių aplinkybių teko rinktis – laukti pusantrų metų, kol galėsiu įgyvendinti pirmąją idėją ar imtis kažko papildomai. Pamenu, kaip svarstydamas, jog reikia bandyti imtis kažko kito, užsiminiau A. Bialobžeskiui, jog man reikia medžiagos naujam pastatymui, kad norėčiau padaryti kažką paprasto, bet ne banalaus. Jog norėčiau sukurti spektaklį apie meilę, nes nei Šveikas, nei Fikcijos nėra apie meilę.

Andrius pasiūlė „Miego brolį“. Mane iš karto užkabino pavadinimas – tai jau geras ženklas. Perskaitęs romaną supratau, jog tai yra keistas, savotiškas kūrinys, kuris kelia iššūkius, nes nežinau, kaip tai perkelti į sceną. „Miego brolyje“ nagrinėjamos temos yra man artimos – muzika bei meilė – dalykai, kurie nuo pat vaikystės man atrodo lyg šio pasaulio stebuklai. Viskas šitaip ir sutapo.

Principas paprastas – pasirenkame kažkurią romano vietą ir kartu su aktoriais ieškome, kaip galime tai išspręsti scenoje, kartu fantazuojame, galvojame.

– „Miego brolis“ yra ganėtinai populiarus romanas. Kiek teko domėtis, užsienyje jis netgi yra įtrauktas į privalomos mokiniams literatūros sąrašus. Kaip manai, kodėl šis romanas sulaukė tokio populiarumo?

– Turbūt dėl frazės „Kas myli, tas nemiega“. Žmonės, kurie bent kartą gyvenime buvo įsimylėję, turbūt supranta, kas šia fraze norima pasakyti, supranta tą jausmą, kai esi išprotėjęs dėl įsimylėjimo. Tai žmonėms artima ir puikiai suprantama tema. Yra nemažai knygų apie meilę, bet „Miego brolis“ išsiskiria jų kontekste. Tai nėra tas kūrinys, kurį skaitai ir iš karto supranti – prie jo reikia mokėti prieiti, jis kelia iššūkių skaitytojui.

– Kokiu principu, norėdamas paversti romaną spektakliu, dirbi su jo tekstu?

– Man dirbti yra įdomu tada, kada iš karto neturiu atsakymų. „Miego brolis“ nėra tas kūrinys iš kurio galima tiesiog imti ir padaryti inscenizaciją. O principas paprastas – pasirenkame kažkurią romano vietą ir kartu su aktoriais ieškome, kaip galime tai išspręsti scenoje, kartu fantazuojame, galvojame. Dažnai tai, kas mintyse atrodo gerai, neprigyja scenoje. Ieškome sprendimų intuityviai. Ir su romano tekstu elgiuosi labai laisvai. Veikiau šis mano spektaklis yra įkvėptas romano motyvų, o ne yra jo pastatymas. Darau kažką, kas yra grynai mano. Man tai svarbu kuriant spektaklį.

– Kaip ir „Fikcijose“, taip ir „Miego brolyje“ pagrindinis veikėjas yra menininkas. Kuo tave domina menininko, kaip personažo, figūra?

– Kai renkiesi kūrinių temas vis tiek dažniausiai remiesi savo išgyvenimais, kuri apie tai, kas yra pačiam įdomu. Kadangi dirbu teatre, pats kuriu, susiduriu su kitais kūrėjais, mane ir ima dominti šis aspektas. Mėgstu fantazijos, vaizduotės temas. Mano kuriamuose spektakliuose vaizdą scenoje regime pagrindinio veikėjo akimis. Tad jeigu pagrindinis veikėjas yra žmogus, pasižymintis ryškia, išlavinta vaizduote (kaip kad „Fikcijose“ – pats Borgesas, o „Miego brolyje“ – muzikantas) scenoje galima sau leisti daug daugiau, pavyzdžiui, kurti sapniškus vaizdinius. Turbūt tai ir būtų viena iš priežasčių.

Visada maniau, kad jeigu žmogus dega idėjomis, jis turi būti jaunas – Andrius įrodė, kad taip neprivalo būti.

– „Miego brolis“ – trečias spektaklis, kuriame dirbi kartu su A. Bialobžeskiu. Kaip užsimezgė jūsų bendradarbiavimas?

– Kai buvau pakviestas į Jaunimo teatrą statyti „Šveiko“, turėjau pasirinkti kažką iš trupės aktorių. Taip susiklostė, kad pakviečiau Andrių dirbti kartu. Su juo turime daug bendra, lengvai susikalbame – ir apie meną, ir apie gyvenimą. Mums teatre įdomūs panašūs dalykai.

Andrius yra idėjinis žmogus, kas mane iš dalies nustebino. Iki tol maniau, kad su vyresniais už mane žmonėmis (tais, kuriems jau per keturiasdešimt), kurie yra etatiniai teatre dirbantys aktoriai, nerasiu bendros kalbos. Visada maniau, kad jeigu žmogus dega idėjomis, jis turi būti jaunas – Andrius įrodė, kad taip neprivalo būti.

Net ir su „Miego broliu“ – kaip jau minėjau, jis man pasiūlė šitą knygą. Sakiau Andriui, kad galiu pasiūlyti nebent tik labai mažą vaidmenį, o jis sakė, kad nesvarbu, jam įdomus pats procesas, darbas su medžiaga. Jam svarbu ne tik atlikti savo, kaip aktoriaus, vaidmenį, bet ir tai, kaip visapusiškai kuriamas spektaklis.

Nestatau kūrinių, veikiau pasitelkiu juos kaip įkvėpimo šaltinį.

Iš tiesų man labai pasisekė, kad pradėjome dirbti su Andriumi. Ankščiau į repeticijas reikėdavo ateiti pasiruošus konkretų planą, nusiteikus tiksliai atidirbti, kas sugalvota. O pradėjęs dirbti su juo pamačiau, kad gali būti ir kitaip – galiu tiesiog atsinešti idėją, bandytis, o be kita ko, dar gausiu ir idėją atgalios, kuriasi grįžtamasis ryšys. Dirbant tokiu principu gali gimti dalykai, apie kuriuos net nepagalvotum. Tiesą sakant tą patį galiu pasakyti ir apie darbą su A. Kazanavičiumi, su kuriuo dirbame jau antrą kartą ir, matau, kad ir su A. Pukelyte, su kuria susidūriau pirmąkart, irgi rasime bendrą kalbą. Man paprasčiausiai pasisekė.

– Kiek teko pastebėti, visuomet renkiesi statyti į literatūros klasiką pretenduojančius kūrinius, niekada nestatai dramaturgijos kūrinių. Kodėl?

– Renkuosi literatūrą, kuri man yra įdomi, turi savitą charakterį, kurią norint perkelti į sceną kyla daug klausimų, iššūkių. Tai yra tendencija, kuri ir išliks, nes nesiruošiu statyti dramaturgijos. Dramos kūriniai manęs, kaip medžiaga, nedomina, nes, o kas man, kaip režisieriui belieka? Labai nemėgstu žodžių „pastatymas“, „inscenizacija“, nes tai lyg ir sufleruoja, kad kūrinys yra pjesė, kurią aš, kaip režisierius, tiesiog turiu pastatyti.

Dauguma pjesių yra parašytos taip, jog užtenka geros scenografijos, teksto surepetavimo su aktoriais ir štai, jau kūrinys. Pjesėse jau tiek daug už tave padaryta, nėra jokio individualumo, labai daug nulemta. Nestatau kūrinių, veikiau pasitelkiu juos kaip įkvėpimo šaltinį. Taip pat nerašau inscenizacijų – man nepatinka dirbti, kai esu įspraustas į teksto rėmus, atrodo, jog šitaip prarandama labai daug teatrinių dalykų, kurie atsidūrę popieriuje netenka prasmės, savo magijos. Mėgstu scenoje daryti viską nuo nulio, kurti teatrinį kūrinį, ieškoti, ką teatras, kaip medija (kad ir kaip nemėgstu šito žodžio) gali man pasiūlyti, kas yra tai, kas spektaklį paverčia teatro kūriniu. Manau, jog tai labai skiriasi nuo pjesės pastatymo.

Nepaisant inspiracinių šaltinių, A. Juška konstruos savitą kelionę po žmogaus sapnus, išryškindamas nepailstantį prigimtinį siekį visur ieškoti neapčiuopiamo fikcijų pasaulio, nerealybės įprastoje kasdienybėje.

- Prieš keletą mėnesių su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi turėjote pokalbį apie naujai kuriamą spektaklį "Fikcijos", tačiau pokalbis vyko ankstyvuoju kūrybos proceso etapu. Tuo metu buvo iškelta nerealybės idėja, klausimas, kodėl kai kurie žmonės renkasi gyventi veikiau fikcijų pasaulyje nei realybėje. Vis dėlto per šiuos kelis mėnesius nutekėjo daug vandens. Ar spektaklio idėjinis pagrindas išliko toks, kokį ir planavote, ar kiek nors pakito, pasipildė naujomis temomis?

- Tiesa, jeigu teisingai prisimenu, mes dar nebuvome pradėję repetuoti... Ši tema išliko pagrindinė, tačiau iš jos kilo ir kitos potemės – kūrybos, rašytojo tema, sapnų ir svajonių, kurioms nebūtinai lemta išsipildyti, tačiau žmogus vis tiek jomis gyvena. Daug poteksčių telpa į šią fikcijų sąvoką, dėl šios priežasties ir pavadinimas paliktas kaip Borgeso apsakymų rinkinio – "Fikcijos", nors spektaklis statomas remiantis ir "Smėlio knygos" rinkiniu.

- Kokiais kriterijais vadovavotės, atsirinkdami apsakymus? Pasikliovėte grynai subjektyviu temos pajautimu ar ieškojote konkrečių faktorių? Visi šie apsakymai, be pragrindinės temos, turi bendrą sąsają?

- Man regis, tai toks gana neapibrėžiamas dalykas, ne pagal sistemas daromas. Kažkokių specialių kriterijų nebuvo. Vienus atrinkau intuityviai, kitus, pavyzdžiui, dėl patikusio dialogo. Man svarbu asociacijos. Ne tiek siužetas, kiek tekste užkoduotos temos (sapno, likimo, prisiminimo). Vėliau, statant spektaklį, visi atrinkti apsakymai dar labiau kinta, matai, kad kažkas nebetinka ir teksto nebepritaikai. Scena iš prigimties yra toks dalykas – kai ką priima, kai ką išspjauna. Šiuo metu spektaklį sudaro apsakymai „Smėlio knyga“, „Babelio biblioteka“, „Griuvėsių rate“, „Veidrodis ir kaukė“, „Slaptasis stebuklas“, „Kitas“, „1983 metų rugpjūčio 25 diena“. Man asmeniškai labai patinka paimti kažkokį apsakymą ir dirbti prie jo, stebint, kaip jis priešinasi scenai: kažkas į ją persikelia, kažkas ne, kažkas pagimdo naują mintį.

- Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip konstruojamas spektaklio siužetas: ar visi šie Borgeso apsakymai sujungti į vientisą istorinę liniją, o gal spektaklis, tarsi sapno fragmentai, neturi vientisumo? Kaip sekėsi dirbti su spektaklio dramaturginiu pagrindu, perkeliant jį į sceną?

- Iš esmės visų šių apsakymų idėjos bus sujungtos į vieną pasakojimą. Darbas be iš anksto parašytos pjesės man atrodo įdomiausias ir smagiausias, nors tas, tiesa, tampa ir nemenku iššūkiu. Teksto spektaklyje apskritai bus labai mažai. Veiksmas gimsta dirbant su aktoriais, kūrybinio proceso metu. Keliaujame per šiuos atrinktus apsakymus, tačiau ieškome kažko naujo, savito, nesiekdami atkartoti Borgeso tekstų. Iš šių repeticijų gimsta idėjos, išsigrynina nauja žmogaus gyvenimo istorija.

- Visgi, jeigu reikėtų trumpai nupasakoti spektaklio siužetą – apie ką jis, kas šio spektaklio veikėjai, su kokiais iššūkiais jie susiduria? Kaip Adomas Juška transformuoja Borgeso apsakymus teatro scenoje?

- Spektaklio centre vyraus pagrindinio veikėjo – Rašytojo – linija, jo potyriai keliaujant per sapnus, kurie susideda iš realių gyvenimo elementų. Man įdomu ne tik, ką žmogus susapnavo, bet ir kodėl jis tai susapnavo, kodėl jis nori bėgti iš šios realybės. Tačiau tai jokiu būdu nebiografinis spektaklis apie Borgesą, nors jo gyvenimo momentų kažkokia dalis neišvengiamai bus, mat Borgesas patį save kaip veikėją neretai įtraukdavo į apsakymus. Net jei veikėjų vardai neanalogiški Borgesui, tai dauguma jų yra rašytojai. Kalbant apie aktorių skaičių, spektaklyje dalyvaus daugiau nei vienas veikėjas, tačiau aktorių vaidmenys nėra konkrečiai apibrėžti, jie tarsi sapnuojančio žmogaus sapne pasirodantys dalyviai besikeičiančiais pavidalais. Pavyzdžiui, motyvas, kur pagrindinis veikėjas ant suoliuko kalbasi su savimi iš praeities, bei begalės kitų akimirkų.

- Ar lengva buvo atrinkti kūrybinę komandą savo veikėjams? Kas jums svarbiausia, kalbant apie santykį su aktoriais ir išgalvotais personažais?

- Buvo gana lengva, nesusidūriau su kažkokiais sunkumais. Taip susiklostė aplinkybės, kad aš iš anksto daugmaž žinojau, su kuo norėčiau dirbti, su kuo man būtų įdomu. Pavyzdžiui, su Andriumi Bialobžeskiu aš dirbau Šveike ir žinojau, kad su juo norėsiu dirbti ateityje. Aleksas Kazanavičius man labai įdomus kaip aktorius, jis turi savitumą, kuris jį išskiria iš kitų žmonių. Jokiu būdu nekalbu apie tipažą, o veikiau apie asmenybės individualybę. Su Arūnu Sakalausku, kuris įkūnys pagrindinį veikėją, jau gana seniai norėjau sukurti ką nors kartu. Žaviuosi jo kūryba, tuo, ką jis daro scenoje. Taip pat ir Motiejus Ivanauskas man pasirodė įdomus, be to, reikėjo jauno veikėjo atitikmens. Iš tiesų, ši atranka vyko labiau intuityviai.

- O kaip šiuo metu klostosi kūrybinis procesas su aktoriais? Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie repeticijų užkulisius?

- Darbas klostosi smagiai. Šiuo repeticijų laikotarpiu netrūksta minčių, idėjų dalijimosi, viskas vyksta bendradarbiaujant. Pavyzdžiui, aš ateinu pasiruošęs kažkokią idėją mizanscenai, pasakau, kaip ją įsivaizduoju. Aktoriai tai pabando scenoje, o šio bandymo metu jie pakreipiami savo asmeninių minčių, fantazijos, man pasiūlo kažkokį improvizacinį niuansą, ir taip tam tikrose vietose spektaklis pasipildo naujomis spalvomis.

Man labai svarbios magiškojo realizmo paieškos. Kiekvienas atrinktas apsakymas turi ne tik konkretų siužetą, bet ir savas potekstes, kurias su aktoriais analizuojame, bandydami jas tinkamai perteikti scenoje. Pavyzdžiui, "Smėlio knygos" apsakyme pagrindinis veikėjas gauna knygą be pradžios ir pabaigos, tai jį priveda prie išprotėjimo.

Viena vertus, apsakyme yra aiškus siužetinis pasakojimas, kita vertus, jame atsispindi žmogiškosios patirtys – savo bejėgiškumo, ribotumo suvokimas prieš visą šią pasirinkimų gausą, neaprėmiamą pasaulį. Žmogus pakliūva į pasaulį, kuriame begalės knygų. Kad ir kaip jis stengsis jas perskaityti, vis tiek visų nepajėgs.

- Esate menininkas, kuriam lygiaverčiai svarbūs visi spektaklio elementai (literatūra, muzika, scenografija, judesys), ar vis dėl to kai kuriuos iš jų iškeliate aukščiau kitų? Esu pastebėjusi, kad mėgstate pats adaptuoti literatūrą scenai, kurti spektaklio scenografiją. Ar šiuo metu dirbate su kokiais kitų sričių menininkais?

- Ne, nemanau, kad, turint omenyje šiuos elementus, mano kūryboje esama kažkokios hierarchijos. Spektaklio erdvė turi savus dėsnius, ir kiekvienas elementas yra svarbus. Režisieriaus užduotis – jausti kiekvieną iš šių elementų, scenoje juos apjungiant į visumą. Kalbant apie menininkus, tai prie spektaklio, apart mano asistento Luko Petrausko, kitų menininkų, padedančių statyti spektaklio visumą, neturėsiu. Manau, kad būčiau tikrai dirbęs su kompozitoriumi, kad ir tuo pačiu Vygintu Kisevičiumi, tačiau tam pritrūko laiko.

- Kai statote spektaklį, ar daug galvojate apie žiūrovą? Ką norėtumėte, kad jūsų veikėjai ištransliuotų žiūrovams?

- Tiesą pasakius, iš anksto apie žiūrovus negalvoju, nesiekiu perduoti kažkokios konkrečios žinutės. Žinoma, žiūrovai yra svarbūs, be jų nebūtų ir paties teatro. Tačiau kurdamas esu labiau susikoncentravęs į pačią kūrybą. Čia galima būtų prisiminti vieną pavyzdį, kuris man labai patinka. Anksčiau kai kuriose bažnyčiose šviestuvai, kabantys aukštai virš galvų, būdavo tobulai išdekoruoti ne tik iš apačios, bet ir iš viršaus, nors pastarojo minia nemato. Taigi, žmogus, kūręs šį šviestuvą, galvojo ne apie muses ar vorus, o apie Dievą.

Kuriama ne vien dėl to, kad kažkas ateis ir pastebės, o dėl dvasingesnių dalykų. Tai net nebūtinai susiję su religija, tačiau tikrai susiję su siela. Kūryba nuo to neatsiejama. Vis dėlto man norisi, kad šis spektaklis savo siurrealumu pakeltų ir patį žiūrovą kažkur aukščiau, virš realybės, virš kažkokio įprasto konteksto. Juk žmogui reikia kažko daugiau nei kasdienės duonos, o tai jis gali rasti poezijoje, muzikoje, spektaklyje, kelionėje į nepažintas vietas. Kaip ir Fikcijų spektaklio veikėjas Rašytojas –  tai žmogus, kuris gyvena tarp raidžių, ne šiame pasaulyje.

VALSTYBINIS  JAUNIMO  TEATRAS

2019 m. kovas

  Spektakliai Vilniuje

4 Pr 18.00 Premjera: Vienos miško pasakos   |   Pagal Ödöno von Horvátho pjesę  |   Režisierė Yana Ross

Lietuvos rusų dramos teatras  |   su vertimu į anglų kalbą

5 An 18.00 Cinkas   |   Pagal Svetlanos Aleksijevič knygas  |  Režisierius Eimuntas Nekrošius

Lietuvos rusų dramos teatras   |  3 val. 10 min. |   su vertimu į rusų kalbą

7 Ke  18.00 Broliai Liūtaširdžiai   |   Astrid Lindgren  |   Režisierė Kirsten Dehlholm (Danija)

Menų spaustuvė  |   1 val. 40 min.

8 Pe 18.00 Premjera: Fikcijos  |   Pagal Jorge Luis Borges apsakymus   |   Režisierius Adomas Juška

Jaunimo teatras   |   Salė 99  

9 Še 18.00 Premjera: Fikcijos   |   Pagal Jorge Luis Borges apsakymus   |   Režisierius Adomas Juška

Jaunimo teatras   |   Salė 99  

10 Se 12.00, 13.30, 15.00 Kaltūnas  |   Patirčių spektaklis vaikams  |  Autorės Saulė Norkutė ir Šarūnė Pečiukonytė

Jaunimo teatras   |   Teatro kasa   |   1 val.

13 Tr 18.00 Liūdnos dainos iš Europos širdies  |   Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ motyvais

Režisierius Kristian Smeds (Suomija)

Jaunimo teatras   |   Teatro fojė   |   1 val. 40 min.  |   su vertimu į anglų kalbą

14 Ke 18.00 Bėgikas   |   Mattias Andersson   |   Režisierė Olga Lapina

Jaunimo teatras   |   Salė 99   |  1 val. 15 min.

15 Pe 18.00 Šveikas  |   Pagal Jaroslavo Hašeko romaną „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ |  Režisierius Adomas Juška

Jaunimo teatras   |   Salė 99   | 1 val. 20 min.

16 Še 18.00 Raudona   |   John Logan   |   Režisierius Valentinas Masalskis

Menų spaustuvė   |   1 val. 20 min.

17 Se 12.00, 12.30, 13.00, 13.30, 15.00, 15.30, 16.00, 16.30 Apie baimes  |  Instaliacijų spektaklis šeimai  

Režisierė Olga Lapina

Jaunimo teatras   |   Teatro fojė   |   1 val.                                         

20 Tr 11.30 Pabėgimas iš teatro   |   Edukacinis spektaklis  |    Autorė Aušra Pukelytė

Jaunimo teatras   |   Teatro kasa   |   1 val. 30 min.

21 Ke 18.00 Trys mylimos   |   Žemaitė   |   Režisierius Algirdas Latėnas

Keistuolių teatras   |   2 val. 30 min.

24 Se 15.00 Coliukė | Pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką   |   Režisierius Ričardas Matačius

Menų spaustuvė  |   1 val. 20 min.

26 An 18.00 Apsėdimas   |   Pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“   |   Režisierius Povilas Makauskas

Jaunimo teatras   |   Salė 99   |   2 val. 45 min.

28 Ke 18.00 Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai   |   Pagal Rimvydo Stankevičiaus poeziją  

Spektaklio autorius Andrius Bialobžeskis

Jaunimo teatras   |   Studija   |   1 val. 30 min.       

29 Pe 18.00 Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai   |   Pagal Rimvydo Stankevičiaus poeziją  

Spektaklio autorius Andrius Bialobžeskis

Jaunimo teatras   |   Studija   |   1 val. 30 min.     

30 Še 12.00 Arklio Dominyko meilė   |   Vytautas  V. Landsbergis   |   Režisierius Albertas Vidžiūnas

Jaunimo teatras   |   Salė 99   |   1 val. 30 min.

  Spektakliai kituose miestuose

12 An 18.00 Vienos miško pasakos   |   Pagal Ödöno von Horvátho pjesę  |   Režisierė Yana Ross

Rokiškio kultūros centras  

22 Pe 18.00 Cinkas   |   Pagal Svetlanos Aleksijevič knygas  |  Režisierius Eimuntas Nekrošius

Rokiškio kultūros centras   |  3 val. 10 min.

2019 m. balandis

  Spektakliai Vilniuje

1 Pr 18.00 Vienos miško pasakos   |   Pagal Ödöno von Horvátho pjesę  |   Režisierė Yana Ross

Lietuvos rusų dramos teatras   |   2 val. 50 min.                                               

2 An 19.00 Junas Gabrielis Borkmanas   |   Henrik Ibsen   |   Režisierius Gintaras Varnas

Lietuvos rusų dramos teatras   |  2 val. 45 min.

3

Tr 18.00 Premjera: Fikcijos   |   Pagal Jorge Luis Borges apsakymus   |   Režisierius Adomas Juška

Jaunimo teatras   |   Salė 99  

6 Še  12.00, 12.30, 13.00, 13.30, 15.00, 15.30, 16.00, 16.30 Apie baimes  |  Instaliacijų spektaklis šeimai  

Režisierė Olga Lapina

Jaunimo teatras   |   Teatro fojė   |   1 val.                                         

11 Ke 18.00 Tamsos žaidimas   |   Carlos Murillo  |   Režisierius Darius Rabašauskas

Jaunimo teatras   |   Salė 99   |  1 val. 35 min.

12 Pe 18.00 Bėgikas   |   Mattias Andersson   |   Režisierė Olga Lapina

Jaunimo teatras   |   Salė 99   |  1 val. 15 min.

14 Se 12.00, 12.30, 13.00, 13.30, 15.00, 15.30, 16.00, 16.30 Apie baimes   |   Instaliacijų spektaklis šeimai  

Režisierė Olga Lapina

Jaunimo teatras   |   Teatro fojė   |   1 val.                                         

16 An 18.00 Fikcijos  |   Pagal Jorge Luis Borges apsakymus   |   Režisierius Adomas Juška

Jaunimo teatras   |   Salė 99  

18 Ke 18.00 Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai   |   Pagal Rimvydo Stankevičiaus poeziją  

Spektaklio autorius Andrius Bialobžeskis

Jaunimo teatras   |   Studija   |   1 val. 30 min.   

19 Pe 18.00 Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai   |   Pagal Rimvydo Stankevičiaus poeziją  

Spektaklio autorius Andrius Bialobžeskis

Jaunimo teatras   |   Studija   |   1 val. 30 min.   

20 Še  12.00 Arklio Dominyko meilė   |   Vytautas  V. Landsbergis   |   Režisierius Albertas Vidžiūnas

Jaunimo teatras   |   Salė 99   |   1 val. 30 min.

23 An 18.00 Šveikas  |   Pagal Jaroslavo Hašeko romaną „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ |  Režisierius Adomas Juška

Jaunimo teatras   |   Salė 99   | 1 val. 20 min.

24 Tr 18.00 Šveikas  |   Pagal Jaroslavo Hašeko romaną „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ |  Režisierius Adomas Juška

Jaunimo teatras   |   Salė 99   | 1 val. 20 min.

25 Ke 18.00 Apsėdimas   |   Pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“   |   Režisierius Povilas Makauskas

Jaunimo teatras   |   Salė 99   |   2 val. 45 min.

27 Še 18.00 Liūdnos dainos iš Europos širdies  |   Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ motyvais

Režisierius Kristian Smeds (Suomija)

Jaunimo teatras   |   Teatro fojė   |   1 val. 40 min.   |   su vertimu į prancūzų kalbą

  Spektakliai kituose miestuose

5 Pe 18.00 Cinkas   |   Pagal Svetlanos Aleksijevič knygas  |  Režisierius Eimuntas Nekrošius

Utenos kultūros centras   |  3 val. 10 min.

9 An 18.00 Vienos miško pasakos   |   Pagal Ödöno von Horvátho pjesę  |   Režisierė Yana Ross

Klaipėdos dramos teatras   |   2 val. 50 min.                                                 

17 Tr 18.00 Vienos miško pasakos   |   Pagal Ödöno von Horvátho pjesę  |   Režisierė Yana Ross

„Girstučio“ kultūros ir sporto centras   |   2 val. 50 min.

26 Pe 18.00 Autonomija  |  Režisierius Árpád Schilling (Vengrija)

Utenos kultūros centras   |  2 val. 50 min.

28 Se 15.00 Broliai Liūtaširdžiai   |   Astrid Lindgren  |   Režisierė Kirsten Dehlholm (Danija)

Jonavos kultūros centras |   1 val. 40 min.

30 An 18.00 Raudona   |   John Logan   |   Režisierius Valentinas Masalskis

Anykščių kultūros centras |   1 val. 20 min.