Kaip pranešė Krašto apsaugos ministerija, ceremonijoje Tartu jis pakeitė nuo 2020-ųjų koledžui vadovavusį estą Ilmarą Tammą (Ilmarą Tamą).

Ministras Arvydas Anušauskas kadenciją baigusį komendantą apdovanojo krašto apsaugos sistemos medaliu „Už nuopelnus“.

„Lietuvai didelė garbė ir atsakomybė perimti vadovavimą koledžui. Esu įsitikinęs, kad brigados generolas Alvydas Šiuparis vadovaus koledžui sėkmingai. Jis įvairiuose kariuomenės daliniuose tarnauja jau daugiau nei 30 metų bei turi įspūdingą išsilavinimą ir patirtį. Galiu patikinti, kad Krašto apsaugos sistema tikrai palaikys ir padės vadui einant šias pareigas“, – sakė ministras.

Brigados generolas A. Šiuparis pastaruosius trejus metus vadovavo Lietuvos kariuomenės Mokymų ir doktrinų valdybai. Anksčiau jis buvo Gynybos, karinis, jūrų ir oro atašė JAV ir Kanadai, vadovavo Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui, Lietuvos kariuomenės brigados „Geležinis Vilkas“ štabui, tarnavo tarptautinėje misijoje Afganistane.

1999 metais Tartu įsteigtas Baltijos gynybos koledžas – bendra Baltijos šalių aukštoji karo mokykla, rengianti Estijos, Latvijos, Lietuvos ir kitų valstybių štabų karininkus ir civilius.

Kam reikia naujo karinio poligono?

Lietuvos kariuomenės Mokymų ir doktrinų valdybos vadas Alvydas Šiuparis išvardijo, kam reikalingas naujas karinis poligonas: „Pirmiausia mes kalbame apie mūsų nacionalinius padalinius. Pirma, poreikis vykdyti organizuoto pėstininkų bataliono su pėstininkų kovinėmis mašinomis lauko taktines pratybas. Antra, iki kopos lygmens vykdyti vieneto su pėstininkų kovinėmis mašinomis kovinį šaudymą ir judėjimą. Trečia, vykdyti netiesioginių ugnies paramos priemonių, tokių kaip artilerijos sistemos, 120 milimetrų minosvaidžių, rengimą bei šaudymą, taip pat sudaryti sąlygas paramai iš orlaivių pagal poreikį“.

Jis taip pat paaiškino, kaip poligonas turėtų atrodyti: „Plynas laukas yra pagrindas poligonui įsteigti. Poligone turi būti atitinkama infrastruktūra, pabandysiu išvardyti bent jau svarbiausius objektus. Pirmiausia mes kalbame apie multifunkcinę šaudyklą, kuri būtų skirta tiek pėstininkams, tiek ir mechanizuotiems padaliniams, turiu omeny, koviniams vienetams su pėstininkų kovinėmis mašinomis su 20 milimetrų patranka bei integruotais prieštankiniais kompleksais. Taip pat turi būti uždaras taikinių rajonas, kur vykdomas netiesioginės ugnies paramos (artilerijos, minosvaidžių) šaudymas. Kita poligono infrastruktūra – tai šaudyklos valdymui reikalinga infrastruktūra, apsauginės zonos, taikinių laukai, valdymo ir stebėjimo įranga. Taip pat – remianti logistinė infrastruktūra, tokia kaip valgykla, patalpos kariams, remontui, technikai, pratybų įrangai“.

Anot A. Šiupario, Rūdininkų poligone tilptų nemažai žmonių: „Kai mes kalbame apie mechanizuoto bataliono pratybas, kai mes turime omenyje tiek patį batalioną bei atitinkamai papildomus padalinius, kurie irgi naudojami rengiant šį padalinį, tai mes kalbame apie skaičius daugiau negu tūkstantis žmonių“.

K. Kavolėlio / Fotobanko nuotr.

A. Šiuparis nesutiko atskleisti, kokios dar vietos buvo svarstomos naujam poligonui įsteigti: „Buvo svarstomos įvairios vietovės, bet aš nenorėčiau paskatinti nereikalingų reakcijų apie kitas teritorijas. Kariuomenė irgi yra visuomenės dalis ir mes taip pat esame suinteresuoti geriausia paieška, kuri atlieptų ir kariuomenės interesą, bet tuo pačiu metu ir parodytų, kad kariuomenė nesiekia vertingiausių žemės plotų su įvairiais apribojimais, tokiais kaip derlinga žemė. Buvo ieškoma vietos, kuri mažiausiai užkliūtų, bet tuo pačiu metu leistų kariuomenei vykdyti savo užduotis“.

Gamtai – kuo mažiau žalos

„Poligonas negali egzistuoti be atitinkamos logistinės infrastruktūros. Poligone irgi dirba kariai, vykdomos pratybos, be abejo, reikalinga atitinkama logistinė parama: maisto tiekimas, įvairi parama, užtikrinanti poligono veikimą, – elektros tiekimas, keliai, atitinkama kita inžinerinė infrastruktūra. Kaip matome, vietos, kur įsikūrę kiti mūsų poligonai, yra įvairus poreikis atitinkamiems specialistams, taip pat galimybė aplinkinių miestelių ar rajono vietiniams darbams ir atitinkamai veiklai vystyti“, – sakė Lietuvos kariuomenės Mokymų ir doktrinų valdybos vadas.

Buvo ieškoma vietos, kuri mažiausiai užkliūtų, bet tuo pačiu metu leistų kariuomenei vykdyti savo užduotis.

Esą karinės pratybos galimai gali sukelti žalą gamtai. Pasak A. Šiupario, to kiek įmanoma bus bandoma išvengti: „Kaip ir minėjau, mes nuo pat pradžių, ieškodami vietovės, tinkamos poligonui, žiūrėjome kiek įmanoma nesupriešinti kariuomenės su aplinkosauga, o parodyti, kad kariuomenė kaip tik gali išlaikyti atitinkamas vietoves geriausioje formoje, kaip tai įmanoma padaryti. Be abejo, rengimas turi vykti. Bet, prieš atliekant studijas, domėjomės patirtimi ir iš kitų šalių. Mūsų atstovai buvo nuvykę į Danijos poligoną, kur daug gamtosaugos apribojimų. Bandėme pasižiūrėti, kokia situacija, kokios galimybės, kaip mes galime, vykdydami rengimą, saugoti ir aplinką. Yra įvairių pamąstymų ir galimybių“.

„Be abejo, gamtos reikalavimai yra svarbūs. Kažkurioje vietoje reikės ir kompromisinio varianto, nes reikalinga teritorija kariniam rengimui, kur vykdomi šaudomai, bet tuo pačiu metu yra teritorija, kur gali išlikti ir miškai, ir atitinkamos gamtosaugos zonos su atitinkamais apribojimais. Kariuomenė, rengiant pratybas, yra instruktuojama apie apribojimus. Kiekvienu atveju kariai yra supažindinami su aplinka, su apribojimais, tų apribojimų yra griežtai besilaikoma. Manau, kad reikės ieškoti visiems priimtino varianto, tiek užtikrinant pratybų tęstinumą ir vykdymą, ir taip pat, kiek įmanoma, atkreipti dėmesį į gamtosaugos reikalus“, – pridūrė jis.

Pentagono svarstymai dislokuoti Baltijos šalyse sunkiąją ginkluotę, o dar keturiose Europos Sąjungos šalyse – po batalioną, žinoma, sulaukė Rusijos politikų ir kariškių reakcijos. Tai buvo pavadinta agresyviausiu NATO ir Pentagono žingsniu nuo Šaltojo karo laikų, o toliau sekė grasinimai, kad Rusijos atsakas bus ginkluotųjų pajėgų stiprinimas palei visą Rusijos vakarinę sieną, įskaitant naujų tankų, artilerijos ir aviacijos dalinių suformavimą. 

Tuo metu Lietuvos kariškiai teigia, kad Vakarų strategine kryptimi skirti kariniai pajėgumai ne tik nemažėja, bet ir stiprinami jau dabar. Rusija didina ginkluotųjų pajėgų karinį aktyvumą Vakarų kryptimi, aktyvumas Baltijos regione taip pat išaugo. „Savaitės“ studijoje – Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovas pulkininkas Alvydas Šiuparis.

– Ar tikrai didėja Rusijos karinis aktyvumas Vakarų kryptimi, tai galima konstatuoti?

– Taip, mes vertiname, kad aktyvumas didėja tiek kiekybiniais, tiek kokybiniais parametrais. Šalia planinių kovinės parengties ir strateginių pratybų ,nuo 2013 metų vykdomi ir vadinamieji netikėtos kovinės parengties patikrinimai. Galiu paminėti porą faktų, pavyzdžiui, 2014 m. netikėtas kovinės parengties patikrinimas, įvykęs gruodžio mėn. 5-11 d.d. Kaliningrado regione. Baltijos jūroje taip pat netikėtas kovinės parengties patikrinimas 2014 m. vasario pabaigoje ir kovo pradžioje, kai, pasinaudojant šiuo patikrinimu, dalis Rusijos ginkluotųjų pajėgų buvo perdislokuota šalia Ukrainos sienos.

– O ar galima teigti, kad Rusija stiprina savo pajėgumus Šiaurės kryptimi, ko anksčiau nebuvo stebima?

– Na, Rusija yra indikavusi savo dėmesį Šiaurės krypčiai jau ne vieną kartą. Ir, be abejo, Rusija turi didelių strateginių interesų Arkties regione. Kalbant apie pajėgumus Šiaurės kryptimi, tai pokyčiai fiksuoti buvo 2014 m., kai buvo sukurtas naujas darinys – vadinamoji Šiaurės jungtinė strateginė vadovybė. Taip pat yra stiprinami sausumos padalinių pajėgumai Šiaurės kryptimi.

– Ar, kai sakome Šiaurės kryptimi, tai mes kalbame ir apie Baltijos valstybes?

– Na, apie Baltijos valstybes kalbėdami, mes kalbame apie pajėgumų stiprinimą Vakarų kryptimi, o Šiaurės kryptimi, tai būtų daugiau pajėgumai nukreipti į Arkties regioną. Žiūrint iš Rusijos perspektyvos, tai – Barenco jūra – Šiaurės-Vakarų kryptis, Baltijos jūros kryptis ir Juodosios jūros kryptis. Būtent šitomis kryptimis Rusija ir mato galimus NATO veiksmus, į jas ir orientuojasi, vystydama savo pajėgumus. Jeigu konkretinti, tai, pavyzdžiui, Kolos pusiasalis – tai Barenco jūros kryptis, Kaliningradas – Baltijos jūros kryptis, Krymas, kuris labai reikalingas dominavimui ir įtakai, – Juodosios jūros kryptis. Tai turime visą eilę tokių forpostų, kuriuose pajėgumai yra kryptingai ir nuosekliai stiprinami.

– Ar gali Rusijos karinio aktyvumo didinimą sustabdyti ekonominiai sunkumai, ar jie gali sustabdyti investicijas į karo pramonę?

– Bent ką mes matome savo ruožtu, artimiausioje ar ir vidutinėje perspektyvoje šie prioritetai neturėtų keistis. Ir Rusija, matyt, išlaikys siekį investuoti kiek įmanoma daugiau. Aišku, ekonominiai rodikliai gali pakoreguoti, bet netgi tolesnio negatyvaus vystymosi atveju, mes manome, kad vis tiek pajėgumas turėtų ir toliau augti, gal tiktai mažesniu tempu. 

– Ar galima pasakyti, kad šita karinė reforma, kuri prasidėjo 2008 m. ir turi būti baigta, regis, 2020 m., kad ji ne tik karinio komplekso reforma, bet tapo praktiškai valstybine reforma, nes ji apima ne tik Gynybos sistemą, bet, tarkim, ir Vidaus reikalų sistema įtraukta?

– Be abejo, tai yra kompleksinis procesas, kuris įtraukia, ne vien tik tiesiogiai su karyba susijusius pajėgumus ir institucijas, bet taip pat ir pajėgumus ir institucijas, kurios gali būti panaudojamos esant tam tikrai situacijai.

– Pašome pasakykite, kas yra tokios privačios Rusijos karinės kompanijos, kurios veikia ne Rusijoje. Aš noriu paklausti ar Lietuvoje buvo mėginimų tokias įkurti, o gal jos veikia Lietuvoje, ar jūs stebite tokias?

– Tos privačios karinės struktūros ir organizacijos, kurios yra pusiau karinės arba sukarintos, yra tokia gana nauja tema, kuri vis stipriau eksploatuojama pastaraisiais metais. Kalbant apie tokių organizacijų buvimą Lietuvoje ar aplinkinėse šalyse, taip, yra matomi tam tikri veiksmai, siekiant panaudoti tokias organizacijas. Kaip, pavyzdžiui, šratasvydžio klubus, kur naudojama tam tikra leistina ekipuotė ir ginkluotė, o rengimas pritaikomas daugiau prie karinės aplinkos, labiau susijęs su karinėmis sąlygomis. Tai turėti tokį pajėgumą, kuris atspindėtų poreikį jį aktyvuoti, ir tas pajėgumas, kuris būtų politiškai palankus ir galėtų vykdyti tam tikras užduotis, yra labai svarbus komponentas. Ir tam tikri veiksmai šia kryptimi yra matomi ir stebimi.

– Ir Lietuvoje jūs tą stebite?

– Taip, ir Lietuvoje.

– Ar Rusija šiuo metu yra labiau pajėgi panaudoti nekonvencines priemones ar ji gali ryžtis pradėti nuo karinių veiksmų, jeigu jau, tarkime, taip atsitiktų?

– Na, nieko negalima atmesti. Grėsmė iš esmės turi du esminius komponentus: norą, siekį, ambicijas ir galimybes tai įgyvendinti. Ir kaip matome, bent jau Ukrainos atveju, tai buvo ir noras ir galimybės. Ir buvo tam tikras apsisprendimas išlaikyti Ukrainą savo įtakos zonoje. Ar būtų galima kalbėti apie pamėginimą testuoti, kaip ir buvo užsiminta ankstesniuose pranešimuose, kokią nors NATO narę, tai čia reiktų svarstyti pagal sąnaudų ir naudos aspektą. Tai Rusijai, matyt, nelabai norėtųsi akcentuoti konfliktą su NATO, bet pabandyti gal tam tikru atveju? Tai paneigti, matyt, būtų sudėtinga.

– Jūs kalbate apie 5-ojo straipsnio aktyvavimą šiuo atveju, t.y. kad Rusija gali pamėginti išprovokuoti kažkokį konfliktą su NATO nare, aš taip supratau? Neatmestinas tas atvejis?

– Teisingai sakote, galbūt negalima atmesti, bet tikimybių skalėje, mes vis tiek vertiname, kad tai nėra labai jau didelė tikimybė, kad tai būtų daroma.

Rusija kol kas nepajėgi pradėti tiesioginio karinio konflikto su NATO, tačiau siekia sukurti pajėgas, kurios gebėtų kovoti su bet kokiu priešu, sako Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius Alvydas Šiuparis.

Rusija kartu ieško kitokių būdų atsverti NATO karinį pranašumą, ketvirtadienį per Seime surengtą diskusiją saugumo klausimais pabrėžė A.Šiuparis.

„Rusija kol kas išlieka nepajėgi pradėti plataus masto konvencinio karinio konflikto prieš NATO, tačiau vysto karinius pajėgumus ir seikia sukurti pajėgas, gebančias kovoti su bet kokiu priešu. (...) Rusija ieško būdų atsverti NATO konvencinį karinį pranašumą, ir tai stengiasi pasiekti kurdama šalia Rusijos politinėmis arba karinėmis priemonėmis kontroliuojamą erdvę“, - kalbėjo „antrukų“ vadovas.

Savo pranešime jis pastebėjo, kad nepaisydama finansinių sunkumų 2014 metais, Rusija tęsė planinį pajėgų perginklavimą ir ginkluotės remontą. „Svarbiausias Rusijos prioritetas išliko strateginių branduolinių pajėgumų, atliekančių atgrasymo funkciją, perginklavimas, kurio svarba Rusijai nekis ir ilgalaikėje perspektyvoje“, - sakė A.Šiuparis.

Tuo pačiu jis teigė, kad Rusijos turimi pajėgumai būtų pakankami regioniniam kariniam konfliktui su pirmosios linijos priešininkais, t.y. kaimyninėmis valstybėmis.

„Rusijos supratimu, tai būtų kelios regioninės valstybės“, - sakė A.Šiuparis.

„Konvencinio karo tikimybė Baltijos regionui išlieka maža, tačiau net ir NATO priklausančioms regiono valstybėms išlieka potencialiai pavojingos Rusijos naudojamos nekonvencinės arba paslėptos karinės priemonės. Bet neatmestina galimybė, kad Rusija gali ryžtis taikyti šias priemones prieš vieną Aljanso narių, tikėdamasi, kad NATO nepasieks konsensuso tai įvertindama kaip 5 straipsnio pažeidimą, todėl nesugebėtų laiku ir tinkamai reaguoti“, - kalbėjo departamento vadovas.

Jis pabrėžė, jog, palyginti su 2013 metais, grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą papildė nauja grėsmė - prieš NATO ir kaimynines valstybes nukreiptas Rusijos karinės galios demonstravimas.

„Jau dabar didelę žalą Lietuvos nacionalinio saugumo interesams daro ir grėsmę kelia Rusijos ambicijos ir aiškus apsisprendimas jas įgyvendinant naudoti karinę jėgą, į NATO silpninimą ir dezintegraciją nukreipti Rusijos Federacijos veiksmai ir intencijos, prieš Lietuvą vykdomos informacinės atakos ir operacijos, Rusijos vykdomas kibernetinis šnipinėjimas ir galimos kibernetinės atakos prieš Lietuvos informacines sistemas ir tinklus, intensyvi Rusijos žvalgybinė veikla Baltijos regione“, - kalbėjo A.Šiuparis.