Apie tai plačiau kalbėjo socialinių tinklų ekspertė Indrė Širkienė.

– Kaip veikia socialiniai tinklai? Ar sutinkate su „Pinterest“ vadovo nuomone, kad jie vartotojų dėmesį siekia išlaikyti žadindami neigiamas emocijas?

– Taip, iš dalies galiu sutikti su šia nuomone. Tikrai svarbu suprasti, kad socialiniai tinklai kovoja dėl visų mūsų dėmesio. Šiais laikais pagrindinė valiuta – mūsų dėmesys. Tyrimai rodo, kad mes vis mažiau to dėmesio gebame išlaikyti. Naujausi tyrimai patvirtino, kad vidutiniškai – vos aštuonias sekundes. Tai reiškia, kad socialiniai tinklai siekia atrasti būdus, kaip priimti tam tikrus sprendimus, kurie padėtų išlaikyti žmogaus dėmesį kiek įmanoma ilgiau. Tai taip, sutinku, kad socialiniai tinklai gali tapti toksiška vieta. Mes esam linkę daug stipriau sureaguoti į negatyvią emociją nei į pozityvią, taip veikia mūsų psichologija. Kai mes sureaguojam į negatyvią emociją, tai nesąmoningai praleidžiam daugiau laiko prie tam tikro turinio vieneto. Tai socialinių tinklų algoritmui jau yra indikacija, kad mums tas turinys patinka. Tada išeina taip, kad mes to turinio matome daugiau nei matytume, jeigu jo nebūtume žiūrėję.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip veikia algoritmas?

– Tai yra dvi pusės. Viena pusė stebi mūsų elgesį individualiai ir pagal tai siūlo turinį, bet kartais atsižvelgia į tai, kur kiti žmonės praleidžia daug laiko. Tada daro prielaidą, kad tas turinys gali patikti didesnei žmonių daliai, tą turinį bando mums pasiūlyti. Ir jeigu nutinka taip, kad mes užsikabiname ir pasižiūrime tam tikrą vaizdo įrašą ilgiau nei tris sekundes, tai jau yra indikacija algoritmui, kad mes esam susidomėję ta tema.

– Ką mes galime dėl to padaryti? Ar galime susidėlioti turinį, kuris mums iš tikrųjų įdomus? Kuris mūsų neerzina?

– Taip, yra sprendimų. Kiekvienas socialinis tinklas siūlo galimybę informuoti, kad tam tikras turinio vienetas mums nepatinka. Dažniausiai šone būna trys taškeliai, juos paspaudus galime pasirinkti, kad šis turinio vienetas – neaktualus. Tada algoritmas gauna indikaciją. Ir ateityje tokio turinio rodo mažiau. Tai, visų pirma, svarbu sąmoningai naudotis socialiniais tinklais ir pasižiūrėti, kur mes praleidžiame savo laiką. Bet visada yra galimybė informuoti apie nepatikusį turinį.

– Jeigu to nepadarome, tai kaip dabar yra su socialiniais tinklais? Ar mes tikrai turim laisvę rinktis, ką žiūrėti? Ar galim tik skrolinti ir žiūrėti tą, ką mums rodo?

– Turbūt toks maišytas variantas. Iš dalies mes turime laisvę rinktis, mes galime informuoti, jeigu mums nepatinka turinys, mes galime tiesiog praskrolinti ir eiti prie kito turinio vieneto. Bet iš kitos pusės – nesam visiškai laisvi. Socialinius tinklus valdo socialinių tinklų kūrėjai, jie iš to gyvena. Jie mums paskiria tam tikrą turinį, kuris yra aktualus tam tikroms interesų grupėms.

– Kalbant apie reklamas. Kodėl mes tiek daug jų matome? Ar galime matyti mažiau?

– Reklamų tiek daug matome todėl, kad socialinių tinklų vienas iš pajamų šaltinių – reklamos. Tai reiškia, kad verslai pirkdami reklamą susimoka, sakykime, feisbukui, kad mes tą reklamą matytume, o po to pirktume jų produktus arba paslaugas. Mes negalime taip jau visiškai pilnai išvengti tų reklamų, nebent pirksime, pavyzdžiui, feisbuko visai neseniai pasiūlytą galimybę, kur susimokėję 13 eurų per mėnesį galėsime nematyti tų reklamų. Bet, kitu atveju, mes matysime daug reklamų. Tikėtina, kad tas srautas vis didės, nes 2023 metais, vien tik iš reklamų feisbuko pajamos buvo 130 mln. dolerių.

Kai „Google Mokslinčiaus“ paieškos eilutėje įvedame žodžius „algoritminis mąstymas“, sistema pateikia nemažai lietuvių kalba parašytų mokslo straipsnių ir nuorodų adresų. Deja, spaudžiant šias nuorodas tiesiog iš eilės, aiškėja, kad Lietuvos mokslą menkai domina algoritminio, dirbtinio intelekto kritika. Vienas svarbiausių rezultatų – Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktoranto, poeto, vertėjo Aisčio Žekevičiaus prieš kelerius metus paskelbtas mokslo straipsnis, kuriame autorius daugiau referatyviai apžvelgia, kas Vakarų filosofijoje yra algoritminė valdysena. Daugybę kitų mūsų šalies mokslininkų, kuriuos domina algoritmo logika, veikimas ir dirbtinis intelektas, labiau traukia visu posovietiniu uolumu gilintis į tai, kaip žmogui prisitaikyti prie minėtų technologijų, bet tik ne jas apmąstyti kritiškai.

Algoritmas savuosius klausimus ir sprendinius generuoja pagal anksčiau programos įgytą informaciją. Taigi, algoritmas yra praeities rezultatas.

Perskaičius A. Žekevičiaus straipsnį, neišvengiamai tenka konstatuoti beveik trivialius, daugeliui lyg ir savaime suprantamus teiginius: esame valdomi naujųjų technologijų, kurios griauna žmogaus smegenų mąstymo struktūras ir funkcijas ir yra, kaip ir nurodo pats terminas, dirbtinės, todėl besipriešinančios bet kokiam gyvybingumui. Šių sąmokslo teorijų laikais tokios išvados nei stebina, nei šokiruoja. Regis, visi tai žino, net ir šių eilučių autorius, net ir A. Žekevičius, net ir gausiai jo cituojami Vakarų mokslininkai, pagaliau net ir daugelis mūsų šalies žmonių. Taip išryškėja dirbtinio intelekto sukuriamas paradoksas – nemaža dalykų ir teiginių yra aiškūs, tačiau sprendimo galia, anksčiau liudijusi, kad nuo žmogaus priklauso ne vien jo jausmai ir mintys, bet ir išorinė tikrovė, yra beveik paralyžiuota.

Algoritmas, kaip naujoji ir dominuojanti valdymo priemonė, sukuria dirbtinio intelekto ir socialinių tinklų vartotojui pasirinkimo iliuziją: žmogus gali rinktis iš riboto skaičiaus variantų, kuriais atsakoma į vieną ar kitą klausimą, kuris dažniausiai neformuluojamas. Asmuo talpinamas į tokią terpę, kuri nustato jo ribas. Be to, ir tai turbūt svarbiausia, algoritmas nepalieka abejonės ir nuostabos galimybės ir būsenos, kurioje ne mašina, o pats žmogus užduotų klausimus. Šios būsenos nuo pat Vakarų filosofijos gimimo senovės Graikijoje vadintos pamatinėmis, nes pažadina ir įgalina žmogaus autonomiškumą ir savarankiškumą sprendžiant apie įvairius gyvenimo reiškinius ir nerandant vienareikšmio atsakymo.

Kad ir kiek dirbtinio intelekto programų kūrėjai tobulintų poezijos rašymo technines galimybes, mašinos sukurtas eiliuotas tekstas nėra ir turbūt negali būti unikalus. Tokio netobulumo priežastis paprasta: algoritmas savuosius klausimus ir sprendinius generuoja pagal anksčiau programos įgytą informaciją. Taigi, algoritmas yra praeities rezultatas. Beveik kiekvienam aišku, kad mūsų gyvenamas dabarties laikas yra praeities rezultatas. Tai patvirtina net lietuvių folkloras: „Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi“. Vis dėlto tautosakinis bylojimas ir masinis mąstymas ignoruoja vieną išimtį – specifinį žmogaus tipą, kuris vis dar vadinamas poetu. Šis, skirtingai nei kiti asmenys, jei yra talentingas, savo eilėraščiais geba įveikti praeities trauką ir tapti antlaikiškas, todėl nepaklūstantis dvasiniam senėjimui. Šį teiginį jau senokai yra įrodęs vokiečių filosofas Martinas Heideggeris ir daugelis galvojusių apie poeziją ir meną iki XX a. pradžios ir vėliau. Algoritmas, sugretintas su gera autorine poezija, yra ir metaforiškai, ir tiesiogiai kalbant, panašus į kūdikį, kuris neturi dantų, tačiau labai nori kramtyti tai, kas yra jo burnoje.

Analizuojant dirbtinio intelekto problematiką mūsų šalyje, būdinga tai, kad tie universitetų ir institutų mokslininkai ir pedagogai, kurie supranta algoritmo kaip formos pavojų, vengia kalbėti apie vis dar neišnykusį žmogaus poreikį tikrovę patirti ne per technines priemones, o tiesiogiai ir natūraliai. Paklausus, kokia yra dirbtinio intelekto užvaldyto žmogaus ateitis, skamba negailestingas atsakymas: tapkite dar dirbtinesni, nei esate dabar!

Esmingiausia tikrovė, kuri nyksta mūsų akyse, yra algoritmų ir dirbtinio intelekto vis labiau atimama teisė ir pasirinkimas išgyventi artumą su mylimaisiais, artimaisiais, draugais, kaimynais, kolegomis ir pagaliau net praeiviais gatvėse. Esame stovintys ant tokio slenksčio, kai netrukus bet kurios dienos vakare bus svarbiau ne tai, ką šiandien sutikome, apie ką kalbėjomės, o tai, kiek tądien mūsų veikla socialiniame tinkle buvo efektyvi ir rezultatyvi. Pratęsiant A. Žekevičiaus mokslo straipsnio įžvalgas, prisimintinas klaipėdietės rašytojos Sondros Simanos prieš kelerius metus pasirodęs romanas „Iškamšų kontora“. Anuomet atsivertę šią knygą ir šiandien apsidairę aplink save, manau, nesunkiai galime pastebėti, kad bendravimas su kai kuriais žmonėmis tapo panašus į iškamšų šou ir net paradą. Kai gyvename valdomi algoritmų, pats žmogus, kaip būtybė, tampa vis labiau dirbtinis ir primenantis automatinę mašiną, o ne turintįjį sielą.

Algoritmas, būdamas logikos ir matematikos disciplinų metodu, istoriškai nebuvo tiek pavojingas, kiek tapo mūsų laikais. Tiesiog atsitiko tai, apie ką jau daugiau nei prieš šimtmetį rašė geriausi mokslinės fantastikos romanų autoriai: pats išradimas etiškai yra neutralus, tačiau jo naudojimo būdai jau visu aštrumu kelia moralės klausimus. Vis dėlto toks konstatavimas irgi nenaujas ir nestebinantis – tai seniai akivaizdu, bet toks suvokimas nieko nekeičia, nes į dirbtinio intelekto etiką gilinasi maža žmonijos dalis. Visi kiti technologiškai yra traktuojami kaip liaudis, kuri vartoja išradimą, o ne svarsto apie jo žalą ar naudą.

Algoritmas – totalybė, apimanti beveik visus žmones, išskyrus kelis šimtus nedidelių ir mažiau civilizaciją išvysčiusių tautų. Tas asmuo, kuris, gyvendamas vakarietiškoje visuomenėje, šiandien nenaudoja jokių dirbtinio intelekto galimybių, yra esantis arčiausiai žmogaus laisvės klausimo ir svarstymo. Akivaizdu, kad jei pasaulis riedės dabartine kryptimi be didesnių ir kitoniškesnių pokyčių, tradicinis, klasikinis žmogus prilygs tam, ką dar neseniai galėjome matyti Jungtinių Amerikos Valstijų indėnų rezervatuose. Tokią prielaidą ir išvadą skelbia daugelis ir seniau, ir dabar parašytų distopinių romanų ir kitokių mokslo, meno ir filosofijos kūrinių.

Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – kasdien mūsų naudojamos kompiuterinės programos. Puikiai sudėtingas formules ir skaičiavimus išmanantys specialistai tokiomis programomis neapsiriboja ir siekia priversti kompiuterius įgyvendinti vis sudėtingesnes užduotis. Pavyzdžiui, atpažinti žmones.

Mes, žmonės, savo aplinką dažniausiai suvokiame stebėdami ją akimis. O štai dirbtinis intelektas tokio sugebėjimo pats neturi, jį reikia išmokyti. Kaip tai padaryti? Ogi pasitelkti skaičių kalbą!

Kiekviena nuotrauka kompiuteriui tėra iš daugybės nulių ir vienetų sudarytas failas. Skaičiai tiksliai nusako kiekvieno nuotraukos taško spalvą. Kompiuteris gali išmokti palyginti nuotraukoje esantį žmogų apibūdinančius skaičius su tais, kuriuos jau anksčiau buvo išsaugojęs savo duomenų bazėje, t.y. su kita to paties asmens nuotrauka. Tiesa, ne visada viskas taip paprasta. Kolegą, užsidėjusį akinius, mes vis tiek be vargo atpažintume. O štai kompiuteriui tai rimtas iššūkis – juk pasikeitė ir žmogaus veidą nusakantys skaičiai! Šio iššūkio imasi matematikai-teoretikai, kuriantys veido atpažinimo algoritmus, kurie veiktų net ir tada, kai pasikeičia žmogaus šukuosena, lūpų spalva, veido išraiškos. Programuotojai teorinius algoritmus paverčia į praktiškai pritaikomus programinius kodus, kuriuos galėtų vykdyti kompiuteris.

Viena iš šios technologijų srities lyderių – lietuvių įsteigta įmonė „Neurotechnology“. Lietuvių kurtus algoritmus į savo sistemas integruoja kompanijos visame pasaulyje: oro uostai, verslo centrai, bankai, viešbučiai, robotų kūrėjai ir t.t.

Tik pagalvokite – į pastatą įėjus nepageidaujamam asmeniui, apsaugos darbuotojai tą pačią sekundę gauna įspėjantį pranešimą. Oro uostuose žmonių veidus atpažįstantys kompiuteriai pagreitina keliautojų dokumentų patikrą ar net padeda sulaikyti ieškomus asmenis. Tokia pati sistema praverčia ir darbo laiko apskaitoje – darbuotojams užtenka žvilgtelėti į kamerą atėjus į darbą ir išeinant, nebereikia nešiotis specialių kortelių ar įsidėmėti kodų.

Nėra jokios abejonės, kad vaizdo atpažinimo technologijos ateityje bus pritaikomos vis įvairesnėse gyvenimo srityse, o matematikų ir programuotojų paklausa didės. Štai ir atsakymas, kodėl verta spręsti sudėtingus matematikos uždavinius.

Laida „Mokslo sriuba“ – ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu.

Tai portale bbc.com dėsto lyderystės ekspertas ir knygų šia tema autorius Sydney Finkelsteinas.

Esame nuolat stebimi ir prižiūrimi. Internetas mums padeda rasti tai, ko ieškome, o jam tai daryti padeda algoritmai: jie geba prognozuoti, kokios informacijos mes ieškosime, ką pirksime, kokios muzikos klausysimės, ką skaitysime ir ką žiūrėsime. Jie prognozuoja net ir tai, su kuo mes norėtume susitikinėti ir su kuo susituokti.

Tiesa, visas algoritmų įžvalgumas pagrįstas tuo, ką mes mėgome ir rinkomės praeityje.

Algoritmai kaip tramdomieji marškiniai

Gyvenimas algoritmais valdomuose tramdomuosiuose marškiniuose turi savų padarinių, ir tie padariniai ne tokie jau nesvarbūs. Už tokį gyvenimą sumokame savo intelektu ir socialiniais įgūdžiais.

Sukurta stebėtinai daug algoritmų, tačiau jų paskirtis – ne tik padidinti mūsų domėjimąsi vienu ar kitu dalyku, bet ir užtikrinti, kad mes kuo mažiau pastebėtume tai, kas nauja, nepažįstama ir nepatirta. Kad mes kuo mažiau dėmesio skirtume tiems dalykams, kurie yra mokymosi, supratimo ir inovacijų varomoji jėga. Užuot ištraukusi mus iš mūsų komforto zonos, skaitmeninė revoliucija – priešingai – įkniaubia mus į nedidelį, tačiau mus tenkinantį ir mums patogų pasaulėlį ir atima iš mūsų daugybę galimybių ieškoti originalių sprendimų, elgtis spontaniškai ir tobulėti.

Svarbiausia – mums tai patinka. Pasak autoriaus, taip yra todėl, kad į „Amazon“ mes einame pirkti to, ką mums pasiūlys pirkti algoritmai. Taip pat dėl to, kad mes skaitome tas naujienas, kurios patvirtina tai, kuo mes ir taip jau tikime. Ir dar todėl, kad mes pasikliaujame net pažinčių portalais, manydami, kad jie geriau nei mes patys parinks mums porą.

Gyvenimas algoritmais valdomuose tramdomuosiuose marškiniuose turi savų padarinių, ir tie padariniai ne tokie jau nesvarbūs. Už tokį gyvenimą sumokame savo intelektu ir socialiniais įgūdžiais.

Gyvename skirtingose to paties pasaulio versijose

S. Finkelsteinas siūlo prisiminti neseniai vykusius JAV prezidento rinkimus. Ryškus politinis poliškumas dar labiau paaštrėjo ir tapo dar akivaizdesnis po to, kai žmonių polinkis ieškoti jų įsitikinimus ir intuiciją patvirtinančių įrodymų įsisuko į nesibaigiantį uždarą ciklą. Pasidarė aišku, kad amerikiečiai gyvena skirtingose tos pačios Amerikos versijose. Žmonės įjunksta informaciją priimti tik iš tam tikrų šaltinių, girdėti tik tam tikro pobūdžio komentarus. Tai, kaip žmonės vertina tas pačias aktualijas, ilgainiui labai išsiskiria. Skirtingų pažiūrų ir skirtingos patirties žmonės dėl mus „globojančių“ algoritmų įtakos tas pačias aplinkybes ima matyti visiškai priešingai.

Tyrimais jau ne kartą įrodyta, kad atvira pasaulėžiūra ne tik sustiprina gerovės pojūtį, bet ir skatina priimti išmintingesnius sprendimus.

Pasaulėžiūros ribotumo problema iš buitinio lygmens persikelia ir į verslo bei lyderystės sritis. Tyrimais jau ne kartą įrodyta, kad atvira pasaulėžiūra ne tik sustiprina gerovės pojūtį, bet ir skatina priimti išmintingesnius sprendimus. Būtent iš tokios pasaulėžiūros žmonių išaugo įtakingiausi verslo lyderiai, savo verslo sėkmę ir klestėjimą užsitikrinę požiūrio lankstumu ir kūrybiškumu tiek valdymo, tiek verslo praktikos lygmenyje.

Norint nepražiopsoti naujų galimybių ir jas tinkamai išnaudoti, būtina suprasti verslo procesų „iš viršaus į apačią“ (angl. top-down) ir „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up) svarbą. Nors tokie „iš viršaus į apačią“ procesai kaip, pavyzdžiui, rėmimasis ankstesne patirtimi, neabejotinai yra svarbūs, retkarčiais jie gali žmogų apakinti taip, kad jis nepastebės svarbių atitinkamoje aplinkoje susidariusių naujų aplinkybių, o procesai „iš apačios į viršų“, pavyzdžiui, pastangos pastebėti aplinkoje vykstančius pokyčius nepaisant turimos patirties, – priešingai – leidžia žmogui pamatyti tai, kas netikėta, ir tuo pasinaudoti, taip galimai užbėgant konkurentams už akių.

Kaip peržengti komforto zonos ribas?

Autoriaus teigimu, galimybė atsiriboti nuo mus persekiojančių algoritmų ir apsaugoti savo pasaulėžiūrą bei mąstymą nuo praeities pasirinkimais paremtos įtakos vis dėlto yra. Ir ja pasinaudoti nėra taip jau sunku. Tam, kad galėtume praplėsti savo suvokimo ribas ir atverti protą naujovėms tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime, pernelyg didelių pastangų neprireiks.

Jei esate viršininkas, lyderystės ekspertas jums rekomenduoja pradėti nuo darbuotojų atrankos. Pasirinkdami netipinius kandidatus, tokius, kurie mąsto kitaip nei dauguma komandos narių, jūs turėsite daugiau galimybių išgirsti kitokią nuomonę ir priimti naujoviškus sprendimus, generuoti originalias idėjas. Algoritmai skenuoja gyvenimo aprašymus, ieškodami juose tam tikrų raktažodžių ar frazių, tačiau S. Finkelsteinas siūlo juos perskaityti arba reikiamų raktažodžių juose ieškoti patiems. Dar geriau, pasak jo, gabių darbuotojų ieškoti visur, kur tik įmanoma, ne tik gyvenimo aprašymuose.

Gabių darbuotojų ieškoti visur, kur tik įmanoma, ne tik gyvenimo aprašymuose. Siekiant, kad kūrybiškumo atmosfera įsivyrautų ilgam, reikėtų atsiverti pokyčiams.

Siekiant, kad kūrybiškumo atmosfera įsivyrautų ilgam, reikėtų atsiverti pokyčiams. Konstruoti organizaciją ar komandą S. Finkelsteinas rekomenduoja ne pagal konkrečią formulę, o vadovaujantis tam tikrais principais, kviečiant darbuotojus siūlyti naujus, tuos principus atitinkančius, tačiau galbūt visiškai priešingus tiems principams, kurių buvo laikomasi iki šiol, požiūrius į darbą.

Taip pat labai svarbu būti sąžiningam sau ir atsakyti į klausimą, ar įprastas laisvę varžantis elgesys iš tiesų yra jums priimtinas. Gali būti, kad užsigeisite sąmoningai pasirinkti sprendimą, neatitinkantį jūsų iki tol taikytų standartų. Dar gali būti, kad taip norėsite elgtis nuolat.

Kai kitą kartą eisite pietauti, tyčia pasirinkite tokią virtuvę, kurios mėginti nė neplanavote. Pasižiūrėkite tokio žanro filmą, kokio niekada nežiūrėjote. Nueikite į biblioteką. Skirkite laiko pokalbiui su žmogumi visai ne iš savo rato. Paprašykite jo parekomenduoti, kur pavalgyti, kokį filmą pažiūrėti, kokią knygą perskaityti.

Yra ir svetainių bei programėlių, kurios gali padėti žengti šį žingsnį. Pavyzdžiui, svetainėje procon.org pateikiami įvairiapusiški argumentai įvairiais kontroversiškais klausimais, o naudojantis programėle „Earbits“ galima atrasti naujus muzikos atlikėjus – joje siūloma rinktis ne pagal tai, kas jau klausyta ar pamėgta, o pagal žanrus.

Atsiverti naujovėms tikriausiai nebus labai paprasta, tačiau autorius siūlo mąstyti taip: šiais laikais, kai algoritmai ir dirbtinis intelektas vis geriau atpažįsta ir prognozuoja mūsų reikmes, taip susiaurindami mūsų dėmesio lauką, mūsų gebėjimas prisitaikyti ir mokytis naujų dalykų gali turėti didžiulę reikšmę mūsų savivertei ir vertei – tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Nėra abejonės, kad investuoti į tai – verta.

„Jau keleri metai tarptautinėje informatikos olimpiadoje, kurioje susirenka gabiausi mokiniai iš apie 80 valstybių, diskutuojame, atsisakyti Paskalio, ar ne. Manau, kad ateityje jis išnyks“, – svarsto ji.

Jau greitai 50-tąjį jubiliejų švęsianti Paskalio programavimo kalba pamažu nyksta, tačiau vis dar neatsiranda kitos, kuri galėtų ją tinkamai pakeisti mokymosi procese, LRT.lt pasakoja specialistai.

Mokyklose konkuruoja su C++

Mokyklose dažnai programavimo mokoma Paskaliu, nes mokytojai buvo išmokyti programuoti šia kalba, daugelis vadovėlių bei metodinių medžiagų taip pat parengta būtent apie ją, dėsto profesorė V. Dagienė.

Paskalio kalba Lietuvos mokyklose visgi iš lėto „miršta“, kasmet vis mažiau programuojančių šia kalba, teigia Vilniaus Licėjaus informatikos mokytojas Bronius Skūpas. Anot jo, ši kalba yra itin tinkama mokymui ir mokymuisi, tačiau pagrindinė problema yra ta, kad ji neužsikariavo pakankamai rinkos prekyboje.

„Vaikai mėgsta mokytis gyvą programavimo kalbą, kurią iškart galės panaudoti darbo rinkoje arba esamose technologijose. O Paskalio kalba rinkai nėra labai reikalinga, įmonės neieško ja programuojančių darbuotojų“, – taria B. Skūpas.

Jo teigimu, mokykloje programavimo kalbų populiarumą diktuoja ne tik darbo perspektyvos, bet ir valstybinis informacinių technologijų egzaminas, kuriame tenka rinktis iš Paskalio ir C++ kalbų, tad pastaroji kalba tampa aktuali.

Kita problema – neatsiranda naujos programavimo sistemos, kurios naudotų Paskalį, pastebi Vilniaus Licėjaus informatikos mokytojas.

Universitetuose naudojama retai

Mokymosi procese šios kalbos nenaudojame, nes ji nėra tinkama plačiai naudojamai objektinio programavimo technologijai mokyti, sako Vytautas Bukšnaitis, Kauno Technologijos Universiteto Informatikos fakulteto lektorius.

„Paskalio programavimo kalbos nebenaudojame nuo 2000 metų. Tada mokydami programavimo, Paskalį pakeitėme C++ kalba. Nuo praėjusių metų rudens programavimo mokymui naudojame C# objektinio programavimo kalbą“, – pasakoja V. Bukšnaitis.

Pasak V. Dagienės, Paskalio kalbą galima naudoti algoritmams, ypač kuomet nori paaiškinti jo esmę, tad ši kalba vis dar kartais panaudojama mokymosi procese.

Akivaizdaus Paskalio pakaitalo kol kas nėra, C++ tinka itin gabiems studentams ar mokiniams, tačiau visiems ja pradėti mokytis programavimo gana sunku, tikina VU Matematikos ir informatikos instituto profesorė.

„Deja, Paskalio nėra kuo tokiu „grakščiu“ pakeisti. Jo kūrėjas Niklausas Wirthas taip gerai sudėliojo šią programavimo kalbą, kad niekas geresnės nesukūrė. Reikia naujų kalbų, skirtų būtent programavimo mokymui. Žinoma, jų sukuriama daug, bet jos arba nepatrauklios, arba jų galimybės greitai išsemiamos“, – apgailestauja specialistė.

Paskalio, kaip programavimo kalbos, ateitis miglota, svarsto V. Bukšnaitis. „Mano manymu, programavimo mokymui svarbi yra ne vien tik kalba, bet ir programavimo aplinka, kurioje rašoma programa, bei sukurtos programos sąsaja su vartotoju. Kita vertus, nereikia pamiršti, kaip plačiai ta kalba naudojama versle, ar yra programuojančių šią kalba poreikis“, – mintimis dalinasi KTU lektorius.