Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė įregistravo parlamentinių Aplinkos apsaugos ir Teisės ir teisėtvarkos komitetų inicijuotą, Aplinkos ministerijos parengtą Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimo projektą.

Kodekso pataisas Seimui teikia ir parlamentaras Algirdas Stončaitis. Jis siūlo įspėjimą skirti, kai automobilių išmetamų teršalų kiekis viršija nustatytus dydžius ir taip pat, jei neveikia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema. Įspėjimas numatytas tik tais atvejais, kai administracinis nusižengimas padaromas pirmą kartą.

Anot A. Stončaičio, tokiu būdu būtų sudaromos sąlygos taikyti švelniausią prevencinio pobūdžio administracinę nuobaudą, išaiškinti vairuotojui jo veiką, įpareigoti jį nutraukti šiuos veiksmus bei įspėti, kad ateityje bus taikoma griežtesnė administracinė nuobauda, t. y. bauda.

Tuo tarpu A. Gedvilienė siūlo skirti įspėjimą, o ne baudą, tik jei automobilio teršalų kiekis viršija nustatytus ribinius dydžius. Jei transporto priemonė yra su neveikiančia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema galimybė skirti įspėjimą  nenumatyta. Už tokį pažeidimą Seimui siūloma palikti šiuo metu numatytą sankciją – baudą asmenims nuo 100 iki 300 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 500 eurų.

Parlamentarės teigimu, imtis kodekso pataisų paskatino vairuotojų nepasitenkinimas, kad šiuo metu taikomos per griežtos poveikio priemonės už išmetamų į aplinką teršalų kiekio normų viršijimą, nes yra skiriama bauda ir panaikinamas transporto priemonės privalomosios techninės apžiūros dokumento galiojimas.

„Gyventojai susirūpinę, kad gali būti situacijų, kai vairuotojas nežino darantis pažeidimą, nes jo automobilis neišmeta matomų dūmų, o automobilio elektronika nerodo jokio gedimo“, – sako A. Gedvilienė.

Šiuo metu Administracinių nusižengimų kodekse numatyta, kad transporto priemonių, kurių į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekis viršija nustatytus ribinius dydžius, arba transporto priemonių su neveikiančia gamintojo numatyta išmetamųjų dujų neutralizavimo sistema eksploatavimas užtraukia baudą asmenims nuo 100 iki 300 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 500 eurų. Pakartotinai padarytas administracinis nusižengimas – nuo 600 iki 900 eurų.  Įspėjimas už šias veiklas nenumatytas.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) atstovė sako, kad jau laikas nustatyti laiką, per kurį gyventojai spėtų apsispręsti, ar atstatys senas sodybas šiose teritorijose. Aplinkos ministerija siūlo kitą variantą – leisti atstatyti tik buvusių sodybų savininkų palikuonims.

„Manau, kad reikėtų nustatyti protingą terminą – penkerių metų ar kiek, 2030-ieji ateina. Ir nustatyti datą ir kažkada pabaigti. Septynerių metų užtektų – žmonės projektus galėtų pasidaryti ir vėliau tęstų sodybų atstatymą. Niekas neuždraustų. Bet turime kažkada pabaigti“, – ketvirtadienį Seimo Aplinkos apsaugos komiteto diskusijoje pareiškė VSTT vyriausioji patarėja Rūta Baškytė. 

Pasak jos, nė viename Lietuvos regione nebandoma sodybų atstatyti senose jų buvimo vietose – tai daryti bandoma tik saugomose teritorijose.

Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė konservatorė Aistė Gedvilienė nemano, kad sodybų atkūrimas ant senų pamatų yra teisingas būdas, o protingo termino nustatymas duotų žmonėms aiškumo, kad atkūrimo procesas turi turėti pabaigą.

„Atkuria žmonės ne tie, kurie ten gyveno“, – pridūrė parlamentarė. 

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius siūlo apsvarstyti galimybę sekti sodybų atstatymo miškuose pavyzdžiu.

Miškuose sodybos leidžiamos atkurti tik tiesioginiams, pirmos–trečios kartos paveldėtojams.

 

„Miškuose sodybos leidžiamos atkurti tik tiesioginiams, pirmos–trečios kartos paveldėtojams. Tada atkūrimo teisė susiejama su tikraisiais buvusiais savininkais ir tas teisingumas mažiau pažeidžiamas. Ir tai automatiškai lemia, kad tas procesas bus kažkada baigtinis“, – kalbėjo ministerijos atstovas.

„Miškuose niekas ir nebeatstato, nes nebėra tų paveldėtojų“, – pastebėjo A. Gedvilienė.  

A. Klimavičius informavo, kad šiemet jau priimta 11 sprendimų dėl sodybų atkūrimo, pernai – 10, o per pastaruosius 12 metų – 161.

Specialiųjų tyrimų tarnybos Korupcijos prevencijos valdybos viršininkė Svetlana Krasilnikova sako, kad jeigu būtų palikta galimybė ir toliau leisti atstatyti buvusias sodybas draustiniuose ir valstybiniuose parkuose, svarbiausia preciziškai surašyti taisykles.

„Be jokių dviprasmybių ir galimybių taikyti skirtingas nuostatas“, – komiteto diskusijoje teigė ji. 

S. Krasilnikova taip pat įspėjo vengti situacijos, kai nustačius terminą bus bandoma atlaisvinti sprendimų dėl sodybų atstatymo priėmimą: „ Žmonės yra kūrybingi, adaptuojasi prie pokyčių. Kai visuomenė išgirs termino pabaigą, tai gali netiesiogiai paskatinti ieškoti būdų nesąžiningai pasielgti“.

A. Gedvilienė pasigedo informacijos, kokia veikla vyksta atstatytose sodybose.

R. Baškytės teigimu, dažniausiai sodybos atstatomos asmeniams poreikiams, kai kur jose žmonės nuolat gyvena, dalyje įkurtos kaimo turizmo sodybos.

2012 metų rudenį Seimas leido buvusių sodybų savininkams bei jų pirmos, antros ar trečios eilės įpėdiniams atstatyti statinius miškuose įrodžius, kad jie ten iš tiesų buvo – yra išlikę buvę statiniai ar sodų liekanos, archyviniai dokumentai arba sodybos buvimo faktą pripažįsta teismas. 

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovė Aistė Gedvilienė mano, kad kelis kartus išaugus už parduotus bilietus surenkamoms lėšoms galėtų būti įkurta konsultacinė taryba.

„Kad tiesiog žvejai mėgėjai kažkokiame formate galėtų teikti siūlymus, kur jie mato prioritetą, pavyzdžiui, tam tikrų metų lėšų paskirstymui“, – komiteto posėdyje trečiadienį kalbėjo A. Gedvilienė.

Aplinkos viceministras Kęstutis Šetkus sutiko, kad atsiras papildomų iššūkių, todėl toks formatas būtų reikalingas.

„Kasdieninei operacinei veiklai, lėšų paskirstymui, pasikonsultavimui mes būtume už kažkokį formatą“, – kalbėjo K. Šetkus. 

Seimo narys Linas Jonauskas teigė, kad šiuo metu veikia įstatyme įtvirtinta Mėgėjų žvejybos taryba, tačiau jos veikloje netrūksta problemų, nėra vadovų kaitos, todėl reikėtų ją atnaujinti.

„Jeigu ji atliktų tą tikrąjį patariamą darbą ir pasakytų, ką žvejai mėgėjai mato, kokia yra vizija ir perspektyvos, visiems būtų paprasčiau, aiškiau ir skaidriau“, – kalbėjo Seimo narys. 

Tuo metu Aplinkos ministerijos patarėjas Vilmantas Graičiūnas įsitikinęs, jog naujos žvejų struktūros kurti nereikia, galima sutvarkyti dabartinę: „Yra Mėgėjų žvejybos taryba ir tikrai galima ją sutvarkyti įvedus ten kadencijas, jeigu dabartinė taryba nebetinka“.

A. Gedvilienės teigimu, Mėgėjų žvejų taryba sulaukia daug kritikos: „Amžinas galėjimas būti taryboje, ne per daug kažką daryti – turėtų būti kažkoks skirtingas požiūris. (...) Yra galimybė judėti dvejomis kryptimis – ir susitvarkyti įstatymą, ir turėti patariamą naują formatą“.

Žvejys ir visuomenininkas Evaldas Bubulis sako, jog žvejybos mėgėjai norėtų dalyvauti kontroliuojant lėšų paskirstymą ir projektų įgyvendinimą.

Mes norime prižiūrėti, kas už tuos pinigus yra daroma, nes projektai dažnu atveju yra daromi labai atmestinai žmonių, kurie yra visiškai nesusiję su žvejyba.

 

„Mes norime prižiūrėti, kas už tuos pinigus yra daroma, nes projektai dažnu atveju yra daromi labai atmestinai žmonių, kurie yra visiškai nesusiję su žvejyba. (...) Žmonių, visuomenės įsijungimas į tokios projektus yra svarbus. Finansų mes gal jums ir nepadėsime tvarkyti, bet jeigu yra surenkami 4 mln. eurų už kažkokius bilietus ir yra pakeliama jų kaina, tai būtų tikrai gražu, kad tie pinigai būtų skiriami žuvivaisos švietimui“, – komiteto posėdyje kalbėjo E. Bubulis.

Žvejys mėgėjas, asociacijos „Lašišos dienoraštis“ vadovas Kęstutis Klimavičius pageidavo, jog Mėgėjų žvejybos įstatyme būtina numatyti galimybę gauti paramą nevyriausybinėms organizacijoms.

„Šiai dienai nėra jokių galimybių. Kiek mes prašėme padėti viešinti klausimus, mes šansų pinigų gauti neturime. (...) Mes esame finansiškai visiškai atstumiami nuo valstybės“, – teigė K. Klimavičius.

Jis taip pat nepritarė siūlymui, jog už vienos paros leidimą lašišų ir šlakių limituotai žvejybai tektų sumokėti 15 eurų, o jei žuvys paleidžiamos – 5 eurus.

„Rudenį mes žuvies ar taip, ar taip neimame, bet kankintume ją prieš nerštą tik už 5 eurus. (...) Jeigu visi sumokėtų po 15 eurų, mes turėtume 150 eurų, o ne 25, kuriuos galėtume skirti žuvų sąlygoms pagerinti“, – sakė K. Klimavičius. 

Pasak Aplinkos ministerijos patarėjo V. Graičiūno, vienintelis būdas finansuoti žvejų organizacijas – šiuo metu veikiantis projektinis finansavimas.

„Organizacijos norėtų, kad jiems būtų skiriami pinigai tiesiogiai. Kokiu būdu, kaip atrinkti tas organizacijas, kurioms būtų skiriami pinigai tiesiogiai?“, – kalbėjo jis.

Rugsėjo pabaigoje po pateikimo Seime priimtomis Mėgėjų žvejybos įstatymo pataisomis siūloma leidimų žvejoti dvi paras kainą didinti nuo 1,4 iki 3 eurų, mėnesį – nuo 5 iki 15 eurų, o vienerius metus – nuo 14 iki 50 eurų.

A. Gedvilienės duomenimis, Lietuvoje yra apie 300 tūkst. žvejų mėgėjų. Jiems parduodant žvejo bilietus surenkama 1,4–1,6 mln. eurų. Aplinkos ministerijos atstovo Povilo Paukštės teigimu, po pakeitimų surenkamų lėšų suma galėtų siekti daugiau nei 4 mln. eurų.

A. Gedvilienė anksčiau teigė, jog padidinus įkainius, kurie nebuvo keisti 11 metų, planuojama surinkti daugiau lėšų ir investuoti į vandens telkinius, įžuvinimą, žuvies išteklių atkūrimą.  

Leidimų žvejoti dvi paras kainą siūloma didinti nuo 1,4 iki 3 eurų, mėnesį – nuo 5 iki 15 eurų, o vienerius metus – nuo 14 iki 50 eurų.

Seimas ketvirtadienį po pateikimo priėmė svarstyti tai numatančias Mėgėjų žvejybos įstatymo pataisas: už balsavo 65, prieš buvo 18, o  susilaikė 35 parlamentarai.

Pataisas pateikė trys Aplinkos apsaugos komiteto nariai: pirmininkė konservatorė Aistė Gedvilienė, aplinkos ministras liberalas Simonas Gentvilas ir socialdemokratas Linas Jonauskas.

A. Gedvilienė teigė, kad iniciatyva brangti žvejybą atėjo iš žvejų.

„Projektas atėjo iš pačių žvejų siunčiamų signalų, kad valstybės turtą, tai yra žuvų išteklius tikrai labai pigiai arba pernelyg pigiai išdaliname“, – pristatydama pataisas teigė parlamentarė.

Projektas atėjo iš pačių žvejų siunčiamų signalų, kad valstybės turtą, tai yra žuvų išteklius tikrai labai pigiai arba pernelyg pigiai išdaliname.

 

„Kita vertus, nors skamba tris kartus ar du kartus, bet kainos vis tiek lieka gana simbolinės. (...) Jeigu žmonės tikrai turi hobį ir eina žvejoti kelis kartus per savaitę ar mėnesį, 50 eurų tikrai nėra ta suma, kuri galėtų išgąsdinti, juo labiau kad investuojama į savo meškerę, aprangą ir kitą atributiką, tikrai didžiuliai pinigai. Tai jau leidimą nusipirkti ir su valstybe pasidalinti ateities investicijomis, man atrodo, neturėtų būti labai didelė problema sąmoningam žvejui “, – tvirtino A. Gedvilienė.

L. Jonauskas skaičiavo, kad pabrangintas žvejybos leidimas dienai kainuotų 13 centų.

„13 centų tikrai nėra per brangu už galimybę vieną dieną žvejoti ir dar ne tiktai žvejoti, bet jeigu moki žvejoti ir pasiimti sugautą žuvį, kiek tai leidžia žvejybos taisyklės“, – kalbėjo jis.  

A. Gedvilienės duomenimis, Lietuvoje yra apie 300 tūkst. žvejų mėgėjų. Jiems parduodant žvejo bilietus surenkama 1,4–1,6 mln. eurų.

Jei pataisos būtų priimtos, nemokamą žvejo bilietą būtų galima gauti iki 18 metų. Pasak A. Gedvilienės, taip norima patraukti daugiau jaunų žmonių į žvejybą. 

Šiuo metu žvejoti nemokamai be leidimų turi teisę asmenys iki 16 metų, pensininkai bei neįgalieji.

Pasak A. Gedvilienės, padidinus įkainius, kurie nebuvo keisti 11 metų, planuojama surinkti daugiau lėšų ir investuoti į vandens telkinius, įžuvinima, žuvies išteklių atkūrimą.  

Be to, siūloma dukart brangti ir mėgėjų leidimus žvejoti kai kuriuose privačiuose telkiniuose. Parai toks leidimas kainuotų 5 eurai, savaitei – 15 eurų, o mėnesiui – 30 eurų.

Už vienos paros leidimą lašišų ir šlakių limituotai žvejybai tektų sumokėti 15 eurų, jei žvejojama paleidžiant visas sugautas lašišas ir šlakius – 5 eurus.

Tuo metu Valstybinių miškų urėdija įspėja, kad nuo ligų saugant eglynus gali prireikti dar šiemet didinti kirtimų normą.

Komiteto vadovė Aistė Gedvilienė sako, jog komitetas prašo ministerijos nekeisti miškų kirtimo normos, kuri buvo nustatyta praėjusiems penkeriems metams. 2019-2023 metais ketinta nukirsti 3,62 mln. kietmetrių medienos ir iškirsti 11,85 tūkst. hektarų.

„Tokiu būdui atsižvelgiame į tai, kad vis dėlto vyko nacionalinis susitarimas, kad sutarėme, kad saugoti reikia daugiau, nors kai kurios politinės partijos nepasirašė ar atsisako kol kas pasirašyti šį susitarimą“, – trečiadienį komitete teigė A. Gedvilienė.   

Sutarėme, kad saugoti reikia daugiau, nors kai kurios politinės partijos nepasirašė ar atsisako kol kas pasirašyti šį susitarimą.

 

Ji pabrėžė, kad komiteto posėdyje išaiškėjo, jog dabartinė miškų kirtimo norma niekada nebuvo pasiekta.

A. Gedvilienė mano, kad ministerija atsižvelgs į komiteto prašymą ir Vyriausybei pateiks derinti naują nutarimo projektą, kuriame nebeliks didesnės kirtimų normos.

„Gal šioje vietoje ir turėtume pademonstruoti valią mažiau naudoti, mažiau ūkininkauti. (...) Nuolat kalbame, kad reikia kažkokio balanso, kad reikia stabdyti vartojimą, ieškoti kaip gamtai galima atiduoti daugiau (...) Juolab, kad nėra dideli praradimai, kita vertus tai būtų tik tam tikros pozicijos pademonstravimas“, – kalbėjo A. Gedvilienė.  

Nuolat kalbame, kad reikia kažkokio balanso, kad reikia stabdyti vartojimą, ieškoti kaip gamtai galima atiduoti daugiau.

 

Ministerijos parengtas Vyriausybės nutarimo projektas numato, kad 2024-2028 metais 12,166 tūkst. hektarų valstybinių miškų plotuose būtų galima iškirsti iki 3,65 mln. kietmetrių likvidinės medienos tūrio – 2 proc. daugiau nei dabar.

Ministerijos Miškų politikos grupės vadovas Nerijus Kupstaitis komitete nurodė, kad 2024-2028 metais siūloma iškirsti 316 ha (arba 2,7 proc.) daugiau miškų negu 2019-2013 metais ir iškirsti 30 tūkst. kietmetrių (arba 0,8 proc.) daugiau medienos. 

Pasak jo, norma didinama, nes šiemet Valstybinių miškų urėdija perėmė 34 tūkst. ha miškų, kurie anksčiau buvo įtraukti į vadinamąjį rezervą, grąžintinų savininkams teritorijų sąrašą.  

N. Kupstaitis mano, kad 2024-2028 metais daugiau negu ministerija siekia miškų nebūtų iškirsta.  

„Vyriausybės patvirtintos normos neviršysime, bet laba labai bus priartėta prie jos su faktiniais kirtimais“, – teigė N. Kupstaitis, pabrėžęs, kad atotrūkis tarp leistinos kirtimų normos ir faktinių kirtimų yra apie 6 proc.

Tuo metu Valstybinių miškų urėdijos  generalinis direktorius Valdas Kaubrė pareiškė, kad esant dideliam sanitarinių kirtimų poreikiui, jau šiemet gali prireikti didinti kirtimų normą.

„Jeigu gamtinės sąlygos, kokios yra dabar, – šilta ir palankios vabalams, tai gali būti net poreikis peržiūrėti ir Vyriausybės patvirtintą kirtimų normą, nes, jeigu norėsime sutvarkyti eglynus, kad neišplistų, nebūtų pakenkta dar daugiau, gali reikėti imtis (didesnių kirtimų – BNS). Šie metai yra labai įtempti, gali reikėti peržiūrėti“, – komitete tvirtino V. Kaubrė. 

Pasak jo, užpernai sanitariniai kirtimai sudarė apie 10-12 proc. visų kirtimų, šiemet – jau beveik 60 proc.: „Eglynai beveik visi kertami tik sanitariniais kirtimais“. 

Metinis medienos prieaugis Lietuvoje siekia 19,82 mln. kietmetrių per metus, o vidutiniai kirtimai siekia 10,90 mln. kietmetrių.

„Galėtų būti svarstomas toks politinis sprendimas nutraukti šitą sodybų atstatymo praktiką“, – trečiadienį Seimo Aplinkos apsaugos komitete teigė ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius.  

Nebeleisti atstatyti senų sodybų siūlo parlamentinio Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė konservatorė Aistė Gedvilienė. Ji paprašė Aplinkos ministerijos įvertinti problemą ir parengti tai numatančias įstatymų pataisas.

„Ar apskritai neturėtume diskutuoti apie tai, kad (sodybų – BNS) atkūrimas kažkada, kaip ir nuosavybės atstatymas, turėtų baigtis“, – pareiškė A. Gedvilienė. 

„Nebeliktų tų diskusijų, debatų ir aprašomų atvejų žiniasklaidoje, nes tikrai dažnai labai keistai skamba, kaip kažkur kažkada prieš 200 metų buvęs kaimas staiga atsirado vėl, atsirado liudininkų, anūkai, proanūkiai ir vėl atkūrinėjame kažkokias sodybas. Gal prasminga būtų (...) pabaigti šį procesą iš viso – toks būtų mano siūlymas“, – komitete kalbėjo ji.   

Nebeliktų tų diskusijų, debatų ir aprašomų atvejų žiniasklaidoje, nes tikrai dažnai labai keistai skamba, kaip kažkur kažkada prieš 200 metų buvęs kaimas staiga atsirado vėl, atsirado liudininkų, anūkai, proanūkiai.

 

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Lapinskienė tokiai pozicijai pritarė: „Būtų galima atsisakyti (sodybų atstatymo – BNS)“.

Tačiau ji pabrėžė, kad kelių valstybinių parkų planavimo schemose yra net atskirais sutartiniais ženklais pažymėtos buvusios sodybų vietos: „Techniniuose sprendimuose yra numatyta, kad tose vietose galima atkurti buvusias sodybas“.  

Be kita ko, R. Lapinskienė pabrėžė, kad yra išduota leidimų kai kurias sodybas atkurti, bet statybos neįvyksta, nes savininkai jų net neplanuoja, o leidimų atkurti prašo tik todėl, kad padidintų sklypo vertę.

R. Lapinskienės teigimu, sodybų atkūrimo procesai dabar vyksta „pakankamai sklandžiai“ – jos atkuriamos remiantis valstybinių archyvų patvirtintais žemėlapiais, kurie įrodo sodybos buvimo faktą.

„Tokių piktnaudžiavimo atvejų, kai kaimynas kaimyno paprašo ir tas paliudija teisme, dabar jau tikrai nėra“, – tvirtino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovė.

Ji, be to, atstovė pabrėžė, kad nuo 2020 metų atstatant sodybas jos nebeartinamos prie vandens telkinių – dabar leidžiama sodybą atstatyti tame pačiame sklype, bet ne toje pat vietoje – statiniai gali būti išdėstomi iki 2 ha žemės plote. 

Kompensacijų už tai, kad žmonės turėjo sodybas, bet negali atkurti, niekas nesiūlė ir nesvarstė ir dabar nesvarsto.

 

Anot jos, valstybiniuose parkuose atstatoma „po keletą sodybų kasmet“: „Nėra daug. Tai yra vienetiniai atvejai. Visuose parkuose gal koks 30 atvejų per metus. Ne daugiau“.

A. Klimavičius sako, kad sprendimą leisti žemės savininkams atstatyti sodybas lėmė noras ištaisyti neteisybę, kai sodybos sovietmečiu buvo nusavintos ar sunaikintos.

„Kai Seimas tvirtino šią procedūrą, buvo svarstoma taip, kad Lietuva patyrė sovietinės okupacijos laikotarpį, kaimai buvo išnaikinti, žmonės iškelti į kolūkines gyvenvietes, ištremti ar kitaip nukentėjo, ir tą neteisingumą sušvelninti nutarta leidžiant žmonėms atkurti buvusias sodybas. (...) Kompensacijų už tai, kad žmonės turėjo sodybas, bet negali atkurti, niekas nesiūlė ir nesvarstė ir dabar nesvarsto“, – kalbėjo ministerijos atstovas.   

2012 metų rudenį Seimas leido buvusių sodybų savininkams bei jų pirmos, antros ar trečios eilės įpėdiniams atstatyti statinius miškuose įrodžius, kad jie ten iš tiesų buvo – yra išlikę buvę statiniai ar sodų liekanos, archyviniai dokumentai arba sodybos buvimo faktą pripažįsta teismas. 

Anot jos, Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) turėtų bendradarbiauti su teisėsauga, kad nelegalus atliekų vežimas būtų užkardytas, o vežėjai – baudžiami griežčiau. 

„Reikėtų diskusijos dėl bendradarbiavimo su kitomis institucijomis – operatyvinėmis institucijomis, kurios padėtų AAD ir bendradarbiautų užkardant tam tikrus aplinkosauginius nusižengimus ir iš to norėčiau, kad išeitų diskusija apie galimybę keliauti į baudžiamąją atsakomybę tiems pažeidėjams, kurie parazitiškai veikia žinodami, kad valstybė nenubaus per finansus, nes jie nieko neturi, neregistruoja jokių namų, jokių pajamų, jokių mašinų. Jie kartoja ir kartoja tam tikras veiklas“, – ketvirtadienį komiteto posėdyje sakė A. Gedvilienė.

Jos teigimu, prireiks laiko priimti sprendimus: „Sprendimus priimsime vėliau. Neužteks vieno komiteto posėdžio, reikia ilgesnės darbotvarkės sesijos“.

Seimas nelegalių atliekų vežėjų kontrolės klausimo ėmėsi po to, kai naujienų portalas 15min.lt šią savaitę paskelbė tyrimą dėl nelegalaus atliekų verslo – jis atskleidė nelegalius sąvartynus Vilniaus rajone, Marijampolio miške bei sostinės Kazbėjų gatvėje.

AAD vadovas Giedrius Kadziauskas sako, kad filmas tik patvirtino anksčiau žinomą problemą, kad aplinkosaugininkai negali pažaboti nuolatinių pažeidėjų.

„Tai, ką parodė šis filmas ir ką mes iš tiesų žinojome – kad mokame pamatyti taškines problemas, tačiau nesugebame susitvarkyti su sisteminiais pažeidėjais, kai nelegalus atliekų vežimas yra komercinė veikla“, – posėdyje kalbėjo departamento vadovas.

G. Kadziausko manymu, dabartinių priemonių neužtenka atgrasyti nelegalių atliekų vežėjų nuo šios veiklos.

„Akivaizdu, kad viena viena iš priemonių, kurios trūksta, tai kažkokios atsakomybės, kuri sisteminius pažeidėjus priverstų šios veiklos atsisakyti“, – teigė G. Kadziauskas.

Jis patvirtino, kad abu filme parodyti atvejai buvo žinomi ne vienerius metus, nelegalūs vežėjai bausti.

„Abu atvejai, kurie yra minimi filme, yra ir buvo mums žinomi. Tai Juodžių kaimo situacija – nuo 2018 metų, buvo ir bausti, ir privalomieji nurodymai surašyti tiems veikėjams. Kitu atveju tas nelegalus atliekų vežėjas nuo 2021 metų yra baustas aštuonis kartus, turi nesumokėtų baudų virš 10 tūkstančių“, – sakė G. Kadziauskas.

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas sako, kad AAD turėtų daugiau resursų skirti ne tikrinimui, o šešėlinės rinkos analizei ir pagal jos rezultatus planuoti veiksmus.

„Per daug patikrinimų yra ne planiniai, ne mafijos gaudymas, o važiavimas į vietą ir skambiai pasakymas, kad yra užteršta teritorija. (...) Inspektoriaus nuėjimas į kontrolės vietą ir pažeidimo fiksavimas jau reiškia, kad sistema veikia blogai“, – komiteto posėdyje sakė jis.

Ministro manymu, miškų teršimo atvejai taip pat įrodo, jog institucijos blogai atliko prevencinį darbą.

„Tai reiškia, kad neatidirbome su prevencija  gyventojų informavimu, gyventojas nežinojo, kaip legaliai išvežti, kaip užtikrinti legalų vežimą, kur galima nemokamai priduoti. Nes ir gyventojus tie recidyvistai apgauna“, – kalbėjo S. Gentvilas.

A. Gedvilienė pritarė, kad sprendžiant problemą reikia keisti sistemą ir daugiau dėmesio skirti prevencijai, tačiau kartu negailestingai bausti ir didžiuosius pažeidėjus.

„Suprantu, kad sistema turi keistis, visų pirma turime eiti į preventyvų darbą, kad visuomenė būtų pakankamai informuota apie galimybes viską susitvarkyti legaliai ir daryti kuo mažesnę žalą gamtai, mes turime būti konsultuojanti institucija AAD, bet kita vertus, stambiems pažeidėjams būti negailestingi“, – teigė ji.

AAD duomenimis, per praėjusius metus už nelegalių atliekų vežimą bei kitus pažeidimus surašyti 96 administracinių nusižengimų protokolai.

Parlamentas šią savaitę po svarstymo pritarė tai numatantiems Gyvūnų gerovės ir apsaugos bei Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimams. Už pataisas balsavo 105 Seimo nariai, prieš buvo vienas ir susilaikė trys parlamentarai. Seimas dar turės balsuoti dėl šių pataisų priėmimo.

Įstatymą siūloma papildyti nuostata, kad gyvūnų savininkams ir laikytojams, iš kurių buvo privalomai konfiskuoti gyvūnai, gali būti taikomas draudimas įsigyti ir laikyti gyvūną nuo dvejų iki dešimties metų. Konfiskavus gyvūną Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka, draudimas įsigyti ir laikyti gyvūną būtų taikomas privalomai.

Siūloma, kad toks draudimas įsigaliotų nuo kitų metų.

Už draudimo laikyti gyvūną nesilaikymą grėstų administracinė atsakomybė. Pažeidimas užtrauktų baudą nuo 150 iki 300 eurų, už pakartotinį nusižengimą grėstų bauda nuo 300 iki 550 eurų.

Pataisas su kolegomis inicijavusi Laisvės frakcijos atstovė Ieva Pakarklytė atkreipia dėmesį, jog šiuo metu įstatymai leidžia paradoksalią situaciją, kai gyvūną kankinęs ar net jį nužudęs asmuo jau kitą dieną gali įsigyti naują.

„Tai apsauga nuo pakartotinų nusižengimų, nes iki šiol mes turėjome tokią paradoksalią situaciją, kad nors asmuo netgi nužudė, žiauriai kankino gyvūną, kitą dieną gali drąsiai įsigyti gyvūną ir tai nebus kažkoks įstatymo pažeidimas. Kad tokių atvejų būtų mažiau, reikalingas papildomas reguliavimas“, – svarstant projektą sakė I. Pakarklytė.

Aplinkos komiteto vadovė konservatorė Aistė Gedvilienė sakė sveikinanti iniciatyvą ir ragino „vienbalsiai parodyti, kad mūsų šalis dėl gyvūnų gerovės neturės problemų ateityje“.

Šių sklypų savininkai negalėtų keisti pagrindinės žemės naudojimo paskirties į statybos, bet išimtis būtų taikoma į tokias zonas patenkančioms likviduotoms sodininkų bendrijoms. 

Tokius sprendimus Seimo Aplinkos apsaugos komitetas priėmė pirmadienį apsvarstęs Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo pakeitimus – juos antradienį svarstys Seimas, o galutinai dėl pataisų balsuos iki Kalėdų.  

Pataisos svarstomos skubos tvarka reaguojant į situaciją dėl formuojamos 1 km apsaugos zonos aplink Vilniaus paukštyną – į ją patektų ne tik gyventojų sklypai, bet ir kelios švietimo įstaigos, kurioms būtų taikomi įvairūs statybų, remonto, sklypų perdalijimo ar komercinės veiklos apribojimai. Baiminamasi, kad gyventojų turtas būtų apribotas, sumažėtų jo vertė, jie negalėtų skaidyti sklypų, vykdyti statybas.

Be to, komitetas nutarė, kad SAZ teritorijoje neturėtų būti viršyti ribiniai užterštumo rodikliai. Komitetas siekia įteisinti ir privalomą poveikio sveikatai vertinimą.   

„Net ir SAZ-e yra gyventojai apsaugomi“, – teigė komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė. 

Gyvenviečių, esančių aplink Vilniaus paukštyną, bendruomenių atstovas Linas Savičius priekaištavo, kad įstatyme nieko nekalbama apie taršą SAZ teritorijose.

„Kitu atveju paliekama situacija, kad (...) leidžiama tarša, viršijanti ribines užterštumo vertes“, – teigė jis.

Komitetas, be kita ko, siūlo įpareigoti zonose besiregistruojantį verslą atlikti veiklos poveikio sveikatai vertinimą.

Komitetas vis dėlto nesutiko trumpinta datą, iki kada verslas turėtų atlikti šį vertinimą. Tai padaryti siūloma iki 2025 metų pabaigos. Gyvenviečių aplink Vilniaus paukštyną bendruomenės norėjo vieneriais metais sutrumpinti šį terminą.  

Komitetas dėl pataisų svarstymo skubos tvarka nesutiko, kad būtų atliktas jų antikorupcinis vertinimas 

„Būtų ramiau, kad būtų atliktas“, – teigė Laisvės frakcijos atstovas Kasparas Adomaitis 

2019 metais įsigaliojusios Specialiųjų žemės naudojamo sąlygų įstatymo pataisos numato, kad visos įmonės iki šių metų pabaigos turėjo įregistruoti SAZ aplink savo teritorijas, bet Seimas praėjusį antradienį dvejiems metams – iki 2024 metų pabaigos – pratęsė terminą, per kurį įmonės ir biudžetinės institucijos privalės apibrėžti savo SAZ.  

„Vienas Vilniaus regiono gyventojas į mišrias komunalines vidutiniškai išmeta apie 45 kg maitso atliekų“, – tikino Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro vadovas Tomas Vaitkevičius.

„Maisto švaistymas yra be galo opi problema. Kylant maisto kainoms, sunkėjant ekonominei situacijai, žmonėms pritrūksta maisto“, – sakė „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius.

Tyrimai rodo, jog vienam Lietuvos gyventojui per metus tenka virš 140 kg iššvaistyto maisto. Politikai nori per šešerius metus šį skaičių sumažinti perpus. Tiesa, Seimo narių noras įstatymo įpareigoti nebemėtyti nesuvalgyto maisto svarstymo stadijos gali net nepasiekti. Seimo teisininkai tikina, kad siūlomas projektas galimai prieštarauja konstitucijai.

„Mes užregistravome įstatymo pataisą tam, kad visas maistas, kuris tinkamas vartoti ir šiuo metu patenka į utilizaciją, būtų atiduodamas žmonėms, kurie kenčia nepriteklių“, – aiškino Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė.

„Maisto bankas“ per metus išgelbėja apie 6 tūkst. tonų maisto. Būtų galima jo išsaugoti ir daugiau. Tačiau dalis ūkininkų, prekybininkų bei maitinimo įstaigų vis dar utilizuoja nesunaudotus produktus.

Ūkininkai bijo atiduoti labdarai produktus, nes galvoja, kad tai sukels tam tikrų mokestinių sunkumų.

„Ūkininkai bijo atiduoti labdarai produktus, nes galvoja, kad tai sukels tam tikrų mokestinių sunkumų. Labai svarbu priimti įstatymus, kurie neleistų jokio tinkamo maisto išmesti“, – įsitikinęs S. Gurevičius.

Ekspertai sako, kad atskiras maisto surinkimas jo švaistymo problemos neišspręstų. Esą šią įsisenėjusią bėdą spręsti reikėtų mokant visuomenę saikingo vartojimo.

„Maisto vartojimas turi būti žymiai atsakingesnis. Pirmiausiai – mes neturime turėti perteklinio maisto, nes išleidžiame pinigus, nesirūpiname gamta, sukeliame daugybę pasekmių“, – sakė T. Vaitkevičius.

Dalies prekybininkų užsispyrimas parduoti paskutinės galiojimo dienos produktus itin didina švaistomo maisto kiekį. Nors parduotuvių tinklai gana noriai aukoja ilgo galiojimo maistą, mėsos bei pieno produktai labdarai atiduodami kur kas rečiau.

„Dažnai parduotuvėse jie laikomi iki pačios paskutinės minutės ir jau po to nei labdaros organizacija, nei niekas kitas su tuo produktu nieko daryti negali“, – pasakojo S. Gurevičius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Sugedęs ir išmestas maistas kelia ne tik švaistymo problemą. Į bendras šiukšles metamos valgio atliekos smarkiai apsunkina ir rūšiavimą.

„Turbūt čia ir yra didžiausia to problema, kai maistą išmetame į mišrų komunalinį srautą“, –  sakė T. Vaitkevičius.

Prie maisto išsaugojimo turėtų prisidėti ne tik atitinkamos organizacijos, bet ir gyventojai. „Reikia labai gerai pagalvoti, ar man tikrai reikia šito maisto, kiek aš jo pasigaminsiu. Turbūt reikia reaguoti   ne tik į akcijas, bet ir į savo galimybes gaminti ir suvartoti tą maistą. Ir dalintis maistu. Jei nesuvalgėme vieną dieną, tai galvoti, ar galėčiau jį ir rytoj, poryt suvalgyti. Gal pasidalinti su skurstančiais, o gal su kaimynais, “ – sakė A. Gedvilienė.

Šiais metais prašančių maisto paramos yra 10 tūkst. daugiau nei pernai. „Maisto bankas“ valgio davinius tiekia daugiau nei 170 tūkst. Lietuvos gyventojų.