Spektaklis „Kvėpavimas“ pagal šiuolaikinio britų dramaturgo Duncan Macmillan pjesę „Plaučiai“ („Lungs“) Lietuvoje statomas pirmą kartą. Premjera, kurią žiūrovai galės išvysti gruodžio 11, 12 dienomis Kauno miesto kamerinio teatro scenoje, nagrinėja situaciją, kurioje gyvename kiekvienas.

„Mes visi ką tik patyrėme globalią pandemijos krizę, kai mums buvo sunku priimti sprendimus, susijusius su asmenine ateitimi. Spektaklis analizuoja kitą globalią problemą – klimato kaitą – ir klausia, kaip paleisti dar vieną gyvybę į vis sudėtingėjantį pasaulį? Spektaklyje nagrinėjama pora yra išsilavinusi ir apsišvietusi globalinių problemų srityje, todėl jai sunku planuoti savo asmeninę ateitį, suvokiant tų problemų grėsmę. Spektaklis atskleidžia, kaip globalinės krizės veikia mūsų kasdienį gyvenimą ir dvasinę būseną“, – kūrinį pristato režisierė A. Leonova.

Spektaklis skirtas jaunam šiuolaikiniam žiūrovui, kuris teatrą mato kaip platformą diskusijoms apie moderniausias temas. Ypač tinka poroms, kurios ieško prasmingo ir turiningo laiko praleidimo.

„Spektaklis turi ir komedijos, ir dramos elementų, visą emocijų spektrą. Atėjęs žiūrovas galės ir drąsiai pasijuokti iš santykių absurdo, ir kartu patirti skaudžius šios poros gyvenimo įvykius“, – spektaklio nuotaiką komentuoja jo kūrėja.

Šarūnas Zenkevičius ir Inga Šepetkaitė. / Organizatorių nuotr.

Režisierės A. Leonovos spektakliai išsiskiria šiuolaikiškomis temomis ir priemonėmis. Pastatymuose „Tinklas“ bei „Sapiens“ ji nagrinėjo interneto ir skaitmenizacijos poveikį, galimybes ir įtaką individui. Spektaklis „Y: Alisa“ apie dirbtinį intelektą buvo nominuotas dviem „Auksiniams scenos kryžiams“. Naujasis spektaklis „Kvėpavimas“ pratęsia režisierės iki šiol nagrinėtą ateities temą, tačiau nuo ankstesniųjų darbų skiriasi išraiškos forma.

„Dažniausiai tai, ką kuriu, susiję su ateities tema, technologijomis. Šįkart, kaip globalių problemų ir klimato kaitos klausimai veiks mūsų ateitį. Tačiau dabar siekiu maksimalaus atvirumo, nuoširdumo ir atpažįstamumo per žmogų. Ekranuose rodomais vaizdais tik pabrėžiu, kaip per medijas globalios problemos veržiasi į mūsų protus ir asmeninius gyvenimus“, – panašumus ir skirtumus su ankstesniais darbais vardija spektaklio režisierė.

Pagrindinius vaidmenis kuria aktorius Šarūnas Zenkevičius, atlikęs virš 30 vaidmenų teatro scenoje ir kine, vaidinęs tokiuose spektakliuose kaip Oskaro Koršunovo „Žmogus iš Podolsko“, Eimunto Nekrošiaus „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“, bei aktorė Inga Šepetkaitė, atlikusi virš 20 vaidmenų teatre ir kine, dirbusi su režisieriumi Oskaru Koršunovu spektakliuose „Šokis Delhi“, „Kankinys“ bei Žilvinu Vingeliu spektaklyje „Sonio Bliuzas“.

Inga Šepetkaitė. / Organizatorių nuotr.

Pasak aktorių, spektaklio tema jiems yra labai artima. „Be globalių problemų, mums labai įdomi ir Y karta, kuriai priklauso tiek trisdešimtmečiai pjesės herojai, tiek mes patys. Veikėjai atspindi realius šiuolaikinius žmones, kurie artėjančios globalinio atšilimo katastrofos akivaizdoje besąlygiškai nori priimti teisingus sprendimus, kuo mažiau kenkti planetai ir būti laimingais. Y kartos atstovai pasižymi susireikšminimu, karjeros siekimu, todėl susiduria su įvairiomis psichologinėmis problemomis, nerimu, priklausomybėmis“, – ryšius su pjesės herojais ir kuriamais vaidmenimis atskleidžia aktoriai Š. Zenkevičius ir I. Šepetkaitė.

Š. Zenkevičius pabrėžia, koks svarbus kiekvieno asmeninis indėlis globaliu mastu. „Mes visi esame vartotojai, norime to ar ne. Savo egzistavimu savaime darome įtaką planetai. Suprantu, kad mūsų pasirinkimai turi didelės įtakos, todėl tiek dėl gyvulininkystės pramonės daromos žalos, tiek dėl etinių priežasčių jau 14 metų nevartoju mėsos, pieno produktų“, – sako jis.

Su šiais aktoriais režisierė dirba ne pirmą kartą. Abu jie kūrė vaidmenis spektaklyje „Y: Alisa“, Š. Zenkevičius vaidmenį kūrė ir spektaklyje „Sapiens“.

„Perskaičiusi pjesę iškart supratau, kad Š. Zenkevičius ir I. Šepetkaitė turi tas asmenines savybes, kurių reikia, kad atskleistų veikėjų charakterius. Labai jais pasitikiu. Manau, kad jie yra labai darbštūs ir talentingi“, – aktorių pasirinkimą komentuoja režisierė A. Leonova.

Spektaklio scenografė – Guoda Jaruševičiūtė, choreografė – Gintarė Šmigelskytė. Šviesų dailininkas Dainius Urbonis, video projekcijų dailininkas Ričard Žigis ir kompozitorius Demetrio Castellucci kuria spektaklio vizualinę ir garsinę estetiką.

Šarūnas Zenkevičius. / Organizatorių nuotr.

Spektaklis statomas Kauno miesto kamerinio teatro erdvėje. „Pastatymas yra kamerinis, todėl būtent nedidelė salė leidžia žiūrovui pasijusti taip, lyg jis „pro rakto skylutę“ stebėtų poros santykius svetainėje ir miegamajame. Erdvė, scenografija ir apšvietimas – viskas tarnauja maksimaliam realistiškumui. Be to, tarp teatro žmonių Kauno kamerinis teatras yra pagarsėjęs kaip itin draugiškas ir jaukus teatras“, – pasirinkimą spektaklį statyti Kauno miesto kameriniame teatre komentuoja A. Leonova.

Pastaraisiais metais Kauno miesto kamerinis teatras didžiausią dėmesį skiria jaunų menininkų kūrybai ir jaunoms auditorijoms, todėl teatre kunkuliuoja jaunatviška fantazija ir energija, atsiranda naujos, netikėtais atradimais nustebinančios teatro formos.

„A. Leonovos spektaklis „Kvėpavimas“ puikiai įsilieja į jaunų teatro menininkų spektaklių kryptį, kurioje mes matome šiuolaikinius save, kaip mes keičiamės keičiantis pasauliui“, – repertuaro papildymą jaunajai auditorijai skirtu spektakliu aiškina Kauno miesto kamerinio teatro direktorė Jurga Knyvienė.

Kauno miesto kameriniam teatrui tai jau šešta ir paskutinė premjera šiais metais, kuriuos palydėti teatras kvies kartu su viena įdomiausių šių metų premjerų – tarsi iš virtualios realybės į sceną persikėlusiu komišku Nauberto Jasinsko spektakliu „bowel“.

„Specialiai parinkome jį naujametiniam vakarui, kad kartu su iš kompiuterinio „The Sims“ žaidimo atkeliavusiais spektaklio personažais atsisveikintume su virtualiąja savo gyvenimo puse ir Naujuosius pradėtume gyvesni, tikresni. O jau sausio mėnesį pristatysime pirmąjį šio teatro šokio spektaklį „Pakankamas atstumas“ – šių metų festivalio „Išeities taškas“ eskizų konkurso nugalėtoją“, – naujienas pristato Kauno miesto kamerinio teatro direktorė Jurga Knyvienė.

Spektaklio „Kvėpavimas“ premjera – 2021 m. gruodžio 11, 12 d. Kauno miesto kameriniame teatre.

Kosmosas, mokslinė fantastika, futurizmas – regis, tik priedanga skleistis kitai reikšmingai temai – žmonių tarpusavio ryšiui. Šiuo metu ši tema ypač svarbi, o kiek svarbus ryšys skaičiuojant paskutines savo gyvenimo minutes? Tolstant nuo gyvo žmogaus 16 000 km/val. greičiu? Galbūt ryšys tuomet – viskas, kas dar teikia viltį ir primena apie nykstančią gyvybę? „Bet ryšį mes turime užmegzti, kad mums būtų ne taip vieniša mirti“, – liūdnai ir viltingai nuskamba spektaklyje.

Nuo batų iki žvaigždžių

Būtų keista pradėti rašyti apie internetinį A. Leonovos spektaklį nepaminint pandemijos sukurtų aplinkybių, kurios sukausčiusios daugelį sričių, tarp jų – ir teatrą. Karantino ribojimai atėmė galimybę teatrą stebėti gyvai, patiriant savotišką bendrystę, tête-à-tête momento galią, tačiau išsivysčiusios technologijos ir kūrėjų išmonė tuojau pat pasiūlė sprendimo būdą – teatras internete.

Aktualu: spektaklį ir nūdieną sieja daugybė sąlyčio taškų – pradedant žmonių susvetimėjimu, baigiant mirties nuojauta ir karantino padiktuota nuotoline teatro forma. Nuotraukoje aktoriai A.Gaučas ir K.Lebedytė. NKDT nuotr.

Sprendimą padiktavo realus žmonių atitolimas, todėl spektaklio „Ryšys“ atveju tiesiog reikėjo kalbėti apie tarpusavio ryšį, apie nutolimą, kai pasaulyje šiuo metu kone vienintelis galimas kontaktas tarp žmonių – virtualusis. Apie ryšio svarbą šių dienų žmogui kalba pati A. Leonova: „Ryšys yra svarbiausia, kas liko spektaklio veikėjams, atsidūrusiems atvirame kosmose. Iš esmės, mes taip pat esame tokie astronautai, kiekvienas skrendantis savo kosmose, erdvėje, ir bandantys sugauti ryšį, prasmę, tai, kas kiekvienam iš mūsų yra svarbu. Palaikyti vienam kitą, ieškoti žmogiškumo bendraujant.“

Kai visuomenė tolsta vieni nuo kitų, kai nyksta gyvas kontaktas, svarbu stengtis išgirsti vienam kitą ir užmegzti vidinį ryšį.

NKDT labai greitai sureagavo į situaciją, ir tuojau po karantino paskelbimo žiūrovai galėjo išvysti virtualųjį spektaklį „Batsiuviai“ (rež. Antanas Obcarskas). Vėliau NKDT leidosi į dar didesnę avantiūrą ir sukūrė internetinį spektaklį „Facebook“ platformoje – „Mirgėjimas“ (rež. Augustas Gornatkevičius), o dabar ėmėsi internete transliuoti spektaklį „Ryšys“. Daugelio diskusijų objektu tapo virtualiojo meno sąvoka: žmonės svarsto, ar teatras, savo esme kuriamas gyvai, čia ir dabar, apsikeisti energijomis, gali būti tiek pat paveikus ir per kompiuterio ekraną?

Penki tipažai

Spektaklis prasideda nelaime – sprogsta kosminis laivas, ir visi penki astronautai skrenda į skirtingas puses. Vilties išgyventi – mažai, tačiau katastrofos akivaizdoje ji vis dar rusena. Viskas, kas dar likę astronautams – tai radijo ryšys ir senkančios deguonies atsargos. Visų jų istorijos ir tikslai skirtingi, tačiau juos vienija mirties nuojauta ir troškimas paskutinį kartą girdėti gyvą žmogų.

Apie tai, kas vyksta atvirame kosmose, žiūrovas sužino tik per veikėjų pokalbius, per jų palaikomą komunikacijos ryšį ir veido mimikas stambiu planu, tad svarbu sekti istorijos liniją, siekiant suprasti kiekvieno herojaus charakteristiką ir pačią veiksmo eigą. Vėliau, beje, yra ir kita siužetinė linija – praeitis, tačiau, siekiant suprasti dabartį, svarbu įsiklausyti. Tai galima interpretuoti ir kaip spektaklio potekstę – kai visuomenė tolsta vieni nuo kitų, kai nyksta gyvas kontaktas, svarbu stengtis išgirsti vienam kitą ir užmegzti vidinį ryšį.

Turbūt kiekvienas esame bent trumpam pagalvoję, kokie būtume, kokios mintys aplankytų, ką darytume, jei žinotume, kad mirtis čia pat, už kampo, ir kad ji neišvengiama. Spektaklyje atskleidžiami penki skirtingi žmonės ir penkios skirtingos reakcijos į tuojau pat užgesiančią gyvybę. Vieni ima panikuoti, kiti atsigręžia į religiją, dar kiti stoja į kovą ir katastrofiškoje situacijoje suranda vilties, o kai kurie tiesiog susitaiko su neišvengiamybe.

Rašytojas Janas Go (aktorius Arūnas Stanionis), kuris parašė knygą apie kosmosą, mirtį sutinka ramiai, tartum jos laukęs. Paklaustas, kodėl jis skrido į Marsą, prisipažįsta: „Skridau, kad užbaigčiau savo dienas.“ Kontrastingai viltinga ir gyvenimo ryžto kupina jaunoji Žaklina Pak V (aktorė Kamilė Lebedytė), kurios proprosenelis buvo pirmas žmogus, įžengęs į Marsą, tvirtu balsu teigia: „Aš esu Žaklin Pak V ir aš neturiu teisės pasiduoti panikai, ir dėl šeimos, ir dėl tėčio, ir visos žmonijos, aš privalau išlaikyti viltį ir ramybę net ir dabar.“

Čia atsiskleidžia ir kartų skirtumas, kuris spektaklyje gana ryškiai išreikštas: jauniausia veikėja spinduliuoja viltį ir ryžtą, o vyriausias – ramią išmintį ir susitaikymą. Vis dėlto, ar būtum jaunas, ar senas, kankina tas pats bendravimo ir tarpusavio ryšio troškimas.

Nutrūkę ryšiai

Vyraujant veikėjų kontrastams ir siekiui užmegzti ne tik komunikacijos ryšį, bet ir pasikalbėti iš tiesų, iš širdies, vienas po kito penki astronautai praranda ryšį, ir ekrane pasirodo užrašas „power loss“.

Deja, šie veikėjų praradimai nesujaudina tiek, kiek norėtųsi. Nors žiūrovas trumpai supažindinamas su kiekvieno iš jų praeitimi – trumpai atskleidžiami kosminėje misijoje dalyvaujančių veikėjų praeities fragmentai, kas jie ir kodėl dabar jie nutolę nuo žemės, susipažinti su veikėjais pavyksta trumpai ir paviršutiniškai, tad pasidaro sunku įsijausti į jų asmenybes ir su jomis susitapatinti.

Greičiausiai dėl to kalta spektaklio trukmė (jis netrunka nė valandos), nes spektaklis pasirodė ne iki galo išvystytas, apėmė jausmas, tartum žiūrint serialo seriją, nemačius jo pradžios ir nespėjus įsijausti į veikėjų charakterius bent tiek, kad jie iš tiesų pradėtų rūpėti.

O gal susitapatinti nepavyko, nes su kiekvieno veikėjo išnykimu iš ekrano – neaiškiai išreikšta, ar jis dar sugrįš, ar radijo ryšys atsiras, ar jo daugiau nebeišvysime – jį jau pasiglemžė kosmoso platybės?

Svarbų vaidmenį spektaklyje suvaidina muzika (kompozitorius Andrius Šiurys), spektaklyje skamba ambientas, atmosferinė muzika, sustiprinanti įtampos pojūtį. „Ryšio“ muzika monotoniška, bet atspindi spektaklio atmosferą – kosmoso begalinę apimtį, nata ar garsas tęsiamas, lyg neturėtų pabaigos, taip, kaip veikėjai keliauja kažkuria kosmoso kryptimi nesustodami.

Muzika atspindi dabartinį laiką. Praeities momentuose, kuriuose buvo atskleidžiama, kas tokie buvo veikėjai prieš išskrisdami į kosmosą, vyravo tyla.

Filmas ar spektaklis?

Nors virtualioji forma leidžia eksperimentuoti ir panaudoti tai, kas gyvame spektaklyje nebūtų taip paveiku (kaip atmosferos sukūrimas naudojant vizualinius vaizdo efektus, garso manipuliacija), vis dėlto kyla klausimas – tai kuo šis spektaklis skiriasi nuo filmo?

Viskas nufilmuota, sumontuota, veiksmas nevyksta čia ir dabar, o spektaklis netransliuojamas tiesiogiai. Atvirkščiai nei gyvame spektaklyje, vaizdas „Ryšyje“ primena filmo specifiką: jis vienaplanis, kur nukrypti žiūrovo žvilgsniui nusprendžia kūrėjai, o ne žiūrovas. Mes pripratę, kad spektaklyje galime padalyti savo dėmesį į skirtingus elementus – nuo scenografijos, atributikos, muzikos, fone vykstančio veiksmo iki kostiumų, pačių aktorių vaidybos, plastikos, gestų, mimikų ir jų tariamų žodžių. „Ryšyje“ didžiąją dalį spektaklio žiūrovas priverstas stebėti aktorius iš arti, jų mimikas, veido išraiškas (išskyrus praeities intarpus), tai primena filmų kamerų sukuriamus efektus ir atitolina nuo spektaklio įspūdžio.

Vargu, ar aktoriams lengvesnis uždavinys vaidinti tuščioms salėms ir vaizdo kamerai, nei pilnai salei žiūrovų. Be tiesioginio atgalinio ryšio vaidmuo tampa bekraujis, ne toks gyvas, labiau mechaniškas ir statiškas.

Tačiau skirtumas tarp filmo ir spektaklio yra: intarpuose, kuriuose vaizduojama praeitis, – kameros darbas statiškas ir scenos primena teatro plotmę. Atskirose scenose vyrauja tik kelios plotmės ir jos nekinta, visai kaip spektaklyje, nusileidus ir pakilus uždangai ir tuo metu pasikeitus scenografijai.

Spektaklis „Ryšys“ pritaikomas ir pokarantininiam laikotarpiui – gyvam pasirodymui teatro scenoje. Matyt, tokia ir buvo kūrėjų vizija: nekurti spektaklio specialiai virtualiajam pasirodymui, bet žvelgti į ateitį ir sukurti vėliau gyvam teatrui pritaikomą kūrinį.

Amžinos vienatvės link

Taigi, spektaklis „Ryšys“ – apie nutolimą ir to nutolimo terpėje bendražmogiškumo paiešką.

Svarbiausia spektaklio ašis – tarpusavio ryšys, kuris atspindi šių dienų tarpusavio bendravimo svarbą, nes jei išnyks ryšys, gal ir mes būsime tik kažkur savo erdvėje plaukiojantys, atitolę, tartum kosmonautai, ir judėsime link amžinos vienatvės, kaip „Ryšyje“ vienas nuo kito tolsta penki veikėjai, kuriuos vienija vienas svarbus dalykas – troškimas užmegzti ryšį. Spektaklio kūrėjai pabrėžia: „Paradoksalu, bet kartais tik atsitraukdami žmonės gali suartėti, įsiklausyti, išgirsti kito nuomonę ir suprasti, kurie dalykai gyvenime iš tiesų yra svarbūs.“

Esant tokios priešmirtinės būsenos, kokią patyrė spektaklio astronautai, regis, turėtų apimti panika, tačiau veikėjai kalbasi – žmogiškai ir atvirai, ir stengiasi sukurti bendražmogišką ryšį, trūkinėjant išoriniam ryšiui su pasauliu. Ir galiausiai visai išnykstant.

Kūrybinė komanda:

Režisierė A.Leonova, kompozitorius Andrius Šiurys, scenografė Irina Komisarova, vaizdo menininkas Artis Dzervė (Latvija), vaizdo operatorius Ridas Beržauskas, režisierės asistentė Jurgita Rudėnaitė, aktoriai: Nijolė Ona Lepeškaitė, Kamilė Lebedytė, Martyna Gedvilaitė, Andrius Alešiūnas, Arūnas Stanionis, Gintautas Bejeris.

Beieškant kontakto

Kūrinys nukelia į atvirą kosmosą, kuriame, sprogus laivui, atsiduria penki astronautai, vienas nuo kito tolstantys 16 000 km/val. greičiu. Vieninteliai jiems likę dalykai – radijo ryšys, ribotas deguonies kiekis ir suvokimas, kad niekas nespės jų išgelbėti. Spektaklis "Ryšys" – tai gyvenimo ir vilties liudijimas mirties akivaizdoje, kai ryšys tampa vienintele vilties palaikymo priemone.

Anot režisierės, spektaklio idėja gimė vienoje iš "Zoom" repeticijų, nes bendravimo nuotoliniu būdu būsena primena Ray Bradbury apsakymą "Kaleidoskopas". Jo herojai – astronautai, po vieną išsibarstę atvirame kosmose, bando užmegzti ryšį, – kaip ir žmonės prie kompiuterių, mezgantys ryšį ir virtualųjį kontaktą.

"Šią idėją pasiūliau dramaturgui Kirilui Fokinui, kurį, kaip ir mane, domina ateities temos. Inspiruotas R.Bradbury apsakymo, Kirilas parašė dramaturgiją savo stiliumi, sukūrė veikėjus ir vėliau tą pjesę vystėme iki visaverčio kūrinio", – idėjos gimimo akimirkomis dalijasi režisierė.

Nūdienos paralelės

„Ryšys“ – tai gyvenimo ir vilties liudijimas mirties akivaizdoje, kai ryšys tampa vienintele vilties palaikymo priemone.

Vis daugiau kūrėjų, taip pat ir teatro, sėkmingai panaudoja mokslinę literatūrą, fantastikos žanro scenarijus. A.Leonova, pastaruoju metu dirbanti prie virtualiosios realybės teatro kūrinių, ir ankstesniuose savo pastatymuose "Tinklas" bei "Sapiens" naudojo naująsias technologijas, nagrinėjo interneto ir skaitmenizacijos poveikį, galimybes ir įtaką individui.

"Manau, kad realybė su menu visą laiką nors kiek susijusi. Dabar, kai Elonas Muskas pradėjo kreipti visą pasaulį link Marso užkariavimo, atsiranda naujų serialų, filmų apie Marsą ir kosmosą. Žmonių, susidomėjusių kosmoso tematika, laukas – stiprus. "Ryšyje" netgi yra personažų, kurie – tarsi dabartinių pasaulio veikėjų prototipai. Pavyzdžiui, Žaklin Pak V spektaklyje yra pirmo žmogaus, užkariavusio Marsą, palikuonė. Ji mini savo protėvį – žmogų, kuris sukūrė visą Marso kolonizavimo idėją, – galima įsivaizduoti, kad tai E.Musko prototipas", – aktualizuoja režisierė.

Nepaisant dominuojančios kosmoso temos, šiuo spektakliu kūrėja kalba apie žmogiškąjį ryšį. Režisierė akcentuoja: "Ryšys yra svarbiausia, kas liko spektaklio veikėjams, atsidūrusiems atvirame kosmose. Iš esmės, mes taip pat esame tokie astronautai, kiekvienas skrendantis savo kosmose, erdvėje ir bandantis užmegzti ryšį, surasti prasmę, tai, kas kiekvienam iš mūsų yra svarbu. Palaikyti vienam kitą, ieškoti žmogiškumo bendraujant. Nesvarbu, ar darbe, ar šeimoje, egzistenciškai mums reikalingas ryšys. Labai džiaugiuosi, kad repetuojant ir dirbant prie spektaklio pavyko sukurti pasitikėjimą tarp aktorių. Buvo jaučiama didelė tarpusavio pagarba ir palaikymas."

Metas eksperimentuoti

Įgyvendinti spektaklį susibūrė didžiulė menininkų kompanija: kompozitorius Andrius Šiurys, scenografė ir kostiumų dailininkė Irina Komissarova, vaizdo menininkas Artis Dzervė (Latvija), režisierės asistentė Jurgita Rudėnaitė.

Dalis spektaklio scenų buvo nufilmuota skirtingose vietose ankstyvą rudenį. Vienas iš filmavimų vyko Molėtų astronomijos observatorijoje. "Labai svarbu pabrėžti, kad tai, ką mes pristatysime publikai, nėra kinas, nors spektaklis yra montuojamas. Scenoje jį taip pat būtų papildę vaizdo intarpai, tam tikros scenos. Premjera, kurią parodysime kovo mėnesį, yra karantininio teatro vaisius, rezultatas to, kaip teatras prisitaiko prie virtualybės. Pasilikome ir idėją, kaip šį kūrinį bus galima realizuoti scenoje ateityje. Dabar eksperimentuojame. Aš netgi pradėjau nebebijoti rezultato. Toks laikmetis: daug suvaržymų, bet turime laivę eksperimentams ir bandymams."

"Ryšyje" vaidina skirtingų kartų aktoriai – išvysime Nijolę Lepeškaitę, Kamilę Lebedytę, Martyną Gedvilaitę, Andrių Alešiūną, Arūną Stanionį, Gintautą Bejerį, o filmuotuose epizoduose – Egidijų Stanciką, Andrių Gaučą, Povilą Jatkevičių, Ričardą Vitkaitį.

Kelionė po atvirą kosmosą ne tik veikėjus, bet ir žiūrovus įtrauks į futuristinį mokslinės fantastikos pasaulį (sci-fi). Spektaklis adresuojamas besidomintiems moksline fantastika, šiandiena. Labai stipri mirties tematika – didžiausia žmonijos paslaptis šiame kūrinyje, dėl to jis tampa bendražmogiškas, nes tai amžina tema.

Premjera, pritaikyta specialiai internetui, – kovo 19, 23, 27 d. 20 val.