Simonas tikina, kad garsi pavardė jam būdavo it prakeiksmas, nes daugelis galvojo, kad tėtis jam nutiesė raudoną kilimą į aktorystės mokslus ir karjerą. „Įsivaizduokit, kai stojau į aktorinį, komisijoje buvo mano tėčio geri bičiuliai ir net mano dėdė. Ir aš įstojau. Daugeliui turbūt atrodė, kad mane priėmė dėl pavardės, kad tėtis mane prastūmė. Tiesą sakant, aš pavargau įrodinėti ir net nežinau, kodėl mane priėmė“, – ketvirtadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Valanda su Rūta“ pasakos Simonas Storpirštis.

Aktorius prisipažins, kad nebuvo pavyzdingas žinomų tėvų sūnus. Mokyklą Simonas baigė per 13 metų, nes buvo paliktas 10 klasėje mokytis du kartus. „Aš tiesiog pusę metų nevaikščiojau į pamokas. Buvau įsigudrinęs meluoti. Tą pusmetį rytus praleisdavau kavinėje, o po to keliaudavau į kompiuterinę. Galiausiai kai mane pričiupo tėtis, vienintelį kartą gyvenime gavau riebų antausį“, – prisimena Simonas.

Kitas laidos dalyvis, Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovavęs Jurijus Veklenko sako, kad jei ne mama, jis nebūtų atsidūręs muzikos pasaulyje: „Esu jai dėkingas už balsą, už talentą, už išvaizdą ir už tai, kad nukreipė mane tinkamu keliu, nes galėjau nueiti šunkeliais.“ Jurijus prisimena, kad taip pat kaip Simonas Storpirštis, nelankė mokyklos ir bėgdavo iš muzikos pamokų. Tuomet jam labiau rūpėjo gatvės gyvenimas, tačiau mamos rūpestis ir auklėjimas atvedė jį į tinkamą kelią.

Vladislavas Pocius žiūrovams papasakos kur kas dramatiškesnę savo gyvenimo istoriją. Vos 14 metų Vladislavas pradėjo bėgti iš namų, susidėjo su netinkama kompanija, o vėliau išbandė ir narkotikų. Jauno žmogaus gyvenimas ritosi į dugną, kol galiausiai mama nebetikėjo jo pažadais grįžti į normalų gyvenimą ir užtrenkė duris. Vladislavas atsidūrė laiptinėje. 21 metų supratęs, kad pasiekė dugną, jis nuvyko į priklausomybių centrą, ten praleido metus ir išsigydė nuo priklausomybių. Dabar vyras pats įkūrė centrą, padedantį į priklausomybes įklimpusiems žmonės.

Trečiadienio vakarą jo sūnus Simonas Storpirštis socialiniame tinkle "Facebook" paskelbė, kur ir kada bus galima atsisveikinti su anapilin iškeliavusiu menininku.

"Mano tėtis, Arūnas Storpirštis, iškeliavo ilsėtis ir skaityti knygų kažkur kitur. Mišios už Arūną penktadienį 10val. Bernardinuose. Nuo 12 val. Jaunimo teatro mažojoje salėje galima ateiti ir pabūti kartu. Šeštadienį 11val. išlydėjimas į Antakalnio menininkų kalnelį. Dalinkitės. Ateikit. Mes su tėčiu lauksim", – rašė mirusio A. Storpirščio sūnus.

Primename, kad 68-erių žinomas teatro ir kino aktorius mirė antradienį, po ligos. Aktorius dar tą pačią dieną dirbo, įgarsino filmą. „Jis sirgo, bet ir dirbo iki paskutinės dienos – dar vakar garsino filmą. Jis negulėjo ligos patale, o iškeliavo garbingai“, – sakė jo brolis Gediminas Storpirštis.

Anot G. Storpirščio, aktoriaus mirtis buvo netikėta ne tik bičiuliams, bet ir artimiesiems. Liga aktorių pasiglemžė staiga, jam plyšo aorta. A. Storpirštis gimė 1950 metais Vilniuje, 1975-aisiais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių laidą.

Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti Jaunimo teatre sostinėje ir šio teatro trupei priklausė iki šiol. Aktorius į Jaunimo teatrą atėjo su legendiniu vadinamu režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku.

Šiame teatre A. Storpirštis sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų. Jis vaidino garsiuose Jaunimo teatro pastatymuose „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Meilė ir mirtis Veronoje“,  „Škac, mirtie, visados škac“, „Pirosmani, Pirosmani“ ir kituose. Vieni paskutiniųjų vaidmenų – senelis 2015 metais režisieriaus Vido Bareikio spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“ pagal Bertoltą Brechtą, 2011 metais Dale Wasserman „Skrydyje virš gegutės lizdo“ (rež. Valerij Griško) – Sanitaras Terklis, 2010 metais Hermano Melville „Raštininke Bartlbyje” (rež. Rolandas Kazlas) – Kalakutas.

Aktorius kurį laiką dirbo nevalstybiniame Didžiajame Vilniaus teatre. A. Storpirštis daug filmavosi ir Lietuvoje, ir anksčiau – Sovietų Sąjungoje. Jis vaidino „Amerikietiškoje tragedijoje“, „Chameleono žaidimuose“, „Ir ten krantai smėlėti“, „Žalstvykslėse“, „Žvaigždėje“, „Eurazijos aborigene“, „Dėdė, Rokas ir Nida“, kt., filmavosi televizijos serialuose, humoristinėje žinių laidoje „Dviračio šou“. 

Aktorius taip pat garsino filmus.

„Jis buvo aktorius profesionalas, kuris visur tikdavo – net ir senatvėje, pasikeitęs. Jis visur surasdavo savo „arkliuką“. Buvo pakankamai išdidus žmogus, visada išlaikydavo tokį savo statusą“, – BNS sakė aktorius Kostas Smoriginas.

Su A. Storpirščiu, kurį draugai vadino Aru, nuo jaunystės bendravusi aktorė Gražina Baikštytė prisimena jo išskirtinį žavesį ir šmaikštumą.

„Jis toks lengvas, žavingas buvo ir labai šmaikštus, su geru humoro jausmu. Aišku, suprato, jog yra merginų svajonė iš tiesų, buvo labai gražus“, – kalbėjo ji.

K. Smorigino teigimu, šmaikštumo aktorius neprarado ir pastaraisiais metais.

„Labai gaila, dar per anksti buvo jam išeiti... Dar negaliu suvokti, ką tik sužinojau, todėl man šokas. Net negaliu sakyti „buvo“ – atrodo, ką tik kalbėjausi“, – netikėtai pasiekusią žinią BNS komentavo G. Baikšytė.

Su A. Storpirščiu besimokęs K. Smoriginas prisimena, kad jaunystėje jis buvęs labai sportiškas ir į krepšinį bei futbolą įtraukė visą kursą.

G. Baikštytė sako neseniai skambinusi A. Storpirščiui prašyti interviu knygai, tačiau šis atsisakęs, teigęs, jog neturi, ką daug pasakyti.

„Dabar aš suprantu, kad jis blogai gal jautėsi“, – svarstė ji.

A. Storpirštis eidamas 69 metus mirė antradienį, po ligos. Kaip jo brolis Gediminas Storpirštis teigė portalui 15min.lt, aktoriaus mirtis buvo netikėta ne tik bičiuliams, bet ir artimiesiems. Liga aktorių pasiglemžė staiga, jam plyšo aorta. Aktorius dar tą pačią dieną dirbo, įgarsino filmą.

Jis gimė 1950 metais Vilniuje, 1975-aisiais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių laidą.

Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti Jaunimo teatre sostinėje ir šio teatro trupei priklausė iki šiol.

Aktorius į Jaunimo teatrą atėjo su legendiniu vadinamu režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku.

Šiame teatre A. Storpirštis sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų. Jis vaidino garsiuose Jaunimo teatro pastatymuose „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Meilė ir mirtis Veronoje“,  „Škac, mirtie, visados škac“, „Pirosmani, Pirosmani“ ir kituose.

Aktorius kurį laiką dirbo nevalstybiniame Didžiajame Vilniaus teatre.

A. Storpirštis daug filmavosi ir Lietuvoje, ir anksčiau – Sovietų Sąjungoje. Jis vaidino „Amerikietiškoje tragedijoje“, „Chameleono žaidimuose“, „Ir ten krantai smėlėti“, „Žalstvykslėse“, „Žvaigždėje“, „Eurazijos aborigene“, „Dėdė, Rokas ir Nida“, kt., filmavosi televizijos serialuose, humoristinėje žinių laidoje „Dviračio šou“.

Atsisveikinimas su A. Storpirščiu vyks penktadienį, nuo 12 val. Jaunimo teatre, Mažojoje scenoje.

Lietuvos kino teatruose emodžiai, be abejo, prabils lietuviškai ir kalbės žymių mūsų šalies aktorių balsais. „Emodži filmą“ garsino Ramūnas Cicėnas, Vytautas Rašimas, Rasa Samuolytė, Inga Norkutė, Arūnas Storpirštis, Dalia Michelevičiūtė, Ignas Gužauskas. O pats linksmiausias, taip visų mėgstamo naudoti Kakulio „vaidmuo“ atiteko Sigučiui Jačėnui.

„Aš ir pats bendraudamas telefonu naudoju emodžius. Dažniausiai – šypsenėles. Jos geriausiai atitinka mano gyvenimo moto pagal Merfį: „Šypsokis, rytoj bus dar blogiau“,“ – šypsosi aktorius S. Jačėnas.

Paklaustas, ką mano apie savo įgarsintą personažą Kakulį (angl. „poop“), vyras juokiasi, jog daug panašumų su juo neįžvelgia: „Daugiau panašumų įžvelgiu su Mike Pūkuotuku (angl. Winnie the Pooh), kurį garsinau prieš šešerius metus. Iki šiol Kakulio emodžio nenaudodavau, gal tik reaguodamas į kokią nemalonią situaciją panašiai kartais išsireikšdavau. Ir įgarsindamas jį, kaip ir bet kurį kitą personažą, stengiausi atlikti savo darbą kuo įtaigiau.“

Emodžius bendraudamas su bičiuliais naudoja ir kitas filmą garsinęs aktorius Ramūnas Cicėnas. Jo teigimu, ikonos puikiai pasitarnauja neįprastose situacijose.

„Kartais tiesiog vienu emodžiu galima užbaigti nemalonų bendravimą ir atvirkščiai. Dažniausiai naudoju šypsenėlę, tačiau viskas labai priklauso nuo žmogaus, su kuriuo bendrauju. Filme įgarsinau emodžį „meh“ arba lietuviškai vadinamą „ai“ ir kartais tikrai būna tokių dienų, kai mano nuotaiką galima apibūdinti būtent šiuo simboliu“, – sako R. Cicėnas. Jis prisipažįsta bent jau darbo reikalais esantis priklausomas nuo mobiliojo telefono, tačiau vis bandantis priklausomybę mažinti.

Naujasis nuotaikingas „Emodži filmas“ turėtų palikti įspūdį vis dar negalintiems pamiršti tokių animacijos šedevrų, kaip „Išvirkščias pasaulis“ ar „Ralfas griovėjas“. Animacinė komedija pasakos apie išmaniajame telefone įsikūrusį didžiulį Tekstopolio miestą, kuriame gyvena visi paveikslėliai, naudojami susirašinėjimo programėlėse – emodžiai. Jų gyvenimo tikslas – būti pasirinktiems telefono naudotojo. Visi emodžiai turi unikalią, vienintelę išraišką, kuria didžiuojasi ir laiko didžiąja gyvenimo prasme. Visi, išskyrus vieną – Džinas, kuris gimė be specialaus filtro ir gali demonstruoti ne vieną, o daugybę emocijų. Kamuojamas švelnios šizofrenijos ir nuolat jausdamasis nenormalus, Džinas su draugeliais Hai Faiv ir Hake iškeliauja į telefono gilumas ieškoti specialaus kodo, kuris jį pataisytų ir pagaliau suteiktų normalų, save gerbiančiam emodži priderantį gyvenimą.

Jam teko blogiuko – sukto advokato – vaidmuo. Tiesa, aktorius teigia, gyvenime esantis visai kitoks ir prisipažįsta, kad bėgant metams jis darosi vis jautresnis ir net galintis pravirkti dėl menkniekio.

Garsųjį režisierės Dalios Tamulevičiūtės kursą tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigusio A. Storpirščio sąskaitoje – dešimtys įsimintinų vaidmenų. Tiek kino, tiek televizijos ekranuose populiarus aktorius dažnai pasirodo piktavalių, neigiamą reputaciją turinčių personažų amplua. Visų mėgstamas aktorius prisipažino, kad „blogiukus“ vaidinti jam patiko visuomet.

„Nuo pat darbo teatre, kine ir visur kitur su mielu noru vaidinu tuos „blogiukus“, bet su tokia intencija, kad padaryčiau juos gerus, simpatiškus. Noriu, kad žmonės suprastų, jog tie personažai nekalti, kad jie „blogiukai“, jiems taip tiesiog išeina“, – juokdamasis sakė A. Storpirštis.

Į septintąją dešimtį įkopęs aktorius prisipažįsta gyvenime esąs visai kitoks – jį iki ašarų jaudina gamtos grožis ir geri žmonių darbai: „Su metais pasidariau vis jautresnis. Pavyzdžiui, pamatau, kad kažkas močiutę per kelią perveda ir apsiverkiu... Pasidariau labai jautrus. Ilgai klausausi, kaip paukščiukai medyje čiulba, žiūriu į saulę, debesis ir grožiuosi...“

Grožėtis gamta aktorius šią vasarą laiko turi į valias – serialo „Naisių vasara. Sugrįžimas“ filmavimo darbai vyksta gamtos apsuptyje, kur po dienos darbų aktoriai kartais lieka ir pernakvoti.

„Šį serialą filmuojame kaime, kur labai graži gamta. Būna pasiliekam nakvoti – avytės bliauna, paukščiukai pypauja – kaip gražu ir smagu“, – šypsodamasis pasakojo aktorius.

Pasak A. Storpirščio, prisijungti prie jau susiformavusio serialo kolektyvo nebuvo sunku, o įsilieti į kūrybinę komandą padėjo filmavimo aikštelėje sutikti seni kolegos. „Mane labai šauniai priėmė. Gal dėl to, kad daug pažįstamų – artimai bendraujam su Rimantu Bagdzevičiumi, čia jis vaidina mano brolį. Taip pat šiltai bendrauju su režisieriumi Raimundu Banioniu. Vėl vaidinsiu Jūratės Budriūnaitės tėvą, kaip kažkada ir seriale „Moterys meluoja geriau“. Su ja labai gerai sutariam – atrodo, kad tų atskirai prabėgusių metų net ir nebuvo“, – su nostalgiška šypsena prisiminimais dalinosi aktorius.

Dažnas keliavimas į Naisių kaimą A. Storpirščio nevargina: „Man tenka daug visur važinėti, toks jau gyvenimo būdas. Ir šiaip, aš visada esu, kaip sakoma „on the road“ – kelyje“, – juokėsi humoro jausmo nestokojantis aktorius.

„Naisių vasara. Sugrįžimas“ – pirmadieniais-ketvirtadieniais 19.30 val. per TV3.

Komercinio kino maratonas

Prieš dvejus metus prasidėjęs naujų lietuviškų komercinių filmų maratonas kol kas išlaiko tą patį tempą – kas mėnesį pasirodo bent viena ilgametražė premjera. Sugriautas ir dar vienas senas mitas, kad kino centruose besilankančiam jaunimui (jis visame pasaulyje sudaro bilietus perkančių žiūrovų daugumą) neįdomus dokumentinis kinas. Savo auditoriją surado didžiuosiuose ekranuose vienas po kito pasirodę dokumentiniai filmai "Arvydas Sabonis. 11" (2014 m., rež. Rimvydas Čekavičius ) ir "Mes dainuosim" (2014 m. jį sukūrė Robertas Mullanas, prieš trejus metus pradžiuginęs vaidybiniu filmu apie M.K.Čiurlionį "Laiškai Sofijai").

Apgaulingi pažadai

Kiekybės rekordus tikrai viršijome, finansiniais rezultatais prodiuseriai patenkinti, spauda pergalingai trimituoja (kino šedevrais Lietuvoje dabar taip nesidžiaugiama, kaip daug uždirbančiu niekalu), o štai naujos meninės kokybės vis dar neatsiranda. Užtai kiekvienas naujas blynas pristatomas su dideliais pažadais (kurie dažniausiai baigiasi nusivylimu).

"Filmu, dėl kurio bėgtum iš pamokų" pavadintas Romo Zabarausko "Streikas" pasirodė esąs tik dar vienas (kaip ir ankstesnė "Porno melodrama") mėgėjiško lygio darbelis su nemaloniu homofobiniu tvaikeliu. Renatos Šerelytės knygos ekranizacija "Vardas tamsoje" žiūrovams buvo pristatomas kaip "pirmas lietuviškas detektyvinio žanro filmas po daugiau nei 25 metų pertraukos". O lietuviškuoju "Seksu ir miestu" pakrikštyta komedija "Moterys meluoja geriau. Kristina" vieno kino apžvalgininko net pavadinta filmu, "perrašančiu nepriklausomos Lietuvos kino industrijos istoriją".

Tokių liaupsių labai žemo meninio lygio filmas nusipelnė vien todėl, kad jo trejų dienų savaitgalio bendrosios pajamos viršijo vieną milijoną litų.

Pirmauja komedijos

Dabar jau ir milijono eurų pajamų kertelė įveikta. Pirmoji prie šios atžymos priartėjo komedija "Nepatyręs" (rež. Julius Paulikas). O per trumpą laiką šį barjerą įveikė šių metų pradžioje startavusi komedija "Tarp mūsų, berniukų" (rež. Kęstutis Gudavičius). Favoritus vienija ne tik tas pats žanras ir filmus pastačiusi kompanija, bet ir dar viena aplinkybė – abu šie lietuviški komerciniai kino produktai sukurti pagal svetimus receptus: "Nepatyręs" yra Kanadoje 2012 m. sukurto filmo "Mano komplikuotas seksualinis nuotykis" perdirbinys, o "Tarp mūsų, berniukų" lietuviškoms realijoms pritaikė 2010-aisiais populiarumo rekordus Rusijoje pagerinusios komedijos "Apie ką kalba vyrai" scenarijų.

Nebando Amerikų atrasti ir dabar ekranuose pasirodančios komedijos "O, ne! O, taip!" autoriai, vėl pasirinkę anekdotiškų situacijų kaleidoskopą ir beveik etatinius naujojo lietuviško komercinio kino aktorius. Scenarijus taip pat nėra originalus, o tik kartojantis australų režisieriaus Josho Lawsono filmo "Mažoji mirtis" (taip seksologai dažnai vadina orgazmą – K.R.) situacijas.

Visi nori mylėti(s)

Filmo platintojai žiūrovus intriguoja ne tik erotines fantazijas žadinančiu pavadinimu ir reklaminiu šūkiu "Visi nori mylėti(s)", bet ir pažadu atskleisti "vienintelę paslaptį, kuri mums dar liko, – tai, kas vyksta už mūsų miegamojo durų". O kad iš anksto nesuabejotume, ar padoru stebėti tai, kas vyksta svetimose lovose, esame patikinami, kad taip gyventi verta: "Patikėkite, jūs juoksitės, stebėsitės, vėl juoksitės ir... negalėsite patikėti, kokiems dalykams žmonės ryžtasi dėl pačio didžiausio malonumo – siekdami patirti meilės kulminaciją – didįjį O!" (kalba netaisyta – K.R.).

Komedijos "O, ne! O, taip!" centre – penkių labai skirtingų porų santykiai ir, kaip žada autoriai, "visi meilės atspalviai: nuo absurdiškų iki komiškų, nuo pikantiškų iki jaudinančių".

"O, ne! O, taip!" **

Lietuva, 2016 m. Rež. J.Paulikas. Vaidina Giedrius Savickas, Ineta Stasiulytė, Rimantė Valiukaitė, Arūnas Storpirštis, Gintarė Latvėnaitė.

veiksmas 2

humoras 2

įtampa 1

erotika 2

siaubas 0

Filme „Senekos diena“ skambės esto kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys „Pari intervallo“. Šiuolaikinės muzikos klasikas, minimalistinio tintinnabuli („varpų skambesio“) stiliaus kūrėjas A. Pärtas daugelio laikomas vienu iškiliausių Baltijos šalių kultūros ambasadoriumi pasaulyje.

Kompozitoriaus kūrybos kelią lydėjo įspūdingi pasiekimai – jis pelnė kelias dešimtis garbingiausių apdovanojimų visame pasaulyje, pora muzikos albumų, kuriuose įgrota A. Pärto muzika, pelnė „Grammy” apdovanojimus. Nuo 1989 m. kompozitoriaus kūryba „Grammy” apdovanojimams buvo nominuota net 11 kartų, jis yra pripažintas pirmu tarp gyvų kompozitorių, kurių kūriniai pasaulyje atliekami dažniausiai.

Po konfliktų su sovietų valdžia A. Pärtui 1980-aisiais buvo leista išvykti į Vakarus, jis gyveno Vienoje, Berlyne. Estijai atgavus Nepriklausomybę kompozitorius sugrįžo į savo šalį. Nuo 2010 m. Estijoje veikia Arvo Pärto centras, o naujausio jo kūrinio pasaulinė premjera vos prieš kelias dienas įvyko Los Andželo filharmonijoje.

Pasak vienos iš „Senekos dienos“ prodiuserių R. Sildos, A. Pärtas visuomet buvo kino žmogus, o savo karjeros pradžioje 1960-1970 šalies studijoje „Tallinnfilm” pelnė bene produktyviausio filmų kompozitoriaus vardą.

Pernai Tarptautinis Talino kino festivalis „Black Nigths” įteikė A. Pärtui apdovanojimą už gyvenimo kūrybą. Tarp keturių dešimčių filmų, kuriuose skamba šio kompozitoriaus muzika, yra ir mūsų kino žiūrovams puikiai žinomi filmai – A. Pärto kūrybą girdėjome P. Sorrentino „Didžiame grožyje“, T. Tykwerio „Danguje“, A. Zviagincevo „Išvaryme“, Pablo Larraine’o „Klube“ ir kituose.

„Lietuviškas filmas „Senekos diena“ pasakoja apie bendrą Baltijos šalių istoriją ir tos kartos žmones, kuriuos sieja labai panašūs Sovietų sąjungos žlugimo prisiminimai. Šiai kartai teko atsakomybė, kuriant naują visuomenę, ir jos apmąstymai yra ypač vertinga, aktuali šio filmo tema. Mes, visų trijų Baltijos šalių kinematografininkai, labai artimai bendravome, tai buvo nepriekaištingo bendradarbiavimo pavyzdys, jau nekalbant apie tiesiog malonią kūrybinę patirtį“, – taip darbą su kolegomis Lietuvoje ir Latvijoje apibūdina R. Sildos.

„Senekos dienos“ veiksmas rutuliojasi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir mūsų dienomis. Keli aštuoniolikmečiai paskutiniais sovietmečio metais įkuria Senekos draugiją, kurios narių moto „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“. Meilės trikampis jaunų maksimalistų draugiją išardo tuomet, kai Baltijos kelyje tautos patiria bendrumo jausmą. Po dvidešimt penkerių metų filmo herojus Simonas, sėkmingas žmogus, vis dažniau prisimena save, kažkada jaunystėje atsisakusį gilių jausmų.

Filme vaidina aktoriai Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Marijus Mažūnas, Vesta Grabštaitė, Arūnas Storpirštis, Arūnas Sakalauskas, Ina Marija Bartaitė ir kt.

„Senekos diena“ yra pirmas bendras trijų šalių Lietuvos („Uljanos Kim studija“), Latvijos („Locomotive productions“) ir Estijos („Amrion OÜ“) filmas; jo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, nacionalinio kino centrai Latvijoje ir Estijoje, Europos Sąjungos programa „Media“, Europos Tarybos fondas „Eurimage“.

Filmo premjera Lietuvoje – rugsėjo 30 d.