Atminimo ženklo pastatymą inicijavo ir organizavo Prancūzijos ambasada. Surengę konkursą ambasados darbuotojai norėjo, kad darbas būtų nebrangus ir derėtų su Neringos aplinka.

Konkurso rengėjai pasirinko K.Musteikio siūlomą suoliuką su paukščiu.

"Šiais laikais esama nuostatos, jeigu skulptūros negali pačiupinėti užpakaliu, ji nėra skulptūra, – juokavo autorius. – Naudojau trijų rūšių akmenį: iš juodo kareliško padariau paukštį, pilkas lauko akmuo vaizduoja kalnelį, o pats suoliukas – iš šviesaus akmens. Užsakovai reikalavo, kad akmenys būtų nepoliruoti ir neišsiskirtų iš aplinkos, o pati skulptūra – neaukšta. Sėdint ant šio suolo, bus galima žvelgti į mūsų prarastas žemes."

Žiūrėdami į skulptoriaus sukurtą paukštį, gyventojai gali įsivaizduoti, kad tai yra savotiškas vietos žmonių papročio valgyti varnas priminimas. Autorius tikino nekūręs kažkokios konkrečios veislės paukščio.

Skulptorius K.Musteikis, padedamas brolio Vytauto, antrus metus iš eilės prieš rudens lygiadienį Neringoje pastato skulptūrą. Pernai panašiu metu Juodkrantėje broliai pastatė paminklą šio krašto tyrinėtojui Adalbertui Becenbergeriui.

Prancūzų belaisvių atminimui skirtas suoliukas yra maždaug už 30 metrų nuo kitos skulptūros, skirtos priminti Žano Polio Sartro apsilankymą Nidoje.

Tiesa, Lietuvoje vis dažniau piktinamasi faktu, kad vis dar nesame įamžinę ištisų sunaikintų baltų genčių, daugybės savo žymių žmonių, o vos pusvalandį viešėjusiam prancūzų rašytojui įkurdinama skulptūra ant bene labiausiai saugomos kopos.