Sėkminga pradžia
Lasių šeima – viena iš "Šeimų universiteto", kuris greitai Lietuvoje švęs dešimtmetį, įkūrėjų. Tačiau, pasak poros, šios programos užuomazgos šalyje atsirado jau prieš 16 metų.
"Tada viena lietuvių šeima Ispanijoje sužinojo apie Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos programą. Jos principais ėmė vadovautis Lietuvoje, vis prisijungiant naujoms šeimoms. Tai buvo daugiau iš lūpų į lūpas plitęs reiškinys", – pasakoja E.Lasys. – 2010 m. Lietuvoje startavo nacionalinė šeimų saviugdos programa ir atsirado pavadinimas "Šeimų universitetas". Dalyvavome mokymuose ir buvome vieni iš tų, kurie padėjo įkurti jį."
Pora iš karto suprato, kad prie programos prisijungti verta, nes tai yra unikali galimybė susipažinti su kitomis šeimomis ir perimti didelę patirties dalį iš naujai sutiktų žmonių.
"Be to, kai pasibaigė oficialūs moderatorių mokymai, kuriuos baigėme kartu su Aurelija, važiavome gimdyti savo trečiosios atžalos. Todėl pirmasis moderatorių kursas mums yra išskirtinai įsimintinas", – šypsosi penkių vaikų tėtis.
Iš pat pradžių prie "Šeimų universiteto" jungėsi labai daug šeimų. "Turėjome gerus rėmėjus, gerai vystėme projektą. Iš karto Lietuvoje buvo paruošta 100 programos moderatorių savanorių, Lietuvos pavyzdys nuolat minimas pasauliniame kontekste", – aiškina "Šeimų universiteto" valdybos narys.
Šios institucijos moderatoriai padeda vesti diskusijas šeimoms dalyvėms. "Per 3 500 tėvų yra lankiusios saviugdos programą, bet ne visos yra ją pabaigusios, nes tai reikalauja pastangų – reikia dirbti. Žmona ir vyras turi pradėti kalbėtis apie savo gyvenimą, santykius, kur nori nueiti kaip pora ir šeima. Apie tai dažnai net nesusimąstome, nes kuriame savo trumpalaikius planus, atostogų, maisto, darželių, sauskelnių ir būrelių klausimų sprendinius. O koks mano vaikas turėtų būti? Kokios jo dorybės ir vertybės turėtų būti? Kam jis gabus? "Šeimų universitetas" – didelis kitų šeimų patirties koncentratas", – privalumus vardija E.Lasys.
Analizuoja pavyzdžius
"Šeimų universiteto" metodika grįsta atvejo analizės metodu, kuris sukurtas Harvardo universitete, XX a. pradžioje. Siūlomos įvairios mokymosi programos tėvams, auginantiems skirtingo amžiaus vaikus, poroms siūloma gilintis į santuokinę meilę, o dar nesusituokusiems – į asmeninį savo gyvenimo projektą.
Šiose programose iš viso pasaulio praktikos surinkti realūs atvejai. "Tai yra šeimų istorijos, iš kurių mes jau galime mokytis. Mes skaitome istoriją ir ją nagrinėjame keturis kartus – kad pasiektume geriausią rezultatą", – aiškina jis.
Po pirmo skaitymo įsigilinama į faktus, problemas, svarstoma, kokie galėtų būti sprendimai. Per antrąjį susitikimą tas pats atvejis nagrinėjamas poroje. O tada laukia trečiasis nagrinėjimas, kuris vadinamas "Mažąja grupele". Joje susitinka penkios šešios šeimos.
"Kai vyksta neformali diskusija mažose grupelėse, poros atvirai dalijasi savo patirtimi. Dažnai šeimos kviečiasi vieni kitus į svečius, nors praktikuojama įvairiai – kavinėse ar darbo aplinkoje. Bendravimas tampa artimesnis, tikrai susidraugaujame. Ne viena šeima yra tapusi mūsų bičiuliais", – vyrą pildo A.Lasienė.
Ketvirtame pasirinktos programos susitikime prisijungia moderatoriai, kurie analizuojamus atvejus padeda išnagrinėti profesionaliai. Jų tikslas yra visas idėjas išgryninti, surašyti jas lentoje: su diskusijų grupe išskiriant faktus, problemas ir sprendimus. Išeidama po diskusijos kiekviena šeima pasirenka, kas jai yra aktualu ir ką ji norės taikyti savo kasdieniame gyvenime.
Lietuviai vertina šeimą
"Šeimų universiteto" valdybos narės A.Lasienės ilgametė patirtis rodo, kad lietuviai kuria gražias šeimas. "Aš manau, kad lietuviams pasisekė, jog esame "atsilikusi" ES valstybė, kurios didelei visuomenės daliai dar vis svarbios šeimos vertybės. Žmonės nori kurti šeimas, auginti vaikus, ko nebėra moderniose šalyse. Ten jauni žmonės nebegalvoja, kad kurs šeimą ir augins vaikus. Pažįstame užsieniečių, kurie vedė lietuvaites ir liko gyventi Lietuvoje, vien dėl to, kad čia vis dar galioja žmogiški įstatymai, žmogiškas požiūris į šeimą, kaip jie patys įvardino", – neslepia A.Lasienė.
Ji tiki, kad tobulų ir neklystančių šeimų nėra, bet didžiausia klaida šeimoje yra įskaudinus neatsiprašyti, o suklydus to nepripažinti.
E.Lasys nori akcentuoti, kad vaikų ugdymas prasideda būtent šeimoje: "Jei vaikai nėra ugdomi šeimoje, jie mokosi gatvėje, tada gali atsirasti savižudybių, patyčių rizika. Tai signalizuoja, kad šeimose vaikai nepatiria meilės ir ieško dėmesio, kurio negauna namuose. Tai yra pasaulinė problema. Jei vaikui nėra suformuotos tam tikros vertybės, charakteris, neskiriama dėmesio, jis negali formuotis kitaip."
Jis antrina žmonai, sakydamas, kad tobulų šeimų nėra, tačiau priduria – yra laimingos šeimos. "Aš naudojuosi patirtimi, kuri man bet kokioje situacijoje labai praverčia. Kiekvienam vyrui, kuris gyvena santuokoje arba nori ją sukurti, galiu pasakyti: šeimoje vyras turi dvi galimybes – arba būti teisus, arba būti laimingas. Nėra tokios būsenos, kai tu esi ir teisus, ir laimingas. Savo vaikus bandau ugdyti, kad jie būtų laimingi, nors jie dabar intensyviai ieško teisybės. O jos reikia ieškoti, ydingo prielankumo nereikia", – aiškina jis.
A.Lasienė atkreipia dėmesį į tai, kad paprastai tėvai vaikus moko, jog berniukai turi elgtis kaip berniukai, o mergaitės – kaip mergaitės. Arba atvirkščiai: berniukai bandomi įsprausti į mergaitiškus rėmus, slopinant jų natūralų aktyvumą, norą konkuruoti, nugalėti, patirti pavojingų nuotykių, mergaites bandoma ugdyti kovotojomis ir pan.
"Mes auginame penkis vaikus ir matome, kad mergaitės labiausiai mėgsta mergaitiškus dalykus, berniukai – berniukiškus, o kartais jie apsikeičia vaidmenimis, prisijungia prie vienas kito žaidimų. Bet viskas nusistovi pagal jų charakterį, prigimtį. Leiskime vaikams augti ir būti savimi, tačiau nepamirštant šeimos pareigų ir taisyklių, kurios ypač svarbios didelėje šeimoje, kad gyvenimas būtų sklandus. Turime nustatyti ribas, laikytis disciplinos. Bent jau aš stengiuosi ugdyti tai, kad mes matytume vieni kitus – ne vien save. Šiandien, individualybių pasaulyje, ieškome savo patogumo, bet mes turime mokytis matyti ir kitą, esantį šalia. Jei sesei ar broliui yra blogai, leidžiame jam išsirėkti, išsiverkti – priimame vienas kitą, kokie esame", – dalijasi mama.
Kiekvienam vyrui, kuris gyvena santuokoje arba nori ją sukurti, galiu pasakyti: šeimoje vyras turi dvi galimybes – arba būti teisus, arba būti laimingas.
Pora sutartinai sako, kad tik ką susituokus, pora džiaugiasi gyvenimu, kuris yra fantastiškas – tarsi medaus laikotarpis. Tačiau gimus vaikeliui – ir ne vienam – turi pamiršti save, rūpintis kitu ir pavaduoti, suprasti vienas kitą. Tai taip pat yra laimė.
Susitaikymas ir tikroji laimė
Antras labai svarbus dalykas, kuriuo šeimoje vadovaujasi Lasiai, – tai nelaužoma taisyklė: jei susipykai, negalima eiti miegoti nesusitaikius. "Susitaikius pabundi su tokia nuotaika, kuri tavęs neslegia dėl vakar dienos. Poroje mes su Aurelija iš tiesų neturime laiko pyktis (retkarčiais pasitaiko visko), tačiau vaikams susipykus leidžiame jiems "ataušti", nors ir neleidžiame eiti miegoti susipykus ar įsižeidus", – sako E.Lasys.
Ne tik vaikams, bet ir porai gyvybiškai svarbu pasikalbėti, pabūti dviese vienumoje. "Šeimų universitetas" garantuoja kassavaitinius pasimatymus. Net vaikai ilgainiui prisitaiko prie disciplinos ir primena: "Juk jums šiandien pasimatymas." Jie jaučiasi laimingi, kai mato, kad mama ir tėtis yra laimingi ir gerbia vienas kitą ar kai kuriose situacijose neleidžia vaikams elgtis grubiau su vienu iš tėvų. Apskritai svarbiausi žodžiai šeimoje yra "ačiū", "prašau" ir "atsiprašau". Jie visų žmonių santykiuose yra gyvybiškai svarbūs", – paprastas tiesas primena E.Lasys.
A.Lasienė sako, kad šeimoje svarbiausias yra žmonos ir vyro, o tik paskui tėčio ir mamos santykis. "Juk iš pat pradžių vienas kitam prisiekiame dar nesant vaikų", – tiki moteris.
"Šiuolaikinės visuomenės problema yra ta, kad sprendimus darome ne visam gyvenimui, o tol, kol mums yra patogu. Mes galime pastebėti kitus žmones, bet tai yra viskas. Santuoka yra kasdienis pasirinkimas rinktis tą patį žmogų. "Himnas meilei" iš Šv.Rašto (1Kor 13: 4–8) sako: meilė kantri, maloninga, ji nepavydi, neišpuiksta, neieško sau naudos. Jei kiekvieną dieną pasirinkę žmogų skaitysime "Himną meilei", Lietuvoje beveik nebus skyrybų. Jei tu rūpiniesi kitu ir leidi kitam rūpintis tavimi, vyksta neįtikėtini dalykai ir tu tampi labai laimingas", – šypsosi E.Lasys.
Jo žmona dalijasi formule, kuria apskaičiuojamas laimės šeimoje rezultatas. "Laimė dauginasi iš šeimoje esančių asmenų skaičiaus, o bėdos – dalijasi iš jų skaičiaus. Labai apsimoka turėti daugiau vaikų, nes laimės turi labai daug, o problemų – daug mažiau", – juokiasi ji.
"Be to, vieną ar du vaikus šeimoje auginti yra sunkiausia. Kai yra trys vaikai ir daugiau – atsiranda kūryba. Būti gausiai šeimai – tikra laimė ir dovana", – priduria laimingas tėtis.
Sukrėtė valstybės požiūris
Nors šeimos pačios turi skirti didelį dėmesį saviugdai, tačiau Lasiai pastebi, kad valstybė prie šeimų puoselėjimo galėtų prisidėti ir daugiau. E.Lasys su nerimu žvelgia į naujojo vaiko paėmimo iš šeimos įstatymo pasekmes.
"Teko matyti iš arti, būti su šeimomis, iš kurių buvo paimami vaikai. Tokių šeimų mačiau net keliolika, ir tai mane labai giliai sukrėtė. Aš pastebėjau, kad nors ir tikrai ne visi, bet nemaža dalis valstybės tarnautojų turi tam tikras nuostatas apie sunkiau besiverčiančias arba iš vaikų namų kilusias šeimas. Kai kurių sutiktų darbuotojų pavyzdys mane liūdina, nes mačiau panieką, norą naudoti policininko valdžią. Teko susidurti su šeimomis, kurios buvo sužeistos valstybės tarnautojų, iš kurių buvo tyčiojamasi arba jos buvo nurašomos. Mačiau, kad man nesuvokiamose sąlygose gyvenančios šeimos turi žmogiško orumo ir bando susikurti jaukią buitį – taip, kaip jie ją suvokia. Mačiau mažus džiaugsmus, kuriais jie gyvena", – pasakoja jis.
"Buvo atvejų, kai patys seniūnai nustebdavo pamatę, kad tai yra normalios šeimos, kurioms reikia tik trupučio pagalbos. Naujasis vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas sukėlė didelę sumaištį tarp šeimų, atsirado nepasitikėjimo, nes, remdamiesi įstatymu, pareigūnai įgavo teises grubiai įsikišti į šeimos gyvenimą. Paprastai sudėtingi įstatymai diegiami kelerius metus – juk tu negali pasakyti, kad staiga tai, kas dešimtmečius egzistavo kaip "norma", nuo šiol bus kitaip. Toks grubus įsikišimas, kurį man teko matyti, naikina šeimas, pasitikėjimą pačia mūsų Valstybe. Vienam vaikui po tokio paėmimo prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Mes galime išgelbėti vieną vaiką, bet ateidami kaip policininkai ir neišsiaiškinę tikrosios padėties, sužeidžiame daugybę kitų", – neabejoja penkių vaikų tėtis.
Jis žino, kad šeimos tarnybų patikrinimų paniškai bijo. "Valstybė iki šiol nesirūpino šeimomis taip, kaip turėtų, ir staiga įvedė taisykles, kurios lemia šeimos instituto menkinimą, nes iš anksto jos padaromos kaltos. Yra krizių, kai pareigūnai turi įsikišti, bet ne taip masiškai paliesti daugybę šeimų ir apsimesti, kad nieko tokio čia nėra. Jei taip bus ir toliau, o šalyje bus diegiamos pseudovertybės, mes niekur nenueisime – tik prie šeimos kaip instituto sunaikinimo. O be šeimos neliks ir Lietuvos. Tie asmenys, kurie nežiūri, kokiomis realiomis priemonėmis galima padėti pagalbos stokojančioms šeimoms, patys neturi vertybių. Matome antraščių ir šou elementų, bet realios pagalbos labai trūksta. Manau, kad jei valstybė nuo baudžiamųjų veiksmų skirtų daugiau dėmesio prevencijai, ugdymui – Lietuvos perspektyva būtų daug šviesesnė!" – nuomonę išsako E.Lasys.
"Šeima yra tas institutas, kuris pats susireguliuoja, jei suteiki pagalbą, o ne grubiai įsikiši į jos gyvenimą. Esu įsitikinęs, kad tik laimingi tėvai gali užauginti laimingus vaikus", – tiki jis.
