Tvarkė stogą

„Mano namai – Ukrainoje. Be abejo, nuvežęs humanitarinę pagalbą kiekvieną sykį aplankau juos. Šį sykį su kaimynais tvarkėme stogą –  mūsiškis namas kažkaip stebuklingai liko nesugriautas. Skeveldrų kiekis stebina, bet labiausiai stebina, kaip jas pavadinome, aerodinaminės vinys ir tai, ką jos padaro pataikiusios į žmogų“, – radinius, kas liko iš seniai uždraustų naudoti vinių bombų, nuotraukose socialiniame tinkle rodė T.Babaliauskas.

Kalbėdamasis su „Kauno diena“ jis pasakojo, kad Į Lietuvą grįžo su žmona ir uošve kovo pabaigoje, praėjus mėnesiui nuo karo Ukrainoje pradžios. „Lietuvoje kaip ir saugūs, bet širdis likusi Ukrainoje. Norisi grįžti į namus. Deja, kol kas nėra, kur grįžti“, – pasakojo vyras. Elektra dar neveikia, nors vanduo, kaip skelbta, jau yra.

Kol kas trijulė glaudžiasi pas Tomo mamą Dauguose, kuriuose jis ir užaugo.

Pastaruoju metu jis jau buvo triskart grįžęs į Irpinę – netoli Kyjivo esantį miestą, kuriame neseniai įsigijo butą ir iš kurio pabėgo Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir pradėjus karą.

Ukraina – jo namai jau apie penkiolika metų. Ten išvyko darbo reikalais. Tada – lemtinga pažintis su ukrainiete. Jis – meilės emigrantas.

Pasekmės: vaizdai Irpinėje, kur Tomas su žmona neseniai įsigijo butą, užima žadą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Išgelbėjo kaimynai

Pasiteiraujame apie pirmosios karo dienos rytą. Ką iš jo pamena?

„Keistas rytas. Nesupratome, kas vyksta. Jeigu ne kaimynai… Neturėdami automobilio negalėjome ištrūkti. Pirmą naktį praleidome slėptuvėje. Kitą dieną kaimynai pasakė, kad mūsų taip nepaliks: su jais išvažiavome toliau nuo Kyjivo“, – pasakojo Tomas.

Prie Irpinės yra Gostomelio oro uostas, kurį rusai iš pradžių ir bandė užimti. Netoli Tomo namų – karo ligoninė, kurią sunaikinti rusams irgi labai knietėjo.

Pas mus irgi įsilaužta. Pas kaimynus – irgi. Iš jų kažką išsinešė.

Tomą su žmona išgelbėję kaimynai – ukrainiečiai. Su jais buvo tik šiek tiek pažįstami. Ir Tomas su žmona, ir minėti kaimynai buvo naujakuriai. Lietuvis šiame name butą įsigijo mažiau nei prieš metus, minėtieji ukrainiečiai įsikėlė dar vėliau.

„Jie mus išsivežė pas savo gimines. Savaitę gyvenome pas  nepažįstamus žmones. Tada tų namų šeimininkas važiavo į Kijevą, į savo namus, nes buvo šiek tiek ramiau, ir nuvežė mus į geležinkelio stotį. Iš ten pajudėjome į Lvivą. Jame laukėme, kol iš Černihivo pavyks ištraukti žmonos mamą. Tada trise grįžome į Lietuvą“, – vardijo pašnekovas.

Iki Lenkijos sienos juos vežęs „Kautros“ vairuotojas Tomui pasakojo į Ukrainą išvykęs pirmą karo dieną – vienam reisui. „Mes su juo važiavome kovo 24 d. – po mėnesio nuo jo pirmojo reiso. Sakė dar nebuvo grįžęs namo“, – apie lietuvių, padėjusių evakuotis daugybei žmonių, pasiaukojimą pasakojo Tomas.

Rado išlaužtas duris

Dabar viešoje erdvėje yra daug nuotraukų, kaip tik iš Irpinės. Joje lankėsi ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, ir Kanados premjeras Justinas Trudeau.

„Nuotraukose jie užfiksuoti prie subombarduoto namo, kuris nuo mūsų namo yra per 70 metrų. Irpinė labai sugriauta. Mūsų namas dar stovi. Jį, galima sakyti, išgelbėjo aplinkiniai namai. Už kelio, kur yra individualūs namai, viskas virtę griuvėsiais. Iš mūsų kvartalo, bijau sumeluoti, gal iš penkiolikos daugiaaukščių, jau tiksliai patvirtinta, bus griaunami šeši, nes nieko padaryti su jais jau neįmanoma. Mūsų stovi“, – kalbėjo Tomas.

Paskutinįkart, kai lankėsi, tvarkė stogą, įstatė naujas duris. Senąsias rado išlaužtas. „Visas namas turėjo nelauktų svečių. Gretimame name, kuris yra aukštesnio komforto lygio, į visus 250 butų įsilaužta. Pas mus irgi įsilaužta. Pas kaimynus – irgi. Iš jų kažką išsinešė. Aš namie nieko nepasigedau. Radau ir smulkmenas, ir pinigus, ir, pavyzdžiui, supakuotus žmonos kvepalus. Viršutinis penktas aukštas, sprogimai, raketos, gal nenorėjo ilgai užsibūti pas mus, nespėjo“, – svarstė lietuvis ir pridūrė, kad į butus laužtasi ir ieškant žmonių.

Svečiai: Tomui teko keisti buto duris, nes kažkas išlaužė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Jausmas, kai pirmą kartą grįžo į nuniokotą Irpinę, – sunkiai nusakomas. „Atvažiavau su giminaičiu. Prie namų laukėme žmogaus, kuris turėjo pasižiūrėti, ar saugu eiti, ar neužminuota. Penkias minutes tiesiog tylėjome. Buvome ištikti šoko. Viena yra matyti nuotraukose, kas vyksta, kita – pamatyti padarinius savo akimis“, – prisipažino Tomas.

Lietuvoje kaip ir saugūs, bet širdis likusi Ukrainoje. Norisi į namus. Deja, kol kas nėra, kur grįžti.

Kamuoja nežinia

Darbą Tomas tebeturi. Darbdavys pasiryžęs jo laukti, kai šis bus pasiruošęs grįžti. Tiesa, verslo odos dirbinių srityje apsukos iš pradžių  visiškai buvo sustojusios. Dabar pradeda kiek atsigauti.

Žmona Ukrainoje, kaip pasakojo Tomas, neteko darbo – atleistas visas kolektyvas. „Situacija sudėtinga. Nežinau, kaip toliau. Žudantis jausmas“, – neslėpė vyras.

Nežinia kamuoja ir dėl namo būklės. „Kiti kaimynai, irgi sugebėję pasitraukti iš Irpinės, bet paskutiniai jau kovo viduryje, pasakojo, kad per bombardavimus mūsų namas kaip kamuoliukas šokinėjo nuo sprogimų“, – prasitarė Tomas.

Šiuo metu žmona dirba Lietuvoje. Jis pats stengiasi padėti kuo galėdamas Ukrainoje likusiems žmonėms. Savo iniciatyva rinko ir tris kartus jau vežė humanitarinę pagalbą: maisto, čiužinių, patalynės, kariams – racijų.

Daugybė ukrainiečių neteko namų. Vieni pasitraukė iš šalies, kiti glaudžiasi tėvynėje laikinose apgyvendinimo vietose.

„Irpinėje lengviau, nes šalia Kyjivas, jame parduotuvės dirba, o Černihive – sudėtingiau. Kaip pasakojo mano pažįstami savanoriai, per dieną reikia pamaitinti apie 600 šeimų, ir tai tik vienos organizacijos duomenys. Visame mieste iki karo gyveno apie 300 tūkst. žmonių. Ten daug jaunų šeimų. Kaip mano žmona sakydavo, mamų miestas. Dalis jų su vaikais pabėgo. Vien savanoriai be jokių humanitarinių koridorių sugebėjo išvežti apie 30 tūkst. žmonių. Aplinkiniai kaimai sunaikinti“, – pasakojo pašnekovas.

Grįždamas su humanitarine parama jis gali vis aplankyti savo namus, kažkiek juose tvarkytis.

Dabar, kai rusai jau nuvyti nuo Kyjivo ir, kaip pasakojo, kai karo veiksmai labiau persimetė į Rytus, keliauti iki sostinės yra saugiau ir greičiau. Prieš pusantro mėnesio reikėjo daryti didelį lanką norint saugiau važiuoti. Bėda yra degalai.

„Paskutinį kartą važiuodamas iš Kyjivo tik prie Lenkijos sienos radau, kur jų prisipilti. Kyjive, atrodo, nesijaučia, kad vyksta karas, bet matai, kad eilės degalinėse. Degalų trūksta visoje Ukrainoje“, – sakė lietuvis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jei situacija neaštrės, gali būti, kad jau birželį Tomas grįš namo, į Ukrainą. Namo nori ir žmonos mama, ir žmona, ir jis pats. „Savi namai, savos sienos, kad ir kokios jos būtų“, – kalbėjo vyras.