-
Iš vienos teismo salės į kitą: nuteistas dėl prekybos poveikiu A. Surblys kaltinamas kyšininkavimu
Buvęs advokatas A. Surblys ir jo buvęs ginamasis Virgilijus Valius kaltinami prokuroro papirkimu, o buvęs prokuroras Aidas Giniotis – kyšininkavimu.
Kaip trečiadienį pranešė teismas, prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, kaltinamieji pareiškė savo kaltės nepripažįstantys.
Anot valstybinį kaltinimą palaikančios prokurorės, buvusiam Klaipėdos apygardos prokurorui A. Giniočiui buvo pavestas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų.
Galimai už 5,5 tūkst. eurų kyšį buvusiam advokatui A. Surbliui jis atskleidė tarnybos paslaptį sudarančią informaciją bei priėmė įtariamajam V. Valiui palankius sprendimus, taip siekdamas padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras neteisėtai veikė įtariamojo V. Valiaus naudai.
Kaltinamieji sutiko duoti parodymus teismui ir atsakyti į teismo bei gynybos klausimus dar prieš prasidedant liudytojų apklausoms.
Visą dieną posėdžiavusiam teismui savo paaiškinimus spėjo išdėstyti visi trys kaltinamieji. Pasak teismo, jie kategoriškai neigė inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą ir teigė jokių nusikaltimų nepadarę.
Kitas posėdis planuojamas balandžio 11 dieną, į jį bus kviečiami pirmieji liudytojai.
Buvęs advokatas A. Surblys antradienį jau sulaukė Panevėžio apygardos teismo verdikto kitoje byloje. Teismas jį pripažino kaltu dėl prekybos poveikiu ir skyrė dvejų metų trejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vyras nuteistas už tai, kad pasinaudodamas pažintimi ar kita tikėtina įtaka keliems Klaipėdos apygardos teismo teisėjams, Vilniuje tuo metu dirbusiam, dabar jau buvusiam advokatui Drąsučiui Zagreckui pažadėjo paveikti tris teisėjus, kad jie, nagrinėdami baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, priimtų asmeniui palankų sprendimą.
Generalinio prokuroro sprendimu A. Giniotis buvo atleistas iš prokuroro pareigų 2019 metų rugsėjį, gavus Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriuje atlikto tarnybinio patikrinimo išvadas bei teikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.
Eksprokuroras bylinėjosi dėl atleidimo iš tarnybos, bet pernai liepą teismas jo skundą atmetė.
Itin didelės apimties ikiteisminis tyrimas dėl galimos plataus masto korupcijos teisinėje sistemoje buvo pradėtas 2019 metų vasarį.
Šiuo metu jame yra 27 įtariamieji, tiriama daugiau nei 120 nusikalstamų veikų.
Per dvejus metus nuo šio ikiteisminio tyrimo buvo atskirta ir teisminiam nagrinėjimui perduota 13 baudžiamųjų bylų.
-
Kaune – komedijos „Volponė“ premjera: kandžiai pašieps žmonių ydas
Vaidina: Dainius Jankauskas, Laimutis Sėdžius, Albinas Kėleris, Toma Razmislavičiūtė-Juodė, Andrius Povilauskas, Vytautas Kupšys, Emilis Pavilionis, Giedrius Arlauskas, Gintautas Žiogas, Ieva Brikė.
Volponė – tai Venecijos pirklys, kurio vardas, išvertus iš italų kalbos, reiškia „gudri lapė“. Jis apsimeta gulįs mirties patale, kad apmulkintų jo palikimo besigviešiančius sėbrus. Gudrusis Volponės tarnas paskleidžia gandą, kad išsekusį šeimininką gali pagydyti tik jaunos gražuolės lova. Godus, bet naivus Korvino sutinka „paskolinti“ savo jauną žmoną, gavęs patikinimą, kad mainais už tai taps vieninteliu turto paveldėtoju...
80 metų jubiliejų minintis J. Miltinio dramos teatras gręžiasi į teatro istoriją, kad nauju žvilgsniu pažvelgtų į legendinius teatro pastatymus. Vienas tokių – 1941 m. jauno režisieriaus J. Miltinio interpretuota Shakespreare‘o amžininko Beno Jonson'o klasikinė komedija „Volponė“. „Volponė“ yra garsiausia Jonson'o pjesė, kandžiai pašiepianti tokias žmonių ydas kaip godumas, savanaudiškumas ir vergavimas aistroms. Pjesės populiarumą lemia komiškos situacijos ir veikėjai, kuriuose aiškiai atpažįstamos italų improvizacinės komedijos, commedia dell‘arte, kaukės. Įdomu, kad anuomet spektaklyje vaidino pats J. Miltinis.
Pjesę naujam gyvenimui J. Miltinio dramos teatre prikėlė režisierius A. Giniotis – didžiausias Lietuvoje commedia dell‘arte žinovas ir komiškųjų žanrų meistras. Galbūt pasirodys, kad žmonių ydos ir silpnybės, nepaisant technologinio ir kitokio progreso, išlieka tokios pačios?
Bilietus įsigyti galite ČIA.
-
Režisierius A. Giniotis – atvirai apie muziką, kūrybą ir sapnus
– Jūsų pavardė neatsiejama nuo teatro, tačiau tikrai ne vienas jus pažįsta ir dėl muzikinės veiklos. Kuo teatro auditorija skiriasi nuo muzikinės?
– Aš jų per daug neskiriu. Mano teatro ir muzikinės veiklos yra šalia, tad ir publika ta pati. Galbūt čia mano problema, jog labai neskirstau, kada groju, o kada vaidinu.
– Esate vadinamas bardu – dainuojamosios poezijos atlikėju. O kas įkvepia naujiems autorinių dainų tekstams?
– Reikėtų pradėti nuo to, kas pirmiau gimsta – tekstas ar muzika. Čia ir slypi atsakymas. Dažnai būna, jog pirmiau suskamba melodija, vėliau – tekstas, o būna ir atvirkščiai. Kadangi šiaip eilėraščių ar eilių nelabai rašau, mano visi užrašymai būna panašūs į dainas – mėgstu aiškią formą, tiek muzikine, tiek eilėdaros ar rimo prasme.
– Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?
– Nuo vaikystės esu „bitlomanas“. O visa kita labai keičiasi – nuo laiko, nuo nuotaikos. Žinoma, kuo toliau, tuo rečiau, bet vis išgirstu kažką, kas nustebina ir štai – nauja grupė ar atlikėjas, kurį šiek tiek pamilsti. Bet pagrindinė ir vienintelė mano meilė yra „Bitlai“.
Aidas Giniotis. / Teatro nuotr.
– Muzikaliąją savo pusę atskleisite teatro scenoje gimtajame mieste – Šiauliuose, vėliau – sostinėje. Gyvais roko muzikos garsais įsikūnysite į „Edį Agregatą“ ir žiūrovams dainuosite savo kūrybos dainas. Kas buvo šios idėjos postūmis?
Jeigu pabaigus mokyklą ir pradėjus studijuoti man kas būtų pasakęs, kad įgysiu kokių nors vardų, aš būčiau iš laimės numiręs ir nieko negavęs.
– Na, aš... Prasidėjo viskas prieš daug metų: 1986 ar 1987-aisiais gimė pirmoji daina, o paskutinė – prieš dvejus ar trejus metus, kai paleidome spektaklio premjerą. Tai labai ilgas laikotarpis, per kurį aš paprastai tų dainų nelabai dainuodavau. Jos man atrodė truputį per chuliganiškos, nevaldomos ir į paprastų dainų kontekstą sunkiai įsipaišančios. Tai buvo atskiras stalčiukas savotiškų dainų, kurių ilgai nedrįsau rodyti. Nors visos dainos – mano kūrybos, bet padedant grupei, su kuria muzikuojame bei vaidiname, atsirado ir tam tikros interpretacijos. Malonu dirbti, kai tavo paties muzika ir tekstai turi gražią kaitą ir virsmą.
– Neatskiriamas gero aktoriaus bruožas jums – muzikalumas. Išugdėte ir savo patirtį perteikėte ne vienam aktoriui, kuriam muzika labai svarbi ir už Keistuolių teatro ribų. Ar kūrybinis procesas su muzikuojančiais aktoriais kitoks negu su tais, kuriems muzika nėra toks didelis prioritetas? Kodėl svarbu formuoti tokį aktorių, kuriam muzika būtų neatsiejama vaidybos dalis?
– Bet kuris aktorius turi būti muzikalus, nes muzikinės dinamikos pojūtis yra beveik toks pat kaip ir sceninės klausos pojūtis. Muzikinė ir sceninė klausos – kažkuo panašios, tik muzikinę klausą mes visi suvokiame bei žinome, kas tai yra. Tačiau yra ir tokia sceninė klausa, kurią turėtų turėti bet kuris aktorius. Jis be sceninės klausos tarsi dainininkas be muzikinės. Tai nereiškia, kad aktorius turi būti profesionalus muzikantas ar dainininkas, bet šį pojūtį jis privalo turėti. Pavyzdžiui, mano mokiniai – labai muzikalūs, nes jau vaidybos stojamuosiuose į tai atsižvelgiu. Iš kitos pusės, jiems besimokant, aš visokeriopai skatinu būtent jų muzikalumo saviraišką, kad ir kur bebūtų, kad ir kaip ji pasireikštų. Aš paprasčiausiai mėgstu tuos žmones, kurie be teatro dar ir muzikuoja. Mano suvokimu, tai yra labai arti esančios sritys.
Aidas Giniotis. / Teatro nuotr.
– Turite jums pati artimiausią instrumentą? Gal jis turi kokią reikšmingą istoriją?
– Mano mylimiausi instrumentai yra tie, kuriais negroju – tai smuikas ir violončelė. Man patinka žmonės, grojantys smuikais, o ypač – moterys. Dar patinka švelnūs pučiamieji, tokie kaip valtorna, fagotas, fliugelhornas ir panašiai. Boso gitara mano širdžiai mielas instrumentas, bet violončelė ar kontrabosas būtų dar mielesni. Vieno ir vienintelio instrumento negalėčiau išskirti.
– O gal pasitelkiate ne tik instrumentų, bet kartais – sapnų galią? Ar jie turi įtakos jūsų kūrybai?
– Dažnai sapnų neatmenam, o kartais būna, kad būtent sapnas tampa tavo minčių, svajonių ir fantazijų kvintesencija. Tai – žavingas procesas. Staiga sapno metu gauni informaciją, kurią esi užkodavęs, ji atsirakina. Taip būna... Taip tikrai būna. Gauni atsakymus į klausimus, kurie kamuoja. Kūrybiškus, būtent kūrybiškus klausimus. Įvyksta net pasiūlymų ar pasufleravimų vyksmas. Iš esmės žodis tikėti nelabai tinka. Taip būna. Aš tai žinau. Žino kiekvienas, kuriam taip irgi buvo...
– Kaip manote, jaunimas domisi dainuojamąja poezija? Ar galime tikėtis šio muzikos stiliaus renesanso Lietuvoje?
– Tas renesansas ėmė vykti jau prieš kokius penkiolika metų. Tačiau savęs aš negalėčiau vertinti kaip visiško bardo ar dainuojamosios poezijos autoriaus. Paprastai dainuojamoji poezija – tai poezija, paversta muzika. Tai, ką kažkada darė Vytautas Kernagis, yra labai geros eilės, išreikštos per tam tikrą intonaciją ir muzikinį skambesį, harmoniją, nebandant spekuliuoti įvairiomis melodijomis ar ypatingu melodiškumu. Nemanau, jog šia prasme esu dainuojamosios poezijos atlikėjas. Atlieku kai kurias dainas pagal poetų žodžius, tačiau paprastai tai būdavo tada, kai nedrįsau dainuoti savųjų tekstų. Dabar, kai dainuoju daugiau savo kūrybos dainas, jos rašomos ne visai dainuojamosios poezijos principu. O kalbant apie žodį „bardas“ – žmogus su gitara yra žmogus su gitara ir nereikėtų kiekvieno tokio žmogaus vadinti bardu. Man tai yra labai painūs pasakymai ir nė vienam jų neprileidžiu rimto skambesio. Paskutiniu metu dažniausiai groju su kokia nors grupe, o tai jau yra masė stilių bei žanrų, o dainuojamoji poezija, mano suvokimu, yra labai subjektyvi stiliaus ir žanro apibūdinimui.
Aidas Giniotis. / L. Vansevičienės nuotr.
– Jūsų kūrybiniai pasiekimai – įspūdingi: tiek metų kaupta patirtis, gausi apdovanojimų kraitė, įgytas profesoriaus vardas. Dar liko neįgyvendintų troškimų ir pasiekimų?
Kurti tik tam, kad gautum apdovanojimą, yra tas pats, kas dirbti nemylimą darbą tik tam, jog uždirbtum pinigų.
– Nežinau... (juokiasi). Prieš 20–25 metus negalvojau, jog būsiu profesorius. Jeigu pabaigus mokyklą ir pradėjus studijuoti man kas būtų pasakęs, kad įgysiu kokių nors vardų, aš būčiau iš laimės numiręs ir nieko negavęs. Tačiau gyvenime negalvoji apie tai, o darai tai, kas atrodo reikalinga, įdomu ir ko nori širdelė. Vėliau ateina vardai, apdovanojimai; kai kurie galbūt ir neateina. Pavyzdžiui, už spektaklį „Lietaus žemė“, kuris, mano suvokimu, yra vienas geriausių mano viso gyvenimo kūrinių, negavau įspūdingų apdovanojimų. Gauti apdovanojimą – labai gerai, tačiau kurti tik tam, kad gautum apdovanojimą, yra tas pats, kas dirbti nemylimą darbą tik tam, jog uždirbtum pinigų.
– Keistuoliai vėl grįžta. Ar į atsinaujinusią Keistuolių teatro erdvę grįšite kitoks? Koks Aidas bus nuo šiol?
– Sunku pasakyti... Jis juk vis tiek Aidas. To nepakeisi. Visgi tai, kad teatras ir darbo sąlygos jame bus visiškai kitos, be abejonės, paveiks. Teigiamai ar neigiamai, nuspėti neįmanoma, tačiau jau dabar grįžti į teatrą – palaimingas jausmas. Vizualus virsmas taip pat džiugina, o sugrįžę žmonės neleidžia niekuo sudvejoti ir išlaiko mane didžiu optimistu.
Laukti susitikimo su pašnekovu ir visa teatro kūrybine komanda liko visai nedaug – jau netrukus renginyje „Keistas festivalis. Atidaryk mane“ suaugusiesiems skirtoje programoje išgirsite ne tik savo kūrybą dovanojantį „Edį Agregatą“, tačiau jus džiugins „3+3“ bei „Skamba keistai“ koncertai. O kur dar visas šūsnis pasiūlymų mažiesiems! Bilietus galite įsigyti čia.
