Miesto paslaptys

Po kūrybos gausaus gyvenimo etapo Londone į gimtąjį Kauną grįžusi A. Ramūnaitė jau kone dešimtmetį savo kūryba papildo vietos meno lauką, akcentuodama dar gilioje vaikystėje susiformavusius tvirtus ryšius su unikalia miestą gaubiančia aura.

Būdama kosmopolitė, sugebėjusi įsilieti į laikinais namais tapusios Jungtinės Karalystės menininkų bendruomenę, ten pelniusi savo kūrybos pripažinimą, pastaraisiais metais įkvėpimo A. Ramūnaitė semasi iš Žaliakalnio, pačios žodžiais, jo fenomenalaus kultūros paveldo.

Menininkė kaskart žaidžia ne tik su spalvomis, formomis, bet ir emocijomis, ir minties erdviškumu.

Gimtajam miestui, Senamiesčiui, Kauno kitapusinio pasaulio valdovams kaukams A. Ramūnaitė skyrė ne vieną kūrybos projektą. Neatsitiktinė ir naują kūrybos kelio atkarpą ženklinanti parodos tema, „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“. Kad yra parengusi naują miesto pasakojimą, byloja ir ekspozicijos pavadinimas, primenantis ankstesnėse parodose menininkės sektas istorijas apie virš materialiojo pasaulio egzistuojantį paralelinį Kauną ir jame gyvenančius kaukus.

Unikaliajam miesto rajonui skirtą ekspoziciją lydi jaunosios menininkės Mildos Bangardavičiūtės filosofiniai komentarai.

Du žanrai viename

A. Ramūnaitė geriausiai žinoma kaip grafikė, tačiau jos darbai nesiejami su tradicine grafikos samprata. Jie veikiau ieškojimų tapybos ir linijų plotmėse rezultatas.

Aistė Ramūnaitė „Vėjavaikiškumas I“ (diptikas), 2022, drobė, akrilas, aliejus. / A. Ramūnaitės nuotr.

Anot menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, savo mėgstamą linoraižinio techniką A. Ramūnaitė nuolat tobulina, sėkmingai derina su autorinėmis technikomis: užtapymai, įvairių tekstūrų kūrimas, spalvų susiliejimas – visa tai kaunietės menininkės grafikos darbus daro artimesnius tapybai.

„Mano grafikoje daugiau spalvų negu tapyboje. Jausmo matuoklis ir temperamentas – taip aš suvokiu dažnius, pasiekiančius Žemę kosminiu pagreičiu. Spalva pati savaime virsta personažu, sąveikauja su kita, lyg būtų dvi ar kelios draugės, susitikusios Laisvės alėjoje", – yra sakiusi menininkė.

Kad ir kas būtų – ofortai, lino graviūros, tapybos darbai – A. Ramūnaitė sakosi eksperimentuojanti, tarsi nardytų tarp kelių dimensijų.

„Dažnai mano grafikos presas tampa dideliu „teptuku“, kai spausdinu ir tapau ant drobės. Pats meno kūrinys tiek grafikoje, tiek tapyboje susideda iš daugelio sluoksnių, taigi tampa ilgu kūrybos procesu. Pastaruoju metu savo sunkiuosius grafikos sluoksnius palieku tapybai, tuo metu lyg ir išlaisvinu grafikos atspaudus, suteikdama jiems elegancijos ir grakštumo“, – menininkę cituoja naująją parodą pristatantis meno kritikas Astijus Krauleidis-Vermontas.

Gyvenimiškos akimirkos, pasivaikščiojimai žiemą po Kauno Žaliakalnį, stebėjimas, kaip teka vanduo, anot jo, menininkei tampa akstinu užfiksuoti vidinio pasaulio paslaptis. Menininkė kaskart žaidžia ne tik su spalvomis, formomis, bet ir emocijomis, ir minties erdviškumu.

Kasdienybės magija

Parodą „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“ A. Krauleidis-Vermontas siūlo traktuoti kaip grafikės konstruojamą pasaulį, kuriame pilna magijos, į kurį žvelgiama tarsi pro stiklo spintą, kai egzistuoja jokiomis ribomis neatskiriama erdvė ir šiapus, ir anapus.

Aistė Ramūnaitė „Vėjavaikiškumas II“ (diptikas), 2022, drobė, akrilas, aliejus. / A. Ramūnaitės nuotr.

„Atrodytų, kad viskas magiška ir persmelkta metafizikos, daiktiškumo, bet A. Ramūnaitė žiūrovui parodo, kad viskas – realu. Tereikia kurti dialogą ne tik vaizdais, bet ir žodžiais“, – sako meno kritikas.

A. Ramūnaitės kūrinius papildo jos buvusios mokinės M. Bangardavičiūtės filosofiniai komentarai.

„Iš pirmo žvilgsnio tradicinę tapybos parodą čia nuolatos įprasmina ir komentuoja tekstų, paprastai lydinčių meną, perteklius. Manifestai, analizės, anotacijos arba tiesiog žodis Vakarų kultūroje visada lydėjo meno kūrinį kaip neva vienintelis pajėgus jį paaiškinti ir taip pateisinti jo egzistavimą. Tačiau pats vaizdas neprivalo tarnauti žodiniam jo iššifravimui: jis pats šneka ne tik jutimine, bet ir logine kalba. Analizuodamos vaizdo ir žodžio įtampą, abi menininkės siekia jų dialogo. Šiuo atveju tarytum steigiama paroda apie parodą, o joje skamba klausimas: „Ar egzistuoja metafizinė meno plotmė (ir dar Kai kas), kuri yra nepriklausoma nuo bet kokių kategorijų?“ Į loginį M. Bangardavičiūtės klausimą atsako A. Ramūnaitės estetika“, – parodą pristato A. Krauleidis-Vermontas.

Kas? A. Ramūnaitės paroda „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“.

Kur? Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18)

Kada? veiks nuo sausio 4 iki 31 d.

Ieškoti stebuklų

Ribos peržengimo akimirkos įamžintos A.Ramūnaitės grafikos kūriniuose, kuriuose paslaptingieji kaukai slampinėja Kauno senamiesčiu. Jie prisimena jo istorijas ir perpasakoja jas remdamiesi šiandienos politiniais, kultūriniais, istoriniais kontekstais, ir galiausiai tampa vientiso, spalvoto animacinio filmo, pasakojančio apie lietuviškų vertybių, paveldo, autentiškų tradicijų puoselėjimo svarbą, kadrais.

Nereikėtų nuogąstauti dėl didaktinio menininkės tono – jo visiškai nejusti. Lengva, tapybiška plastika kūriniuose grafikė sukuria erdvę pasakai, pramanui, vaizduotės išlaisvinimui, kaip apibūdina pati autorė – stebuklų ieškojimui, kurie ima vykti vien užmetus akį į A.Ramūnaitės linoraižinius: piešinio stilistika visiškai laisva, reflektuojanti vaikų pieštus darbus, kuriuose vaizdas kompozicijose plokščias, tačiau kupinas faktūrų, spalvų, šiek tiek šiurkštus ir netvarkingas, bet gyvas.

Menininkės kūriniai konstruojami tarsi koliažai, tik vizualinės raiškos įvairovę autorė atranda plėsdama linoraižinio technikos ribas: spalvotų sluoksnių persidengimai, jų nugrandymai, nuvalymai, pratrynimai, subraukymai, įbrėžimai – pereina iš vieno kūrinio į kitą, tačiau niekada neatsikartoja.

Šalia mūsų

Piešinius aliejinėmis pastelėmis primenantys raižiniai tarsi neturi aiškaus siužeto, nuoseklaus naratyvo, nes juose visko tiek daug – kiekviena detalė sutelkia dėmesį į save ir laukia, kol bus išklausyta. Vaizdinė kakofonija netrikdo, priešingai, į kūrinius žiūrėti linksma – kipšiško tipažo kaukai slankioja galerijos sienomis atsigręždami, nusigręždami ar pašnairuodami į po jų erdvę vaikščiojančius žiūrovus.

Vyksta nebylus žaidimas, kuriame kiekviena komanda turi savas taisykles, apie kurias priešininkai nenutuokia. Bet čia ir esmė: A.Ramūnaitės grafikos darbai saviti – autorės kuriama estetika, neatkartoja realybės, ji nėra ir simboliška, nėra abstrakti. Ji visokia. Tarsi atskiras kosmosas, kuriame negalioja jokie žemėje įprasti dėsniai ar taisyklės.

Grafikės kūriniuose gali tarpti įvairūs personažai, kiekvienas jų su unikalia istorija. Raižinio plokštumoje jie vienas kitam netrukdo – tiesiog kuria ilgą ilgą pasakojimą, papildydami jį vis naujomis detalėmis.

"Grafikos darbais siekiu atskleisti tą akiai nematomą pasaulį, tyliai egzistuojantį šalia mūsų dieną ir naktį, saugantį sapnus, skleidžiantį viltį, dvasinį komfortą, jaukumą, kartais ir kandžiai juokaujantį, bet tik tam, kad nušviestų pasaulį", – sako A.Ramūnaitė.

Komentaras

Aistė Ramūnaitė, grafikė

Pagrindinėje parodos dalyje – kauko, kaip modernaus folkloro įvaizdžio, formavimas ir pateikimas. Kartu atskleidžiami charakteringi Kauno senamiesčio bruožai, bandant, pasitelkus fantaziją, naujai ir kūrybiškai, atsižvelgiant į mūsų valstybės politinius, istorinius ir kultūrinius ypatumus, sukurti kad ir tokiu mažu, bet, manau, labai charakteringu Kauko įvaizdžiu paremtą darbų ciklą. Tikiuosi, kad jis paskatins ir kitus menininkus žavėtis mūsų paveldu ir kartu nubrėš profesionalaus ir teoriškai pagrįsto Kauno įvaizdžio formavimą globaliniame kontekste.

Tarp juodo ir balto yra riba, kurią peržengti galima pasivertus Kauku. O ką jis veikia visus tuos metus, saugodamas mūsų mylimą, nepakartojamą Kauną, kurio istorijų ir padavimų įamžinimas bus reikšmingas visoms ateinančioms kartoms?

Mano grafikoje daugiau spalvų negu tapyboje. Jausmo matuoklis ir temperamentas – taip aš suvokiu dažnius, pasiekiančius Žemę kosminiu pagreičiu. Spalva pati savaime virsta personažu, sąveikauja su kita, lyg būtų dvi ar kelios draugės, susitikusios Laisvės alėjoje.

Stebuklai yra šalia mūsų – pačiuose paprasčiausiuose dalykuose ir kasdieniniuose ritualuose, tik reikia juos pajusti ir pamatyti. Pagal Roaldą Dahlį, aš taip pat noriu sukurti pasakų pasaulį suaugusiesiems. Abstraktų pasaulį suprematistiniu dizainu, kuriantį dienotvarkių ritualus, kur kada nors kažkas vis tiek išsprūsta, šoka į valtelę, pasirinkdamas plaukti dviem upėmis vienu metu. Tai ir yra mano stebuklų, kuriais aš papuošiu Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinį – A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejų – ieškojimas.

Atrasti praradimai

Gyveno kartą maža mergaitė dideliame mediniame name prie Kauko laiptų. Dažnai būdama visai viena (mamytė buvo gydytoja ir dažnai naktimis budėdavo), tik su katinu Rainiumi, mažoji mergaitė, bevartydama senas knygas ir nuotraukas, kuriomis buvo užversti kambariai, išsigalvodavo įvairiausių istorijų... Keistos dvasios ir bildukai lįsdavo iš sutrupėjusių knygų, persipindavo su dienos šviesa ir ramiai apsigyvendavo šalia mergaitės, kuri labai mėgo gėles ir lėles ir manydavo, kad, įpylus kraujo, tos lėlės gali atgyti – tuo ji labai tikėjo.

Mažoje dėžutėje, pagal močiutės prisiminimus rastoje Grafo Tiškevičiaus rūmuose Palangoje tik prasidėjus karui, mergaitė aptiko sudraskytus karolius – juodo gintaro dervomis apaugusius spindinčius ovalus, nuo kurių patrynus dulkes, atspindyje lyg iš kito pasaulio atplaukdavo sutvėrimai iš šiugždančios magmos – kaukai. Ne pats ponas Kaukas, tik jo pavaldiniai – Norų Pildytojai. Tyliai pasakydavo savo vardą, vos girdimą, tarsi per ledo traškesį... Žinojo: jei gerai elgsis, kitą kartą jį ištarus garsiai ir ko nors paprašius, norai būtinai išsipildys, nes kaukai yra geri.

Mergaitės prosenelis Antanas Rusteika irgi buvo susitikęs su Kauku. Gyvenant senamiestyje ir dirbant pasų skyriuje, dažnai reikėdavo pagalbos. Ir senelis Antanas Gedmantas atsiminė ponaitį Kauką kaip gerą draugą, dažnai lydėdavusį politiniuose užkulisiuose... Nors šiaip Kaukas nenustygo vietoje ir fotografuotis nemėgo – labai pašėlęs buvo.

Mergaitės svajonės išsipildė – ji tapo menininke, grafike, ir viskas galėjo atgyti tikslia kopija popieriniame formate.

Beje, nenustebkit kaukučiai kažkodėl žemaičiuoja. Dažnai išgirsite, kai jie, priglaudę ausį prie juodo stiklo, klausia: "Kon saka? A mon saka??" Tai niekis, jie kažkaip mandrai apsimeta – puikiai girdi, bet gal nori būti reikalingi realiame pasaulyje...

Aistė Ramūnaitė

Kas? A.Ramūnaitės personalinė paroda "Atrasti praradimai".

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veikia iki balandžio 9 d.

Talentinga kūrėja

Kad A.Ramūnaitė yra viena ryškiausių Kauno grafikių, nepaneigs nei jos kolegos, nei žiūrovai. Menininkė nuo pat pirmųjų Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigimo metų (1983 m. čia baigė grafikos specialybės studijas, 1985 m. – Litografijos ir Oforto magistro studijas Maskvoje) nė karto neleido suabejoti savo talentu ir darbštumu (vasarį menininkė surengė parodą Vilniaus "Vartų" galerijoje, o gegužę "Parko galerijoje" pristatė jau visiškai naujus kūrinius).

A.Ramūnaitė yra laukiama parodų dalyvė, o jos mistiški, kosminiai gyviai, dažnai įsikūnijantys darbuose, yra atpažįstami ir, regis, gyvenantys drauge. Kaip gėlės, apie kurias menininkė kalba ypač įdomiai: "Tulpės – vyno taurės, traškios, kai iš jų geri pavasarį. Pienės – pasiutusios blondinės, narkomanės, įsimylinčios lakūnus, kurie skraido mėnulio šviesoje."

Trylika metų A.Ramūnaitė praleido Londone, tapo grafikos ir dizaino studijos "East London Printmakers" tikrąja nare, jos darbų yra įsigijusios aštuonios Jungtinės Karalystės galerijos, tarp jų prestižinės – "Bankside", "Hackney" muziejus. Keli kūriniai saugomi "Victoria & Albert" muziejaus kolekcijoje. Menininkės grafikos darbų taip pat yra M.K.Čiurlionio muziejuje, Šiuolaikinio meno centro archyve, "Grafiken Hus" Švedijoje, pas privačius kolekcininkus JAV, Danijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Būtis ir laikas

22-ojoje personalinėje parodoje "Kvadratų teorija" menininkė eksponuoja naujausius, šiemet sukurtus grafikos darbus ir, nors realų atvaizdą kūriniai pradėjo įgyti tik nuo vasario, jų – kvadratų – teorija buvo sukurta kur kas anksčiau. "Turi tiksliai žinoti teoriją ir nuosekliai jos laikytis, tik tada darbai bus paveikūs", – teigia A.Ramūnaitė, ir žvelgiant į spalvotą daugiasluoksnį linoraižinį, jo sugestyvumu suabejoti netenka.

Menininkė tarsi alchemikė (o gal racionali matematikė ar fizikė) savo susikurta kvadratų teorija atskleidžia žmogaus būtį ir laiką. Kvadratas iš pirmo žvilgsnio tarsi turi aiškias ribas, tačiau būtent tai gali padėti jas ištrinti formuojant begalinę kosmoso erdvę, kurioje laikas yra – ar jo nėra? "Laikas nėra mūsų viduje ir vis dėlto tai interioriškumas, kuriame mes egzistuojame ir keičiamės, ir kuriame judame", – sakė garsusis filosofas Henri Bergsonas.

Sugrupavusi žmones ir per juos patiriamą laiką, be abejo, ir meilę, į kvadratus su skirtingo arba to paties spektro spalvomis, A.Ramūnaitė parodoje pateikia intelektualią, tačiau vaizdu perteiktą unikalią teoriją.

Daugiausia – apie meilę

A.Ramūnaitės darbuose literatūros nėra, vis dėlto juose nesunkiai įžvelgsime savotišką, tarsi runomis užkoduotą pasakojimą. Daugiausia – apie meilę. Abstrahavusi žmones ir jų gyvenimus, menininkė iš jų nuolat tarsi dėlioja lygtis, traukia šaknis, kelia kvadratu – išskaido ir čia pat susintetina, o išgavusi jai reikalingas esencijas, daro savas išvadas.

Ar du kvadratai vienas prie kito priartėja dėl to, kad švyti vienodą spalvų spektrą, ar jį įgauna, kai priartėję nebenutolsta vienas nuo kito? – kyla ne vienas klausimas, nes parodoje paveikslai akivaizdžiai sugrupuoti poromis, tarsi pereina vienas iš kito, ir taip tolyn per visą ekspoziciją, kurioje patenkama dar ir į savotiškus mėlio/visatos tinklus – o gal vartus. Maža to, kiekviename darbe taip pat egzistuoja kvadratų poros, net tuose, kur atsitiktinai įsimaišo ir trečias kvadratas. Su to paties ar skirtingo spektro dominuojančia spalva.

Kita vertus, A.Ramūnaitė pateikia itin brandžius darbus, kurių interpretuoti ir nebūtina. Puiki kompozicija, tobula spalvų pajauta, atlikimo meistrystė leidžia grafikos atspaudu tiesiog gėrėtis, nirti į jį negalvojant apie nieką – kvadratėliai užvaldo, o iš darbų besisunkiantis mėlis – prikausto. Nepajunti, kaip pats tampi kvadratėliu ir pradedi matyti save A.Ramūnaitės kvadratų teorijos lygtyje, kurioje ji, paslaptingai šypsodamasi, traukia šaknį.

Aistė Ramūnaitė Lietuvą paliko prieš trylika metų. Per tiek laiko ji prisijaukino Londoną, o dabar šneka apie būdus prisijaukinti Lietuvą. Londonas jai – laisvė ir namai. Lietuva – vieta, su kuria laikas pasidalyti tuo, kas sukaupta.

Su Aiste susitikome lietingą popietę Rytų Londono Grafikų centre. Menininkų dirbtuvės kvepėjo dažais, tarp presų spraudėsi ir šnekučiavosi menininkai, iš kuprinių traukdami parduoti skirtus kūrinius. Atvykau anksčiau, tiksliai nežinodama, ko tikėtis, tačiau intrigavo vienos britų menininkės nupieštas Aistės portretas: "Būtinai turi ją susitikti. Pirmą kartą ją pamačiau studijoje su kelių metrų ilgio linoraižiniu ir aukštakulniais." Vos išvydusi A.Ramūnaitę, supratau, apie ką buvo kalbama. Vietoj suplanuotos valandos su Aiste praplepėjome visą popietę.

Apie Lietuvą anuomet

Lietuvą A.Ramūnaitė paliko ne dėl finansinių problemų. Anuomet Lietuvoje ji turėjo du darbus – dėstė Kauno dailės institute ir A.Martinaičio dailės mokykloje. Be to, nuolat vertėsi menine praktika, dalyvavo parodose, pardavinėjo darbus.

Pinigai nebuvo dideli, tačiau išgyventi buvo įmanoma. Jos vardas Lietuvos meno pasaulyje taip pat buvo gerai žinomas. Tačiau tas dienas Aistė prisimena su nuoskauda: darbo krūvis buvo didžiulis, namuose laukė du vaikai, o valandų valandos, praleistos studijoje dirbant su toksinėmis medžiagomis, galiausiai sukėlė stiprią alerginę reakciją.

"Būdavo, laukiu stotelėje autobuso ir nei iš šio, nei iš to pradedu verkti. Galiausiai studijoje kritau be sąmonės", – kritinį momentą, pastūmėjusį imtis pokyčių, prisiminė menininkė.

Pirmieji įspūdžiai

Į Londoną A.Ramūnaitė atvyko dėl meno projekto – eksponuoti darbų ambasadoje. Tuomet neturėjo jokių planų emigruoti, tačiau svečiuojantis ją sužavėjo išsiilgtas ir mieste sklandantis laisvės ir lengvumo jausmas.

Čia jos niekas nepažinojo, niekas nekaustė, nieko iš jos nelaukė ir nesitikėjo. Londonas atrodė kaip galimybė apsivalyti, atsitiesti ir pradėti viską iš pradžių. Šią Aistės idėją labai palaikė jos vyresnysis sūnus. "Jis sukrovė man lagaminą ir sako: važiuok, mama, man reikia mokytis", – prisiminė menininkė.

Tuo metu Lietuva dar nebuvo ES, tad lengva nebuvo. Atvyko čia su studento viza, pradžioje dirbo vaikų ligoninėje. "Bet man tikrai buvo įdomu! Pradėjau jaustis gyva, pamažu sugrįžo ramybė", – šypsojosi kūrėja.

Pagauta srovės

Netrukus A.Ramūnaitė pradėjo tapyti, ėmė pardavinėti darbus vienoje Londono galerijų. Tai buvo pirmasis žingsnis, padėjęs atverti duris į čia kunkuliuojantį meno pasaulį.

Vėliau ji tapo Rytų Londono grafikų centro nare – ir nuo šio žingsnio gyvenimas grįžo į vėžes. Menininkė vėl pradėjo dalyvauti parodose, rengti mokymus.

A.Ramūnaitės darbuose – mistinės figūros, abstrakcijos ir gamtos motyvai. Vėliausiuose darbuose – dukros portretai. "Kuriame kartu. Ji studijuoja kostiumo dizainą, viena iš kitos semiamės minčių ir įkvėpimo", – šypsojosi Aistė.

Savo pačios kūrybą ji apibūdina kaip "flux" – srovę ir tėkmę. Nieko nėra pastovaus, visa kūryba – reakcija į tai, kas yra aplink, kas supa.

"Mane domina namai, dvasinė buveinė, o ne realus buvimas", – kalbėjo dailininkė. Prieš kelerius metus kūrėjos darbas eksponuotas 54-ojoje Venecijos bienalėje, Lietuvos paviljone. Keli jos darbai saugomi prestižinėje Viktorijos ir Alberto muziejaus kolekcijoje, Bankside galerijoje ir Hackney muziejuje.

Planus sieja su Žaliakalniu

A.Ramūnaitė tiki, kad dirbti Londone – lengviau nei Lietuvoje. "Man patinka tai, kaip dirba Londono menininkai. Visi čia organizuoti, orientuoti į tikslą, atsakingi, laikosi ir dirba kartu. Juk vienas nieko daug negali padaryti", – sakė kūrėja. Jos kova už būvį Londone baigta – suburtas nemažas būrys pažįstamų kūrėjų, žurnalistų, poetų.

"Dabar kova laukia Lietuvoje", – su vos jaučiamu jauduliu kalbėjo Aistė, į gimtinę sugrįžtanti generuoti naujų kūrybos idėjų ir suremontuoti paveldėtus namus Kaune. Juos ji tikisi paversti kūrybinėmis dirbtuvėmis, kuriuose svečiuotųsi menininkai iš užsienio, veiktų maža galerija, kur būtų parduodami suvenyrai ir prieskoniai.

"Žinau, kad keistai skamba, bet kodėl gi ne?" – sako kūrėja ir pastebėjo: jos paveldėtas namas – greta Kauko laiptų. O Kaukas – nauja mistinė figūra jos kūryboje. Menininkę stebina, kad niekam iki šiol nekilo mintis tos vietos Kaune paversti gyva, kūrybiška traukos erdve. "Gal tas Kaukas ir tie laiptai Kaune laukė manęs?" šyptelėjo Aistė.