Teisme nuotoliniu būdu liudijęs dabartinis Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas A. Špilevojus prisiminė 2001 m. spalį Panevėžyje vykusius įvykius, kurių metu jam buvo 13 metų.

Liudytojas pasakojo, kad tuomet jis ėjo gatve, išgirdo triukšmą. A. Špilevojus tvirtino, kai atsisuko tą kryptimi, iš kur sklido triukšmas, išvydo link jo bėgantį vyrą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo R. Zamolskio bendrininkas V. Savickis. Kitoje gatvės pusėje, pasak liudytojo, bėgo R. Zamolskis.

„Išgirdau triukšmus už nugaros, ten buvo kažkokie vyrų šūksniai. Rodos, girdėjau automobilius, šūvius. Atsisukau pažiūrėti, kas yra triukšmo šaltinis. Pamačiau bėgantį vyrą ir už jo bėgančius policininkus. Norėjau bėgti į kitą gatvės pusę, bet pamačiau, kad kitoje gatvės pusėje bėga kitas vyras, už jo taip pat bėgo policininkai“, – teisme pasakojo A. Špilevojus.

„Atsimenu, kad vienas iš tų vyrų mano didžiuliam siaubui pribėgo prie manęs. Tai buvo V. Savickis. Jis griebė mane, tempė ant pievos, ten liepė mesti kuprinę, ėmė šaukti pareigūnams, kad mane nušaus, jei jį gaudys, persekios. Man V. Savickis liepė nesipriešinti ir tempė link arčiausio daugiabučio laiptinės“, – teigė jis.

Jis tvirtino R. Zamolskį pamatęs tik trumpai, o su V. Savickiu, kuris jį paėmė įkaitu, praleido nemažai laiko, su juo nuolat bendravo.

„V. Savickis turėjo rankose ginklą, kažkokio tipo pistoletas buvo. Rodos, jis buvo apsirengęs tamsia, odine striuke. Turėjo pakankamai ilgus plaukus. (...) Kai jis (V. Savickis – ELTA) griebė mane, stipriai ginklą man įrėmė į kaklą, vėliau į nugarą ir smilkinį“, – apie R. Zamolskio bendrininką kalbėjo A. Špilevojus.

Jis, paklaustas, ar situacija gatvėje, kai jis buvo paimtas įkaitu, buvo pavojinga, atsakė teigiamai. A. Špilevojus tvirtino, jog vėliau, kai jis atsiėmė savo daiktus, pastebėjo, kad gatvėje paleisti šūviai kliudė jo kuprinę.

„Po to, kai man grąžino mano daiktus, tai pamačiau, kad mano vadovėliai, kurie buvo kuprinėje, buvo peršauti“, – dėstė jis.

V. Savickis prisistatė dujų tarnybos darbuotoju

Liudytojas, tęsdamas pasakojimą, tvirtino, kad V. Savickis jį nusitempė iki daugiabučio, ėjo į vidų ir ieškojo buto, į kurį galėtų įsiveržti, kuriame nesusidurtų su pasipriešinimu.

„Jis (V. Savickis – ELTA) laiptinėje dar nusišlapino ir tada pradėjome eiti iki buto. Kai jis paskambino į duris, jas atidarė senyvo amžiaus moteris, neįgali. V. Savickis jai pasakė, kad jis yra dujų tarnybos darbuotojas, kuris patikrins skaitliuką ar kažką panašaus. V. Savickis sakė, kad aš esu jo asistentas. Jis ginklą slėpė. Kai mus įleido, V. Savickis savavališkai uždarė dūris, skubėjo kurti papildomas kliūtis, kad teisėsauga neįeitų į vidų. Tada moteriai jis sakė, kad yra specialiosios paskirties policininkas. (...) Moteris, kad ir nelabai patenkinta, leido jam barikaduoti butą“, – pasakojo A. Špilevojus.

Liudytojas prisiminė, kad jam su V. Savickiu įėjus į daugiabutį, R. Zamolskio bendrininkas sakė, jog jam buvo užstrigęs pistoletas, jis ginklą vietoje užsitaisė iš naujo. V. Savickiui įsiveržus į butą, anot A. Špilevojaus, vyro ginklas staiga iššovė tarp kojų, tačiau nieko nesužeidė.

Man V. Savickis liepė nesipriešinti ir tempė link arčiausio daugiabučio laiptinės.

A. Špilevojus pasakojo, kad V. Savickis, kol jie buvo užsibarikadavę bute, pasakojo daug įvairių asmeninių istorijų apie savo sūnų, sūnaus motiną, tėvus. Pasak liudytojo, V. Savickis tvirtino, kad esą jo draugė per teisėsaugos pareigūnų kratas ir tardymus buvo sužalota ir patyrė persileidimą.

Anot liudytojo, kol jie buvo bute, klausėsi per radijo imtuvą transliuojamų žinių apie R. Savickio ir R. Zamolskio gaudynes.

„V. Savickis sakė, kad nepasiduos Jis sakė, kad jei bus pasirinkimas „pasiduoti ar mirti“, tai jis pasirinks mirtį“, – prisiminė A. Špilevojus.

Vyras priminė, kad galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“ šturmavo butą, jis buvo išlaisvintas, o V. Savickis nukautas. A. Špilevojus prisiminė, kad jis pats buvo sužeistas, o moteris, kurios bute V. Savickis su juo buvo užsibarikadavęs, liko sveika.

R. Zamolskis kaltinamas sunkiais nusikaltimais, asmens ieškota daugiau negu 10 metų

ELTA primena, kad Panevėžio apygardos teismas pernai rugsėjį nutarė R. Zamolskio bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, kitaip tariant, asmenį teisti už akių. Šis sprendimas priimtas po to, kai Rusija oficialiai atsisakė R. Zamolskį perduoti Lietuvai.

Kaip anksčiau skelbė teisėsauga, R. Zamolskis Rusijoje buvo supažindintas su jam Lietuvoje pateiktais kaltinimais, savo kaltės jis nepripažino ir atsisakė duoti parodymus.

R. Zamolskis Rusijoje buvo sulaikytas 2014 m., po kelių metų Rusijos žiniasklaida paskelbė, kad Jekaterinburgo teismas jam skyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę, pripažinęs vyrą kaltu dėl Rusijoje įvykdytų nusikalstimų. Jis pripažintas kaltu dėl neteisėto ginklo laikymo, pasikėsinimo nužudyti, plėšimų, vagysčių.

Baudžiamoji byla su kaltinimais R. Zamolskiui Lietuvoje teismui perduota 2021 m. vasarį. Tiesa, ji buvo grąžinta prokuratūrai ir vėliau vėl perduota teismui.

Kaip skelbė teisėsauga, R. Zamolskis yra kaltinamas itin sunkiais, daugiau negu prieš 20 metų įvykdytais nusikaltimais. Prokuratūra yra skelbusi, kad už Lietuvoje galimai įvykdytus nusikaltimus vyrui grėstų įkalinimas iki gyvos galvos.

R. Zamolskis kaltinamas dviejų žmonių nužudymu, pasikėsinimu nužudyti 14 asmenų, neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis, plėšimu.

Baudžiamojoje byloje pareikšta civilinių ieškinių už daugiau nei 0,5 mln. eurų. Byloje nukentėjusiaisiais pripažinta 18 asmenų.

Anot teisėsaugos, bylos duomenimis, 2001 m. balandį R. Zamolskis, veikdamas organizuotoje grupėje ir būdamas ginkluotas, prie parduotuvės „Maxima bazė“ įvykdė didelės vertės turto plėšimą ir pasikėsino į tuomečių Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorių gyvybes. Per šaudynes vienas inkasatorius buvo sunkiai sužeistas, kitus du inkasatorius nuo šūvių apsaugojo šarvuoti automobilio stiklai. Užpuolimo metu pagrobta 70 tūkst. litų (daugiau negu 20 tūkst. eurų).

2001 m. birželį Vilniuje R. Zamolskis kartu su bendrininkais pasikėsino į policijos pareigūnus, kurie norėjo nustatyti jo tapatybę. Per susišaudymą buvo sužeisti du pareigūnai. Teisėsaugos duomenimis, vyras iš įvykio vietos paspruko, įsėdęs į atsitiktinį automobilį, pagrasinęs ginklu vairuotojui ir taip privertęs važiuoti norima kryptimi.

Bylos duomenimis, 2001 m. liepą R. Zamolskis Kaune su bendrininku šūviais nužudė du vyrus.

Anot teisėsaugos, tų pačių metų rugsėjį laikinojoje sostinėje vyras su bendrininkais šūviais sužeidė du policijos pareigūnus, o spalį R. Zamolskis su bendrininku esą apiplėšė Kauno vaikų lopšelį-darželį.

2001 m. spalį R. Zamolskis, teisėsaugos duomenimis, Panevėžyje su bendrininku V. Savickiu apšaudė jų automobilį bandžiusius sustabdyti policijos pareigūnus. Tąkart R. Zamolskis sugebėjo pasprukti nuo pareigūnų, o V. Savickis įsiveržė į daugiabutį ir įkaitais paėmė senolę bei 14-metį vaikiną. Galiausiai per įkaitų išlaisvinimo operaciją jis „ARO“ pareigūnų buvo nukautas.

2001 m. buvo paskelbta tarptautinė R. Zamolskio paieška, o 2014 m. jis sulaikytas Rusijoje.

,,Ką tik paskaičiavau, kad pastaruosius penkerius metus režisuoju skirtinguose Lietuvos miestuose, bet vis neužtenka laiko kūrybai sostinėje. Todėl su džiugesiu laukiu pirmųjų „Jaudulio“ gastrolių į Vilnių, į legendinį Jaunimo teatrą.

Kuriant šį spektaklį darniai bendradarbiavo Vilniaus ir Kauno menininkai. Vaidina dvi aktorių sudėtys: vieną sudaro NKDT trupė, o kitą – mano atrinkti aktoriai iš skirtingų Vilniaus teatrų. Žinau, kad į spektaklį ateis nemažai draugų, kaimynų, kolegų, studentų. Yra dėl ko! Tai įspūdinga Ivano Vyrypajevo pjesė. Vilniaus žiūrovai itin vertina šio pasaulinio garso dramaturgo kūrybą, o jis pats jau ne sykį viešai pripažino savo meilę Lietuvai, Vilniui ir jo teatro pasauliui. Tad labai kviečiu atvykti pamatyti, kaip šią poetišką, jautrią, subtilaus humoro dozę turinčią pjesę atliks išskirtinio talento aktoriai: Nelė Savičenko, Mantas Zemleckas, Gytis Ivanauskas, Martyna Gedvilaitė ir Arnas Ašmonas. Taip pat išgirsite kerintį NKDT aktoriaus Dainiaus Svobono balsą. Pažadu, bus jaudinantis vakaras Jaunimo teatre“, – mintimis apie artėjantį spektaklį dalijosi režisierius Aleksandras Špilevojus.

Aleksandras Špilevojus. D. Stankevičiaus nuotr.

Pjesės veiksmas vystosi Niujorke, žinomos amerikiečių rašytojos Uljos Richtės bute. Ambicingas lenkų žurnalistas ima iš įžymybės interviu, kuris yra labai svarbus visiems: žurnalistui jis gali tapti tramplinu į profesinę karjerą Niujorke, rašytojai – tai proga papasakoti tiesą, o galbūt vedžioti visus už nosies, kuriant dar vieną mitą apie save.

D. Stankevičiaus nuotr.

Pjesė „Jaudulys“ – tai pasakojimas apie autorių, kuriantį ne tik meną, bet ir savo mitą – intensyviausią, ryškiausią bei pačią tikriausią realybę. I. Vyrypajevo tekstams būdinga sudėtingo santykio tarp praeities ir dabarties analizė taip pat pastebima šioje pjesėje. Iš Rusijos kilęs dramaturgas, aktorius ir režisierius Ivanas Vyrypajevas jau dešimtmetį gyvena Lenkijoje, turi šios šalies pilietybę, o prasidėjus karui Ukrainoje, jo pjesės buvo uždraustos Rusijos teatruose.

D. Stankevičiaus nuotr.

Premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko 2022 kovo 18 d.  Scenografiją spektakliui ir kostiumus sukūrė dailininkė Barbora Šulniūtė, muzikos autorius – Paulius Trijonis, vaizdo projekcijas rengė Paulius Jakubėnas. Taip pat spektaklyje personažus sukūrė aktoriai Deividas Breivė, Indrė Patkauskaitė, Gintautas Bejeris, Matas Dirginčius.

D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklis vyks 2024 m. vasario 21 d. 19 val. Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje salėje.

2001 m. spalio 8-oji buvo pirmadienis. Aleksandras ėjo į mokyklą, o neseniai iš psichiatrijos ligoninės pabėgęs Romas Zamolskis ir jo bendrininkas Virginijus Savickis Panevėžio gatvėmis spruko nuo pareigūnų.

Remiantis „Kauno dienos“ duomenimis, R. Zamolskis ir V. Savickis bėgo žalios spalvos taksi automobiliu „Mercedes-Benz“. Policininkai bėglius pasivijo sankryžoje, o juodus perukus dėvėję vyrai pasileido bėgti – vienas į kairę, kitas į dešinę. R. Zamolskis paspruko, o V. Savickis ėmėsi Aleksandro Špilevojaus gyvenimą pakeitusių veiksmų.

„Aš šia kryptimi ėjau į mokyklą. Kai išgirdau policijos sirenas, atsisukau pažiūrėti, kas vyksta. Pamačiau, kad link manęs bėga vyras“, – pasakojo A. Špilevojus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Jis sakė, kad norėjo bėgti, tačiau kitoje gatvės pusėje pamatė sprunkantį Romą Zamolskį.

„Tik spėjau žengti nuo šaligatvio ir mane sugavo V. Savickio ranka. Nusimečiau kuprinę, policininkai sustojo – pamatė, kad situacija bloga, nes buvo šauta ir į ją pataikyta. Mes sustojome po medžiais, Virginijus išsakė savo reikalavimus ir nuėjome į artimiausią laiptinę“, – apie įvykius pasakojo tuomet trylikametis Aleksandras.

Pagrobėjas berniuką įsitempė į atsitiktinį butą arčiausiai buvusiame name, arčiausiai buvusioje laiptinėje. Tai buvo Ramygalos g. stovintis 48 numeriu pažymėtas namas.

„Jis pranešė, kad niekas nedrįstu priartėti ir mes pakilome į antrą aukštą“, – sakė aktorius.

Atsitiktinumo dėka Aleksandrą ir jo pagrobėją pamatė šiukšles nešusi pedagogė.

„Pasirodo, toje laiptinėje gyveno mano mokyklos tikybos mokytoja. Ji nieko neįtardama nešė šiukšles su šlepetėmis ir chalatu, laiptais leidosi į apačią. Pamatęs moterį pagrobėjas ėmė šaukti, kad ji sustotų – galbūt norėjo turėti kelis įkaitus. Mokytoja labai išsigando, numetė šiukšlių kibirą ir pradėjo bėgti atgal į viršų. Jis nesivijo“, – prisiminė nusikaltėlio įkaitu buvęs vyras.

V. Savickis užsibarikadavo šešiasdešimtmetės panevėžietės bute, kur keliolika valandų įkaitais laikė Aleksandrą ir bute gyvenusią Bronislavą Varnytę. Galiausiai butą šturmavo „Aro“ pareigūnai. Įkaitai buvo išlaisvinti, o nusikaltėlis – nukautas.

Dabar A. Špilevojus yra Panevėžio Juozo Miltinio teatro meno vadovas, aktorius, režisierius. Ateityje jis norėtų sukurti filmą apie kraupią paauglystės patirtį.

Rezonansinės Lietuvos bylos ir šąlanti Rusija ir kvapą gniaužiančios kelionės – laidoje „KK2“ per LNK.lt ir LNK eteryje.

Režisieriaus A. Špilevojaus ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės, kaip įvardijama, komiška drama „Kai mes būsim jauni“ skirta kiek rečiau teatre sutinkamai laiko temai, daugelis kalba apie senatvę kaip šio pasakojimo centrą, bet jis apima kur kas daugiau nei fiziniai pokyčiai: tai retrospektyvus žvilgsnis į savąjį gyvenimą, jo baigtinumo suvokimą, dabartį ir su baime, abejonėmis susijusią ateitį.

D. Čepauskaitės pjesė buvo kuriama galvojant apie konkretų spektaklį, bendraujant su režisieriumi, o personažai konstruojami apmąstant juos įkūnysiančius aktorius.

Spektaklyje – septyni personažai, kuriami aktorių Vilijos Grigaitytės, Jūratės Onaitytės, Inesos Paliulytės, Liucijos Rukšnaitytės, Lili Stepankaitės. Algirdo Pintuko ir Liubomiro Laucevičiaus. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė pasirūpino šiuos personažus vizualizuoti minimaliomis priemonėmis, apvilkti elegantiškais, kartu lyg ir prideramai kiek gedulingai, siejant su pasakojimo vieta ir priežastimi ( draugės susirinko į jaunystės bičiulio laidotuves) kostiumais.

D. Stankevičiaus nuotr.

Kompozitorius Paulius Trijonis muzikiniais sprendimais personažus perkelia į jaunystės laikų patirtis, prisiminimus, skamba sentimentų kelianti „The Beatles“ daina „Hey Jude“, o pasikeitus slogiai nuotaikai ir nusprendus veikėjoms pasilinksminti – ir šiuolaikinės klubinės muzikos motyvai.

Tariamoje draugo mirties akivaizdoje pasakojimas pradedamas nuo V. Grigaitytės kuriamos Vitalijos ir J. Onaitytės-Almos dialogo apie radikaliai skirtingą požiūrį, santykį į senatvę. Pirmoji vyresniame amžiuje ieško pranašumų: „Anksčiau aš dirbau pasauliui, dabar pasaulis dirba man.“ Jos oponentė jokio pozityvumo amžiaus tėkmėje įžvelgti nesiruošia: „Teoriškai – gyvenimas, o praktiškai – vakarykščiai barščiai.“ Kiek vėliau prie jų prisijungia neutralesniam požiūriui atstovaujanti, o gal, tiksliau, apie tai mažiau galvojanti, nes susikoncentravusi į šeimą, pagalbą auginant anūkus ir čia matanti savo gyvenimo prasmę, L. Rukšnaitytės kuriama Julija.

Pjesė, atrodytų, apima šmaikščius, kartais (savi)ironiškus komentarus ir sentimentalius žvilgsnius į praeitį, bet nevertėtų daryti skubių išvadų, šypseną greitai gali pakeisti rimtis.

Netrukus į sceną įžengia ir naują gyvenimo džiaugsmą, meilę atradusi I. Paliulytės Irena, beje pakeitusį pirminį vardą į madingesnį, – Vanesa. Protarpiais čia įsiterpia paslaptingas A. Pintuko personažas – vienu momentu – laidotuvių proceso dirigentas, kitu – didžėjus, įvardžiu Jis. Jis neturi atsakymų į užduodamus klausimus, tik lakoniškus komentarus, pvz., „Jūsų norai čia nieko nereiškia.“ Kaip ir permąstant tą laiko trukmę, senatvę, mirtį, dalykus, kurie tik santykinai priklauso nuo mūsų, bet kai kuriems gal pasiseks sulaukti didesnio skaičiuko pase... ir šių personažų apmąstymai turbūt taps dar artimesni.

Diskusijoms įsibėgėjus, į sceną lyg kokia paklydėlė atkeliauja L. Stepankaitės Nepažįstamoji, kaip paaiškės vėliau, vienintelė tikslingai čia atvykusi. Visas pasakojimas konstruojamas iš dabartinių patirčių, pasvarstymų apie senatvę, laiką ir prisiminimų, kurie didžiąja dalimi susiję su per klaidą laidojamu L. Laucevičiaus Hercu, kuris čia turbūt bene lyriškiausias, nekonfrontuojantis su kitų nuomonėmis.

Pjesė, atrodytų, apima šmaikščius, kartais (savi)ironiškus komentarus ir sentimentalius žvilgsnius į praeitį, bet nevertėtų daryti skubių išvadų, šypseną greitai gali pakeisti rimtis ar mūsų visuomenės poelgių apmąstymas. Siužeto vingiai apie nesusikalbėjimą su jaunimu, laimę, matuojamą dovanojamomis cukinijomis, gyvenimo (ne)įprasminimą šeimoje, vienatvės (ne)pasirinkimą, šaldytuvą ar šautuvą kaip galutinį akordą ar net kažkieno nepalankiai vertinamą tavo gyvenimo praeities istoriją. Pastaruoju atveju tas akmenukas gana taikliai skrieja į kiek jaunesnės kartos daržą, kuri save laiko jau brandžia, galinčia vertinti, apibendrinti, kritikuoti praėjusio laiko patirtis, žvelgiant vien iš bendrosios istorijos perspektyvos, pamirštant asmenybes, individualius išgyvenimus.

D. Stankevičiaus nuotr.

Nejaukiai nuskambančių pasisakymų šarvojimo salėje turbūt kone kiekvienas esame girdėję, bet šis pasakojimas skatina prisiminti ne tik juos, priminti ir galbūt prisijaukinti tą neišvengiamą laiko tėkmę.

Spektaklyje vis dėlto ryškiausias ir stipriausias J. Onaitytės, V. Grigaitytės ir I. Paliulytės trio. Pirmųjų dviejų duetą, besisvaidantį kartais ir itin aštriomis replikomis, kontrastuojančiomis pozicijomis, papildo naują gyvenimą kurianti, nepasiduodanti skaičiams trečioji. Savo energija ir susitelkimu į vaidmenį jos neleidžia atitraukti dėmesio. Šios veikėjos, kaip ir L. Rukšnaitytės Julija, nevienpusės, jos keičiasi, radikalių minčių arsenalas bliūkšta priešpriešinant iš atminties kylančius prisiminimus, skatinančius ne skirtį, bet vis labiau bendrystę. Nors ir neturinti platesnės amplitudės, tik fragmentiška L. Stepankaitės  Nepažįstamoji vis dėlto atrodo aktorės kiek neprisijaukinta, be tvirtesnio žingsnio.

Šį tekstą rašant jau prabėgus keletui dienų nuo premjeros, perskaitytos  refleksijos, interviu su kūrėjais. Atrodytų, visi lyg ir sutartinai linkę pasidžiaugti visaverčiu vyresniųjų aktorių sugrįžimu į sceną. A. Špilevojus jau ne kartą pademonstravo, kad gali dirbti su vyresniais aktoriais, atrasti bendradarbiavimo būdų ir kartu pats semtis skirtingų patirčių. 2018 m. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre jo sukurtas spektaklis „Bagadelnia“ apie senelių globos namų gyventojus įvertintas aukščiausiu – „Auksinio scenos kryžiaus“ – apdovanojimu.

Kalbėdamas apie naujausią savo darbą „Kai mes būsim jauni“, jis net pasvarstė galimybę ateityje abiejų spektaklių aktorius sukviesti vaidinti  naujame spektaklyje. Vertinant šio režisieriaus dėmesį vyresniajai kartai, vis dėlto kyla klausimas: ar tikrai vyresnis aktorius gali kurti tik bendraamžių apsuptyje ir kalbėti tik apie senatvę, praeitį?

Turint galvoje, kad šiuolaikiniame teatre aktoriui kuriant personažą vis mažiau reikšmės skiriama iliustratyviam vizualiniam panašumui, lyčiai, kodėl čia amžius vis dar toks svarbus? Jaunystės, grožio kultas itin ryškus populiariojoje kultūroje, pramogų industrijoje, bet ar tikrai taip turėtų būti teatre, kuris save linkęs pristatyti kaip tolerantišką, atvirą, kiek kitokias vertybes puoselėjantį, intelektualų meną?..

Dažnai užklumpa mus nepasiruošusius, nes mes visą gyvenimą galvojame, kad ji dar labai toli, kad ji lanko kitus, o mus kažkokiu stebuklingu būdu aplenks. Bet ji ateina ir pasilieka, paversdama mus tais, kurie nepelnytai vis dar atsiduria visuomenės paraštėse. Ji – negailestinga viešnia senatvė.

Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera, režisuota Aleksandro Špilevojaus, pasakoja apie vyresnio amžiaus žmones, kuriuos dažnai užmirštame, nevertiname, pašiepiame, diskriminuojame. Apie tuos, kurių gyvenimiška patirtis yra neįkainojamas lobis. Apie žmones, kurių gyvenime daugiau prisiminimų, nei ateities planų. Apie mus – tokius, kokie esame ir tokius, kokie būsime – senus.

Spalvinga senukų kompanija susirenka į savo jaunystės draugo laidotuves. Jie turi tiek daug ką prisiminti, tiek daug apie ką pasišnekėti. Tik laiko nedaug... Komiškame spektaklyje gausu humoro, jaunystės prisiminimų ir nuostabių vyresnės kartos teatro aktorių.

Vaidina Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė.

„Kai mes būsime jauni“

Vienos dalies komiška drama

Režisierius Aleksandras Špilevojus

Dramaturgė Daiva Čepauskaitė

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė

Kompozitorius Paulius Trijonis

Premjera – 2023 lapkričio 11,12, 24 d. Rūtos salėje

Spektaklyje vaidmenis kuria teatro žvaigždynas, tad smalsu su režisieriumi pakalbėti apie kūrybos procesą ir lauktiną rezultatą.

– Šio spektaklio kūrybos procesas prasidėjo nuo teatro meno vadovo pasiūlytos temos apie senatvę, pasiūlymo dirbti su NKDT brandžiosios kartos aktoriais, žvaigždėmis: Jūrate Onaityte, Inesa Paliulyte, Liubomiru Laucevičiumi, Vilija Grigaityte, Liucija Rukšnaityte, Algirdu Pintuku, Lili Stepankaite. Pjesę šiam pastatymui specialiai rašė dramaturgė D. Čepauskaitė. Tai gana neįprasta jums. Papasakokite apie šį procesą.

– Taip, man tai visiškai nauja patirtis. Paprastai pradedu kurti spektaklį, kai gimsta mane patį labai užkrečianti pjesės idėja. Tuomet pamažu ją vystau, brandinu, dalijuosi ja su savo būsimo spektaklio bendrakūrėjais – kompozitoriumi, dailininke, rašau pirmuosius juodraščius. Rašydamas pjesę imu vaizduotėje režisuoti būsimą spektaklį, atrasti jo stilių, atmosferą, estetiką, formą, įvardyti spektaklio temas ir t. t. Šiuo atveju viskas vyko kitaip.

Teatras pasiūlė man sukurti spektaklį, kurio tema, idėja ir daug kitų spektaklio komponentų jau buvo apibrėžti, bet pjesės dar nebuvo. Buvo suplanuota, kad ją parašys D. Čepauskaitė. Kalbant atvirai, iš pradžių maniau, kad mandagiai atsisakysiu šio pasiūlymo, nes pirminis NKDT įvardytas sumanymas pernelyg stipriai priminė mano prieš kelerius metus sukurtą spektaklį „Bagadelnia“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, o reprodukuoti tai, ką jau esu kūręs anksčiau, man neįdomu. Tačiau mano nuomonę pakeitė tai, kad šią pjesę sutiko rašyti D. Čepauskaitė, kuri turėjo labai gražių minčių ir idėjų būsimai pjesei. Taip atsidūriau Kaune.

– Verta priminti, kad už minėtą spektaklį apie senelių namus „Bagadelnia“ buvote apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Tačiau, kaip pats sakote, sąskambių tarp šių kūrinių nebus?

– Ne. Dabar jau galiu užtikrintai pasakyti, kad tai labai, labai skirtingi spektakliai. Skirtinga estetika, meninė forma, aktorinis atlikimas. Netgi temos labai skiriasi. „Bagadelnioje“ stengiausi pažiūrėti į mūsų dienas iš tam tikros distancijos – pjesėje veikiantys senelių globos namų gyventojai tam puikiai tiko, nes jie jau nebegyvena visuomenėje, bet dar yra labai, labai gyvi.

Žmonės, su kuriais kuriamas spektaklis, nulemia repeticijų proceso atmosferą ir galutinį kūrybos rezultatą ne mažiau nei išankstinės pastatymo idėjos.

Spektaklyje „Kai mes būsim jauni“ tyrinėjamas laikas, jo tėkmė, iššvaistymas, mėginimas jį sustabdyti. Tad, nors abiejuose šiuose spektakliuose vaidina vyresnės kartos aktoriai, personažai – visiškai skirtingi. Ir nors jie išgyvena nenumaldomai artėjantį susitikimą su mirtimi, spektakliai – labai, labai skirtingi. Visiškai skirtingos ir kūrybinės komandos – dramaturgai, scenografijos, kostiumų, šviesų, vaizdo dailininkai ir, žinoma, aktoriai. Tik kompozitorius Paulius Trijonis dirbo kartu su manimi kuriant abu šiuos spektaklius. Žmonės, su kuriais kuriamas spektaklis, nulemia repeticijų proceso atmosferą ir galutinį kūrybos rezultatą ne mažiau nei išankstinės pastatymo idėjos, pasirinkta pjesė, joje gvildenamos temos ir t. t.

– Aktoriai, su kuriais šiuo metu kuriate repeticijų erdvėje, yra sukaupę didelę patirtį, dirbę su Lietuvos teatro grandais. Ar tarp jūsų vyksta sinergija, – matydamas jų patirtį, pasisemiate naujos patirties sau ir kartu perduodate savo idėjas, matymą, teatrinę kalbą?

– Žinoma, kūrybiniai mainai vyksta. Tiesą sakant, neįsivaizduoju kūrybos proceso, kuriame jie nevyktų. Pastaruosius kelerius metus daugiausia dirbu su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais, su kuriais kasmet susikalbame vis geriau, jaučiame ir pažįstame vieni kitus giliau. Kurti su savais žmonėmis yra palaima. Tačiau man patinka dirbti ir su menininkais, kurie man nėra gerai pažįstami, kurių teatro mokykla, patirtys, požiūriai, kūrybos metodai visai kitokie nei mano. Ne paslaptis, kad tokiais atvejais gaunu unikalią galimybę daug iš jų mokytis ir plėsti savo pasaulėjautą, gilinti turimas žinias, stiprinti profesinius įgūdžius.

Dirbdamas su NKDT aktoriais gaunu naujų pamokų kas savaitę. Gal net kasdien. Ir kaip režisierius, ir kaip žmogus. Labai tai vertinu ir branginu. Slapta tikiuosi, kad kada nors ateityje turėsiu progų dar sykį susitikti su čia sutiktais aktoriais kituose kūrybos pasauliuose. Pavyzdžiui, būtų smagu vieną dieną sukurti bendrą spektaklį su visais spektaklių „Bagadelnia“ ir „Kai mes būsim jauni“ aktoriais. Esu tikras, kad užsikurtų nepamirštamas, daug ryškių prieskonių turintis repeticijų procesas. Galima būtų sukurti spektaklį, kuriame legendiniai abiejų teatrų aktoriai vaidintų ne viską mačiusius pagyvenusius žmones, bet aistringus, naivius jaunuolius arba darželio žaidimo aikštelėje susitinkančius mažus vaikus. Kokie gražūs galėtų būti jų susitikimai, kokie tyri dialogai, kokie emocionalūs monologai! Kaip smagu būtų tokį spektaklį vieną mėnesį rodyti Kaune, kitą – Šiauliuose, paskui – vėl Kaune... Pakeliui būtų galima aplankyti ir mano gimtąjį Panevėžį. Gal tikrai nebloga mintis ateičiai?

– Kam skiriate spektaklį „Kai mes būsim jauni“? Koks jo žanras?

– Tai drama, kuri apsimeta esanti komedija. Gal net situacijų komedija. Todėl stebėti pjesės istoriją ir pažinti jos veikėjus visų pirma yra smagu. Tačiau žiūrovai greit pajus, kad šiame spektaklyje tik žaidžiama pagal situacijų komedijos žanro taisykles. Žaisti pagal žanro taisykles man labai patinka. Žanras suteikia aiškią meninę kalbą, padiktuoja formą. Tačiau kai tu valdai žanrą, o ne jis tave, gali taikyti žanro principus kurdamas tam žanrui mažiau būdingą turinį. Tikiuosi, kad taip nutiks ir šiame mūsų spektaklyje.

Jei man reikėtų kam nors skirti šį spektaklį, skirčiau jį patiems aktoriams, kurie vaidina jame. Manau, jie, kaip ir aš, daug pasisemia iš šio proceso, labiausiai – vienas iš kito. Visi jie talentingi, tačiau labai skirtingi, todėl tikrai turi ko vieni iš kitų pasisemti. O žiūrovai... Manau, kad labiausiai šis spektaklis patiks žiūrovams, pasiilgusiems gerų teatrinių istorijų, ryškių personažų, patenkančių į dramatiškas, o kartais – ir absurdiškas situacijas.

Žinoma, kad spektaklis taps reikšmingu įvykiu tiems žiūrovams, kurie seniai stebi ir žavisi jau kelis dešimtmečius trunkančiu šio spektaklio aktorių kūrybos keliu. Tačiau kadangi kartu su aktoriais kuria ir kitų kartų menininkai (vienas jų esu aš pats), tikiu, kad mūsų siūloma meninė kalba, estetika, kūrybos kryptis bus įdomi gana plačiai ir įvairialypei auditorijai. Juolab kad spektaklyje tyrinėjamos gana universalios, faktiškai nemirtingos temos – laikas, gyvenimo baigtinumas, individualus praeities pojūtis, nerimas dėl ateities ir visa ko pabaigos.

– Aleksandrai, o jūs pats susimąstote apie savo senatvę?

– Tikrai taip. Dažniau susimąstau ir apie tuos pokyčius, kurie neišvengiamai vyksta jau šiandien manyje. Iš tikrųjų dabar išgyvenu laiką, kai pradedu matyti ne tik tai, kiek man dar daug liko sukurti, nugyventi ar aplankyti, bet ir tai, kad jau nebe viskam užteks laiko šiame gyvenime, jau ne viską, kas man įdomu, išmoksiu, ne viską, kas man atrodo smagu, patirsiu. Dabar pradedu gyventi kiek lėčiau, skirti kiek daugiau laiko įvairiems procesams, kurių imuosi, ir stengtis labiau atsirinkti, ko imtis, ko ne, nes suprantu, kad nesu amžinas ir laiko lieka vis mažiau ir mažiau.

Kaip praneša teatras, turinys skiriamas tiek realioms, tiek galimoms auditorijoms, bandant jas pritraukti į teatrą. Tiek patyrusį, tiek auginamą teatro žiūrovą turėtų sudominti režisierių Peeterio Jalakaso (Estija), Gintarės Minelgaitės, Artūro Areimos, Aleksandro Špilevojaus, Nauberto Jasinsko, Manto Jančiausko ar Afrikos žemyno menininkų premjeros.

„Keičiasi ne dramos, o mes“

Generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas teigia, kad naująjį sezoną bus kviečiama ieškoti, keistis ir augti kartu.

„Kiekvienas laikmetis suformuoja savo temas, aktualijas, madas, lekiantys įvykiai keičia mūsų supratimą, formuoja nuostatas, požiūrį, poziciją. Tą patį Šekspyrą šiuolaikiniai teatro kūrėjai perskaito vis kitaip, jų žvilgsnį įtakoja asmeninė patirtis, socialiniai reiškiniai, laikmečio suformuotos vertybės. Keičiasi ne tik teatro kūrėjai, keičiasi ir žiūrovai. Taigi, dramos – tos pačios, o mes – vis kiti, nuolat augantys, kintantys, ieškantys“, – sakė E. Stancikas.

D. Stankevičiaus nuotr.

Teatro meno vadovo Edgaro Klivio manymu, naujojo sezono moto kviečia pajungti mąstymą, prieštarauti, klausti, ar tikrai taip yra. „Neišvengiamai pradedi galvoti apie tai, kas išlieka, ir kas keičiasi. Tikėtina, kad  tokius apmąstymus skatins ateinančio sezono repertuaras, nes jis įvairus ir jaudinantis: nuo klasikos iki avangardo, nuo tradicinių iki interaktyvių spektaklių, nuo spektaklių, primenančių intelektualinį iššūkį, iki pastatymų, sužadinančių žiūrovų jausmus. Svarbus repertuaro akcentas – interaktyvumas, dalyvaujamasis, įtraukusis teatras – būtent šiai temai bus skiriamas kitų metų festivalis jaunimui „Nerk į teatrą“. Dar norisi, tikėti, kad  nepaisant to, kad teatras yra lokalus,  pavyks išlikti globaliais ir atvesti pasaulį į lokalią teatro sceną“, – akcentavo Edgaras Klivis.

Taip pat teatras žada laikytis strateginių įsipareigojimų ir turinį siūlyti tiek realioms, tiek galimoms auditorijoms.

„Tai nedėkingas darbas, daug rizikos, bet tikiu, kad pritraukdami įvairias socialines grupes, auditorijas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nevaikšto į teatrą, prisidedame prie bendros teatro ekologijos, galbūt jie paskui eina į kitus, mažesnius teatrus“, – svarstė E. Klivis.

Didelio masto W. Shakespeare‘o  „Audra“

Rugsėjo 21 d. Didžiojoje scenoje įvyks estų teatro lyderio Peeterio Jalakaso premjera – W. Shakespearo „Audra“, kuriama kartu su estų kūrybine komanda ir Von Krahl teatru. Režisieriui Kaune talkina dramaturgas Taavi Eelmaa, scenografė ir kostiumų dizainerė Kristel Zimmer, kompozitoriai Gavin Bryars ir Yuri Bryars, vaizdo režisierius ir scenografas Emer Värk.

Pasaulinio garso kompozitorius britas Gavin Bryars kuria specialią muzikinę kompoziciją šiam pastatymui. Prie spektaklio magijos sukūrimo prisideda ir iliuzionistas Nicholas Kin. Ši premjera Peeteriui Jalakasui yra pirmoji Lietuvoje ir tuo pačiu sugrįžimas į tradicinę scenos dėžutę po kelių dešimtmečių.

D. Stankevičiaus nuotr.

Avangardistas Peeteris Jalakasas, pasitelkdamas egzotiškos salos aplinką – gamtos stichijų galias, dvasių ir nimfų personažus – muziką bei iliuzionistų triukus, iš Shakespeare‘o pjesės kuria šiuolaikinį teatrališką reginį, kuriame susijungia gyvas teatras bei modernios technologijos. Jis spektaklyje siūlys pažvelgti į pjesėje pavaizduotus bevardės salos gyventojus kaip į naujos, tobulesnės, geresnės žmonijos užuomazgą ir pamėginti įsivaizduoti ateitį, kurioje mitologinių būtybių, dvasių, nimfų vaidmenis perima dirbtinis intelektas. Pasak meno vadovo Edgaro Klivio, P. Jalakaso premjeros Estijoje yra sutinkamos kaip teatriniai įvykiai, tad neabejotina, kad ir Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje „Audra“ atsiskleis pilnu savo mastu ir netikėta interpretacija. Spektaklyje  vaidina aktoriai: Dainius Svobonas, Agnieszka Ravdo, Martyna Gedvilaitė Ridas Žirgulis Ričardas Vitkaitis, Artūras Sužiedėlis, Henrikas Savickis, Arūnas Stanionis, Gintautas Bejeris, Mantas Bendžius, Deividas Breivė, Motiejus Ivanauskas, Kamilė Lebedytė,  Eugenija Bendoriūtė, Miglė Navasaitytė, Aušra Keliuotytė.

Spektaklis apie senatvę kitaip 

Lapkričio 11, 12, 24 dienomis Rūtos salėje įvyks Aleksandro Špilevojaus spektaklio pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Kai mes būsim jauni“ premjera su labiausiai patyrusia ir daugiausiai teatrą mačiusia vyresniąja teatro aktorių karta, iš kurių režisierius tikisi pasisemti žinių ir išmokti naujų pamokų. Kurį laiką ši premjera buvo pristatinėjama darbiniu pavadinimu „Senukai.lt“ , tačiau dėl tam tikrų aplinkybių keitė savo pavadinimą. Pasak pjesės autorės D. Čepauskaitės, pagrindinė pjesės herojė – senatvė: „Vieni ją ignoruoja, kiti mėgina įveikti mokslo naujovėmis, dar kiti iš jos šaiposi. Niekas jos nelaukia, bet ji ateina. Dažnai užklumpa mus nepasiruošusius, nes mes visą gyvenimą galvojame, kad ji dar labai toli, kad ji lankosi pas kitus, o mus kažkokiu stebuklingu būdu aplenks. Bet ji ateina ir pasilieka, paversdama mus tais, kurie nepelnytai vis dar atsiduria visuomenės paraštėse.“

Komiškame spektaklyje vaidins gerai žinomi teatro vardai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Audronė Paškonytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė.

Nesibaigianti multiforma: „Snieguolė“

Naujų formų ir vėjų žada interdisciplininė menininkė Gintarė Minelgaitė, a.k.a. Dr. GoraParasit, gruodžio 1, 2, 3 d. Didžiojoje scenoje pristatysianti premjerą „Snieguolė“ – puikiai žinomos klasikinės Brolių Grimų pasakos adaptaciją. Režisierė įspėja, jog šis pastatymas – ne originali pasakos versija, o  jos interpretacija ir įvairių temų, mitologinių perspektyvų margumynas, atskleidžiantis daug svarbių ir gilių moralinių idėjų apie gėrį, meilę, drąsą, atkaklumą. Jame bus aptariami visuomenėje įsivyravę stereotipai, per lyčių studijų prizmę, atskleidžiami personažų santykiai bei jų dinamika. Spektaklis „Snieguolė“ – tai alegorinis pasakojimas, skatinantis žiūrovus apmąstyti žmogaus veiksmų poveikį aplinkai, tradicinius lyčių vaidmenis, atsikratyti savo baimių bei pradėti veikti.

Artūro Areimos sugrįžimas ir Manto Jančiausko siūloma nauja patirtis

Po devynių metų pertraukos į NKDT kūrybinę aikštelę sugrįžta Artūras Areima savo kūrybinį bei režisūrinį kelią pradėjęs būtent šiame teatre. Šį kartą scenoje išvysime jo režisuotą prancūzų autoriaus Joëlio Pommerat ironiškos pjesės pastatymą „Dviejų Korėjų susijungimas“, kalbantį ne apie politiką, bet apie tarpusavio žmonių santykius, jų konfliktus. Režisierius tikisi sukurti spektaklį, kuriame kiekvienas galėtų atpažinti save ar savo aplinką, pasijuokti bei apsvarstyti, kaip tų nesutarimų išvengti. Pasak meno vadovo, ši labai populiari pjesė leis žiūrovams pamatyti scenoje visą NKDT trupę, skirtingų kartų, temperamentų ir kūrybinio braižo aktorius tikrame jausmų ir santykių kaleidoskope. Spektaklio premjera vyks balandį Didžioje scenoje.

Pavasarį sulauksime ir jaunosios kartos režisieriaus Manto Jančiausko kūrybinio prisistatymo. M. Jančiauskas po festivalio „Nerk į teatrą“ vardu įgyvendins imersinį spektaklį darbiniu pavadinimu „Pelkė“ apie nedaugeliui gerai žinomą temą – šnipinėjimą ir šnipų tinklus, kurie rezgasi visai šalia mūsų. Dar neanalizuotą temą realizuoti padės dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Šis kūrybinis duetas yra apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už patyriminį spektaklį „Glaistas“. Režisieriaus idėja – priversti žiūrovą išeiti iš komforto zonos ir, susikuriant naują identitetą, dalyvauti veiksme. M. Jančiauskas  šiuo spektakliu tikisi suteikti visiškai unikalią patirtį tiek žiūrovams, tiek aktoriams.

D. Stankevičiaus nuotr.

Tarptautinio projekto su Afrikos žemynu vaisiai: spektaklis ir meninė instaliacija   

Šiuo metu teatras vykdo plataus masto bendradarbiavimo projektą „Deconfining“, kuriuo siekiama užmegzti ryšį tarp Europos ir Afrikos, sukuriant tvarų pavyzdinį bendradarbiavimo modelį. Terminas „Deconfining“ apibrėžiamas kaip apribojimų panaikinimas, išsilaisvinimas.  Jo rengėjai  nusprendė  2020-2021 m. pandemijos, apribojimų, karantinų, globalaus masto krizės sukrėtimą paversti nauja kūrybine energija, kuri peržengtų ankstesnio pasaulio ribas, sienas, stereotipus, paskatintų naujas kultūrinio mobilumo ir bendradarbiavimo formas.

Projektas jungia scenos menų ir vizualinių menų organizacijas iš skirtingų Europos šalių bei kūrybines organizacijas iš Afrikos (Senegalo, Ruandos, Ugandos, Malio, Burkina Faso, Zambijos, Burundžio ir Tanzanijos). Lietuvą jame atstovauja Nacionalinis Kauno dramos teatras,  partneriai iš Afrikos – Burkina Faso ir Senegalo menininkai. 2024 m. pavasarį teatro sceną išvys Lietuvos režisieriaus Nauberto Jasinsko bei dramaturgo iš Afrikos Aristide Tarnagda spektaklis darbiniu pavadinimu „Salos“.  Pasak N. Jasinsko, gims originalus naujos sceninės formos kūrinys, kuriame nagrinėjama postpandeminio pasaulio kasdienybė, galimi pokario atvejai, naujos tarpkontinentinės utopijos, ekologinė grėsmė bei atskleidžiamos kitos aktualios temos bei problemos.

Taip pat šis daugiasluoksnis projektas teatre vainikuosis  menininkų Hamedine Kane ir Valerie Osouf, atstovaujančių meno tyrimų platformai „The School of Mutants“ (Senegalas), meno instaliacija. Jos inspiracija – dviejų kino kūrėjų – Jono Meko ir jo amžininko Ousmane Sembène, kūrusio Afrikoje ir Marselyje – asmenybės bei jų kūrybos sąlyčio taškai.  Su tuo, kas žiūrovų laukia pavasarį, susipažinti galime nuo penktadienio, rugpjūčio 25 dienos, prasidėsiančioje Kauno bienalės parodoje centriniame pašte.

Įkvėpė Q.Tarantinas

A.Špilevojus sako, kad, domėdamasis gyva legenda tapusiu kino režisieriumi, sužinojo, jog jo kuriamo filmo likimas buvo pakibęs ant plauko: scenarijus, kurį, įkvėptas XX a. septintojo dešimtmečio vesternų serialų, buvo sukūręs pats Q.Tarantinas, buvo nutekintas nespėjus nufilmuoti juostos. Nutarta atšaukti filmavimo aikštelėje vykusius darbus, tačiau, kad pastangos nenueitų veltui, surengti skaitymai viename Los Andželo teatrų.

Sulaukęs itin teigiamų atsiliepimų, Q.Tarantinas pasiryžo grįžti prie filmo. Tiesa, buvo atlikti keli scenarijaus pateikimai: pakoreguota vesternams tokia svarbi pabaiga, tad piratinę istorijos versiją skaičiusių gerbėjų laukė nauja intriga.

Juostoje, didžiuosius ekranus išvydusioje 2015-aisiais, vaidina  Q.Tarantino pamėgtieji aktoriai: Samuelis L.Jacksonas, Timas Rothas, Kurtas Russellas ir Michaelas Madsenas. Filmas buvo nominuotas „Oskarams“, Auksiniams gaubliams, BAFTA apdovanojimams, buvo įvertintas „Hollywood Film Awards“ už geriausią aktorių komandą.

Tiesa, nesėkmės it prakeiksmas nesiliovė lydėjusios Q.Tarantiną: prieš pat premjerą buvo išplatinta piratinė filmo kopija.

Patirtis teatre užkrėtė vieną garsiausių postmodernistinio kino režisierių galimybe kada nors sukurti ir spektaklį. Kol Q.Tarantinas pirmenybę teikia kinui, teatro scenas šturmuoja kiti.

„Susipažinęs su šia istorija supratau, kad labai norėčiau pamatyti tokį spektaklį teatre. Kadangi nesu tikras, ar Q.Tarantinas šį sumanymą kada nors įgyvendins, nutariau spektaklį sukurti pats“, – juokdamasis pasakoja A.Špilevojus.

Kelionė laiku ir erdve

Spektaklio siužetas pasakoja apie grupę įtartinų veikėjų, per pūgą užstrigusių pakelės užeigoje, vidury niekur, o tiksliau – kažkur, ką tik Pilietinio karo supurtytoje Amerikoje.

Šioje medžiagoje kartu su aktoriais atrandame ne Ameriką ir ne XIX a., bet save, savo laiką, šalį, problemas, mums aktualius klausimus.

Staiga išaiškėja, kad likimo suvesti keleiviai atkakliai slepia savo tikrąją tapatybę, tarpusavio ryšius ir tikruosius buvimo čia tikslus, keliančius įtampą ir mirtiną pavojų visiems spąstuose atsidūrusiems asmenims. Ar kas nors išgyvens speigo naktį? Kaip įprasta vesternams ir Q.Tarantino istorijoms, atsakymo tenka laukti iki pat istorijos pabaigos.

Originalus amerikiečių režisieriaus scenarijus pritaikytas Lietuvai. Režisieriui ir dramaturgui teko nemažai padirbėti su tekstu: išbraukti kai kurias scenas, personažus, atsisakyti erdvės pasikeitimų, o sykiu ieškoti būdų, kaip padaryti, kad spektaklis būtų prasmingas, įdomus lietuvių žiūrovams.

„Filme kalbama apie Amerikos pilietinį karą, juk ne visi žiūrovai yra susipažinę su XIX a. JAV įvykiais, dėl to reikėjo šį tą adaptuoti, pakeisti, sukurti naują personažą, besikreipiantį į spektaklio žiūrovus ir savo monologais kuriantį naujas spektaklio prasmes, kurių nebuvo filme. Taip parašiau pjesę, kurios inspiracija buvo Q.Tarantinas. Šioje medžiagoje kartu su aktoriais atrandame ne Ameriką ir ne XIX a., bet save, savo laiką, šalį problemas, mums aktualius klausimus, mūsų neišsipildančias viltis“, – sako režisierius.

„Šv.Speigas“ jau nesąs Q.Tarantino filmas. „Tai – mūsų kuriamas pasakojimas apie žmogų“, – sako A.Špilevojus, 2017-aisiais už dramaturgiją Šiaulių dramos teatre pastatytam spektakliui pelnęs Auksinį scenos kryžių.

Komanda: A.Špilevojaus istoriją scenoje pasakos teatro kritikų ir žiūrovų puikiai vertinami aktoriai. / A. Gudo nuotr.

Q.Tarantinas siekęs sukurti tragikomišką istoriją, kurioje nebūtų nė vieno teigiamo herojaus. „Nenoriu pasakyti, kad visi Žemės žmonės yra blogi, bet tenka pripažinti, kad toli gražu nesame šventi, todėl šiame spektaklyje matysime nuodėmingą žmogiškumą, susiduriantį su šviesiausiomis humanizmo, meilės, laisvės idėjomis. Įdomu, kas galų gale nugalės?“ – intriguoja režisierius.

Kaip pastebi teatro kritikė Aušra Kaminskaitė, ši istorija apie žmonijos gebėjimą nesikeisti, politinių deklaracijų sankirtą su realybe. Esą pareiškimai ir įstatymai reikalingi tam, kad nurodytų gaires, kuriomis vadovaudamiesi sieksime gerbūvio visuomenei ir jos ateičiai arba tenkinsime kompleksuotų diktatorių poreikius. Tai – išeities taškas pokyčiams, prie kurių toliau turi dirbti kiekvienas įstatymą priėmusio krašto pilietis. Nuo to priklausys, kaip toli ir kaip greitai naujos taisyklės pradės realiai veikti – arba ne, kaip kad šioje istorijoje.

Muzikos svarba

Į Panevėžio teatro sceną holivudišką istoriją atvedęs režisierius neslepia: tai sudėtingiausias iš jo kada nors sukurtų spektaklių. Dėl techninių subtilumų „Šv.Speigą“ rodyti svečiose scenose ne taip paprasta, tad viešnagė Kaune – išskirtinė. Kita vertus, spektaklis visai naujas – premjera įvyko šiemet sausį, tad ir progų pakeliauti dar nebūta daug.

Scenoje veiksmas vyks trimis sluoksniais: esamajame laike gyvai grojant roko grupei „Colours of Bubbles“, personažams veikiant kaip XIX a. amerikiečiams ir su laike klajojančiu istorijos tarpininku.

Įdomu tai, kad ir Q.Tarantino filme muzikai teko išskirtinis vaidmuo: tai pirmoji režisieriaus juosta, kuriai buvo sukurtas originalus garso takelis, o Ennio Morricone tai buvo pirmasis vesternas po ilgos pertraukos.

„Labai džiaugiuosi dar kartą galėdamas bendradarbiauti su grupe „Colours of Bubbles“. Jie grojo mano pirmajame spektaklyje „Neišmoktos pamokos“, tad jų buvimas yra ir tam tikra nuoroda ir tęstinumas, – sako režisierius. – Esu be galo patenkintas visa komanda: šviesų dailininku Viliumi Vilučiu, vaizdo projekcijų autoriumi Pauliumi Jakubėnu, nuostabia scenografe Ugne Tamuliūnaite ir, žinoma, puikiais Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais.“

Kas? Panevėžio J.Miltinio teatro spektaklis „Šv.Speigas“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Kada? balandžio 22 d. 18 val.

Ivano Vyrypajevo (I. V.) ir Aleksandro Špilevojaus (A. Š.) pokalbis.

A. Š. Kas galėjo įsivaizduoti, kad XXI amžiuje teks kalbėtis vykstant karui Europos viduryje – Putino valdomai Rusijai užpuolus Ukrainą... Pjesėje „Jaudulys“ Tavo herojė Ulja teigia, kad menas turi tik vieną prasmę – mėgavimąsi menu. Kaip tau atrodo, ar keičiasi meno prasmė karo metu? Ką menas gali nuveikti sproginėjant bomboms, kai mėgautis išties sunku?

I. V. Norėčiau patikslinti žodį „mėgautis“. Man atrodo, kad šitas žodis visus nuveda klystkeliu. Žodis „mėgautis“ reiškia patirti malonumą, pasitenkinimą. Manau, daug kas su manimi sutiks, kad malonumą mums suteikia daugybė dalykų: grožis, saulės patekėjimas, saulėlydis, meilė, kūdikis – visa tai teikia džiaugsmą, aukščiausią malonumą. Malonumą gali sukelti ir žemesni dalykai – narkotikai, porno, dar kas nors. Ir viena, ir kita yra malonumas ir pasitenkinimas. Tai priklauso nuo to, kokiame lygyje tavo vibracijos. Pavyzdžiui, man jokio malonumo nesuteikia prievarta, bet aš mėgaujuosi „Radiohead“ muzika, Luciano Pavarotti vokalu, gerais sudėtingais spektakliais, kurie kalba sudėtingomis, skaudžiomis, nemaloniomis temomis – apie karą ir t.t. Aš noriu pasakyti, kad mes einame žiūrėti meno kūrinio kaip gerai sukurto daikto. Mes žiūrime TV arba skaitome laikraštį, kad gautume informaciją, bet mene mes ieškome ne informacijos. Mene mes ieškome kontakto su jausmine metaforaontakto su jausminiu mitu, kad mokslinę mintį galėtume ne pragmatiškai suprasti, bet pajausti. Jausmas turi kelti malonumą. Taip kuriamas katarsis – toks katarsio principas egzistuoja nuo graikų antikos. Mes žiūrime spektaklį apie Medėją – Medėja nužudo savo vaikus, bet žiūrovas išeina patenkintas, spektaklis jiems patiko. Mes žiūrime serialą apie Černobylį – apie labai nemalonius dalykus, bet serialas mums patinka. Mums nepatinka Černobylio katastrofa, mums nepatinka, kad Medėja nužudė savo vaikus, bet mums patiko, kaip tai sukurta. Tokia mano herojės mintis. Nes tas „kaip“ – tai yra kontaktas. „Kaip“ – tai reiškia, kad mes prisiliečiame prie grožio. Nes menas – tai estetika, tai grožio suteikimas gyvenimui. Pavyzdžiui, šiomis dienomis, kai vyksta karas, Varšuvoje du kartus pilnoje 900 vietų salėje buvo parodytas mano režisuotas spektaklis – A. Čechovo „Dėdė Vania“. Po spektaklio mes išeiname su Ukrainos vėliavomis, pagerbiame Ukrainą, nors spektaklyje nė žodžio apie šią šalį. Bet žmonėms Lenkijoje tai reikalinga, nes visi sėdi tuose telefonuose, tame baisiame pasaulyje, o spektaklio metu jie dvejoms valandoms ištrūksta iš to pragaro. Aš nesiūlau panirti į lengvą, kvailą, pigią pramogą, bet į dvasingą, gilią, sąmoningą būseną. Aš suprantu mėgavimąsi kaip didelį dvasinį malonumą, ir mano pjesės veikėja kalba apie tai.

A.Š. O jeigu Tu pats dabar rašytum naują pjesę, ar joje atsirastų šio baisaus karo motyvai, ar kaip tik stengtumeisi neliesti šios temos, kad žiūrovai tavo spektaklyje atitrūktų nuo juos nuolat atakuojančio naujienų srauto apie įvykius Ukrainoje?

I. V. Dabar nėra galimybės parašyti naujos pjesės, dabar reikia laukti. Dabar vyksta karas. Įvykiai tokie stiprūs, kad mes negalime jų permušti. Esu parašęs daugiau negu 20 pjesių, bet daugiau nei pusė iš jų ką tik neteko visos prasmės, nes jose buvo kalbama apie socialines problemas. Kokia pjesė būtų aktuali šiandien? Pjesė „Girti“, būtų, „Jaudulys“ taip pat, nes joje pasakojama apie mitą, apie gilius amžinus dalykus, apie menininką, apie meistriškumą, apie tai, kas mums visiems reikalinga, ypač karo metu. Taip, „Jaudulys“ lieka prasminga pjese. Dar „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, gal „Iliuzijos“... Taigi, dabar aš nepradėčiau kurti pjesės.

Visi sėdi tuose telefonuose, tame baisiame pasaulyje, o spektaklio metu jie dvejoms valandoms ištrūksta iš to pragaro.

A. Š. Kai rugpjūtį po Baltarusijos prezidento rinkimų prasidėjo protestai ir masiniai sulaikymai, staiga atsirado pjesių, kuriose buvo karštai reaguojama į tas aktualijas. Tenka pripažinti, kad jų autoriai aštriai ir greitai parodė, kas vyksta šiandien jų šalyje, bet meno požiūriu tai nebuvo išbaigti, subrandinti kūriniai – tam paprasčiausiai nepakako laiko. Būtent todėl ir pats atsisakiau pasiūlymo režisuoti vieną tokių pjesių. Kad ir kaip palaikiau Baltarusijos žmonių kovą už laisvę, nenorėjau tapti vien tik naujienų ir politinių žinučių transliuotoju teatro scenoje. Todėl atskyriau savo paramą ir akcijas nuo teatrinės kūrybos. O kaip tu manai, gal vis dėlto reikia, kad teatras reaguotų greitai – rėktų, kviestų žmones susirinkti ir veikti?

I. V. Puikus klausimas, nes būtent dabar man tai ir rūpi. Prieš mėnesį mes išleidome spektaklį apie protestus Baltarusijoje. Aš jį pastačiau Warlikowskio vadovaujamame teatre „Teatr Nowy“. Ten vaidina baltarusių aktoriai, kurie pabėgo nuo Baltarusijos režimo. Spektaklis sukurtas pagal tikrus dokumentinius tekstus, apie kankinimus, apie tą terorą, kurį Lukašenka surengė savo šalies žmonėms. Ir šio spektaklio tikslas – atkreipti Europos gyventojų dėmesį į tą košmarą ir siaubą kuris vyksta. Dabar mes suprantame, kad nebegalime vaidinti šio spektaklio, todėl kad... Taip, žinoma, niekas nenutraukė baltarusių kančių, bet pagrindinė žinutė Europos visuomenei šiandien jau kita, retorika turi būti kita. Pagrindinis klausimas dabar yra ne tas, kurį mes kėlėme žiūrovams tuomet. Tai mano pirmas toks spektaklis gyvenime, ir aš pasidariau sau tokią išvadą – šiame spektaklyje nėra jokios dvasinės vertikalės. Nėra fabulos, yra tik dokumentai apie protestą. Blogis taip greitai keičia šį pasaulį, kad mes kiekvieną kartą susiduriame tai su žemės drebėjimais, tai su karu, tai dar su kažkuo, ir teatras nespėja vytis. Net ir žinios keičiasi tokiu tempu, kad mes kiekvieną dieną kas penkias minutes gauname atnaujintą informaciją. Todėl aš nusprendžiau daugiau nebekurti dokumentinio teatro – nors labai gerbiu žmones, kurie tai daro, aš juk ir pats buvau prie „Teatr.doc“ kūrimo ištakų. Nes jei šiandien kurčiau spektaklį, apie Kyjivo ar Charkivo bombardavimą, rytoj, neduok Dieve, atsitiktų dar kas nors, ir aš niekaip nespėčiau reaguoti į naujienas. Bet spektaklis apie tai, kodėl kyla karas – ne tik

Ukrainoje, bet apskritai pasaulyje – yra ir bus reikalingas visada. Šiuo metu aš išgyvenau du nuostabius vakarus – „Dėdės Vanios“ spektaklius. Aš išgirdau A. Čechovo tekstą, kuris buvo parašytas XIX a. pabaigoje, ir tas tekstas šiandien įgijo neįtikėtiną aktualumą, nors ten nebuvo nė žodžio apie karą Ukrainoje. Bet viskas, apie ką jis kalba – tai žmogaus dvasios antropologija. Tai yra apie tai, kas yra žmogus, kur jis nusirito ir kodėl. Prasmės nebuvimas, žmogaus sielos tuštuma ir humanistinės vertybės – tai yra aktualu. Ir aš nusprendžiau, kad dokumentinio teatro patirtis man netinka, aš norėčiau kalbėti apie tai, kas amžina.

D. Stankevičiaus nuotr.

A. Š. O jeigu jaudulys – tai Kūrėjo nerimas, kurį jaučiame kiekvienas savyje ir kurį Kūrėjas jaučia dėl kiekvieno iš mūsų. Tu manai jis dabar jaudinasi?

I. V. Ką turi galvoje?

A. Š. Visos Visatos autorių.

I.V. Visos Visatos autorius tai ne asmuo. Aš nemanau, kad Dievas yra asmenybė. Mes darome vieną klaidą – Dievui priskiriame asmens bruožus, ir tada jo klausiame – bičiuli, tu ką, antro Aušvico nori? Nori karo Ukrainoje? Bet dievas tai ne „čiuvakas“. Jis ne Putinas. Ir ne Hitleris. Dievas – ne asmuo. Dievas – tai viskas kartu. Tai energija, kuri srūva, tai vibracija. Mes visi esame tos vibracijos vaikai – ir Putinas, ir Hitleris. Visi esame šios visatos dalis. Bet kaip kūnai, mes priimame sprendimus ir atliekame veiksmus, kuriuose galime kontaktuoti su šviesa ar meilės vibracija. Nes dievas – tai meilė. Meilė beasmenė. Mes – asmenys. Mes galime turėti kontaktą su šviesa ir vystyti jį, arba pastebėti, kad jį pametėme. Vakar Patriarchas Kirilas, stačiatikių bažnyčios vadovas, kurios doktrina yra Jėzaus Kristaus mokymas, (kuriame kalbama, kad reikia atsukti užpuolikui antrą skruostą, kad meilė nugali prievartą), pateisino Putino valdžios veiksmus kare. Ar tai reiškia, kad kaltas Dievas? Ne. Tai reiškia tik vieną – Patriarchas Kirilas turi labai mažą kontaktą su Dievu.

Mes darome vieną klaidą – Dievui priskiriame asmens bruožus, ir tada jo klausiame – bičiuli, tu ką, antro Aušvico nori? Nori karo Ukrainoje? Bet dievas tai ne „čiuvakas“.

A.Š. Pagrindinė herojė Ulja – žymi rašytoja. Ji daug kalba apie meną, kūrybos procesą, apie kontaktą tarp žiūrovo-skaitytojo ir menininko, apie tai, kas vyksta su žmogumi to kontakto metu. Tu taip pat nuolat kuri kontaktą su savo skaitytojais ir žiūrovais. Ar galima sakyti, kad šioje pjesėje kalbama ir apie tave? Turiu galvoje ne tavo gyvenimo faktus, bet tavo savijautą šiame pasaulyje – kaip kūrėjo, kaip žmogaus.

I. V. Žinoma. Kiekvienas dramaturgas rašydamas pjesę sudeda ten savo energiją, savo intelektualinį, jausminį, psichologinį lauką, aš esu kiekvienoje savo pjesėje. Tiksliau kiekviena pjesė – tai aš. Jeigu aš sugalvosiu parašyti pjesę apie prievartautojus, tai nereiškia, kad aš prievartautojas. Bet problemos, kurias aš nagrinėju, kyla iš manęs, iš mano smegenų, iš mano jausmų, iš mano pasaulėžiūros, iš mano energijos. Bet ar Šekspyras pritaria Makbeto tironijai? Ar Šekspyras yra Makbetas? Kur yra autorius? Autorius yra temoje. Pjesės tema, žinutė – tai ir yra autorius. Tai, ką jis norėjo ta pjese pasakyti. Šekspyras nenorėjo pasakyti, kad reikia kaip Makbetui žudyti ir užgrobti valdžią. Jis norėjo pasakyti, kad visi mūsų veiksmai visatoje nulemti. Ir kad pasaulis – tai teatras, o žmonės jame – aktoriai. Štai jo žinutė.

A.Š. Tai reiškia, kad visa pjesė yra ne tik apie pagrindinę tos pjesės veikėją Ulja Richtė, bet ir apie tave?

I. V. Taip. Aš tikrai ne visada sutinku su jos požiūriu, ir, tikiuosi, mano charakteris ne toks, kaip jos.

A. Š. Paskutiniame savo monologe ji atsiprašo ne tik už tai, kam ji savo gyvenimu suteikė skausmo, bet ir tų, kuriuos sužeidė savo knygomis. Kaip tu manai, knygos ir kiti meno kūriniai gali skaudinti?

I. V. Žinoma. Autorius atsakingas už tai, ką jis rašo ir tai, ką jis kalba. Tarkim, teatre autorius paima dvi valandas iš žmogaus gyvenimo ir kažką už tai jam siūlo. Ne tik temą, siužetą, bet ir energiją, vibraciją. Ir žinoma, tu esi atsakingas už tai ką jiems siūlai. Jie netgi pirko bilietą, vadinasi tu jiems tai pardavei. Ir mano herojė sako, kad gali būti, jog jos kūriniai, jos mintys, kai kurie paradoksai suteikė žmonėms skausmo, o gal net įžeidė. Taip būna, mes visi klystame. Mes žmonės. Ir aš žmogus. Aš nesakau, kad esu sukūręs daugiau nei dvidešimt pjesių. Yra kai kurios mintys jose, kurios šiandien man atrodo nereikalingos. Ir man labai gaila. Taip nutinka kiekvienam. Mes klystame. Bet mes einame pirmyn. Einame toliau.

A. Š. O kas toliau?

I. V. Toliau – rašyti. Toliau – kalbėti. Toliau – gyventi. Mes turime teisę klysti. Klaidos, padarytos nuoširdžiai tikint, kad darai teisingą dalyką, yra atleistinos. Klaida – tai netikslumas. Jeigu tu suklydai ne dėl pinigų, ne dėl tuštybės, ne dėl to, kad sukiršintum kitus, o dėl to, kad nuoširdžiai taip galvojai, visata tave pataiso, parodo tavo klaidą (kartais nemalonumais, kurie tau nutinka, kaip kaina už klaidą) – tu supranti tai ir eini toliau.

A. Š. Taip... Todėl tai ir yra klaida, nes tikslas buvo kitas...

I.V. Kaip gyventi rusui šiandien? Štai klausimas...

A.Š. Kaip gyventi menininkui šiandien? Kaip kurti šiandien?

I. V. Kurti paprastą pasaulietišką meną, kurio tikslas – teikti malonumą, pasigėrėjimą, pasitenkinimą žmonėmis, kurie atėjo jo pažiūrėti.

Aleksandro Špilevojaus premjera „Jaudulys“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyks kovo 18, 19, 20 dienomis.

„Irano konferencija“ vaizduoja mokslo konferenciją, vykstančią Kopenhagos universitete. Konferencijos pranešėjai – įtakingi mokslininkai, visuomenės veikėjai, dvasininkijos atstovai. Pjesė iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip socialinis ar net politinis herojų disputas apie demokratiją, liberalias ir konservatyvias pažiūras, žmogaus teises ir laisves, geopolitinę situaciją šiandieniniame globaliame pasaulyje. Bet veiksmui vos įsibėgėjus tampa akivaizdu, kad ši istorija yra visai ne apie politiką, o apie asmeninius herojų išgyvenimus, jų žaizdas ir troškimus.

Pjesės autorius Ivanas Vyrypajevas, vienas garsiausių Europos dramaturgų, kalbėdamas apie savo kūrinį, sako: „Už lango – XXI amžius, o mes vis dar dalijamės teritorijomis, skirstome vieni kitus pagal kraują, tautybę ir rasę ir tikime, kad mūsų išpažįstamas dvasinis kelias yra vienintelis teisingas. Kaip gyventi tokiame pasaulyje? Globalus pasaulis tapo mažas. Mes visi esame tarsi vieno komunalinio buto gyventojai. Mes kariaujame ir kenčiame nuo to karo. Pagaliau šiandien vadinamuosiuose progresyviuose sluoksniuose (mokslininkų, politikų, verslininkų, menininkų) pradėjo skambėti gyvenimo prasmės tema. Visi mes pamažu prieiname prie išvados, kad, norėdami ką nors pakeisti savo pasaulyje, turime suprasti, kokia yra mūsų gyvenimo prasmė ir kokia yra gyvenimo prasmė apskritai.“

I. Vyrypajevo dramaturgija besižavintis režisierius A. Špilevojus teigia, kad šis dramaturgas savo kūryboje imasi svarbiausių ir sunkiausių temų, o ne tų, kurios šiuo metu yra populiarios. „Man patinka, kad jo ritmiškai sudėlioti tekstai priverčia teatro aktorius ir žiūrovus suabejoti savo įsitikinimais apie žmogų, visatą, apie tikrąją buvimo toje visatoje prasmę. Tuo pačiu jo pjesės apeliuoja ne tik į žiūrovų mąstymą, bet ir į jo jausmus“, – sako A. Špilevojus. Anot režisieriaus, „Irano konferencijos“ veikėjai įnirtingai ieško atsakymo, kas yra laisvė. O tai ne tik spektaklio kūrėjams, bet ir žiūrovams suteikia galimybę permąstyti laisvės sąvoką, o sykiu ir skaniai pasijuokti iš to, kaip šiandien mes, karštligiškai ieškodami laisvės, susikūrėme patį tikriausią kalėjimą.

Kartu su režisieriumi A. Špilevojumi spektaklį kuria jaunų menininkų komanda: scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė, kompozitorius Paulius Trijonis, šviesų dailininkas Renaldas Bartulis ir vaizdo projekcijų kūrėjas Martynas Ungurys. Spektaklyje vaidina aktoriai Laimutis Sėdžius, Gintautas Žiogas, Vytautas Kupšys, Ieva Brikė, Toma Razmislavičiūtė–Juodė, Jolita Skukauskaitė, Balys Ivanauskas, Jonas Čepulis, Tadas Gryn, Albinas Keleris, Vita Šiaučiūnaitė ir Ligita Kondrotaitė.

Kaip sako režisierius, ir jam pačiam, ir aktoriams darbas su didelės apimties „Irano konferencijos“ tekstu, sudarytu iš dešimties veikėjų monologų, tapo nemenku iššūkiu. „Personažų monologai nėra tipiški. Jie turi savitą formą, todėl jų atlikimas reikalauja specialių žinių ir įgūdžių. Dirbant su šia pjese, reikia daug kantrybės ir visiško atsidavimo pačiam tekstui“, – teigia A. Špilevojus.

„Irano konferencija“ – jau antroji šio sezono Juozo Miltinio dramos teatro premjera. Rugsėjo 1-ąją teatras į jaunos režisierės Živilės Mičiulytės spektaklį „Tikros pasakos“ pakvietė jaunuosius žiūrovus. O visai netrukus įvyks dar dvi premjeros. Šiuo metu teatre režisierius Algirdas Latėnas repetuoja Ronaldo Harwoodo pjesę „Aprengėjas“, o režisierius Aidas Giniotis rengiasi garsiosios Beno Jonsono „Volponės“ premjerai.