Du romanus išleidęs H.Kännö jau pirmąja knyga – "Bitės kelias" – pelnė skaitytojų ir kritikų pripažinimą. Už antrąją knygą "Sapnų sala" H.Kännö buvo apdovanotas Suomijos poeto Johano Ludvigo Runebergo premija. Kaip teigia A.Krilavičienė, "Sapnų sala" – sodri knyga tiek kalbos, tiek informacijos požiūriu.
Tad kuo ypatinga "Sapnų sala"? Tai menininko istorija, kurioje susipina Naujojo amžiaus dvasinio judėjimo idėjos, meno pasaulio keistybės, Afrikos dievai, Kongo mitologija, mokslo faktai ir mistika. Romano centre – garsaus Stokholmo menininko Wernerio H.Bergerio biografija, virstanti jo giminės saga, o fone neretai skamba Richardo Wagnerio muzika, atskleidžianti pagrindinio veikėjo dvasines būsenas.
Pokalbis su A.Krilavičiene – ne tik apie "Sapnų salą", H.Kännö kūrybą, bet ir apie vertėjos darbą, suomių literatūrą, apdovanojimus, gimtąjį miestą.
– Kaip atradote skaitytojų ir kritikų pripažintą H.Kännö kūrybą?
– Išėjus pirmajai H.Kännö knygai "Bitės kelias", suomių žiniasklaidoje vis pastebėdavau gerų įvertinimų. Tame romane H.Kännö rašo apie vokiečių menininką Josephą Beuysą. Man patiko ir menininko gyvenimo istorija, ir jos pasakojimo stilius. Antrojo pasaulinio karo metais J.Beuysas tarnavo vokiečių aviacijos dalinyje ir, skrendant virš Krymo kalnų, jo "Štuką" numušė priešas. J.Beuysą surado ir keistomis priemonėmis išgydė vietos totoriai. Po karo jis tapo menininku, prisijungė prie "Fluxus". Romane, aišku, kalbama ir apie Jurgį Mačiūną, ir apie "Fluxus" laikotarpį, ir apie vėlesnius Niujorko meno sferos metus.
Pirmoji H.Kännö knyga man pasirodė labai brandi, todėl perskaičiau ir po metų išėjusią antrąją – "Sapnų salą". Romane taip pat kalbama apie menininkus, bet kitokiu stiliumi. Nustebau, kad vos po metų autorius išleido tokią pat sodrią knygą – tiek kalbos, tiek informacijos požiūriu. Vėliau sužinojau, kad H.Kännö abu romanus rašė ilgai – apie dvidešimt metų.
– Kuo ypatingas antrasis šio rašytojo romanas "Sapnų sala"? Kas jums paliko įspūdį verčiant?
– "Sapnų sala" – dailininko istorija, o jos ypatumu laikyčiau pasakojimą, susiejantį virtinę įvairių sričių menininkų, gyvenusių ir praėjusiame amžiuje, bet turinčių kai ką bendra. Pagrindinis personažas Verneris – prieštaringa asmenybė, ir jo paveikslą H.Kännö piešia su lengva ironija, supratingai atskleisdamas visas suktybes, ydas, egoizmą, melą, apsimetinėjimą. Verneris blaškosi tarp įvairiausių idėjų, idealų, filosofijų, dvasinių judėjimų ir moterų, ieškodamas panašios į tą, kurią įsimylėjo paauglystėje. Versdama supratau, kad vienaip šitą knygą skaitys literatūros profesionalas, kitaip – jos mylėtojas.
Heikki Kännö, "Sapnų sala". Romanas. Rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2020
– "Sapnų sala" yra daugiasluoksnė menininko istorija, aprėpianti labai daug temų. Kas buvo sudėtingiausia verčiant šį kūrinį?
– Sudėtingumų buvo daug. Taip jau yra, kad dėl kokios nors knygoje vieną kartą paminėtos realijos atitikmens vertėjas sugaišta ne valandą, o visą dieną. H.Kännö romane tų realijų tikrai buvo daug: nuo afrikietiškų instrumentų, šiaurietiškų akmens rūšių iki keistų savigydos priemonių.
– Romane garsaus Stokholmo menininko biografija virsta jo giminės saga. Kaip manote, kiek šiuolaikinė suomių literatūra remiasi sagų tradicija?
– Romaną kaip sagą pristato suomių leidykla. Jei saga laikoma pasaka ar herojų nuotykių aprašymas, tai "Sapnų salai" toks pavadinimas tinka. Knygoje realūs faktai supinti su fikcija. Sagomis leidėjai šiandien vadina įvairius pasakojimus, apimančius ilgą laikotarpį, taip pat ir giminės istorijas.
– Kas, jūsų manymu, svarbu renkantis vertėjo darbą?
– Jei nekalbėsime apie gerą savos ir svetimos kalbos mokėjimą, svarbu būti kruopščiam ir smalsiam. Taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, nors rinkdamasi profesiją svajojau ne apie suomių kalbą. Tuomet ir apie Suomijos literatūrą beveik nieko nežinojau. O iššūkių būna visokių – nelygu knyga.
– Išvertėte nemažai suomių rašytojų kūrinių. Kokios išverstos knygos jums labiausiai įsiminė?
– Dabar sakyčiau, kad Jussi Valtoneno romanas "Jie nežino, ką daro". Už jį autorius buvo apdovanotas reikšmingiausia Suomijoje literatūros premija "Finlandia" ir komisijos pirmininkė, sveikindama laureatą, taikliai pasakė, kad tai "sąmonę sprogdinantis kūrinys". Knygoje kalbama apie daugybę pasaulio problemų: ekoterorizmą, klimato kaitą, farmacijos, naujųjų technologijų pramonę ir kt. Buvo nelengva jį versti vien dėl didelio informacijos bagažo. Bet romane ta informacija supinta su šeimos istorija labai organiškai, skaitytojas neužverčiamas sausais faktais ir galiausiai pamato labai realistišką šiandienos pasaulio vaizdą. Romano pavadinimas šiek tiek apgaulingas – galima pamanyti, kad autorius koks nors pamokslautojas, nors jis – ilgus metus JAV dirbęs neuropsichologas.
– Jūsų pirmoji išversta knyga buvo "Sinuhė egiptietis" – garsiausias suomių rašytojo Mikos Waltario romanas. Vėliau išvertėte daugiau šio rašytojo kūrinių. Kokia M.Waltario knyga jums artimiausia?
– "Sinuhė egiptietis". Tikriausiai todėl, kad tai buvo pirmas vertimas.
– Už vertimus pelnėte ne vieną apdovanojimą. 2006 m. buvote apdovanota Lietuvos PEN centro premija "Metų vertėjo krėslas" už M.Waltario romano "Mikaelis klajūnas" vertimą. Ką jums kaip vertėjai reiškia apdovanojimai?
– Apdovanojimai turbūt visiems malonūs. Man jie reiškia įvertinimą. Vis dėlto daug puikių vertėjų nėra gavę premijų, o skaitytojai skaito jų verstas knygas, mato ir kalbos grožį, ir taiklumą, ir žino gal net geriau nei apdovanotuosius. Turbūt tai svarbiausia.
– Jūsų vertimų sąraše – ir pjesės teatrams. Kuo išsiskiria vertimai spektakliams?
– Pjesėje kai kurie dalykai akcentuojami išraiškingiau nei romane. Bet ir romane, ir pjesės dialoguose, manau, svarbiausia teisingai išversti mintį ir akcentuoti tai, ką nori akcentuoti autorius.
– Esate išvertusi ir knygų vaikams. Ar versti knygas, skirtas vaikams, paprasčiau nei suaugusiesiems?
– Išverčiau keletą knygų paaugliams. Jose kalbama apie valgymo sutrikimus, hiperaktyvumą, patyčias. Suomijoje suaugusieji su vaikais apie problemas kalba panašiai kaip su suaugusiaisiais, nutyli tik tai, ko jie dar gali nesuprasti. Panašiai suomių rašytojai rašo knygas paaugliams – beveik kaip suaugusiesiems.
– Koks yra vertėjų ir rašytojų santykis? Ar verčiant knygą tenka bendrauti su jos autoriumi?
– Taip, tenka. Autoriaus paaiškinimai padeda patikslinti mintį. Jis geriausiai žino, kas turi būti pasakyta vienu ar kitu sakiniu. Į vertėjų laiškus suomių autoriai paprastai atsiliepia noriai. Stengiuosi klausinėti kuo mažiau, pati ieškoti atsakymų, nes žinau, kad autoriui klausimus siunčia ir kitų kalbų vertėjai. Dažniausiai klausiu slengo žodžių vertimų, kartais specifinių terminų, prašau paaiškinti kokį keistą palyginimą. Per tuos klausinėjimus pasitaiko ir linksmų dalykų. Kartą su autoriumi išsiaiškinome visus klausimus, liko tik vienas iš tos knygos vietos, kurioje kalbama apie veikėjos elgesio pasikeitimą po gyvenimo permainos. Autorius buvo parašęs, kad minėta veikėja "ėmė nešioti dramatiškus batus". Buvo neaišku, kokie tie batai – gal raudoni aukštakulniai, gal kerzai, – šiaip ar taip, "dramatiškų" batų palikti tekste negalėjau, nes ir redaktorė greičiausiai būtų prašiusi patikslinti mintį. Paklausiau autoriaus, ką reiškia "dramatiški batai". Jis man atrašė: "Geras klausimas. Aš nežinau."
– Kokią literatūrą renkatės laisvu nuo vertimų laiku?
– Stengiuosi daugiau skaityti šiuolaikinių lietuvių autorių, bet nespėju sekti vis įvairėjančios lietuvių literatūros, o dabartinė jos kaita labai įdomi.
– Esate kaunietė. 2013 m. jums įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis. Kuo jus žavi laikinoji sostinė?
– Turbūt tuo, kad čia vis daugiau galimybių atrasti tai, kas negerais laikais buvo užmiršta ar tyčia užmaršinta. Kaunas šiandien keičiasi taip pat energingai, kaip tarpukariu. Ko gero, jis ir žaviausias tuo, kad gyvas, kad nemiega.
