Apsisprendė iš karto

Kai prieš vienuolika metų kalbinau A.Kulikauską, tuometį Niujorko gyventoją, jis pasidalijo planais grįžti gyventi į Lietuvą. Įsikurti kaime ir auginti avis. Po 22-ejų metų Niujorke. Tąkart pamaniau, kad jam nepavyks iškeisti miesto, kuris niekada nemiega, veiklos Antologijos filmų archyve, bendravimo su jį įkūrusiu Jonu Meku ir kitais garsiais meno žmonėmis į Lietuvos provinciją. Prognozavau, kad toks žmogus, kaip jis, lietuviškame kaime ištvers metus.

Bet štai – su kolege fotografe riedame į Ukmergės rajoną, Samantonių kaimą. Arūnas su žmona Oksana ir juodviejų vaikais Vincuku ir Uršule čia gyvena jau dešimti metai. Pora įsikūrė visai ne senelių žemėje, kaip galima būtų tikėtis. Jis – miesto vaikas, žaliakalnietis, Oksana kilusi iš Žemaitijos.

A.Kulikauskas/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Arūnas juokiasi, kad pirkti šią sodybą nusprendęs iš pirmo žvilgsnio, ir tas pats buvęs iš tolo. „Lankiausi pas savo bičiulį dailininką Česlovą Lukenską. Jo sodyba – štai ten, ant kitos kalvelės. Česlovo žmona Rūta prasitarė: sodybą šalia mūsų parduoda. Bet reikia pirkti šiandien, nes rytoj atvažiuoja pirkėjas iš Vilniaus. Atsimenu, tą vakarą nusiaubėm visus Ukmergės bankomatus – reikėjo surinkti 800 litų avanso. Jį sumokėjau net neužėjęs trobon. Moteris, iš kurios pirkom sodybą, nustebo, bet aš žinau: kartais detalės trukdo pamatyti visumą. O visuma man patiko“, – filosofinį požiūrį dėsto Arūnas, pasitikęs mus Samantonyse.

„Vasarą čia labai smagu. Į dvi puses nuo mūsų – miškas. Galima pasirinkt, kur link traukt grybaut ar uogaut. Šalia trys sodželkos – mūsų pačių išsikasti tvenkinukai, pirtis. O jei norim į kavinę, mums nereikia važiuot į Ukmergę, Kauną ar Vilnių. Mes čia, sodyboje, turim net tris lauko kavines. Štai viena – trobos terasoj, kita – kluono, trečia – prie mano studijos“, – link menininko studija tapusio jūrinio konteinerio ranka mosteli Arūnas. Juo šeima parsiplukdė JAV užgyventus daiktus.

„Einam, parodysiu mūsų gyvenimą“, – pakviečia Arūnas, aplink zujant aviganiui Kobei.

Troboje pasitinka Oksana ir didžiulis katinas Binksas. Rytas, vaikai – septyniolikmetis Vincukas ir dvylikametė Uršulė – mokykloje.

Lietuvoje gyvenama savo butuose ar trobose. O amerikiečiai gyvena JAV. Jie labai gerai jaučia savo šalies pulsą.

„Paragaukit Oksanos gaminto kepto sūrio. Ne, tai – ne avių pieno sūris, tai kaimynų karvės pieno“, – šypsosi Arūnas, tiesdamas lėkštę su sūriu. Jo ranką puošia didžiulė bitės tatuiruotė. Bitės – dar viena Arūno aistra, jų laiko septynias šeimas. Šeimininkas vaišina ir egzotišku gėrimu – vaško kandžių užpiltine. Kvepia vašku, medumi ir bičių pikiu.

Prie seno medinio stalo susėdame pokalbio.

Pasiekimai kaip įžeidimas

Prieš išvažiuodamas gyventi į JAV Arūnas ne kartą patyrė sovietų valdžios gniaužtus. Jo, kaip ir visos jo vadovautos „Plėšriųjų“ fotografijos sekcijos narių (Gedimino Stulgaičio, Sauliaus Paukščio, Visvaldo Dragūno, Giedriaus Liago) kūryba nepatekdavo į parodų sales. Slegiamas sistemos, Arūnas net galvojo apie savižudybę. Pasakoja, kad buvo ir medį miške, ir šaką susiradęs. Bet tuo momentu viduje kažkas tarsi persivertė. Nuo to laiko sako gyvenimo spalvas matantis ryškiau.

1991 m. ir Lietuvos, ir Arūno gyvenime įvyko lūžis. „Kai rusų tankai puolė Vilnių, mes Kaune ruošėmės galimam savivaldybės pastato šturmui. Buvau pasiruošęs visa tai filmuot iš Gintaro Patacko studijos. Paskui viskas ėmė rimt. Tikslas čia jau buvo pasiektas – Lietuva apgynė nepriklausomybę, ir aš išvažiavau į Ameriką, – prisimena Arūnas. – Tuo metu, kai išvažiavau, menininkui Lietuvoje nebuvo ką veikt. Išvažiavau pažiūrėt, kaip pasaulis atrodo. JAV buvo pirmoji mano aplankyta kapitalistinė šalis. Ir iš karto nuvykau į Niujorką.“

Arūnas įsitikinęs, kad JAV – draugiškiausia atvykėliams šalis: „Nesvarbu, kaip ši ilgiausiai besitęsiančios demokratijos šalis atrodo užsienyje, tačiau būdamas JAV, jautiesi labai gerai. Gyvent ir dirbt ten labai patogu, žmonės labai draugiški, nuoširdūs.“

„Ten gyvendamas jauti, kad esi didelės šalies gyventojas“, – papildo Oksana.

„JAV jaučiasi, kad žmonės gyvena savo valstybėje. Ne savo namuose ar savo kaime, bet savo valstybėje. Tai yra labai geras jausmas. Mano tėtis dar sovietmečiu pasakė: leningradiečiai gyvena Leningrade, o maskviečiai – savo butuose. Lietuvoje taip pat gyvenama savo butuose ar trobose. O amerikiečiai gyvena JAV. Jie labai gerai jaučia savo šalies pulsą, jie yra kraujo, cirkuliuojančio visoje šalyje, dalis“, – Arūnas prisipažįsta, kad jam tokia amerikiečių gyvenimo filosofija patiko, jis greitai rado raktą į šalies gyvenimą ir bendrą kalbą su jos gyventojais.

Arūnas nemažai laiko skiria gausiam fotoarchyvui tvarkyti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Man buvo būdinga hipiška savybė nieko neturėti, kad ir kur būčiau, man viskas buvo gerai. Jei batai neprakiurę ir turėjau cigarečių, daugiau nieko ir nereikėjo. Su amerikiečiais labai lengvai užmegzdavau ryšį. Jie džiaugiasi kiekvienu tavo pasiekimu. O Lietuvoje žmonės tavo pasiekimus dažnai priima beveik kaip asmeninį įžeidimą, esą, kodėl ne jie, o tu tai pasiekei“, – palygina pašnekovas.

Svarstė, kur kraustytis

Arūnas ir Oksana, lietuvės ir altajiečio dukra, susipažino Niujorke. Arūnas prisimena pažinties pradžią: „Aš labai mėgau kalnus, ypač Altajų. Kartą draugas pasakė: galiu supažindinti su lietuviškai kalbančia altajiete. Nepatikėjau, galvojau – erzina. Bet vieną dieną pro duris iš tikrųjų įžengė Oksana. Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.“

Vaikų gimimas, pasak Arūno, jį stipriai pakeitė. „Gimus Vincukui mečiau gerti, gimus Uršulei – rūkyti. Nebuvo lengva. Ačiū Oksanai, kad pakentė mane tokį“, – pasakoja.

Menininkų pora prisipažįsta: gimus vaikams kilo mintis palikti Niujorką. Buvo ir kita priežastis.

„Jeigu planuočiau gyventi 200 metų, kažin ar būčiau kraustęsis atgal į Lietuvą. Bet žinau: ateis laikas, kai, vaizdžiai tariant, teks išeiti į pensiją. O Niujorkas nėra draugiškas seniems, neįgaliems. Norėjau grįžti arčiau gamtos. Ir padaryt tai dar prieš išeidamas į pensiją, kad turėčiau jėgų įsikurti, – Arūno žodžiais, Niujorkas nėra viena didelė gėrybė. – Juk šalia gėrybės paprastai būna blogybė. Už civilizaciją ten susimoki sveikata. Norėjosi išvažiuoti ir išvežti vaikus iš civilizacijos blogosios pusės, užterštos aplinkos, auginti juos paprasčiau, sveikiau. Tenykščiai gydytojai buvo nustebę, kad mūsų su Oksana vaikai neserga jokia alergija, astma. Norėjosi jų sveikatą išsaugoti.“

Tuo metu, kai išvažiavau, menininkui Lietuvoje nebuvo ką veikt. Išvažiavau pažiūrėt, kaip pasaulis atrodo.

Pora ėmė svarstyti, kur kraustytis. „Rinkomės iš šešių vietų: Vermonto kalnų, Pensilvanijos kalnų, Kanados, Meksikos, Altajaus ir Lietuvos“, – pasak Arūno, Altajuje jie net ruošėsi pirkti namelį.

Altajus – Oksanos tėčio tėvynė, jos gimtinė. Gimtinė, kurios neprisimena – lietuvė mama, kai Oksanai buvo vos vieni, su trimis vaikais sugrįžo gyventi į Lietuvą – į Tytuvėnus. Čia gyvena plati jos mamos giminė. Oksana išsaugojo ir restauravo savo prosenelio Monkevičiaus bajoriškos kilmės dokumentą. 1879 m. išduotas dokumentas surašytas kirilica.

„Mėlyno kraujo ir aš turiu. Man tik duokit kardą į rankas, ir aš vesiu armiją“, – šypsosi Arūnas.

Prausdavosi degalinėse

Arūnas neslepia: persikraustymas iš Niujorko į Samantonis buvo skausmingas procesas, tačiau šio žingsnio nė kiek nesigaili. „Tai ir dabar yra skausmingas procesas. Dalis manęs taip ir negrįžo – ji pasiliko Niujorke ir visada ten liks. Amerika man be galo patiko. Bet lygiai taip pat man vaikystėje patiko už darželio tvoros augantys obuoliai. Dalis manęs ten taip pat yra likusi. Dalis mūsų juk nuolatos pasilieka su praeities patirtimis. Bet jei prie to prisirišim – nematysim dabarties, negalėsim judėti į priekį. Įdomus ne tik Niujorkas – viskas yra įdomu. Ir jei mes čia gyvensim taip, kaip norim, – linksmai, tvarkingai, gerai, viskas bus gerai“, – įsitikinęs Arūnas.

„O man mūsų persikraustymas nė akimirką nebuvo skausmingas, – prisipažįsta Oksana – Žinoma, buvo sunku. Bet tai kiti dalykai. Įsikurti nebuvo lengva fiziškai. Kartais pagalvodavau: vienu metu turiu šešiolika darbų padaryt. Arba: nebegaliu daugiau gyvent ant lagaminų.“

Pirmadienis Oksanai – kūrybos diena, tądien ji užsidaro savo studijoje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Buvo audra, reikėjo irkluot“, – taip pirmuosius kūrimosi Lietuvoje metus apibūdina Arūnas.

Porai kuriantis Samantonyse, gyvenimo sąlygos nelepino. Tualetas – lauke, iš pradžių ir vandenį tekdavo atsinešti kibiru, šiltu vandeniu praustis degalinėse. „Bet kaip įvertini visus civilizacijos pasiekimus, patogumus, kai kurį laiką pabūni be jų“, – pastebi Oksana.

Kai persikėlė į Lietuvą, sūnui Vincukui buvo aštuoneri, dukrai Uršulei – treji. Pora tvirtina nesulaukusi vaikų priekaištų dėl to, kad Niujorką iškeitė į Lietuvos kaimą. „Laiku persikraustėm. Dar pora metų, ir tai padaryti būtų buvę daug sudėtingiau“, – pastebi Oksana.

Pirmaisiais metais abu su Arūnu atidžiai stebėjo, kaip Samantonyse jaučiasi, ar prisitaiko vaikai. „Buvom sutarę: jei jiems čia labai netiks, kraustysimės kitur. Bet jiems tiko. Mūsų vaikai nebuvo vien bute augę. Mes daug keliaudavom – ir per atostogas, ir savaitgaliais. Jie buvo matę gamtos, kitų šalių. Ir gyvenimas Lietuvoj jų neišgąsdino“, – prisimena Oksana.

Dviejų žodžių išmintis

„Dabar mes Samantonyse, galima sakyti, jau tris trobas apgyvendinę, o pradėjom nuo vieno kambario, – pasakoja Arūnas ir veda parodyti kambario keistu pavadinimu. – Čia – nabašninko kambarys. Pats šalčiausias troboj. Tokiuose kambariuose anksčiau šarvodavo mirusiuosius. O dabar mes čia miegam.“

Kambario sienas puošia žinomų dailininkų paveikslai ir kaligrafiškai korėjiečių vienuolio užrašytas palinkėjimas. „Žinai, visus ilgus išminčių pamokymus galima sudėt į du žodžius: elkis gerai. Arba: nesielk blogai. Visa kita – tik išvedžiojimai“, – šypsosi Arūnas.

Korėjiečių vienuolio žodžiai interjere – neatsitiktinai. Prieš septyniolika metų Arūnas sutiko buvusį aktorių kaunietį Kęstutį Marčiulyną, tapusį budistų vienuoliu Bo Haengu, ir pradėjo praktikuoti zen.

„Dabar esu korėjiečių Kwan Um Zen mokyklos dharmos mokytojas. Kartą per savaitę renkamės medituoti. Kluone esu tam įrengęs specialią erdvę. Jei gyvenimas chaotiškas, zen, meditacija viską labai gerai sudėlioja į vietas“, – pastebi jis.

Apsisprendęs kurtis Lietuvos kaime, Arūnas pradėjo domėtis gamtine žemdirbyste. Dabar jis gali ir kitiems patarti, kokius tris augalus reikia sodinti šalia, kad simbiozė veiktų geriausiai, kodėl negalima ravėti daržo, purenti žemės, rauti grybų ir pan. Tačiau kūrybos jis taip pat nepamiršta.

Praėję metai kūrybos prasme buvo labai intensyvūs: Arūnas eksponavo tris tos pačios retrospektyvinės parodos „Paskutinė“ variantus – Klaipėdoje, Šiauliuose ir Kaune. Parodos ekspozicijoje Kauno paveikslų galerijoje buvo galima rasti visko: jo ir kitų „Plėšriųjų“ sekcijos atstovų sovietmečio kūrybos, Niujorko kraštovaizdžių su J.Meku, Yoko Ono, Nam June Paik, akimirkų iš kelionių po Altajų, Meksiką ir kūrimosi Samantonyse. Ne tik fotografijų – ir filmuotos medžiagos, objektų. Nemažai vaizdų įamžinta senąją pinhole kamerą be objektyvo derinant su momentinės polaroidinės fotografijos technologija.

Naujas „Paskutinės“ parodos variantas šiemet turėtų pakviesti lankytojus į Ukmergės kultūros centro galeriją. Kiekvieną šios parodos variantą Arūnas papildo vis kitais eksponatais, paroda gausėja ir jai atsidarius. Kovo mėnesį duris turėtų atverti bendra Arūno ir Oksanos kūrybos paroda „Portfolio“ galerijoje Biržuose.

Pernai Arūnas parengė keletą retrospektyvinės parodos „Paskutinė“ variantų; didžiausia eksponuota Kauno paveikslų galerijoje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Gyvenimas krateryje

Šeima stengiasi gyventi ekologiškai. „Gal kitas ir toną šiukšlių išmeta, bet man svarbu, kad aš pats nė gramo neišmesčiau“, – savo principą paaiškina Arūnas. Menininkų pora – ne iš tų, kurias mėgsta prekybos tinklai, kurios, atėjusios apsipirkti, tiesiog šluoja produktus iš lentynų. Didžiąją dalį maisto jie pasigamina patys: dažniausiai valgo savo augintą avieną ir paukštieną, pieną perka iš kaimynų. Namie prie puodų dažniausiai stoja Oksana. Tik ne pirmadieniais. „Pirmadienis man – kūrybos diena. Einu į studiją. Tai toks namas name, kurį Arūnas man įrengė kluone“, – šypsosi Oksana ir pakviečia į studiją.

Joje – grafikos staklės, jau atspausti ofortai, linoraižiniai, kiti grafikos lakštai. „Studijoje ne vien kuriu. Kartais kelios valandos prabėga pro langą stebint peizažą, vaikus“, – pasakoja Oksana.

Ketvirtadieniais ir penktadieniais neskubant stebėti peizažą jai būtų prabanga. Tomis dienomis važiuoja į paskaitas Kaune. Oksana – Vytauto Didžiojo universiteto studentė, magistro programoje studijuoja kuratorystę.

Šalia menininkų sodybos – miškas ir pieva. Vidury dienos avių joje nematyti. „Bure bure bure“, – į lauką išnešęs kibirą grūdų, avis šaukia Arūnas. Netrukus pasigirsta, paskui pasimato būrys iš laukų atbėgančių baltų ir juodų seniausios baltiškos veislės atstovių škudžių. Arūnas paberia grūdų – avys apspinta šeimininką. „Rugsėjį turėjau 100, dabar liko tik apie 40 škudžių. Šios veislės avys – mažiausios. Mažai vilnos, mažai mėsos – mums labai tinka. Paskerdus vieną, nepersipildo šaldytuvas“, – pasakoja Arūnas.

Avių pats neskerdžia – pagalbon kviečiasi Povilą iš gretimo kaimo. Aptardami šį darbą, prisimename rudenį „Scanoramoje“ debiutavusį Ramunės Rakauskaitės dokumentinį filmą „Sugrįžę iš Niujorko“ apie A.Kulikauską ir dailininką Eugenijų Varkulevičių-Varkalį.

Visus ilgus išminčių pamokymus galima sudėt į du žodžius: elkis gerai. Visa kita – tik išvedžiojimai.

Filme Arūnas avį skerdžiančiam Povilui prisipažįsta važiuosiantis į savo kūrybos parodą. „Į parodą?“ – nusistebi Povilas, tarsi netikėtai suvokęs, kad šie kaimiečiai jam nevisiškai pažinūs. Kad jie ne tik laiko avis, naminius paukščius, suka medų, augina daržoves, leidžia vaikus į tą pačią kaimo mokyklą, bet dar ir kuria.

„Mes gyvenam kadaise meteorito išmuštame krateryje. O krateris, žinai, visokių keistuolių pritraukia, – juokiasi Arūnas. – Mes ne vieninteliai čia tokie. Šalia gyvena Č.Lukenskas, kiek toliau – amerikietis ajurvedininkas Scottas su žmona astrologe Aiste. Nesijaučiam vieniši.“

„Galbūt mes aplinkiniams ir atrodom šiek tiek keisti. Bet kaimo žmonės labai draugiški, geri, mes su jais labai susidraugavom“, – sako Oksana.

Įsikūręs Samantonyse, Arūnas pradėjo auginti senos baltiškos veislės avis škudes. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Kaime mus jau gerai pažįsta. Kol nestudijavo, Oksana vietinius vaikus mokė piešti. Mes jiems bendrom jėgom ir parodų salytę įrengėm, dabar ten parodas rengiam“, – priduria Arūnas.

Atsisveikiname. „Neskubant“, – kelis kartus mums bendraujant pakartojo Arūnas. Panašu, kad čia, Samantonyse, jie iš tiesų gali gyventi neskubėdami. O gal tai tik vienos dienos įspūdis ir kita diena „Artless“ kempinge, kaip savo sodybą „Google“ žemėlapiuose yra pažymėjęs Arūnas, būtų visiškai kitokia? Aišku viena: pajutusi, kad čia – ne jų vieta, menininkų pora ir iš čia išvažiuotų.