Berlyne šaknis įleidusi lietuvė tiesiog sudrebino mokslo pasaulį savo eksperimentu, kuriuo siekė nustatyti, kaip biuro temperatūra veikia vyrų ir moterų darbingumą. Paskelbus straipsnį apie jo rezultatus, kilo susidomėjimo banga: mokslininkę kalbino "The New York Times", BBC, CNN, ji skaitė pranešimus begalėje konferencijų, o moterys iš viso pasaulio siuntė padėkos laiškus. "Daugelis gyvenimo sferų vis dar yra pritaikytos vyrams. Dėl to kenčia moterų savijauta ir produktyvumas. Privalome tai pakeisti", – ragina jaunoji mokslininkė.
– Esate elgsenos ekonomistė. Tai daugeliui negirdėta sritis. Įdomu, ką tiria šios sferos mokslininkai?
– Elgsenos ekonomikos sritis išpopuliarėjo pastaruoju dešimtmečiu. Jos atstovams netgi įteikta nemažai Nobelio premijų. Pavyzdžiui, 2002-aisiais ją gavo garsus Izraelio psichologas ir ekonomistas Danielis Kahnemanas. Žmogaus elgsena domisi įvairių šalių mokslininkai – pradedant Australija ir JAV, baigiant Tailandu. Lietuvoje elgsenos ekonomika yra dėstoma universitetuose. Kita vertus, lyginant su kitomis ekonomikos sritimis, ši sfera vis dar nišinė.
Džiugu, kad, paskelbus tyrimo rezultatus, ne viena įmonė į juos atsižvelgė. Taip pat sulaukėme daugybės laiškų iš moterų, kurios dėkojo už tyrimą.
Mes tiriame, kaip žmonės elgiasi ekonominėse situacijose, ir ne tik. Iki tol visi ekonomikos tyrimai buvo paremti teorija arba statistiniais duomenimis, kurie surenkami iš apklausų. Tačiau visa tai neretai prasilenkia su realybe. O mes žmones kviečiame į laboratorijas ir atliekame eksperimentus. Bandome atsakyti į klausimus, kada žmonės yra labiau linkę rizikuoti, paaukoti labdarai, kokios priežastys skatina meluoti ir pan. Iš tikrųjų žmonės nėra tokie jau racionalūs, kaip ekonomikos teoretikai norėtų juos matyti.
– 2019 m. su kolega Tomu Changu atlikote didžiulio dėmesio visame pasaulyje susilaukusį eksperimentą apie lyčių skirtumus. Išsiaiškinote, kad moterys geriau sprendžia logines užduotis šiltoje patalpoje, o vyrai – šaltoje. Šis tyrimas pateko tarp tų metų šimto svarbiausių tyrimų pasaulyje. Kaip kilo tokia mintis? Ir apskritai – kokia nauda iš to, kad mes žinome, jog moterims labiau patinka šiluma?
– Būnant mokslininku galima sugalvoti kokių tik nori temų ir jas tyrinėti (šypsosi). Su T.Changu susipažinau Los Andžele, kur anksčiau gyvenau. Daug diskutuodavome apie galimas tyrimų temas. Vieną dieną sėdėjome kabinete, kuriame stipriai veikė kondicionierius – buvo vos 15 laipsnių. Abu susimąstėme, kad temperatūra amerikiečių biuruose kažkodėl labai žema. Vyrai gerai jaučiasi dirbdami tokioje temperatūroje, o moterys bando prasimanyti, kaip sušilti: įsijungia šildytuvą po stalu arba apsigaubia pledu. Pradėjome galvoti – galbūt tai turi įtakos ir moterų produktyvumui?
Kai grįžau į Europą, surengėme eksperimentą – laboratorijoje dalyviams paskyrėme spręsti kognityvines užduotis. Tuo metu smarkiai kaitaliojome patalpos temperatūrą – nuo 16 iki 33 °C. Iš pradžių dalyvių paprašėme per tam tikrą laiką sudėti skaičius. Kadangi eksperimentų dalyviams mokama, kuo daugiau skaičių jie sudėdavo, tuo daugiau pinigų gaudavo. Vėliau jiems reikėjo iš raidžių sudėlioti žodžius ir išspręsti tam tikrą loginę užduotį.
Eksperimento metu pamatėme, kad šaltesnėje temperatūroje vyrai geriau atlikdavo užduotis. Tačiau, ją palaipsniui keliant, moterų produktyvumas vis didėjo, kol susilygindavo su vyrų. Patiems vyrams temperatūros kaitaliojimas neturėjo didelės įtakos. Tad vėsūs biurai iš tikrųjų veikia ne tik moterų komfortą, bet ir produktyvumą.
Į tai reikėtų pažiūrėti rimtai, ypač jei bendrovėje dirba daugiau moterų. Džiugu, kad, paskelbus tyrimo rezultatus, ne viena įmonė į juos atsižvelgė. Sulaukėme daugybės laiškų iš moterų, kurios dėkojo už tyrimą. Pagaliau jos galės įtikinti bosus, kad jų skundai netušti. Šalti biurai išties kenkia moterų produktyvumui ir pačios įmonės pelnui.
– Paviešinus tyrimo rezultatus, jus užgriuvo didžiulis dėmesys. Apie tai rašė ir kalbėjo netgi tokie žiniasklaidos gigantai kaip CNN, BBC, "The New York Times". Kaip manote, kodėl šis tyrimas sulaukė tokios sėkmės ir susidomėjimo? Galbūt moterims jau atsibodo kęsti šaltį biuruose?
– Iškart pajutome, kad ši tema yra be galo aktuali ir tiesiog gulinti ant širdies. Pirmą kartą tyrimą pristatėme konferencijoje Abu Dabyje. Per pertraukas nuolat prieidavo moterys ir dėkodavo. O "The Atlantic" žurnale pasirodęs straipsnis apie tyrimą kelias dienas buvo pats populiariausias. Jis pralenkė net žinias apie tuometinį JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Davėme virš 100 interviu – beveik visos žurnalistės buvo moterys. Su manimi buvo susisiekusi BBC žurnalistė, kuri pasakė, kad redakcijos moterims labai labai aktuali ši tema, todėl kviečia vakare pasirodyti žiniose. Išgirdome išties įdomių istorijų. Pavyzdžiui, "The New York Times" žurnalistė skundėsi, kad ji biure būna ne tik įsijungusi elektrinį šildytuvą, bet dar įsisupa į miegmaišį. Vyrams tai nėra tokia aktuali tema, nes, kaip pamatėme iš eksperimento, jie stipriai nereaguoja į vėsumą. Įdomu tai, kad biurų temperatūra ir yra pritaikyta vyrams. JAV biurams būdinga 16–18 °C temperatūra buvo nustatyta 1960-aisiais ir yra pritaikyta vidutinio sudėjimo, vidutinio amžiaus vyrui, vilkinčiam kostiumą. Juk tada biuruose iš tikrųjų dirbo daugiausia vyrai. Bet dabar tai pasikeitė!
Artimos: su dvyne Berlyne gyvenanti Agnė tikisi, kad kada nors čia atvažiuos ir jų jaunėlė sesuo.
– Turbūt daug kas mūsų gyvenime labiau pritaikyta vyrams?
– Taip, tikrai. Siūlau perskaityti knygą "Invisible Women" (liet. "Nematomos moterys"). Ten rašoma apie daugelį gyvenimo sričių, kurios geriau pritaikytos vyrams. Pavyzdžiui, viešose erdvėse abiem lytims būna tiek pat tualetų, nors moterims jų turėtų būti daugiau, nes jos ilgiau užtrunka. Netgi automobilių dydis ir saugos diržai yra pritaikyti vidutinio sudėjimo vyrui, o ne moteriai. Tad avarijos metu moteris labiau rizikuoja būti smarkiai sužeista ar net žūti. Mes akivaizdžiai esame skirtingi, todėl reikėtų į tai atsižvelgti ir žinoti faktus. Tačiau mūsų skirtumai nėra blogis, jie tik padaro gyvenimą įdomesnį.
Tos kelionės kartais ne juokais išvargindavo, nors ir būdavo smagu dalyvauti įdomiose diskusijose. Dabar ilgiuosi normalaus gyvenimo, galimybės keliauti.
– Ar elgsenos ekonomikos sritis jus visada domino? O gal kelias iki jos buvo vingiuotas?
– Būdama vienuoliktoje klasėje nusprendžiau, kad studijuosiu ekonomiką, nes man patiko matematika. Nuo ketvirtos klasės nuolat dalyvaudavau šios disciplinos olimpiadose. Tačiau mane domino ir psichologija bei socialiniai mokslai, tad nesinorėjo grynos matematikos. Pradėjus studijuoti ekonomiką, jos vadinamoji virtuvė man paliko nekokį įspūdį. Supratau, kad plika teorija turi mažai ką bendra su realiu žmogumi. Baigusi bakalaurą, studijuoti magistrantūros išvykau į Kelno miestą Vokietijoje. Čia atsidūriau elgsenos ekonomikos paskaitoje ir pamačiau, kad šie mokslininkai iš tikrųjų stengiasi suprasti žmones, užuot darę nerealistiškas prielaidas. Tai man padėjo suvokti, ką aš iš tiesų noriu veikti gyvenime. Džiugu, kad atsidūriau reikiamoje vietoje reikiamu laiku.
– Labai mėgstate keliauti. Esate aplankiusi Kubą, Kostą Riką, Meksiką, Balį ir daugybę kitų šalių. Žinoma, visur žmonių elgsena skiriasi, bet gal ką nors įdomaus pastebėjote, žvelgdama mokslininkės akimis?
– Be galo mėgstu keliauti, todėl labai liūdna, kad pandemija viską sustabdė. Stengiuosi būti atsakinga, todėl dabar niekur nekeliauju, sėdžiu savo bute Berlyne. Tokiomis akimirkomis išties įvertini nesuvaržyto gyvenimo teikiamus malonumus. Mano nuomone, tik kartą gyvendami planetoje, kur galima tiek daug pamatyti, privalome bent kartais pakeliauti. Suvaldžius pandemiją, palinkėčiau visiems pasidairyti toliau už savo kiemo.
Žinoma, kad žmonių elgesys visur skirtingas. Yra atlikta daugybė tyrimų įvairiose šalyse – kaip žmonės čia yra linkę rizikuoti, konkuruoti, meluoti. Manoma, kad daugybė šių savybių vis dėlto ne įgimtos, bet išmokstamos. Pavyzdžiui, Vakarų šalyse vykdyti eksperimentai parodė, kad moterys mažiau linkusios konkuruoti. Tačiau tyrimas vienoje matriarchatinėje Indijos gentyje parodė priešingą rezultatą – moterys čia buvo linkusios kur kas labiau konkuruoti nei vyrai.
Kalbant apie mano pačios pastebėjimus, dvejus metus gyvendama Kalifornijoje, buvau sužavėta vietinių mandagumo. Čia yra įprasta pasiteirauti, kaip tau sekasi, pasakyti komplimentą. Einant gatve, nepažįstamas praeivis gali tiesiog šūktelėti, kad tavo batai labai gražūs. Tai išties malonu. Teko pažinti ir Meksikos kultūrą. Ne tik lankiausi šioje šalyje, bet ir turiu iš ten kilusių draugų, mano gyvenimo partneris taip pat yra iš Meksikos. Sakyčiau, kad žmonėms šioje šalyje labai rūpi, ką apie juos pagalvos aplinkiniai, kas ką pasakys. Todėl jie geriau neprieštaraus, nesakys ne, savo nuomonę pasilaikys sau.
– Vadovaujate Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos padaliniui. Koks jūsų gyvenimas Berlyne dabar, per pandemiją?
– Turiu savo tyrimų grupę, vadovauju dviem doktorantams, kurie atlieka savo tyrimus, vykdau eksperimentus specialioje laboratorijoje. Vėliau tyrimo rezultatus pateikiu straipsniuose, kurie, jei pasiseka, publikuojami mokslo žurnaluose. Anksčiau tekdavo nemažai keliauti: buvau kviečiama universitetuose ir konferencijose skaityti pranešimus, dalytis idėjomis su kitais mokslininkais. Tiesą pasakius, tos kelionės kartais ne juokais išvargindavo, nors ir būdavo smagu dalyvauti įdomiose diskusijose. Dabar ilgiuosi normalaus gyvenimo, galimybės keliauti.
Berlyne situacija panaši kaip ir Lietuvoje, tik lauke nereikia dėvėti kaukių. Karantinas pratęstas iki kovo vidurio, viskas uždaryta, išskyrus maisto parduotuves, vaistines ir degalines. Bet dabar Berlyne visi laimingi, nes pagaliau pasnigo! Čia niekada nesninga, po ketverių metų gyvenimo šiame megapolyje pirmą kartą regiu tikrą žiemą. Tad visi čiuožinėja nuo kalniukų, slidinėja. Vis dėlto būriavimasis pažeidžia karantino taisykles, todėl savaitgalį netgi iš sraigtasparnių buvo raginama palikti ežero ledą. Berlynas – labai laisvas miestas, todėl žmonėms sunku ištverti suvaržymus. Žinoma, stengiamės laikytis taisyklių. Džiaugiuosi, kad Angela Merkel labai aiškiai komunikuoja ir gražiai skatina susikaupti, pakentėti.
Pažinimas: Agnei tenka labai daug keliauti ir pristatyti savo tyrimus kitose mokslinėse grupėse, konferencijose. Gvatemaloje ji turėjo laiko ne tik darbui.
– Ar jau įleidote šaknis Vokietijoje? Nekyla noras grįžti į Lietuvą?
– Gyvenant Berlyne gerai yra tai, kad nuo Vilniaus jį skiria tik valanda skrydžio. Tarp dviejų karantinų buvau keletą kartų sugrįžusi į Lietuvą: dalyvavau konferencijose, aplankiau šeimą. Planuoju dar kelerius metus pagyventi Berlyne, o vėliau žiūrėsiu, kur gyvenimas nuneš. Berlyne gyvena mano draugai, partneris ir, svarbiausia, sesė dvynė. Mudvi labai artimos, todėl būtų sunku atsiskirti. Ji – architektė, kurią į Berlyną atviliojo darbo pasiūlymas. Įdomu tai, kad skirtingi keliai į šį miestą mus atvedė beveik tuo pačiu metu. Esame kilusios iš Šakių, tad stengiamės dažnai apsilankyti gimtinėje. Žinoma, norisi būti arčiau šeimos. Be to, turime trečią sesę, kuriai dabar dvylika metų. Tad norime kuo dažniau ją matyti, stebėti, kaip ji auga.
– Auga dar viena Berlyno gyventoja?
– Taip, ji jau yra suplanavusi, kad užaugusi atsikraustys į Berlyną, miegos pas mane ant sofos ir nemokės nuomos (juokiasi). Sesė norėtų čia studijuoti, bet jaudinasi, kad nemoka vokiečių kalbos. O aš jai pasakiau, kad Berlyne dauguma šneka angliškai. Šis miestas – daugiakultūris ir spalvingas, tad gera jaustis jo dalimi.
