Kad tik nepritrūktų energijos

Šiai infrastruktūrai kurortas skiria ypatingą dėmesį – Palanga kasmet atnaujina esamus dviračių takus ir pagal galimybes tiesia naujus. Skaičiuojama, jog per kurortą, pajūriu nusidriekusių dviratininkams pritaikytų trasų bendras ilgis siekia net keliasdešimt kilometrų.

Dviračiu iš Palangos centro galima nesunkiai pasiekti Šventąją ir kaimyninę Latviją, o pietų kryptimi keliauti Karklės ar Klaipėdos link.

Patogus dviračių takas Palangą jungia ir su Vydmantų gyvenviete, kurioje atvykusieji viliojami šviežiai rūkytomis žuvimis, o kiek artėliau, Žibininkų kaime, kviečia užsukti plačiai šalyje žinomi bei lankytojų itin pamėgti pramogų, poilsio ir sveikatinimo kompleksai.

Tad idėjų, kaip turiningai ir smagiai praleisti laiką Palangoje, minantieji dviračio pedalus tikrai nepristigs – svarbiausia, kad tik pakaktų energijos ir laiko išbandyti visus įmanomus maršrutus bei aplankyti siūlomus įdomiausius objektus.

Poilsis: prasilėkti su vėjeliu, mėgaujantis pajūrio gamta, – begalinis malonumas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Pastaraisiais metais nepaliaujamai augantį tokio laisvalaikio praleidimo būdo populiarumą stebintys kurorto turizmo sektoriaus atstovai taip pat reaguoja į aktualius poilsiautojų poreikius.

Be abejo, jau vien prasilėkti su vėjeliu, tiesiog grožintis nuostabia pajūrio gamta, mėgaujantis Baltijos ošimu, tyru pušynų oru bei paukščių klegesiu, – begalinis malonumas.

Tačiau, kaip pastebi Palangos turizmo informacijos centro turizmo vadybininkas Mindaugas Surblys, tokioms iškyloms žmonės ieško ir kitų pridėtinę vertę suteikiančių įspūdžių.

Ir aktyviems, ir smalsiems

„Palanga pelnytai gali vadintis ir dviratininkų kurortu, nes čia puikiai išplėtota bei patogiam keliavimui pritaikyta infrastruktūra. Vis dėlto keliaujantieji dviračiais nori leisti laiką ir aktyviai, ir turiningai, tad jiems svarbu ne tik pats judesys, bet ir tai, ką pamatyti, sužinoti, nuveikti tiek pačioje Palangoje, tiek aplink ją. Puikių idėjų, kaip tai padaryti, įvairių poreikių keliautojai, įskaitant ir šeimas su mažais vaikais, tikrai suras mūsų centro parengtame naujame leidinyje „Dviračiu po Palangą ir apylinkes“. Šį leidinį pas mus galima pasiimti nemokamai arba atsisiųsti iš internetinės svetainės adresu palangatic.lt“, – pasakojo kurorto Turizmo informacijos centro atstovas.

Siekiant patenkinti skirtingus dviračių entuziastų poreikius, lankytini maršrutų objektai išgryninti pagal keturias temas: „Gamtos mylėtojams“, „Pažintis su Palangos istorija ir kultūra“, „Sporto ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjams“, „Keliavimui su šeima ir vaikais“ – iš viso lankstinuke išskirti ir pristatomi net 38 įvairūs objektai.

Bagažas: pakeliui į didžiausią šalies kurortą – įprastas vaizdas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Centrinėje miesto dalyje dviračio pedalus minantys poilsiautojai kviečiami grožėtis vietos įžymybėmis: Jūratės ir Kastyčio skveru, Signatarų bei Grafų Tiškevičių alėjomis, Palangos kurhauzu bei kitais išskirtinės architektūros pastatais.

Tie, kurie domisi istorija bei kultūra, neturėtų praleisti progos užsukti į Palangos kurorto, Gintaro, Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus, Antano Mončio namus-muziejų, taip pat į Gintaro dirbtuves-galeriją.

Atsipūsti kviečia nuostabios kurorto gamtos oazės – Birutės, Palangos skulptūrų bei Pajūrio regioniniai parkai, o mažieji džiugių emocijų pasisems Vaikų bei Pasakų parkuose. Daugiau aktyvios veiklos pageidaujantys iškylautojai dviračių maršrute po Palangą ras tokias stoteles kaip Palangos sporto centras ar populiarusis bėgimo takas „Labrytys“.

O galbūt vyšnaite ant torto, dieną ar pusdienį pramynus dviračio pedalus, taps įstabi kurorto panorama iš svaiginamo Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios bokšto.

Be dviračio – ne bėda

M.Surblys neabejoja, jog siūlomos aplankyti vietos pažers tiek naujų atradimų, tiek taps puikia galimybe išvysti kiek kitokias jau pažįstamos Palangos spalvas.

„Galbūt kaip vieną dar tokį nelabai atrastą ir veikiau simbolinį objektą paminėčiau vadinamąjį pasaulio kraštą, kur dviračiu galima privažiuoti prie pat jūros“, – į išskirtinę Kunigiškių vietą dėmesį atkreipė pašnekovas.

Keliaujančiuosius dviračiais pašnekovas kviečia išbandyti ir kitus įdomius maršrutus, kaip „Atrask senąsias Palangos vilas“ bei „Kelionė po grafų Tiškevičių Palangą“.

„Nors šie maršrutai ir nėra specialiai skirti būtent dviratininkams, tačiau aplankyti siūlomus objektus kuo puikiausiai galima tiek pėsčiomis, tiek minant dviračio pedalus“, – teigė M.Surblys.

Iš Palangos pasirinkusieji pietų kryptį pakeliui į Klaipėdą ar Karklę gali užsukti į Nemirsetos kopų ir smiltpievių apžvalgos aikštelę, kur atsiveria įstabus kalvotas kopų reljefas.

Dar labiau artėjant uostamiesčio link galima aplankyti senąsias Karklės kapinaites, gintaro gaudymo vietas, taip pat Placio ežerėlio paukščių stebėjimo stotelę bei Antrojo pasaulinio karo laikų bunkerį – Kukuliškių bateriją. Kukuliškių kaimas garsus ir tuo, jog čia buvo atrastas bronzos amžiaus laikų piliakalnis.

Be abejonės, šio pajūrio ruožo didžiausia pažiba ir vienas gražiausių Lietuvos kampelių – beveik 25 m aukščio Olando Kepurės skardis su vaizdu į Baltijos jūrą.

Kad ir kokį maršrutą pageidautų išbandyti dviračių entuziastai, dviratininkams svetingoje Palangoje jie ras ne tik kokybišką infrastruktūrą, bet ir puikų servisą. Čia gausu šių priemonių nuomos punktų, be to, galima užsisakyti dviračio pristatymo į pasirinktą vietą paslaugą. Pasiskolinti dviračius savo svečiams neretai siūlo ir kurorto apgyvendinimo paslaugų teikėjai.

„O kad geros nuotaikos ir įspūdžių nesugadintų netikėtumai, norėčiau tik atkreipti dėmesį, jog J.Basanavičiaus gatvėje tiek dviračiais, tiek elektriniais paspirtukais, tiek velomobiliais draudžiama važiuoti nuo birželio 1 d. iki rugsėjo 1 d., o jūros tiltu bei po Birutės parką – ištisus metus“, – galbūt dar ne visiems žinomus ar primirštus apribojimus priminė Palangos turizmo informacijos centro turizmo vadybininkas M.Surblys.

– Ar galima teigti, kad vaikščiojimas yra geriausias būdas dabar išsijudinti tiems, kurie per karantiną jaučiasi užsisėdėję?

– Na, turbūt tai yra pats paprasčiausias būdas duoti šiek tiek aktyvesnio ir intensyvesnio darbo savo kūnui. Aišku, galima prasimankštinti namuose – tą irgi reikėtų daryti. Bet labai svarbu išeiti, pakeisti aplinką, nes ir kūnui tenka truputėlį kitokio fizinio krūvio.

– Kuo vaikščiojimas yra naudingas? Kokioms mūsų organizmo sistemoms jis reikalingas? Juk naudingas ne tik fiziniam kūnui?

– Vaikščiojimas visų pirma pagerina fizinę, bet gali pagerinti ir psichinę būklę. Intensyviau vaikštant gerėja kraujotaka, tad organizmas yra geriau aprūpinamas deguonimi, o kartu daugiau deguonies gauna ir smegenų ląstelės. Kai gauna daugiau deguonies, jos geriau ir veikia.

Vaikštant aktyviau skatinama ir hormonų sistema, išsiskiria hormonai, kurie mažina depresijos riziką, gerina nuotaiką. Tai irgi yra labai svarbu.

Beje, vaikščiodami turime galimybę treniruoti ir smegenis – pavyzdžiui, pasirinkdami vis kitokį maršrutą. Nauji maršrutai skatina smegenų veiklą: gamtoje atsiveria naujų peizažų, mieste – architektūra, gatvės, žmonės. Tai daro įtaką mūsų orientacijai erdvėje, priverčia smegenis analizuoti situaciją ir suaktyvėti.

Vaikštant svarbiausia klausyti savo organizmo, stebėti, ar nesijaučia skausmų, neigiamų pojūčių, specifinio nuovargio.

Kalbant apie fizinę būklę, vaikščiojimas naudingas mūsų skeleto ir raumenų sistemai, kaulams, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemoms. Žinoma, jeigu vaikštome gryname ore, o ne šalia užterštų vietų.

Vaikštant, be abejonės, stiprėja raumenys, gerėja mūsų fizinės savybės, tokios kaip koordinacija, pusiausvyra, ištvermė.

Dar vaikštant spartėja medžiagų apykaita, o tai reiškia, kad ima greičiau tirpti kilogramai. Tad vaikščiojimas yra viena iš priemonių, padedančių mesti svorį. Jeigu žmogus yra priaugęs keletą kilogramų, galbūt jis gali pradėti ir nuo intensyvesnių veiklų. Vis dėlto žmonių, turinčių didelį antsvorį ar net tam tikrą nutukimo laipsnį, yra priaugę 10, 20 ar daugiau kilogramų, sąnariai ir taip yra papildomai apkrauti. Tokiu atveju patariama pradėti nuo aktyvaus vaikščiojimo.

– Kodėl vaikščioti, o ne bėgioti?

– Jeigu esi sveikas, treniruotas žmogus ir tavo kūnas paruoštas intensyvesniems, didesniems krūviams, tai, be abejo, galima ir bėgioti. Bet jeigu užsisėdėjęs – ar dėl karantino, ar po ligų, traumų, po ilgo pasyvaus etapo – reikėtų pradėti nuo vaikščiojimo. Tai organizmui sukelia mažiau fizinio streso negu bėgimas. Bėgimas – jau kitokia biomechanika, šiek tiek smarkiau apkraunami sąnariai, stuburo slanksteliai. Tinkamai neparuošus kūno bėgioti nerekomenduojama. Vyresniems žmonėms – taip pat.

Jeigu žmogus, pavyzdžiui, visą gyvenimą buvo pasyvus, jis neturi nei susiformavusių tinkamų judėjimo įgūdžių, nei jo fizinės ypatybės yra tinkamos ir fizinis pajėgumas prastas, tai tikrai geriau yra vaikščioti. Bet jeigu žmogus sveikas ir treniruotas – tikrai gali bėgioti, nieko blogo jam neatsitiks.

– Vaikščiojimas vaikščiojimui nelygu. Jeigu eisime koja už kojos ir nueisime nedidelį atstumą, tai kiek iš to bus naudos? Ar vis geriau negu nieko?

– Be abejo, bus geriau negu nieko. Mokslininkai yra publikavę ne vieną straipsnį, padarę išvadas, kad bet koks judėjimas, bet koks fizinis aktyvumas, yra geriau negu nieko. Tačiau, kad būtų nauda sveikatai, kad prasidėtų organizmo sistemų ryškūs pokyčiai, kad ir fizinė, ir psichinė būklė gerėtų, reikėtų vaikščioti atitinkamu greičiu, atitinkamą atstumą, turėtų būti atitinkama  to vaikščiojimo trukmė.

Priminsiu daugumai jau žinomas rekomendacijas – per dieną nueiti 8 000–10 000 žingsnių.

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad būtų naudos sveikatai, per savaitę iki 300 minučių aerobinio krūvio. Ėjimas irgi gali būti aerobinis krūvis, kai organizmas dirba naudodamas deguonį ir pasiekiamas atitinkamas pulso dažnis – jis turėtų būti nuo 50 proc. iki 80 pro. nuo maksimalaus širdies susitraukimų dažnio.

Tą maksimalų širdies susitraukimų dažnį gali kiekvienas apsiskaičiuoti. Viena iš populiaresnių formulių yra iš 220 atimti savo amžių. Gaunamas skaičius yra maksimalus širdies susitraukimų dažnis. Šito neturėtų siekti eilinis pilietis, nes ta riba dažnai pasiekiama aukšto meistriškumo sportininkų, kurie sportuoja ir patiria didesnių krūvių. Fiziškai silpni ir vyresni ar turintys, pavyzdžiui, didelį antsvorį žmonės, eidami turėtų pasiekti, kad širdies susitraukimų dažnis būtų 50–60 proc. maksimalaus, jauni ir stiprūs žmonės – 70-80 proc. maksimalaus širdies susitraukimų dažnio. Pavyzdžiui, svorio numesti padeda, jei pasiekę rekomenduojamą pulsą bent 10 minučių einame tą pulsą palaikydami.

Kaip sužinoti, koks tas pulso dažnis? Na, šiais laikais yra labai daug išmaniųjų įrenginių, kuriuos galima užsidėti ir kurie fiksuoja pulsą. Jeigu neturime tokios galimybės, bet einame ne vienas, tai tinka paprastas pokalbio testas: jeigu dar galite šiek tiek pasikalbėti nedusdami, tai viskas gerai, krūvis yra pakankamas. Bet tas pokalbis neturėtų vykti intensyviai.

– Tai galima sakyti, kad ėjimas bus naudingas, jeigu jis intensyvesnis negu paprastas vaikščiojimas?

– Taip, spartus ėjimas, aktyvus rankų darbas, mostai rankomis, aktyvus ilgesnis žingsnis. Kai jauti, kad eini.

Galima dar skaičiuoti žingsnių skaičių per minutę. Kai yra 70–90 žingsnių per minutę, taip galime nueiti maždaug 3–4 km/val. valandą. Tai būtų lėtas ėjimas. Vidutinis ėjimas – nuo 90 iki 120 žingsnių per minutę, arba 4–5,6 km/val. Greitas ėjimas būtų 120–140 žingsnių per minutę ir tokiu greičiu mes įveiktume 5,6–6,4 km/val. Jeigu virš 140 žingsnių per minutę – einama jau labai sparčiai ir apie 6,5 km/val. galima įveikti.

Jeigu pradeda intensyviai vaikščioti po ilgesnės pertraukos, po traumos ar silpnesni, vyresnio amžiaus žmonės, jie neturėtų iš karto pradėti lėkti greitu tempu. Reikėtų pradėti nuo lėtesnio ėjimo.

Patarimas: dr. K.Visagurskienės teigimu, vaikščiojimui svarbu pasiruošti – ne tik turėti tinkamą aprangą ir avalynę, bet ir nepamiršti apšilimo, o grįžus – atvėsimo. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kiek vidutiniškai žmogui reikėtų pasivaikščiot per dieną?

– Mažiausiai – apie valandą. Gali du kartus po pusvalandį ar keturis kartus po 15 minučių, bet intensyviai pasivaikščioti. Kuo trumpesnis laikas, tuo greičiau reikėtų eiti. Jei trukmė ilgesnė, tai galima eiti lėtesniu tempu.

Per dieną valandą skirti pasivaikščiojimui tikrai nelabai sunku. Vaikščiojimą galima įtraukti tiesiog į kasdienę veiklą – pavyzdžiui, mieste keletą stotelių ne važiuoti viešuoju transportu ar automobiliu, o tą atstumą įveikti pėsčiomis.

– Rekomendacijos suaugusiesiems ir vaikams. Jos skiriasi?

– Iš esmės nelabai, žiūrint, kokio amžiaus tie vaikai. Mažesniems pakanka kelių minučių su tėveliais aktyvaus ėjimo, kiek leidžia jų jėgos. Vaikų judėjimo specifika nėra tokia pati, kaip suaugusiųjų. Suaugusysis gali išsikelti užduotį: vaikščiosiu tiek minučių, tokiu tempu ir kažkokio tikslo pasieksiu. Vaikams daugiau reikėtų žaisti, bėgioti, straksėti, laipioti, kad įgytų kuo daugiau įvairių judėjimo įgūdžių, kad išmoktų įvairiausių judesių. Vaikščiojimas taip pat tinka – ištvermė gali būti lavinama. Bet vaikščiojimo trukmė, ypač jaunesnio, ikimokyklinio amžiaus vaikams, taip pat lankantiems darželį, pradinę mokyklą, neturėtų būti didelė.

– Vargu ar vaiką pavyks priversti ilgą laiką tiesiog nuobodžiai eiti...

– Taip. Nors, kai vertinamas 5–10 metų vaikų fizinis pajėgumas, jiems gali būti taikomas 6 minučių ėjimo testas. Bet tos 6 minutės, ypač jaunesniems vaikams, yra labai labai daug, nes jie dar nesiorientuoja laike ir galvoja, kad viską reikia greitai padaryti, ir tiesiog nebetenka jėgų.

Tad mes turime atsižvelgti į vaikų vystymosi etapus ir psichologiją. Jiems per nuobodi yra ta ciklinė veikla. Geriau yra integruoti įvairiausius žaidimus, šuoliukus, lipimus į medį ar kažkur kitur. Jeigu vaikštome, geriau tai daryti nelygioje vietovėje, pavyzdžiui, miške, parke, ar mieste, bet saugiai, kur galima ant bortelio kažkiek paėjėti – pusiausvyrą lavinti. Žodžiu, vaikams reikėtų įdomesnės veiklos, ne tik eiti.

– Suaugusieji irgi vis kažką sugalvoja, kad būtų įdomiau. Kažkada vaikščioti su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis buvo labai populiaru. Dabar – žingsnių iššūkis. Ar tai naudinga, ar tiesiog žaidimas suaugusiam žmogui, kad nebūtų nuobodu?

– Taip, dabar madingi visokiausi iššūkiai. Kaip aš juokauju, padarysime iššūkį pabūti mėnesį be iššūkio. Tai irgi būtų iššūkis.

Esmė ta, kad iššūkis yra papildoma motyvacija. Žmogus, dalyvaudamas iššūkyje, nori pasiekti geresnio rezultato ir stebi savo pasiekimus. Tai padeda jam įvertinti savo galimybes ir matyti rezultatus. Bet būna, kad kartais papiktnaudžiauja siekdami to rezultato ir, pavyzdžiui, visą dieną vaikšto. Na, nereikėtų perlenkti lazdos. Neįmanoma dešimt valandų per parą skirti ėjimui, tiesiog norint surinkti keliasdešimt tūkstančių žingsnių. Kartais žmonės, siekdami rezultatų, gali neapskaičiuoti savo jėgų. Žinau tokių pavyzdžių, kai intensyviai ir daug laiko vaikštant išsivysto lėtinis kojų sąnarių, raumenų uždegimas, padidėja traumų tikimybė.

O vaikščiojimas su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis – tai tam tikra fizinio aktyvumo forma, kuri dar papildomai leidžia įtraukti kai kurias kūno raumenų grupes, negu paprastai vaikštant. Tačiau, norint praktikuoti vaikščiojimą su lazdomis, turime pirmiausia kreiptis į specialistus, kad išmokytų taisyklingos tokio ėjimo technikos. Nes jeigu neišmokstame taisyklingai eiti su šiaurietiškojo ėjimo lazdomi, tai nėra prasmės tada jų ir imti.

Vaikščioti su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis yra rekomenduojama net tiems žmonėms, kurie turi tam tikrų eisenos sutrikimų, sergantiems Parkinsono ligos ankstyvesne stadija. Lazdos suteikia papildomą saugumo jausmą, stabilumą, lengviau išlaikyti pusiausvyrą ir dar papildomai koordinaciją lavina, stiprina raumenis, širdies-kraujagyslių ir kvėpavimo sistemas. Vaikščiojimas su šiaurietiškomis lazdomis labiau aktyvuoja kūną.

– Kitaip sakant, jis naudingesnis?

– Negaliu sakyti, kad jis naudingesnis, nes nuomonių yra įvairiausių. Kai kurie sporto ir sveikatingumo atstovai sako, kad galbūt nelabai natūralu su tomis šiaurietiškomis lazdomis eiti ir kad geriau paprastai vaikščioti. Bet aš manau, kad, viską taisyklingai atliekant, tikrai galima viena ir kita kaitalioti – kelias dienas vaikščioti paprastai, o, pavyzdžiui, dvi dienas per savaitę pasiimti tas lazdas, išmokus taisyklingos technikos. Bet aišku, naudos tikrai yra.

– Pasivaikščiojome, o po dviejų dienų skauda raumenis. Blogai?

Jeigu skauda raumenis, vadinasi, neparuoštas organizmas, netaisyklingai apkraunami raumenys, nekokybiški judesiai, persistengiama arba netinkama avalynė.

– Neturi skaudėti raumenų. Netaisyklingai vaikščiojate arba netinkamą avalynę dėvite. Arba buvo per didelis krūvis. Neturėtų skaudėti nei po dviejų, nei po dienos. Kaip ir sakiau, reikia įvertinti, kokia jūsų būklė. Tikrai nereikia pačią pirmą dieną stengtis nueiti 10 km. Iš pradžių užtektų ir 1–2 km. Jeigu pradedate po labai ilgo pasyvumo laikotarpio, pavyzdžiui, karantino ar rimtesnių ligų, tai ir keliolikos minučių užtenka pasivaikščioti. Bet tai reikia pradėti daryti reguliariai, po truputį ilginant trukmę, paskui – spartinant žingsnį, didinant ėjimo greitį. Kai paruošime savo organizmą, po maždaug mėnesio, jau galima didesnius atstumus eiti ir intensyviau.

Jeigu skauda raumenis, vadinasi, neparuoštas organizmas, netaisyklingai apkraunami raumenys, nekokybiški judesiai, persistengiama arba netinkama avalynė.

– Tad svarbu įsiklausyti į savo organizmą, kaip jis jaučiasi?

– Taip, be abejo. Vaikštant svarbiausia klausyti savo organizmo, stebėti, ar nesijaučia skausmų, neigiamų pojūčių, specifinio nuovargio. Ir nereikia tikėtis, kad jeigu žmogus 30 metų buvo pasyvus, staiga, vieną savaitę šiek tiek pavaikščiojus, viskas susitvarkys ir jis galės sparčiu tempu didelius atstumus eiti. Visada – ar žmogus pradeda vaikščioti, ar bėgioti, ar važinėti dviračiu, ar plaukti, ar tiesiog mankštintis – pradedama po truputį, bet reguliariai. Reikia, kad organizmas adaptuotųsi, o tam svarbus pastovumas. Jeigu jau pradėjome, skyrėme kažkurias dienas, kažkurias valandas vaikščiojimui, tai ir vaikščiokime. Ir neatidėliokime, neieškokime priežasčių to nedaryti. Nes kai padarome ilgesnę pertrauką, vėl organizmas nebežino, kaip reaguoti, – tai jis gauna krūvį, tai ne, hormonai nespėja sureaguoti. Jeigu norime rezultato, sportuoti reikia nuosekliai ir reguliariai.

Gausu priežasčių vaikščioti

Ėjimas degina kalorijas

Vaikščiojimas gali padėti efektyviai deginti kalorijas, išlaikyti esamą ar mesti svorį. Kiek kalorijų sudeginsite, priklausys nuo kelių veiksnių: ėjimo greičio, atstumo, reljefo (eidami į kalną sudeginsite daug daugiau kalorijų, nei eidami lygiu keliu), jūsų svorio.

Pasivaikščiojimai stiprina širdį

Įrodyta, kad pasivaikščiojimas bent 30 minučių per dieną penkis kartus per savaitę, gali sumažinti koronarinės širdies ligos riziką maždaug 19 proc. Šios ligos rizika gali dar labiau sumažėti, kai padidinama vaikščiojimo trukmė ar atstumas, įveikiamas per dieną.

Mažina cukraus kiekį kraujyje

Pasivaikščiojimas po valgio gali padėti sumažinti cukraus kiekį kraujyje. Nedidelis tyrimas parodė, kad po 15 minučių ėjimo tris kartus per dieną (po pusryčių, pietų ir vakarienės) cukraus kiekis kraujyje sumažėja labiau nei po 45 minučių pasivaikščiojimo kitu dienos metu. Tai galite pritaikyti ir mankštai tuo pačiu dienos metu.

Sumažina metabolinio sindromo riziką

Metabolinis sindromas – tai kompleksinis sveikatos sutrikimas, kuriam būdingas padidėjęs kraujospūdis, didelis cukraus kiekis kraujyje, antsvoris. Metabolinis sindromas gali turėti įtakos tokioms ligoms kaip cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, ankstyvai mirčiai.

Mažina sąnarių skausmus

Vaikščiojimas gali padėti apsaugoti sąnarius, įskaitant kelius ir klubus. Taip yra todėl, kad lengvas ėjimas padeda sustiprinti raumenis, palaikančius sąnarius. Vaikščiojimas taip pat gali suteikti naudos žmonėms, sergantiems artritu ir sumažinti skausmą.

Stiprina imuninę organizmo funkciją

Vaikščiojimas gali sumažinti riziką peršalti ir susirgti. Per vieną tyrimą gripo sezono metu buvo stebima 1 000 suaugusiųjų. 43 proc. tų, kurie vaikščiojo vidutiniu tempu 30–45 minutes per dieną, sirgo mažiau dienų ir apskritai mažiau susirgo viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis.

Gerina regėjimą

Ilgainiui visus užklumpa regėjimo problemos, susijusios su amžiumi, tačiau visa tai galima atitolinti. Reguliarūs fiziniai krūviai padeda išsaugoti sveikas akis ilgesnį laiką. Remiantis tyrimais, žmonės, kurie reguliariai vaikščiojo, rečiau kentėjo nuo akių tinklainės degeneracijos, regėjimo netekimo, susijusio su amžiumi.

Puikus stimulas jūsų energijai

Einant pasivaikščioti pavargus, galite daug efektyviau gauti reikiamos energijos, nei išgėrę puodelį kavos. Vaikštant organizmas gauna daugiau deguonies, taip pat gali padidėti energijos lygį didinančių hormonų kiekis kraujyje.

Vaikščiojimas pagerina nuotaiką

Vaikščiojimas gali padėti jūsų emocinei būsenai, pagerinti nuotaiką, ypač jeigu žingsniuojate ne sporto salėje, bet gryname ore. Patikimi tyrimai rodo, kad tai gali padėti sumažinti nerimą, depresiją, padidinti savivertę ir sumažinti socialinį atotrūkį. Juk vaikščioti su kompanija yra kur kas linksmiau ir smagiau. Tai puiki proga pabendrauti su draugais ir šeima.

Prailgina gyvenimą

Ėjimas greitesniu tempu gali prailginti jūsų gyvenimą. Tyrėjai nustatė, kad vaikščiojimas vidutiniu tempu, palyginti su lėtu, gali 20 proc. sumažinti bendros mirties riziką. Tačiau vaikštant sparčiu ar greitu tempu rizika gali sumažėti netgi 24 proc.

Tonizatorius kojoms

Vaikščiojimas stiprina kojų raumenis. Norėdami sustiprinti kojas – vaikščiokite kalvotoje vietoje arba ant bėgimo takelio su nuolydžiu. Arba rinkitės maršrutus su laiptais. Nevenkite ir kitų treniruočių – galite atlikti pasipriešinimo pratimus, pavyzdžiui pritūpimus, kad dar labiau sustiprintumėte kojų raumenis.

Skatina kūrybinį mąstymą

Vaikščiojimas naudingas ir kūnui, ir smegenims. Reguliarūs pasivaikščiojimai gerina atmintį, mokymosi įgūdžius, mažina demencijos ir Alzheimerio ligos riziką. Vaikščiojimas gali padėti išvalyti galvą ir treniruoti kūrybinį mąstymą, mat atveria laisvą idėjų srautą. Tai yra paprastas būdas tuo pačiu metu padidinti kūrybiškumą ir užsiimti fizine veikla.

Gerina miego kokybę

Vaikščiojantys žmonės geriau ir kiečiau miega, mažėja nemigos tikimybė, greičiau užmiegama. O visapusiškas poilsis – tai raktas į ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą.

Padeda sutaupyti

Vaikščiojimas lauke jums nieko nekainuos – tereikia išsirinkti patogią avalynę ir imtis darbo.

Kineziterapeutas Ignas Zakarauskas – funkcinės jogos treneris, Feldenkraiso metodo puoselėtojas Lietuvoje – į savo darbus dažniausiai skuba dviračiu. Kaip ir jo žmona Rūta, klausos protezavimo specialistė. Ši jauna kauniečių šeima, auginanti tris atžalas – septintokę Ugnę, penktoką Roką ir antrokę Ievutę – šiandien bandys įrodyti, kad laimingos šeimos receptai gali būti įvairūs.

– Jau nuo ariamosios žemdirbystės laikų Lietuvoje įsigalėjo patriarchatas, kai vyras šeimoje tapo svarbesnis už moterį. Sakykit, Ignai, o kaip yra jūsų šeimoje?

– Na… pas mus yra darbų pasiskirstymas. Kažkurioje srityje didesnį autoritetą turi žmona, nes tai jai geriau sekasi. Mano darbai labiau susiję su technine pagalba, kur reikia kažką buityje pataisyti, daugiau fizinės jėgos įdėti. O jei užgriūva mokykliniai reikalai, mielai juos sprendžiame drauge arba į tėvų susirinkimą keliauja tas, kuris tuo metu laisvesnis. Tiek aš, tiek Rūta galime atlikti visus darbus, tik žiūrime, kuriam vienas ar kitas darbas lengviau sekasi. Aš nemoku siūti ar valgio taip gardžiai ir greitai gaminti, užtai galiu patvarkyti užsikimšusią kanalizaciją. Kitas susitarimo klausimas – kuriam koks darbas yra malonesnis. Tarkim, Rūta nemėgsta siurbliuoti kambarių, nes jai po traumos baseine skauda nugarą.

– Man nepasigirdo – žmonai skauda nugarą? Būdama kineziterapeute, jogos instruktore, bijočiau tai pripažinti. Ar liaudies išmintis, kad savo kieme pranašu nebūsi, čia pritinka?

– Pasakyčiau kiek kitaip: galbūt jai nedrąsu imtis veiklos, kuri gali išprovokuoti skausmą. Sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo judesio kokybės. Kadangi įpročius keisti sunkiau, nei mokytis kažko naujo, iš pradžių Rūtai reikia susitarti su savimi (juokiasi). Įžvelgti tuose pratimuose prasmę. Žinoma, skausmui sugrįžus, motyvacija padidėja. Kai žmona turi daugiau laisvo laiko, ji mielai ateina į mano sveikatingumo studiją pasimankštinti. Džiaugiuosi, kad jai patinka aktyviai leisti laisvalaikį.

Judrūs: aktyvus gyvenio būdas neatsiejamas nuo Zakarauskų šeimos kasdienybės.

– Ar galiu viešai paskelbti, kad tėtis Ignas atsakingas už aktyvų šeimos laisvalaikį – net būrelius jis, o ne žmona, vaikams parenka?

– Turbūt. Domėdamasis vienu ar kitu žiūriu, kad jie būtų judrūs ir vaikams patiktų. Man, kaip tėčiui, smagu matyti, kad vaikai laukia savo popamokinės veiklos ir kad tie sportai jiems nėra tik tėvų primestas lažas. Visada, siūlydamas jiems vieną ar kitą būrelį, pabandau mintyse peržvelgti gerąsias jų savybes – gal padės akims lavėti ar laikyseną sureguliuoti?

– Iš kur randate laiko tokiems namų darbams?

– Kai nori, tai ir gali. Man patinka rūpintis: vaikams pareguliuoti kėdžių aukštį, nustatyti tinkamą atstumą nuo kompiuterio ekrano, pažiūrėti, kad darytų pertraukas, sėdėdami prie jo. Kaip tėtis kineziterapeutas, bandau atsižvelgti į rekomendacijas jų sveikatai. Ar manęs klauso? Taip. Manau, dėl to, kad tokių veiksmų imuosi jau nuo mažens. Tai jiems jokia naujiena. O ir po vieno ar kito sporto lankymo jie pradeda geriau jausti savo padėtį erdvėje, keisti laikyseną, net ir sėdėseną į gerąją pusę. Kartais aš nuimu kėdės atlošą, kad vaikas gautų daugiau erdvės prisitaikyti ir jam nebeliktų pagundos sukniubti, sėdėti bet kaip. Kartais sumažinu kompiuterio ekraną, kad akių raumenys treniruotųsi. Jie ant manęs dėl to nepyksta: pasitiki, žino, kad darau tai jų labui.

– Prieš daugelį metų įkūrėte Sveikatingumo ir laisvalaikio studiją. Ar jūsų šeima joje dažnas svečias?

– Niekada neturėjau tokio tikslo, kad šeima būtinai darytų tai, ko aš mokau kitus žmones. Šiuo metu esu pasinėręs į Feldenkraiso metodo studijas, o vaikai yra dar per maži gerai suvokti jo esmę. Džiaugiuosi, kai į studiją ateina mano artimieji ar draugai. Kai negali prisijungti gyvai, daro tas pamokas internetu. Feldenkraiso metodas – tai unikalus požiūris į žmogaus judėjimą, mokymąsi ir pokytį, išpuoselėtą Moshe's Feldenkraiso. Šis metodas vertinamas dėl savo poveikio gerinant laikyseną, lankstumą, koordinaciją, atletinius ir artistinius gabumus bei padeda tiems, kas turi judėjimo sunkumų, jaučia lėtinį skausmą bei nervinę įtampą.

– Nusipirkę sodybą atradote didžiulį malonumą – vykti drauge į pažintinius žygius dviračiais ar pėstute.

– Iš pradžių su dviračiais aplėkdavome tai, kas buvo netoli sodybos, o paskui savaitgaliais ėmėme keliauti ir po visą Lietuvą. Juolab kad daug jos išmaišėme ir pamatėme rengdami sveikatingumo ir aktyvaus poilsio stovyklas šeimoms. Visus metus aš tyrinėdavau kažkokį vieną regioną, išrinkdavau jo įdomias vietas, kad paskui rugpjūčio mėnesį ten galėtume pakviesti šeimas su vaikais. Šią vasarą vyko jau keturioliktoji tokia stovykla, į kurią rinkosi mūsų bičiulių, bendraminčių šeimos. Ten mankštinomės, maitinomės mano žmonos gamintu vegetarišku maistu, bandėme kuo geriau pažinti pasirinktą regioną. Visa tai darėme drauge su vaikais, kad ir jiems liktų kuo smagiausias tos savaitės prisiminimas.

– Pats viską organizuojate – vietines įžymybes iššniukštinėjate, nakvynes suieškote, edukacijas užsakote, rytais dar jogos treniruotes vedate, paskaitas tėveliams sveikatingumo tema skaitote… O atlyginimo neimate – tik auką. Ar ne per didelę naštą ant pečių užsikraunate? Kam ji jums?

– Jei atvirai, jaučiu prasmę tai darydamas. Man smagu prisidėti prie žmonių gerovės. Matau, kad jiems mano parinkta veikla patinka, kad jie su nekantrumu laukia kitų metų stovyklos. Tad ir aš laukiu ateinančios vasaros, o laukdamas renku informaciją, ruošiuosi. Žmonių džiaugsmas mane motyvuoja. Iš esmės kasmet vyksta tos pačios šeimos. Vos paskelbiu feisbuke – jau ir vietų nėra. Šįmet stovyklavome Žemaitijos rajone, Kurtuvėnų krašte, tad su vaikais susirinko apie penkiasdešimt žmonių.

– Gal galėtumėte parekomenduoti kokį smagų savaitgalio maršrutą po Lietuvą, kurį jau išbandėte su savo šeima?

– Išties man labai patiko šią vasarą atrastas Kurtuvėnų kraštas Žemaitijoje. Sename Kurtuvėnų dvare galima pajodinėti arkliukais, užsisakyti edukaciją-susipažinimą su gyvu žirgu. Čia pat, už 4 km į šiaurę nuo Kurtuvėnų, yra labai gražus Girininkų piliakalnis – 183,1 m aukščio virš jūros lygio. Nuo jo puikiai matosi ir kitas – Šatrijos kalnas. Galima nuvažiuoti į Užventį. Užvenčio dvarą XIX a. pabaigoje buvo išsinuomoje rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tėvai. Prie dvaro centrinio pastato tebėra graži alėja, kurią apysakoje "Sename dvare" aprašė Šatrijos Ragana. Su vaikais lankėmės Užvenčio kraštotyros muziejuje, vaikščiojome po parką, kur įrengta vaikų žaidimo aikštelė ir pėsčiųjų takas. Užsukome į Žvėrinčių – prie Laukstėnų kaimo įrengtą 14,7 ha ploto miško aptvarą miško gyvūnams.

– Žmona pasakojo, kad stovyklos vaikams labai patiko žaisti senovinius Žemaitijos krašto žaidimus – ypač tuos su koviniais elementais. Iš kur apie juos sužinojote?

– Iš knygų. Teko pasidomėti, paskaityti knygų apie senovės žemaičių vaikų žaidimus. Netgi pradžioje išbandyti juos su savo vaikais (juokiasi). Maniškiui Rokui, lankančiam kovos menus, ypač patiko žaidimai su lazdomis, virvėmis…

– Stovyklose tiekiate vegetarišką maitinimą. Ar dėl to, kad pats jau seniai esate vegetaras?

– Nebūtinai. Tiesiog sukūrėme tokią savotišką tradiciją, t.y. kelias dienas per metus net ir kitokio mitybos plano besilaikantys žmonės gali paskanauti vegetariškų patiekalų. Juos su padėjėjomis labai skaniai gamina mano žmona. Daug kas nustebdavo, kad tokiu būdu galima maitintis, gerai jaustis ir nepritrūkti jėgų. Tuomet tokias šeimas aš padrąsindavau, kad ir namuose keletą kartų per savaitę paįvairintų savo mitybą vegetariškais patiekalais.

– Betgi Rūta ir vaikai jau nėra vegetarai. Ar neapmaudu, kad, truputį pabandę, jie nuėjo kitu keliu?

– Niekada nenaudoju prievartos ar spaudimo, kad šeima turėtų maitintis taip, o ne kitaip. Rodau savo pavyzdžiu, kad šitaip maitindamasis aš gerai jaučiuosi. Ta vegetariška mityba gali būti ir filosofija (nežudyk!), ir sveikatos pagrindas. Siūlau jiems pakeisti gyvulinius baltymus sveikesniais, tuomet ir virškinimas bus geresnis, ir mažiau apsunksite. Rekomenduoju naudoti daugiau daržovių ir ankštinių. Bandau suteikti informacijos, kad šiais laikais, norint prasimaitinti, nebūtina nužudyti vištytę, – parduotuvėse, turguose daug alternatyvių produktų. Mano tikslas – savo pavyzdžiu parodyti, kad galima maitintis ir kitaip. Skaniai ir sočiai.

Atrodytų, kad šeima, vaikai jau savaime yra laimės šaltinis. Tačiau daugybė žmonių turi šeimas ir nelabai jas vertina. Manau, kad žmogus turi išmokti džiaugtis kito žmogaus buvimu, prisidėti prie jo gerovės.

– Turite kineziterapeuto išsilavinimą. Ar tai reiškia, kad daugelį vaikiškų problemų – peršalimų, kosulių, kitų negalavimų – galite išspręsti pats, be šeimos gydytojo ar specialisto pagalbos?

– Na, taip. Yra dalykų, kuriuos per laiką atrandi. Skaitai medikų knygas, darai tyrimus, stebi augančius vaikus. Tarkim, mano dukrelei buvo toks laikas, kai ji jautėsi blogai, greitai pavargdavo: pakildavo temperatūra, paskausdavo kaulus, raumenis. Tad teko ieškoti būdų, kaip jai padėti. Artimieji net siūlė į psichologą kreiptis, nes manė, kad ji nenori į mokyklą. Bet aš jaučiau, kad tiesa slypi kažkur kitur, nes gerai pažinojau savo vaiką. Sykį į rankas pakliuvo tokio amerikiečių gydytojo knygelė, kuris savo pacientus gydė vitaminu D. Kadangi jų ligos simptomai buvo panašūs kaip mano dukros, padariau jai vitamino D tyrimą. Ir pasirodė, kad Ugnės organizme jo trūksta. Kai pradėjo naudoti, po kiek laiko visi varginantys simptomai išnyko.

– Dažnai mamos skundžiasi, kad jų vaikai labai mėgsta saldumynus ar kitą nesveiką maistą. Bet pas jus vietoj saldainių ant stalo rasi tik… saulėgrąžų daigų?!

– Mano teorija šiuo klausimu yra tokia. Vaikai mato, ką jų tėvai valgo, ir pagal tai patys renkasi maistą. Netgi labai svarbu, ką mama valgo tuo laikotarpiu, kai lėliukas dar gyvena jos pilvelyje. Kitas dalykas, kokius mitybos įpročius jie mato savo artimiausioje aplinkoje, – pas vienus ar kitus senelius. Mūsų šeimoje jau tapo įprasta, kad vietoj saldumynų vaikai užkandžiauja daigais, riešutais ar daržovėmis. Tarkim, sūnelis dažnai mėgsta pakramsnoti salierą, bet galbūt ne dėl to, kad tai sveika, o todėl, kad taip įpratęs ir kad jo mūsų šaldytuve visuomet yra.

– Betgi jūsų vaikai negyvena uždarame Zakarauskų šeimos burbule: jie eina į mokyklą, bendrauja su bendraamžiais, kurių dauguma renkasi tradicinį maistą – su dažikliais, stiprikliais… Kaip juos motyvuojate, kad nepasiduotų masiniams maitinimosi įpročiams?

– Aišku, drausti jiems valgyti ano maisto (kuris paprastai būna skanesnis) aš negaliu. Bet galiu sudaryti sąlygas būnant su šeima neiti į tas vietas, kur siūlomas nesveikas maistas. Galiu pateikti jiems alternatyvą. Aišku, vyresnėlė dukrelė galbūt yra ėjusi su draugėmis į greito maisto užkandinę, bet tikrai ne kasdien. Paprastai žmona pati gamina naminius mėsainius ar sumuštinius, kuriuos vaikai mielai nešasi į mokyklą.

– Kažkur feisbuko erdvėse radau tokį teiginį, kad tinginystė yra pati geriausia iš visų septynių nuodėmių, mat trukdo padaryti likusias šešias. Esate be galo užsiėmęs žmogus – daug laiko skiriate vaikų gerovei, pozityviems santykiams kurti šeimoje, profesiniams savo mokslams. Ar dar lieka laiko paprasčiausiai patinginiauti?

– Man patinka tai, ką darau. Todėl kažkokio didelio skirtumo – kada ilsiuosi, o kada kažką rimto veikiu – nėra. Galbūt yra dalykų, kurie man patinka, bet jiems šiuo metu negaliu skirti papildomo laiko. Tarkim, ne visada galiu nuvažiuoti į sodybą: paukštelius palesinti, medelį pasodinti ar tiesiog dviračiu po apylinkes prasilėkti. Bet aš tikiu, ateis savaitgalis, šventės – bus laiko ir šitiems dalykams. Kasdienybėje nejaučiu, kad man kažko trūktų ar kažkas buityje labai erzintų. Jei koks darbas man nepatinka, vis tiek matau prasmę jį atlikdamas. Žinau, kad nuo to visiems mano šeimos nariams bus smagiau. Tai motyvuoja.

– Ne paslaptis, kad net ir pačioje darniausioje šeimoje tėtis ir mama dažnai turi skirtingas nuomones apie vaikų auklėjimą. Ar dažnai tie požiūriai nesutampa Zakarauskų namuose?

– Manau, tiek vyras, tiek ir moteris vaikus auklėja iš skirtingos patirties, kurią atsinešė iš savo namų. Tarkim, man atrodo, kad teisinga yra vienaip, o žmonos nuomone – visiškai priešingai. Bet kadangi ketverius metus Austrijoje studijavau Feldenkraiso mokslą, bandau kai kuriuos tos metodikos principus pritaikyti auklėjant vaikus. Bėda, o gal džiaugsmas (juokiasi), kad jie yra ganėtinai kitokie nei mūsų kasdienybėje įprasti dalykai, kuriuos mes darome iš kartos į kartą, ir dėl to jie mums atrodo teisingi. Vaikai – skirtingos asmenybės. Vieną vaiką  veikia bausmė, o kitą –  paskatinimas. Man rodos, kad aš turiu daugiau kantrybės. Bet žmona ją kartais priima kaip nuolaidžiavimą vaikams. Tada aš aiškinu, kad negaliu skubėti, nes turiu pagalvoti, kaip tam vaikui geriau. Kartais su dukrele ar sūneliu užtenka tik pakalbėti, ramiai išsiaiškinti, ir išsyk atsiranda galimybė priimti geresnį sprendimą. Žmogus gali supykti, aprėkti, nubausti, bet gali ir atrasti alternatyvą, kompromisą. Kadangi auginame tris atžalas, ant jų puikiausiai matyti, kad kiekvienam reikia skirtingo priėjimo ir netgi skirtingo laiko kiekio. Dažnai mes tiesiog neišlaukiame, kol vaikas nurims ir ateis taikytis, atsiprašyti. Todėl stengiuosi sukurti tarp savęs ir vaikų pasitikėjimo ryšį – kad jie nebijotų paklausti, pasipasakoti, kas kelia nerimą.

– Ir pabaigoje... Grįžkime prie medinės lentelės rankdarbių krautuvėlėje su dailiu užrašu "Čia gyvena laiminga šeima". Ar galėtumėte tokią užsikabinti ant savo namų durų?

– Atrodytų, kad šeima, vaikai jau savaime yra laimės šaltinis. Tačiau daugybė žmonių turi šeimas ir nelabai jas vertina. Manau, kad žmogus turi išmokti džiaugtis kito žmogaus buvimu, prisidėti prie jo gerovės. Kai tai pavyksta, tuomet visi jaučiasi laimingi. Todėl mūsų šeimos laimės receptas gana paprastas: jeigu nori būti laimingas, laimę nešk kitiems… Aš tuo tikiu. Šeimoje yra daugybė galimybių daryti kažką gera. Vienam užpakaliuką nuvalyk – jis jau laimingesnis, už kitą kambarį išsiurbliuok – jau ir tam smagu… Darydamas gera kitiems, tu ne tik pats gauni kur kas daugiau, bet dar ir suteiki galimybę būti laimingiems kitiems.

R.Zakarauskienė: smagiausia, kai drauge keliaujame po Lietuvą

Visi mūsų vaikai lanko tą pačią VDU "Atžalyno" progimnaziją. Ugnė – vyriausia – septintokė. Šiuo metu lanko gatvės šokius. Rokas – vidurinysis – penktokas. Jis lanko muai tai kovos menų treniruotes, anksčiau lankė boksą, dziudo. Antrokė Ievutė dar labiau prie namų, tiesa, labai mėgsta baseiną, prie kurio netoli gyvename. Vaikams parinkome būrelius netoli namų, kad nereikėtų vežioti ir patys galėtų į juos vaikščioti.

Sportui skiriame labai daug dėmesio. Vyrui tai ir darbas, ir pomėgis. O aš su vaikais labai laukiu savaitgalių, kai važiuojame į sodybą Jadagonių kaime. Turime ten dviračius, tai nuvažiavę sėdame ant jų ir malamės po apylinkes. Šuniui priekabos neturime – greta bėga. Kai Ievutei suėjo penkeri, įsigijome vokiečių bokserę Torą.

Vežėme į šunų dresavimo mokyklą, lankėme pamokas. Tora labiau rūpinamės mes su Ignu: stipri ji, gal 30 kg sveria, vaikai nepavedžiotų. Užtai jie turi pasirūpinti mažesniais augintiniais: už jūrų kiaulytę atsakinga Ugnė, sraigių achatinų porelė dovanota Ievutei, o žuvytė – Rokui. Vis dėlto šauniausia mūsų šeimos laisvalaikio pramoga – ekskursijos po Lietuvą.

Jomis pavyksta vaikus nuo kompiuterių, telefonų atitraukti. Ir maudomės tuomet, ir uogaujame, ir grybaujame, ir įdomias vietas aplankome. Kadangi kiekvieną rugpjūtį Ignas organizuoja šeimos sveikatingumo stovyklas, iš pradžių turime patys viską aplinkui iššniukštinėti, o tik paskui draugus kviesti. Tai tos žvalgytuvės po įvairius Lietuvos regionus mūsų šeimai pačios smagiausios!

Juo naudotis išmokė ir programėlę parsiuntė dukra, ir jis vos už 2 eurus išgelbėjo mane nuo nosies krapštukų testo. Nes juk kas žino, jei į iki kraujo nutrintą kojos nykštį būtų įsimetusi kokia nors infekcija, vėliau – gangrena, o dar vėliau būtų reikėję jį operuoti. Patys numanote, kaip šiais vizitų pas medikus deficito laikais būtų viskas vykę. Betgi iš kito galo.

Didžiuojuosi savimi

Saldus pergalės jausmas glosto mano jautrią savimeilę. Mat jau antrą sykį nė karto nenulipusi, tiesa, įsimetusi pirmą bėgį ir švokšdama it senas brisius, nespėjantis paskui šeimininką, užmyniau savo senučiu, dar Kornelijai pirktu "Trek" dviratuku į netrumpą Šiaurės prospekto kalną.

Aišku, pakeliui mane lyg stovinčią aplenkė pora mietą prarijusių kietuolių ant savo elektrinių paspirtukų. Bet argi galima lyginti jų elektra varomas jėgaines su mano mechanine darbinio arklio jėga?!

Ir vargšas tas pėsčiųjų eismo dalyvis, kuris sugalvos tą nelemtą akimirką žengtelėti žingsnį į šoną. Mirtis alyvose. Rugsėjį – jurginuose. Juk tie elektriniai laksto beprotišku greičiu.

"Ir vis dėlto nesuprantu, – plaudama kelionės prakaitą po šaltu dušu rėkiu savo vyrui į kitą kambarį. – Kokia nauda iš tų elektrinių dviračių ar paspirtukų? Na, be to, kad gali apsirengti stilingą, vėjyje besiplaikstančią suknelę, sustatyti pėdas kokia nors baleriniška ple poza ir prieš išvykdama į darbą nenaudoti jokio antiperspiranto – vis tiek nesmirdėsi prakaitu. Aaa???"

"Man gražu, – nenoromis prabyla mano žmogus (nes per TV rodomas jo mėgstamiausias vakarinis serialas – "Kaune daugėja COVID-19 atvejų"), – kai rytais važiuodamas į darbą aš stoviu eiliniame automobilių kamštyje, o tokie stilingi vyrukai su kostiumais, kuprinytėmis ir iki stiklo nublizgintais bateliais nardo tarp mūsų, mašinų vairuotojų, tarsi atlikėjos Atlantos kregždutės…"

Na, taip – greitis, judrumas, mobilumas… – murmu sau panosėje: – Šito iš jų neatimsi. Bet juk tų stilingųjų džentelmenų iš verslo biurų kojų raumenys, užuot dirbę kasryt monotoniškai mindami mechaninio dviračio pedalus, ilgainiui atrofuojasi. Nebent tie stileivos vakarais vaikštinėtų į sporto klubus.

Nebereikia dietų

Skambinu vienai savo bičiulei. Būtent tai, kuri – jau bus kokie antri metai – sėkmingai pardavusi didelį šeimos automobilį mainais nenusipirko nieko, bet… iš sandėliuko išsitraukė seną miesto dviratį ir dabar visur mina tik su juo.

"Sakyk, – atakuoju ją, – ar nenorėtum to savo griozdo su pintu krepšeliu pirkiniams vežti iškeisti į mažagabaritį elektra varomą dviratį ar išmanųjį šių dienų paspirtuką?"

"Tik per mano lavoną, – lieku nustebinta netikėtos draugės reakcijos. – Nuo to laiko, kai mašiną išmainiau į dviratį, nebeturiu laikytis jokių dietų. Ir apskritai mano gyvenime įsivyravo, kaip ten sakoma, dzin ar dzen pusiausvyra: jei daugiau pavalgau – daugiau ir paminu. Žinau visus Kauno dviračių takus. Galiu nuvažiuoti bet kur. Štai paskutinįsyk aplankiau draugę, gyvenančią Karmėlavoje. O jei reikia kažką didesnio parsivežti ar kur nors tolėliau palėkti – naudojuosi "City Bee" paslaugomis."

Lieku patenkinta draugės reakcija. Tie šių dienų elektriniai dviračiai – ponų išmislas… Fizinio krūvio – nulis, klaksonų (nagi skambučių, kad iš tolo apie save praneštų) nerasta. Privairuoja tyliai iš nugaros tarsi vagys, o paskui tik čiūūūūūžt su vėjeliu taip arti pro šalį, kad mano širdis iš netikėtumo kelintąsyk į pakulnes nurieda. Juk normalaus dviračio skleidžiamus garsus išgirsi net per kilometrą (maniškio vis atraminė kojelė į ratus trankosi), o šito nesusipratimo – tik jam atsiradus per keletą žingsnių nuo tavęs. Ir vargšas tas pėsčiųjų eismo dalyvis, kuris sugalvos tą nelemtą akimirką žengtelėti žingsnį į šoną. Mirtis alyvose. Rugsėjį – jurginuose. Juk tie elektriniai laksto beprotišku greičiu.

Nauja mada Vokietijoje

Čia į pokalbį įsitraukia vyro sesuo, gyvenanti su mažametėmis dukrelėmis Vokietijoje, o dabar atostogaujanti Lietuvoje. Pasirodo, tie elektriniai bestijos ten jau seniai ant bangos.

Jaunos vokiečių šeimos masiškai parduoda savo šeimų automobilius, kuriuos pastatyti prie namų po darbo darosi vis sunkiau (o kur dar visi draudimai, techninė priežiūra ir t.t.) ir keičia juos į griozdiškus elektrinius triračius su juokingomis priekabomis, skirtomis pirkiniams, vaikams, šunims vežioti.

"Aš irgi panašų gavau gimtadienio proga, – prisipažįsta ji, – nes taip ir nesugebėjau pradėti vairuoti mašinos. O su tokiu triratuku galėsiu dardėti ir gatvėmis, ir dviračių takais… Viena ir su vaikais."

Ir mintys greitesnės

Kažkodėl nelabai įsivaizduoju savęs po dvidešimties metų – tokios sudžiūvusios Šapokliak tipo senučiukės – elegantiškai važinėjančios elektriniu paspirtuku.

Labiau jau regiu save vieno mūsų laiptinės kaimyno vaidmenyje, kurį kasdien – lyjant ar sningant – sutinku apžergusį savo plieninį žirgą. Panašu, kad vyras žvejoja, o gal ir medžioja, o galų gale – koks gi kam skirtumas – gal paprasčiausiai svajoja kur nors gamtos prieglobstyje. Rytą išvažiuoja, vakare grįžta.

Kaip sykį man aiškino vienas garsus Lietuvos komikas, dirbant fizinį darbą – tarkim, minant kojomis dviratį – ir mintys galvoje greičiau sukasi. Patikrinta. Kol suvažinėju iki Kačerginės, persikeliu laiveliu per upę, o paskui pro Kulautuvą parminu atgal link šiaurinių Kauno pakraščių – daug genialių minčių ir mano galvelėje užgimsta. Tik spėk paskui jas visas į popierių suguldyti.

Dviratis karboniniu rėmu

Džiaugiamės, kad dantų neišsikūlė, nors randą ant smakro – kaip lietuviškumo žymę tolimojoje emigracijoje – nešiojasi iki šiol.

"Aš irgi labai didžiuojuosi, kad pagaliau pradėjau važinėti viena. Nelaukdama, kompanijos, – dalijasi dar viena užmiestyje gyvenanti mano bičiulė. – Sunku su draugais susiderinti. Todėl, kai tik turiu laisvą minutę, tai sėdu ir minu… Dieną kitą nepamynus kojos pačios kruta. Kada nors svajoju kokį gerą dviratį įsigyti, kad visokiais tiltų laipteliais lengviau tampyti viršun ir apačion būtų."

"Čia jau atskira tema, – sakau jai. – Dviračių mados, visokie ten greitį, nuvažiuotus kilometrus matuojantys pribambasai…"

Mano vyras labai didžiuojasi, kad turi sportinį dviratį karboniniu rėmu, sveriantį tik 8 kg. Nereikia net liftu naudotis, tik šast po pažastim ir nešasi laiptais iš devinto aukšto lyg kokį rankinuką. O aš saviškį į liftą lyg arklį, stovintį piestu, kol įgrūdu, visus stabdžių laidelius atjungiu, alkūnes nusibalnoju.

Sykį, pamenu, važiuoju į pakalnę ir bandau stabdyti, o tada suvokiu, kad stabdžių nėra: matyt, lifte bus likę… Tai nužiūriu kuo aukštesnės žolės kilimą iš dešinės ir griūvu lyg kokia kaskadininkė, mėgindama pataikyti kuo minkščiau. O paskui vyrui ilgai ir nuobodžiai įrodinėju, koks jis svolačius, kad žmonos dviračio technine priežiūra nepasirūpina.

Sakote, sovietinių daugiabučių gyventojai turi tokius mažus rūsiukus, kuriuose laiko ne tik braškių uogienes su marinuotais agurkais ir obuolių kompotais, bet ir kur kas vertingesnius daiktus? O kaipgi. Laikėme ten savo dviračius ir mes. Kažkodėl ilgapirščiai uogienes paliko, o tris plieninius žirgus (vieną dar su Saulėjos gimtadienio kaspinu!) išsivežė.

"Viskas aišku, – porinu į įvykio vietą atvykusiems teisėsaugos pareigūnams: – Mūsų dviratukų vagis – tikrai ne Karlsonas, kuris gyvena ant stogo!" O jie žiūri į mane tokiom bukom akim – arba humoro nesupranta, arba Astridos Lindgren istorijų vaikystėje neskaitę, arba vis dar negali patikėti, kad, netekus trijų beveik naujintėlaičių dviračių, liežuvis dar juokauti apsiverčia.

Pirmyn į keistas istorijas

Ir dar kaip verčiasi, nes per tuos dviračius į tokias anekdotines situacijas nuolat pakliūvame...

Pavyzdžiui, atostogaujame Zanzibaro saloje. Susipažįstame su labai mielu vaikinu, kuris paplūdimyje pardavinėja kriaukles. Apsilankome pas jį namuose. Skurdas begalinis. Mesis (toks vaikino vardas) prisipažįsta, kad sena jo svajonė – turėti savo dviratį, nes dabar skolinasi iš patėvio. "Naudotas saloje kainuotų gal 50 eurų…" – viltingai žvelgia jis. Ir – o šventas turistų naivume – išvykdami mes įteikiame jam minėtą sumą. Mesis truputį susinepatogina ir paprašo: "O gal galėtumėte duoti dar tiek pat? Tuomet jau tikrai išeitų išmanusis telefonas!" Neduodame. Užsispiriame, kad dviratis geriau. Po savaitės per mesendžerį gauname laimingo Mesio žinutę. Iš naujojo telefono.

O sykį atostogaujame Pervalkoje. Išleidžiu aš savo pirmagimę Korneliją su tuo pačiu "Treku" nulėkti su draugais iki Nidos. Grįžta mergina vakarop pėstute, vairo rėmu rankose nešina, o paskui ją – visa bene dešimties paauglių kompanija dviračius varosi. Mat Kornelija užsiplepėjusi į stulpą bumbtelėjo…

O "Treko" vairui tiek ir tereikėjo. Nes įvykio priešistorija slypi dar Kaune. Kai Kornelijos tėtis pritvirtino visus dviračius ant mašinos stogo ir jau važiavo į garažą paimti palapinės, kelią, matyt, perbėgo kažkokia pasiutusi juoda katė ir akimirksniu – trach tibidach tibidoch! – visi dviračiai nuo stogo nubildėjo. Nes juk, pasirodo, atostogomis užsisvajojęs mano vyras prie įvažos į metalinių garažiukų karalystę (kaip tik tokius dabar Vilniuje naikina) aukštos vartų arkos nepastebėjo ir kiaurai ją su visais dviračiais perėjo.

Laimei, žmonės nenukentėjo. Ne taip, kaip anąkart, kai dešimtmetei brolio dukrai leidome pavažiuoti vyro lengvuoju karboniniu. Nuo kalno ritosi kūliais. Džiaugiamės, kad dantų neišsikūlė, nors randą ant smakro – kaip lietuviškumo žymę tolimojoje emigracijoje – nešiojasi iki šiol.

O sykį – buvau dar visai paauglė – užsisodinau ant savo "Desna 2" (kurį visų mėgstamos šlapiankos garbei pravardžiuodavome "Dešra 2") galinės sėdynės savo mažąjį broliuką. Tai jis ten savo laibomis kojelėmis tol palei ratą makalavo, kol kažkokiu mistiniu būdu vieną mažą pėdutę tarp dviračio stipinų ar šakių įkišo. Vargšelis paskui visą vasarą tartum žvirblelis nabagėlis ant vienos kojelės straksėjo – nes žiopla sesuo per savo kvailą galvą jo kulną suluošino: gabalą mėsos iki pat sausgyslės išplėšė! Nepamenu, ar labai tąkart mama barė, nes kur kas didesnis skausmas buvo į savo mažėlį žiūrėti ir jo, negalinčio dorai vasaroti ir maudytis, gailėti.

Važiuojant dviračiais vyksta nuožmiosios mūsų protų kovos, šeimos viktorinos, nuomonių karai, o ir didžiosios atvirumo valandėlės.

Gal geriau elektromobilį?

"O dar, – sakau vyrui, – elektrinio paspirtuko nenorėčiau dėl to, kad prie jo negalima pritaisyti dailaus pinto krepšelio, kuriame sėdėtų mano jorkšyrė Mėta."

Ji – tikras visų pakeliui sutiktų praeivių geros nuotaikos stimuliatorius. Tokia stilinga fifutė su styrančia antenėle kudlotame viršugalvyje. Kai Pervalkoje su ja važiuojame prie jūros – šįmet čia jau įrengtas šuniukų pliažas! – nereikia nė ženklų su linksmais veidukais "Įsijunk šypseną": žmonės patys man moja ir juokiasi.

"Jorkšyre tu, – meiliai pažvelgia į mane vyras, ir nuo to žvilgsnio aš jau tarnauju pasistiebusi ant užpakalinių kojų net ir be skaniukų. – Artėja mūsų vestuvių metinės. Paguglinau – bus Perlinės. O gal norėtum ne perlų, o naujo, gero, lengvo dviračio, na, tokio kaip mano, su karboniniu rėmu?" – lapiniškai prisimerkęs klausia jis, nes kuo puikiausiai žino mano atsakymą.

Mat važiuojant dviračiais vyksta nuožmiosios mūsų protų kovos, šeimos viktorinos, nuomonių karai, o ir didžiosios atvirumo valandėlės. Štai vienos iš tokių metu jis sužino ir apie pačias baisiausias mano dovanas. Kaip antai – firmines mašinos padangas, lietus ratlankius ir pan.

"Tikiuosi, dviratis karboniniu rėmu ar elektrinis paspirtukas jų nepapildys? – griežtai klausiu, nes jubiliejaus data nenumaldomai artėja. – Jau tada gal geriau koks elektromobilis?.. – meiliai sučiulbu lyg Oskaro Vaildo lakštingala. – Ir lifto laužyti nebereikės (o tai kaimynai į mane jau pradėjo šnairuoti), ir būsime mudu, kaip dabar madinga sakyti, labai ekologiški... Ir draugėms galėsiu pasakyti, kad tų elektra varomų automobilių Lietuvoje yra visai nedaug – gal koks tūkstantis, o būti vyru žmonos, kuri važinėja vienu iš tūkstančio, tu juk pats supranti?!  Ir dar pagalvok, jei pirktume didesnį, į jį nesunkiai galėtų tilpti ir maniškis "Trekas", ir taviškis karboninis..."

„Mūsų svajonė – paskelbti Lietuvoje vieną dieną per metus aktyvaus laisvalaikio diena, „Judėk diena“. Šią dieną visi, net ir tie, kurie negali savęs pavadinti sporto fanais, galėtų pasirinkti kokią nors aktyvią veiklą ir ją išbandyti. Savo idėją realizuojame surengę šventę Vilniuje, tačiau kviečiame prie jos prisidėti kuo daugiau žmonių visoje Lietuvoje“, – sako „Active Fest Vilnius“ viena iš organizatorių Neringa Simson.

Net ir aktyviai nesportuojančius, neturinčius specialaus fizinio pasiruošimo, organizatoriai kviečia išbandyti save įvairiose šventės veiklose. Viena iš tokių veiklų galėtų būti specialiai naujokams pritaikyta triatlono rungtis „Trifun“. Estafetės principu joje dalyvauti gali į komandą susibūrę šios sporto šakos niekada dar nebandę smalsuoliai – vyrai, moterys, vaikai. Estafetėje vienas komandos narys plaukia, kitas – važiuoja dviračiu, trečias – dalyvauja bėgime. Anot organizatorių, rungtis pritaikant naujokams, siekiama populiarinti įvairias sporto šakas ir griauti mitus, kad, norint būti fiziškai aktyviu, reikia ypatingo pasiruošimo ar didelių pastangų.

„Lietuvoje prigijusi nuomonė, kad sportas tai kažkas labai sunkaus, daug kainuoja, reikalauja daug laiko, susiję su iššūkiais ar savęs alinimu. Iš tikrųjų reikia surasti sau patinkantį fizinio aktyvumo būdą ir jį propaguoti kasdien ir po truputį: kam patinka vaikščioti, užuot į darbą važiavus automobiliu ar autobusu, rinktis ėjimą, kam patinka važiuoti dviračiu, dažniau pasirinkti dviratį, paspirtuką ar riedučius. Įvairios sporto šventės, renginiai yra puikus būdas atrasti savo sportą“, – sako N. Simson.

Be triatlono varžybų, Vilniuje visą dieną vyks įvairių sporto šakų rungtys: plaukimas baidarėmis Nerimi, slalomo iššūkis, „Moterų ralis“, orientacinis ėjimas, motyvacinės mankštos. O kad kuo daugiau žmonių „nuliptų nuo sofos“ ir pajudėtų, juos vilios motoakrobato Aro Gibiežos triukai motociklu, Donato Montvydo koncertas, daugybė nemokamų pramogų šeimai. Šventės centras – Lukiškių aikštė.

„Keletą mėnesių kvietėme gyventojus registruotis į tikrai labai įvairias, nemokamas sporto veiklas, o dabar tiesiog pasidarysime vieni kitiems šventę ir pasportuosime. Visą dieną Lukiškių aikštėje vyks įvairios pramogos tiek suaugusiems, tiek vaikams, miesto centre bus galima išvysti bėgančius, važiuojančius dviračiais, plaukiančius Nerimi profesionalius sportininkus, mėgėjus ir naujokus“, – pasakoja N. Simson.

Pasak organizatorių atstovės, įvairios šventės veiklos startuos skirtingose sostinės vietose, tačiau jas visas sujungs Lukiškių aikštė, mat čia bus finišo vieta ir laimėtojų apdovanojimai. Būtent į Lukiškių aikštę kviečiami visi, kurie nori pasportuoti ekspromtu.

„Mūsų šventės tikslas – paskatinti kuo daugiau žmonių bent vieną dieną per metus praleisti aktyviai, įkvėpti žmones būti judriais visus metus. Tikimės, kad iniciatyva susidomės kuo daugiau vilniečių, o kitąmet „Judėk diena“ idėją galėsime toliau populiarinti ir visoje Lietuvoje“, – sako aktyvaus laisvalaikio ir sporto šventės organizatorių atstovė N. Simson.

Trumpa „Active Fest Vilnius“ programa

9 val. „Moterų ralio“ startas Gedimino prospekte, šalia Lukiškių aikštės. Ekipažų Goštauto gatvėje lauks pirmoji slalomo užduotis.

11 val. Lukiškių aikštėje atsidaro įvairios aktyvaus laisvalaikio veiklos šeimoms.

12 val. Goštauto gatvėje  – „Slalomo iššūkis kiekvienam“.

12.30 val. Upės gatvėje – „Triatlonas visiems“.

12.30 val. „Baidarių iššūkio Nerimi“ startas Valakampių II pliaže. Finišas – ties Žvėryno-Vingio parko pėsčiųjų tiltu 14.30 val.

14 val. Goštauto gatvėje – Europos motoakrobatikos čempiono Aro Gibiežos pasirodymas.

17 val. „Moterų ralio“ finišas.

22 val. Donato Montvydo koncertas.

Daugiau informacijos apie renginį ir registraciją galima rasti svetainėje www.activefest.lt bei socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „Active Fest Vilnius“.

Liko įrengti apšvietimą ir apželdinti erdves

Gimnazijos ir miestelio bendruomenę ne vienus metus džiuginęs sodas per kelis dešimtmečius paseno, obelys išopėjo, todėl buvo nuspręsta jas iškirsti ir šioje vietoje įkurti parką. Pirmuoju žingsniu kuriant parką buvo 2018 m. balandį vykęs medžio drožėjų pleneras, kurį inicijavo Karmėlavos girininkas ir Kauno rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Mačiulis, kiti aktyvūs bendruomenės nariai.

Medžio drožėjų plenero rezultatas – erdvę priešais gimnaziją puošia šeši suoliukai, skirti istorinėms asmenybėms ir simboliams: Barborai Radvilaitei ir Žygimantui Augustui, Karmėlavoje dirbusiam etnografui Baliui Buračui, miestelio herbui, popiežiui Jonui Pauliui II, vizito Lietuvoje metu aplankiusiam ir Karmėlavą, pro čia ėjusiam Peterburgo–Varšuvos traktui, krepšiniui – antrajai Lietuvos religijai. Suolelių sukūrimą finansiškai rėmė vietos verslininkai: įmonės "Starna", "Tigrasa", "Ekotvarka", "Jūratės B&B namai", taip pat Kauno rajono savivaldybė ir Ramučių kultūros centras.

Idėja labai įdomi: parkas turėtų vadintis Šviesos parku. Mat norima, kad Ramučius matytų kylančių ir besileidžiančių lėktuvų keleiviai.

Vėliau buvo parengtas projektas, pagal kurį vyko parko kūrimo darbai: išlygintas sklypas, takai iškloti trinkelėmis, įrengta scena, vaikų žaidimų aikštelė. Netrukus Karmėlavos bendruomenė turės sutvarkytą erdvę, kurioje bus galima ne tik pasivaikščioti, bet ir organizuoti renginius, šventes. Parke dar reikia įrengti apšvietimą ir, atšilus orams, apželdinti erdves.

Ramučiuose – Šviesos parkas

Parką ketinama įrengti ir Ramučiuose, projektas jau yra, tačiau jis koreguojamas pagal bendruomenės poreikius, be to, dar trūksta ekspertizės ir statybos leidimo. "Šio parko atnaujinimą inicijavo aktyvi vietos bendruomenė ir gyventojai. Idėja labai įdomi: parkas turėtų vadintis Šviesos parku. Mat norima, kad Ramučius matytų kylančių ir besileidžiančių lėktuvų keleiviai", – pasakojo Karmėlavos seniūnė Violeta Armolaitienė.

Įgyvendinant sumanymus, ketinama apšviesti teritoriją, tvenkinyje įrengti fontaną, šviečiantį tiltą, patogius takus, originalias vietas poilsiui. Parkas, pasak seniūnės, turėtų būti labai šiuolaikiškas ir modernus.

Viena studentė diplominiam darbui parengė Rykštynės parko sutvarkymo planą ir žada jį pristatyti per artimiausią seniūnaičių sueigą. "Džiugiausia, kad šis projektas seniūnijai nieko nekainuos, jį gausime dovanų. Projektą pirminiame etape ketiname įgyvendinti taip pat be lėšų, bendruomenės talkų metu", – patikino V.Armolaitienė.

Turės ir prieigą prie upės

Karmėlavos seniūnijoje atnaujinami ar planuojami įrengti parkai tarnaus pasyvesniam poilsiui. Tačiau esama gerų žinių ir aktyvaus poilsio mėgėjams.

Prieš šv.Kalėdas užbaigtas dviračių tako nuo Garažų gatvės iki Kleboniškio atnaujinimas. "Kadaise tai buvo pėsčiųjų takas, bet prieš kelis dešimtmečius nutiesta asfalto danga suaižėjo, jos būklė bloga, takas nelabai tiko komfortiškam pasivaikščiojimui ar važiuoti dviračiu.

Tikimasi, kad šis takas bus itin populiarus, mat driekiasi per mišką, kuriame ir vaizdai gražūs, ir oras švarus.

Praėjusių metų rugsėjo pabaigoje Kauno rajono savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Valstybinių miškų urėdija (VMU) dėl 1,9 km pėsčiųjų ir dviračių tako Kleboniškio miške remonto. Mat atnaujinimo reikalavęs objektas yra VMU patikėjimo teise valdomoje valstybinės reikšmės miško žemėje Karmėlavos girininkijoje. Pagal sutartį šalys įsipareigojo projektą finansuoti lygiomis dalimis. Bendra tako remonto darbų vertė – 148 tūkst. eurų.

Tikimasi, kad šis beveik 2 km dviračių takas bus itin populiarus, mat driekiasi per mišką, kuriame ir vaizdai gražūs, ir oras švarus.

"Turime upę, tačiau neturime priėjimo prie jos. Dedame pastangas, kad gyventojai turėtų galimybę pasimėgauti poilsiu prie vandens. Tam tikslui tinkamą vietą seniūnijos ir bendruomenės jėgomis mėginsime sukultūrinti", – planus atskleidė Karmėlavos seniūnė.

Be to, Kauno rajono savivaldybė ketina modernizuoti Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos stadioną, kuris bus atviras ne tik gimnazijos, bet ir viso miestelio bendruomenei.

"Karmėlavoje visada būdavo aktyvi futbolo bendruomenė. Seniūnijų žaidynėse nuolat iškovodavo 1–2 vietas. Šiuo metu Karmėlavoje nėra vietos, kur bendruomenė galėtų sportuoti. Todėl stadiono poreikis yra tikrai jaučiamas", – sakė Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius Šarūnas Šukevičius.

Karmėlavoje projektuojamas naujas, modernus stadionas, nes dabartinis visiškai neatitinka bendruomenės ir sporto mėgėjų poreikių. Projekte numatytas stadionas su dirbtinės žolės danga, bėgimo takais, krepšinio ir tinklinio aikštelėmis, vaikų žaidimų ir treniruoklių zonomis, su apšvietimu ir tribūnomis. Šiuo metu yra pradėtas rengti techninis projektas, kuris artimiausiu metu bus viešinamas. "Tikimės, kad darbai prasidės šiais metais. Viskas priklausys nuo to, kada bus gautas statybos leidimas ir atrinktas rangovas", – teigė Š.Šukevičius.

20 kilometrų kasmet

Vilniaus miesto savivaldybės Tvaraus susisiekimo skyriaus vadovas Antonas Nikitinas tvirtina, kad sostinėje per pastaruosius metus pavyko pastatyti nemažai dviračių stovų ir dabar jų skaičius jau pasiekė apie porą tūkstančių, pagaminta specialiai dviratininkams skirtų žemėlapių, o ateityje turėtų sujungti vis daugiau dviračių takų, kurie dabar yra staiga pasibaigiantys ar nutrūkstantys, o vėliau vėl vingiuojantys.

"Pradėjome tiesti dviračių takus skirtingame aukštyje nei šaligatviai, kad vizualiai būtų matomos vietos skirtingoms eismo dalyvių grupėms, taip pat siauriname gatves, kad jose pradėtų lėtėti eismas ir taip laimime vietos dviračiams, taip pat stengiamės, kad vienpusio eismo gatvėse būtų išimtinai tik dviratininkams leista važiuoti abiem kryptimis", – Vilniaus savivaldybės pastangas vardijo A.Nikitinas.

Pasak jo, tokie miesto valdžios veiksmai neliko neįvertinti ir pačių dviratininkų, iš kurių net 73 proc. mano, kad situacija mieste gerėja. Tos pačios apklausos duomenimis yra net 25 proc. dviračių vairuotojų, kurie jokių pokyčių nepastebi, tačiau savivaldybės atstovas viliasi, kad artimiausiu metu ir skeptikai pamatys gerėjančias eismo sąlygas dviratininkams mieste. "Mūsų planas kasmet nutiesti bet po 20 km naujų dviračių takų ir pastatyti mažiausiai 100 stovų, o iki 2023-iųjų sujungti dviračių takų tinklą", – artimiausius planus įvardijo A.Nikitinas.

Skirta dėmesio ir sujungti dviračių takus, nes buvo vietų, kur dviračių takas staiga pasibaigdavo, o po kelių šimtų metrų vėl prasidėdavo.

Didžiausiu iššūkiu specialistas laiko dviračių gatvių kūrimą, kur dviratininkai, važiuodami bendrame sraute su automobiliais, turi pirmumo teisę. Kai tokioje gatvėje įvyksta eismo įvykis, pirmiausia kaltė krenta ant automobilio vairuotojo, ir tik išimtinais atvejais svarstoma dviratininko atsakomybė.

Ne tik poilsiui

Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vyr. specialistė Inga Bendokienė teigia, kad dar 2017-aisiais buvo atlikta apklausa, kuria buvo bandoma išsiaiškinti, kokiais tikslais miestiečiai renkasi dviračius. Didžioji dalis, net 80 proc. respondentų atsakė, kad dviračių naudojasi daugiausia tik laisvalaikio praleidimo tikslais ir tik 6 proc. atsakė, kad dviratį renkasi kaip priemonę susisiekti.

"Kaune ir aplink jį nutiesta labai daug rekreacinių dviračių takų, kuriais miestiečiai mėgsta važinėti, ypač savaitgaliais ar po darbų, tad dabar vienas iš savivaldybės tikslų sukurti tinkamą infrastruktūrą dviračių vairuotojams, kad jie matytų daugiau galimybių važiuoti dviračiais ne tik poilsiaudami, bet ir susisiekimui", – pasakojo I.Bendokienė.

Iki 2019 m. Kaune buvo nutiesta apie 95 km dviračių takų, iš jų net apie 60 km rekreacinių, 2017-aisiais buvo suremontuota 15 km dviračių takų ir būtent nuo pastarųjų metų Kaune stengiamasi daugiau įrengti naujų dviračių takų, o ne remontuoti senus. 2018-aisiais buvo pasiektas naujų dviračių takų tiesimo pikas, o praėjusiais metais didesnis dėmesys buvo skirtas pėsčiųjų eismo sąlygos gerinti, tad buvo nutiestas daugiau kaip 6 km ilgio dviračių takas Savanorių prospekte, abiejose Veiverių gatvės pusėse.

"Skirta dėmesio ir sujungti dviračių takus, nes buvo vietų, kur dviračių takas staiga pasibaigdavo, o po kelių šimtų metrų vėl prasidėdavo. Stengiamės, kad taip nebebūtų", – pasakojo savivaldybės atstovė.

Parengtame Darnaus judumo plane yra numatyta sujungti Kauno miestą ir Kauno rajoną. Iš viso yra aštuonios išvažiavimo ir įvažiavimo į Kauno miestą kryptys, tad tikimasi, kad jomis visomis bus sudarytos sąlygos važiuoti ir dviratininkams, nes keturios kryptys jau yra sutvarkytos.

"2020-aisiais planuojame nutiesti apie 8 km naujų dviračių takų, 2021-aisiais dar apie 10 km. Gali būti, kad šie skaičiai ir išaugs, panaudojus europines lėšas. Šiemet bus vykdomas ir bandomasis projektas, įrengiant dviračių saugyklas gyvenamuosiuose kvartaluose ir prie mokyklų", – apie artimiausius planus pasakojo I.Bendokienė.

Keistini sprendimai

A.Nikitinas pastebėjo, kad prie dviračio, kaip susisiekimo transporto priemonės, pasirinkimo neprisideda ir valdžios sprendimai drausti važiuoti dviračiais, pavyzdžiui, per perėjas.

"Daugelyje šalių tokio reikalavimo nėra ir visi supranta, kad visų miesto gatvių, ką ir apie kurį bekalbėtume, mes negalima padaryti visiškai saugiomis važiuoti dviračiais, atskirti nuo kito eismo, tad, mano manymu, racionaliausias sprendimas būtų tokį draudimą atšaukti ir pataisyti jį į tą formuluotę, kurią siūlo šio įstatymo pakeitimo iniciatoriai, kad per perėją būtų galima važiuoti dviračiu nenulipus, tačiau prieš tai įsitikinus manevro saugumu", – sako Vilniaus savivaldybės specialistas.

Policijos departamento atstovai tikina, kad galutinė metų suvestinė dar skaičiuojama, tačiau iš pusmečio rezultatų matyti, kad per šešis metų mėnesius įvyko 130 eismo įvykių su dviratininkais, ir juose sužaloti 129 dviračių vairuotojai. Apie 30 proc. avarijų įvyko dėl dviračio vairuotojų kaltės. Keturi dviratininkai, kurie žuvo, taip pat nesaugojo savo gyvybės ir nelaimė įvyko dėl jų pačių kaltės.

Tai patvirtino birželio 17-ąją "Vilniaus dienos" ir VšĮ "Sveikas miestas" renginyje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kalbėję viešosios įstaigos "Sveikas miestas" bei Fabijoniškių baseino vadovas Mantas Paulauskas ir žinomas Lietuvos bėgimo treneris Povilas Rakštikas. Jie susirinkusiems papasakojo daugiau apie tai, kur ir ką galima veikti visą vasarą Vilniuje, padėjo pasisemti smagių laisvalaikio praleidimo idėjų.

Buvęs ekstremalas, važinėjantis riedučiais, riedlente, snieglente, sporto ir kitų įvairių renginių organizatorius, Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos valdybos narys, Lietuvos neįgaliųjų teniso klubo vienas iš steigėjų ir dabar "Sveiko miesto" bei Fabijoniškių baseino vadovas M.Paulauskas supažindino su geriausiomis vietomis sportui ir aktyviam laiko praleidimui Vilniuje.

Šis entuziastas paminėjo begalę įdomių ir didžiajai daliai vilniečių mažai žinomų vietų. Be populiariausių – Vingio parko, Neries pakrantės, Baltojo tilto, Lukiškių aikštės ir Bernardinų sodo, buvo paminėta ir begalė kitų. Svečias vardijo Katedros aikštėje ir Gedimino prospekte vykstančius įvairius sporto renginius,  supažindino su Vilniaus paplūdimiais ir kitomis vietomis, kur galime pasidžiaugti įvairiausiomis vandens pramogomis.

Taip pat M.Paulauskas daugiau papasakojo ir apie laisvalaikio zonos prie Baltojo tilto tvarkymo darbus, Fabijoniškių, Viršuliškių ir Balsių riedlenčių, BMX, riedučių parkus. Supažindino su Vingio, Realco ir Santariškių diskgolfo parkais, Pučkorių diskgolfo trasa, bei vietomis, kuriose visus metus vilniečiai ir miesto svečiai gali žaisti tenisą ar badmintoną, paplūdimio tinklinį, užsiimti laipiojimu ar kitomis smagiomis veiklomis.

Taip pat renginyje kalbėta ir apie bene populiariausią tarp aktyvių vilniečių veiklą – bėgimą. Šia tema kalbėjo Lietuvos nusipelnęs bėgimo treneris, šiuo metu dirbantis "F.O.C.U.S. Running" klube, P.Rakštikas. Jis pasakojo apie bėgimo ir judėjimo svarbą, išskyrė motyvacijos ir dabo su savimi temas bei davė patarimų pradedantiesiems. Visą renginį moderavo  įstaigos "Sveikas miestas" komunikacijos vadovė Karolina Dilytė.

Renginio organizatoriai ragino miestiečius dalyvauti kartu su šeimomis ir vaikais bei nepamiršti dviračių, riedučių, paspirtukų ar kitų bemotorių transporto priemonių.

Dalyviai buvo kviečiami rinktis Atgimimo aikštėje, kur jų laukė mankštos pratimai, saugaus elgesio kelyje pamokėlė.

Davus lenktynių startą, dalyviai pajudėjo Herkaus Manto gatve Vasaros estrados link.

Šiame renginyje buvo laukiami vaikai ir suaugę, sporto mėgėjai ir profesionalai – dviračių, riedučių, paspirtukų ir kitų riedančių bemotorių transporto priemonių entuziastai.

Vasaros estradoje dalyvius pasitiko grupės "Pinigautojai" koncertas, viso renginio metu nuotaiką palaikė muzika.

Vasaros estradoje vyko varžybos vaikams. Tarpusavyje rungėsi paspirtukų ir triračių motociklų, dviračių, riedlenčių mėgėjai. Vyko riedučių slalomo, lėto važiavimo varžybos.

Adrenalino mėgėjų laukė paruošta išskirtinė "Velostreet" Klaipėda MTB varžybų trasa.

Organizatoriai renginio metu akcentavo šių transporto priemonių mėgėjams, kaip elgtis miesto gatvėse, ir mokė laikytis saugaus eismo taisyklių.

Renginyje Klaipėdos Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai žymėjo miestiečių dviračius, ragino dalyvauti viktorinose.