Tarsi pasakoje
"Mano atostogos ilgos, galėčiau kur nors išvažiuoti, pasisvečiuoti, tačiau man niekur nėra geriau kaip namuose. Priežastis paprasta – gyvenu savo svajonių namuose, – sako Asta, kuriai pritaria sutuoktinis. – Čia tarsi kaime – ramu, jauku, daug žalumos, mieli kaimynai. Patys susikūrėme aplinką, kurioje jaučiamės gerai."
Aukštuosiuose Šančiuose esantis vienaukštis Žilių namas – kompaktiškas ir itin stilingas, iš trijų pusių apsuptas akį traukiančiu originaliu gėlynu, kurio centre – tvenkinys su tyliai čiurlenančiu kriokliuku.
Tačiau didžiausia staigmena laukia peržengus namų slenkstį – pravėrus tambūro duris, prieš akis atsiveria tikrų tikriausia pasaka: pieno baltumo, ornamentais išpuošti, pasistiebę ant grakščių lenktų kojelių baroko stiliaus baldai, rankomis siuvinėti krėslai ir pagalvėlės, spalvotu porcelianu tviskantys šviestuvai palubėje, statutėlės, vazos, tauraus aksomo, kutų girliandomis apjuostos portjeros pabrėžia skaidrių dieninių užuolaidų trapumą, įmantriuose rėmuose it inkliuzai spindintys veidrodžiai ir jaukių šeimyninių nuotraukų koliažai.
Visa erdvė – tarsi vienas įkvėpimas: išbaigta, suderinta, skambanti ta pačia nata nuo staltiesės nėrinio kraštelio, gėlėmis dekoruotų virtuvės spintelių rankenėlių iki drabužinės ir intymaus vonios kambario.
"Žinai, čia galėčiau gyventi, tik lovą reikėtų pastatyti", – juokėsi pastarąjį apžiūrėjusi mano mama", – prisimena A.Žiliuvienė.
Stebėtis nebūtų kuo, jei mus svetingai priėmę šeimininkai dar kieme nebūtų prisipažinę, kad atsižvelgdamas į jų prašymus namą projektavo architektas Tauras Kulikauskas. Statė, suprantama, profesionalūs statybininkai, tačiau interjero ir eksterjero sumanymai – Astos nuopelnas, kuriuos jie patys savo jėgomis, išmone ir įgyvendino.
Kada pildosi svajonės?
"Nereikia bijoti svajoti. O jei svajones įsivaizduoji kaip realybę, jos ima ir išsipildo, – sako stilingų namų šeimininkė. – Būdama maža save dažnai įsivaizdavau princesę – su karūna, pūsta suknele, rankose – vėduoklė, grakščiai dėlioju kojas, oriai šoku. Aišku, ant galvos karūnos neturėjau, suknelė buvo paprasta, rankose laikiau tik didelį žolyno lapą ir lankiau liaudies šokių būrelį. Traukė, viliojo senovė, istorija. Gal kad turiu šiek tiek bajoriško kraujo, gal kad seneliai ir tėvai mokėjo gražiai gyventi. Galiausia, juk kiekvienos moters genuose užkoduota trauka grožiui."
Nereikia bijoti svajoti. O jei svajones įsivaizduoji kaip realybę, jos ima ir išsipildo.
Pasak pašnekovės, pirmiausia visai netikėtai ir nelauktai išsipildė jos svajonė tapti balerina. Kartu su metais jaunesniu broliu Asta mokėsi J.Naujalio muzikos mokykloje, kurioje baleto klasė buvo renkama tik kas antrus metus. Jai nepasisekė, o štai trečiokas brolis rugsėjo pradžioje pateko į atranką. Kol ji vyko, Asta sukiojosi už durų ir, aišku, šoko, stripinėjo kaip išmanė. Ją pastebėjo koridoriumi einanti pedagogė ir daug neklausinėdama įtraukė į sąrašus.
"Matė, kad mano duomenys nėra tobuli, bet, jei tik yra užsidegimas, ilgainiui juos galima išsiugdyti, ištobulinti, todėl paklausė tik vieno: "Ar nori šokti?" Aš nesvarstydama atsakiau – "Taip". Po poros metų baleto mokslus tęsiau M.K.Čiurlionio meno mokykloje, Vilniuje, nuo 1990 iki 2007 m. dirbau Kauno muzikiniame teatre. Sako, bloga balerina, kuri nenori šokti solo. Aš nenorėjau – niekaip neįveikiau scenos baimės," – prisipažįsta pašnekovė, vaidinusi daugelyje operų, operečių ir miuziklų.
A.Žiliuvienė jau 9 metus E.Špokaitės baleto mokykloje ugdo baletu susižavėjusius 4–11 m. vaikus. Ji vėl šelmiškai šypteli: vaikystėje svajojo būti darželio auklėtoja, vėliau – mokytoja, net svarstė mesti baletą ir studijuoti pedagogiką.
Atėjo laikas ir išsipildė kita jos svajonė. Pedagoginis darbas nėra lengvas: tokio amžiaus vaikams dar sunku sukoncentruoti dėmesį, reikia daugiau pertraukų, be to, pamokose viską tenka pateikti kaip žaidimą, smagų užsiėmimą, išradingai priversti mažylius tiksliai pakartoti judesius, pozas. Tačiau Astai patinka – ji nestokoja išmonės, įkvėpimo, atkaklumo, kantrybės.
Suviliojo senovė
Visos šios charakterio savybės, taip pat nuo vaikystės puoselėtas potraukis piešti, kurti įvairius rankdarbius, pastebėti ir išjausti grožį buvusiai baleto šokėjai pravertė kuriant naujus šeimos namus.
"Nutiko taip, kad su vyru likome dviese gyventi didžiuliame penkių kambarių bute, kuriam būtinai reikėjo remonto. Gintaras prisipažino, kad jam lengviau pastatyti namą, nei daryti remontą. Iš tiesų, kodėl gi neįsigijus nuosavo namo? Ėmėme svarstyti ir netoliese netrukus radome tinkamą, bet apleistą sklypą, – pasakoja A.Žiliuvienė. – Tiek mano įgimta trauka senovei ir prabangai, tiek balerinos profesija, kai didesnę gyvenimo dalį praleidau scenoje tarp panašių dekoracijų, mane traukė ne prie modernaus, o senovinio stiliaus. Neseniai svajojau, kaip būtų gerai, kad galėčiau taip gyventi, ir – štai! Tobulas atspirties pavyzdys – nuotrauka iš interneto: santūriame pilkame fone – balkšvos virtuvės spintelės su porceliano rankenėlėmis. Galvojau apie Provanso stilių. Tiesa, pirma turėjau savo vyrui įrodyti, kad mums to reikia."
Neseniai santuokos trisdešimtmetį atšventę sutuoktiniai kiekvienas turi savo nuomonę ir požiūrį, tačiau meilė ir tolerancija visada padeda rasti tinkamiausius sprendimus. Asta savo užsidegimu netruko užkrėsti Gintarą ir abu suskubo gilintis, kuo senovinis namas yra gražus, išskirtinis, ypatingas.
Sutuoktiniai stogą uždengė čerpėmis, atsisakė šiuolaikiškomis klinkerio plytelėmis dekoruoti statinio sienas ir jas aptinkavo, kad šviesos būtų daugiau, padarė didelius iki žemės langus, juos, kaip ir duris, aprėmino baltais rėmais ir papuošė karnizais, kiemo pusėje palei dvi sienas įrengė ir taip pat baltai nudažė dvi terasas.
Įkvėpimas ir daug darbo
A.Žiliuvienė pasakoja, kad su trokštamos virtuvės nuotrauka aplankė ne vieną meistrą, kol rado, kas pagamintų kažką panašaus. Virtuvės komplektas ir nulėmė bendrą L raide suprojektuoto namo stilistiką. Tiesa, pradinis jos sumanymas sukurti Provanso stiliaus interjerą ne itin pavyko – namai alsuoja prabangia prancūziška klasika, baroko spalvomis.
"Iš visko, ką čia matote, vertingiausias tik vienas baldas – originali vokiška komoda-spintelė televizoriui, jos viduje įtaisytos garso kolonėlės, yra vieta vaizdo aparatūrai. Visus kitus baldus, kaip ir šviestuvus, kitas interjero detales įsigijome sendaikčių turguose, parduotuvėse, kai ką – antikvariate ir tikrai nemokėjome krūvos pinigų, – tikina A. Žiliuvienė. – Tokie jie tapo tik po ilgų ir kruopščių mūsų pastangų, visas namuose esančias spintas padarė pats Gintaras."
Asta vardija naudotų dažų pavadinimus, pasakoja apie baldams sendinti atrastą specialų vašką, apie tai, kiek laiko praleido prie kompiuterio bandydama perprasti, kaip išryškinti medžio baldus puošiančius įmantrius ornamentus, kaip sekėsi dažyti, poliruoti ir pertraukti kėdes bei minkštąsias lovugalių detales, kaip teko kiekvienam kambariui ne tik parinkti, bet ir kone vienai išklijuoti visus tapetus, pasiūti užuolaidas.
"Sudėtingiausia buvo suvaldyti spalvas svetainėje – juk jokių mokslų nesu baigusi. Mane įkvėpė senoviškas, margomis siuvinėtomis juostomis dekoruotas toršero gaubtas: raudona ir rausva, pilka ir ruda, intensyvi žalia, geltona, pieno baltumo... Kituose kambariuose dominuoja lengvi melsvos ir pilkos, pilkos ir žalsvos, gelsvos spalvų bei raštų deriniai, aukso, žalvario atspalviai", – kviečia praverti likusių patalpų duris šeimininkė.
Tapetų, tekstilės detalių minkštumą, jų faktūrą pabrėžia jaukios miniatiūrinės barokinio stiliaus skulptūrėlės, paveiksliukai ir įrėmintos nuotraukos. Nemažai jų susijusių su baletu: juk šių namų šeimininkė – balerina. Todėl nestebina svetainėje, gerai matomoje vietoje, prie portjerų atlaso kaspinais pririšti puantai – juos balerina gavo dovanų išeidama iš teatro.
Sumanymai kieme
"Man viskas įvyko per greitai – nespėjau pasimėgauti ieškojimu, derinimu, pačiu darbų procesu, todėl vis dar galvoju, ką galėčiau patobulinti, pataisyti – nesu didelė perfekcionistė, bet priekaištų sau turiu. Sklypą nusipirkę prieš trejus metus, namą pastatėme ir jame visiškai įsikūrėme gal prieš pusantrų, tačiau kai kurie baldai ir daiktai jau pakeitė savo vietą. Rezgu mintį svetainėje vietoje dviejų krėslų pastatyti pianiną, rasti naują vietą sekreterui, noriu žalios spalvos minkštų baldų komplekto svetainėje,– planais dalijasi talentais apdovanota kaunietė ir ranka perbraukia terasos, kurioje šnekučiuojamės, sienelę, – Specialiai visą terasą nudažėme balta spalva: tikimės, kad greitai ji apsitrins ir atrodys it sena, laiko nuglamonėta."
Visur vadovaujuosi grožio nuostata: pirmiausia man turi būti gražu, o tada galvoju, ką daryti, kaip įgyvendinti. Galbūt todėl visą gyvenimą darau tik tai, kas man patinka, kas malonu ir ką jaučiu širdimi.
Gėlynu su vingriais takeliais ir jaukiomis, miniatiūrinėmis aikštelėmis virtęs vidinis namo kiemas – darni būsto interjero tąsa: čia santūriai skleidžiasi spalvos, augalai stebina žiedais, lapų faktūra, forma, netrūksta miniatiūrinių dekoro detalių. Pačiame jo centre – jau minėtas tvenkinys su vandens lelijomis, kuriame, beje, karštą dieną galima ir išsimaudyti, o už jo – durys, kviečiančios tęsti kelionę po šį stebuklingos pasakos sodą.
"Tai – kaimynų garažo siena. Ji gadino bendrą aplinkos vaizdą, todėl negalėjau nurimti, kol internete radau nuostabią idėją – veidrodžius. Dabar čia lyg kito namo durys ir langai. Be to, veidrodžiai vizualiai praplečia erdvę, atspindi saulės šviesą, todėl nuolat pavėsyje esantis pasienis nėra toks niūrus ir šaltas", – dėsto sumanymo pranašumus pašnekovė.
Astai nebuvo sunku įkalbėti Gintarą įgyvendinti projektą pasitelkiant veidrodžius, jis savo rankomis išklojo ir trinkelėmis takelius, tarp jų sukūrė jaukias akmenėlių oazes, įrengė tvenkinį ir krioklį.
"Vienoje aikštelėje ketiname pastatyti pavėsinę, kitoje – sūpynes ar smėlio dėžę būsimiems anūkams, – sako vyras ir pastebi: – Tradicinės vejos atsisakėme, kad nereikėtų jos nuolat pjauti. Žmona sumanė viską paversti vešinčiu alpinariumu, sako, tokį prižiūrėti labai paprasta."
Grožio nuostata
Paaiškėjo, kad jo antroji pusė puoselėjo viltį apie apleistą Provanso sodą, bet... jame negali būti jokių trinkelėmis klotų takelių. Galvojo apie angliško stiliaus aplinką, bet ... čia nedera spygliuočiai, o juos šeimininkai pasodino pirmiausia – žiemą juk taip norisi žalumos.
"Išėjo lietuviška interpretacija, – juokiasi A.Žiliuvienė. – Gaila, pavėlavote atvažiuoti – prieš porą savaičių nupjoviau levandas. Jų turiu net 48 krūmus. Įsivaizduojate, kaip atrodė mūsų gėlynas, kiek bičių čia dūzgė, kai visi jie žydėjo. Sodininkystės ūkyje pirkau mažus gėlių daigelius, jie suvešėjo vos per tris metus."
Kaunietė pasakoja apie prastą dirvožemį ir naudojamus būdus jam pagerinti, apie vienmetes ir daugiametes gėles, rožes užpuolusius amarus, bet pavadinta profesionale tik linksmai nusijuokia – kol kas save kaip gėlininkę ji tik atranda, mokosi internete, nepaliauja eksperimentuoti tiek planuodama alpinariumą, tiek ieškodama jam tinkamų augalų, komponuodama juos gėlyne.
A.Žiliuvienės sėkmės paslaptis labai akivaizdi ir gana paprasta. "Visur vadovaujuosi grožio nuostata: pirmiausia man turi būti gražu, o tada galvoju, ką daryti, kaip įgyvendinti. Galbūt todėl visą gyvenimą darau tik tai, kas man patinka, kas malonu ir ką jaučiu širdimi, – sako balerina. – Namų interjero, aplinkos kūrimą galėjome patikėti profesionalams, bet man sunku suvokti, kad ne aš, o kažkas kurs mano namus. Kiekviena jų kertelė mūsų pačių sugalvota, sudėliota, išjausta, išmyluota. Neabejotina, kad mums čia labai gera ir jauku. Smagu, kad tokius pat jausmus patiria ir pas mus užsukantys svečiai."
