Pranzūzija paviliojo

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete Aurima baigė pediatrijos studijas, specializavosi vaikų ir paauglių psichiatrijos srityje, tapo psichoterapeute, šeimų konsultante. Dar su vyru Vaidotu ji susilaukė septynių vaikų. Net turėdama tokią gausią šeimą nepaskendo vien tėviškuose rūpesčiuose – nenustojo svajoti, siekti ir rizikuoti. Todėl prieš septynerius metus jos iniciatyva visa šeima persikėlė gyventi į Prancūziją.

Vyriausiajai Dilių dukrai Gretai – jau 29-eri. Dar trys vaikai – Dominykas (26 m.), Bernarda (22 m.) ir Mėta (19 m.) – taip pat jau pilnamečiai. Šeimoje auga ir trys nepilnamečiai – Pasaka (16 m.) , Fėja (13 m.) ir Teodoras (11 m.).

Moteris atvira – vaikų ji nenorėjusi, juolab negalvojo, kad kada nors gali tapti daugiavaike mama. „Niekada neturėsiu vaikų. Būsiu stiuardesė ir keliausiu po pasaulį“, – jaunystėje buvo įsitikinusi A.Dilienė. Dabar suvokia, kad tokių nuostatų priežastis buvo nesėkmingai besiklostantis tėvų ir nenusisekęs ją supusių kitų šeimų gyvenimas. Kaip jau vėliau suprato, tas nenoras turėti vaikų buvo paremtas baime.

Tačiau daug ką pakeitė du gyvenimo įvykiai: pediatrijos studijos ir laiku sutiktas vyras Vaidotas, kuris didžiausią gyvenimo prasmę matė būtent vaikų auginime. Vis dėlto ir susilaukusi septynių vaikų, juos augindama ir lyg ir gyvendama pagal visuomenės primestus standartus, Aurima niekada nepamiršo troškimo gyventi svetur.

Ne mes taikomės prie vaikų, o vaikai natūraliai integravosi į mūsų gyvenimą.

„Spurdėti pradėjau susilaukusi šeštojo vaiko. Tuo metu daug kolegų jau dirbo Skandinavijoje, kuri siūlė atvykstantiems medicinos specialistams itin geras sąlygas. Buvo net savotiška mada išvykti ten darbuotis“, – prisimena pašnekovė. Tąkart susižavėjusi Danija ji jau buvo pakėlusi sparnus, tačiau sustabdė neišlaikytas danų kalbos egzaminas.

Rankų moteris nenuleido ir pagalvojo, kad šiek tiek mokėdama prancūzų kalbą galėtų namus kurtis Prancūzijoje. Vyrui, kuris abejojo sumanymu išvykti, sako pateikusi ultimatumą: jei nevyksta kartu, ji pasiruošusi pasidalyti vaikus ir išvykti viena. Supratus situacijos rimtumą ir Aurimos pasiryžimą sekti paskui svajonę, Vaidotui neliko nieko kito, kaip pritarti norui pakeisti šalį.

„Vieną dieną sėdome su vyru į automobilį ir išvykome į Prancūziją, – pasakoja A.Dilienė. – Pirmiausia atvykome pasidairyti į pietų Prancūziją, tačiau ten daug kalnų, tad iškart pagalvojau apie logistinius dalykus, kaip čia reikės suvežioti mašina tą savo vaikų kompaniją. Keliavome toliau. Mano pageidavimai tebuvo du – šiltas oras ir vandenynas arba jūra. Taip besiblaškydami atradome Prancūzijos vakaruose esantį paslaptingą Bordo miestą. Buvęs uostas, aplink  – lygumos, kažkuo primenančios Lietuvą. Taip ir nusprendėme, kad kraustysimės čia.“

Permainos – į gera

Klausantis pašnekovės susidaro įspūdis lyg persikraustymas būtų savaime suprantamas ir lengvas procesas. Paklausta, ar taip iš tiesų buvo, sako: „Viskas įvyko palaipsniui, bet tikrai nebuvo lengva – gal tik nesiskundėme. Per pusantrų metų susiruošėme: išsipardavėme viską, ką buvome susikūrę Lietuvoje, ir išvykome, Prancūzijoje neturėdami nė vieno pažįstamo.“

Labai neramu nebuvo, nes vaikų psichiatrų visur labai trūksta. Tad vykdama į Prancūziją moteris jau turėjo darbo pasiūlymą, tačiau taip susiklostė, kad juo nepasinaudojo – nenorėjo, kaip sakoma, grįžti į sistemą. Užsiregistravo kaip laisvai samdoma psichoterapeutė ir padėjo dirbti su klientais nuotoliniu būdu.

Visų mano knygų tikslas – įkvėpti žmogų norėti, stotis, eiti ir daryti.

„Man nebuvo nieko naujo, jau Lietuvoje dirbau per nuotolį – turėjau savo kabinetą namuose, klientai kreipdavosi iš įvairių miestų, – sako specialistė. – Man vis taip atsitinka. Dar kai mokykloje mokiausi, pasakiau direktoriui, kad mokiniams būtų naudingas profiliavimas. Tada direktorius pasikvietė mano mamą ir liepė mane sutramdyti, kad neskleisčiau mokykloje kažkokių erezijų. Po kurio laiko švietimo sistemoje juk būtent tai ir buvo padaryta. Panašiai ir su tomis nuotolinėmis konsultacijomis – kažkada savo iniciatyva taip dirbti pradėjau, o dabar daug psichoterapeutų taip dirba.“

Lietuvoje daugiavaikė mama su savo septyniais vaikais jautėsi šiek tiek balta varna, o Prancūzijoje labai neišsiskiria, nes čia begalė spalvų, tautų, šeimų įvairovė. Dažniausia vietinių reakcija sužinojus, kad ji turi septynis vaikus: „O, čia daug darbo.“

„Pirmas dalykas, ką aš pajutau apsigyvenusi Bordo, kad aš čia galiu dėl nieko nekompleksuoti. Jeigu aš sau atrodžiau kažkokia nelabai liekna ar nelabai graži, tai per pirmą mėnesį pasijutau absoliučiai normali, toje įvairovėje tapo labai lengva save priimti tokią, kokia esu. Buvo toks lengvas, bet geras kultūrinis šokas, – prisimena Aurima. – Kaip specialistė čia puikiai jaučiuosi, nes supratau, kad ne tik nesu blogesnė – esu geresnė. Aš išsilavinusi, o išsilavinimas čia tikrai vertinamas. Jau vien dėl to, kad esi gydytojas, čia esi gerbiamas.“

Adaptuotis nebuvo lengva

Kai šeima išvyko iš šalies, jauniausiam vaikui tebuvo ketveri. Mažiesiems – ketverių, šešerių ir dešimties – adaptacija nebuvo sunki, visi greitai įsiliejo į gyvenimą Prancūzijoje. Penkiolikos ir dvylikos metų paauglėms prireikė poros metų. Vyriausioji Bernarda greitai susirado draugų, tik su mokslais jai buvo sunkiau. Dvylikametės Mėtos paauglystė buvo sunkesnė, tai ji labai verkė, pyko. Tačiau ji turėjo muziką: ėjo į muzikos mokyklą, muzikavo ir muzika jai padėjo išplaukti. Dabar ji jau studijuoja mediciną.

„Šiandien nė vienas mūsų vaikas man nesako, kad blogai padariau. Kai atvažiavome, visi vaikai prievartos būdu įstojo į Ozo lituanistinę mokyklą, mokosi lietuvių kalbos, kad nepamirštų“, – sako pašnekovė. Visi vaikai, jei kas paklausia, atsako, kad jie yra lietuviai.

Permainos: net turėdama tokią gausią šeimą A.Dilienė nenustojo svajoti, siekti savo tikslų ir rizikuoti, todėl prieš septynerius metus jos iniciatyva visa šeima persikėlė gyventi į Prancūziją. / Aurimos Dilienės asmeninio archyvo nuotr.

„Ne mes taikomės prie vaikų, o vaikai natūraliai integravosi į mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, norėjome žaisti su vyru golfą, tačiau nebuvo kur palikti jaunėlio. Užrašėme, kad lankytų kartu, nes juk vis tiek kartu važiuoja, tai geriau, kad nenuobodžiautų. Tai tapo jam savotišku tramplinu į atrastą pomėgį. Dabar mes tik mėgėjai, retsykiais pažaidžiantys savo malonumui, o sūnus „užsikabino“, dalyvauja varžybose. Jam netiko ir nepatiko dviračių sportas, supratome, kad individualistas ir jam reikia asmeniškesnės veiklos. Kadangi norėjau pabūti prie vandenyno, užrašiau į buriavimą. Galvoju, tegul išsibando“, – prisimena emigrantė.

Pirmąkart nuvykus sūnus buvo vienintelis naujokas, be specialios aprangos, po keturių valandų iš katamarano išlipo šlapias ir drebantis, todėl galvojau, kad tai atbaidys nuo šio pomėgio. „Mama, labai šalta, bet man taaaaaip patiko“, – tąkart tepasakė Teodoras ir abu išskubėjome pirkti buriavimui reikalingos amunicijos.

Fėja lanko šiuolaikinius šokius su baleto elementais. Jai netrūksta grakštumo ir elegancijos. „Lietuvoje tikrai būčiau užrašiusi į baletą, o štai čia du viename. Jau septyneri metai lanko, puiki šokėja, tačiau ir vadovai Prancūzijoje kitokie, jokių reikalavimų, nepatinka – nešok, kažkas negerai – nedaryk. Daug lengvumo  ir ramybės, kad vis tiek juk išmoks, jokio spaudimo“, – sako pašnekovė.

Ji prisimena, kai pirmąkart pateko į tėvų susirinkimą, patyrė šoką išgirdusi, kad vaikai skaityti rašyti dar spės išmokti, pirmiausia mokysis pasakyti taip ir ne. Gebėjimas išreikšti nuomonę prancūzams itin svarbus ir to mokoma nuo mažumės.

Pilnamečiai moters vaikai jau pamažu keliauja savarankiškesniu gyvenimo keliu. Vyriausioji Greta Amerikoje šiuo metu magistro studijose Kolorado Denverio universitete. Iš tėvų ji paveldėjo smalsumą ir norą mokytis, tobulėti. Ji – profesionali muzikė. Kiti vaikai metė studijas ir pasinėrė į darbus. „Paprastus darbus dirba. Nieko ypatingo, tačiau galbūt jie dar ieško savęs. Žinoma, iš pradžių buvo piktoka, kad nesimoko, bet puikiai suprantu, kad tai jų gyvenimas, ir nebeturiu teisės jiems aiškinti ir vadovauti“,  – sako psichoterapeutė.

Paklausta, ar pati padarė klaidų auklėdama vaikus, atvirauja: „Žinoma, kad dariau jų daugybę. Man šiek tiek pikta, kai sako: tu psichoterapeutė, žinai, kaip geriausia elgtis. Ne, nežinau, nes vaikams esu tik mama, vyrui – žmona, o ne išmani mokslininkė. Tik visoms mamoms linkiu vieno – suvokimo ir įsitikinimo, kad ji yra pati geriausia mama. Tik tada, kai tuo tikime, bandome padaryti tai, kas geriausia, net darydamos klaidų. Tai leidžia maksimaliai atiduoti vaikams tiek, kiek gali dabar“,  – sako A. Dilienė.

Moteris įsitikinusi, kad baigti mokslai nepadaro mūsų ekspertais automatiškai. Tad ir baigusi studijas daugiausia praktikos ji įgijo pradėjusi dirbti, auginti vaikus ir skaitydama daug knygų.

Ji sako nuolat kartojanti, kad vaikų nereikia auklėti – su jais tiesiog reikia gyventi. Juk ir suaugę nemėgstame būti auklėjami, kritikuojami, tai kodėl tai turėtų patikti vaikui.

Knygų tikslas – įkvėpti

Savo žinias apie santykius poroje, šeimoje, apie vaikų auginimą prieš kurį laiką ji sugalvojo sudėti į knygas. Jos knygos, kaip pati sako, gimsta iš gyvenimo: iš profesinės patirties, iš to daugybės darbo su septyniais vaikais, galiausiai iš nebijojimo pasirodyti netobulu žmogumi.

Aurima jau yra išleidusi keturias knygas, dvi iš jų jau skaito ne tik lietuviai, bet ir prancūzai. Jos planas – kiek vaikų, tiek ir knygų. Tad dar bent trys turėtų išvysti dienos šviesą.

Savo pirmuosius metus emigracijoje ji aprašė knygoje „Laiškai iš Bordo“. Po kurio laiko gimė antroji, savotiškas vadovėlis apie santykius „Šeima – komandinis žaidimas“. Trečią knygą „Privati praktika“ rašė kaip „Laiškų iš Bordo“ tęsinį. Joje keturios iš realaus gyvenimo paimtos istorijos, kodėl žmonės ateina konsultuotis ir ką galima padaryti.

„Rašau apie save, nes nebijau pasirodyti, kokia esu ir kaip mąstau. Anksčiau psichoterapeutas buvo tokia tabula rasa. Tie laikai baigėsi. Juk jeigu žmogus renkasi psichoterapeutą, jis turi žinoti, koks jis žmogus: kaip jis gyvena, ką galvoja, ar jis bus autoritetas“, – aiškina specialistė.

Neseniai pasirodė jos ketvirtoji knyga „Gyvenimas su vaikais“, kurioje, kaip sako, – visas jos gyvenimas: „Apie save – parašiau, apie santykius su vyru – parašiau, apie darbą – parašiau, liko vaikai. Ilgai galvojau, kaip apie juos rašyti. Štai išėjo toks savotiškas 28 metų patirtinis vadovėlis. Mano – specialistės ir mamos – patirties sintezė. Jame visa tai, ką reikėtų žinoti apie tam tikro amžiaus vaikus. Tai ir savotiškas atsakymas visiems, dažnai klausiantiems: o kaip tau buvo? Pasiėmiau nuotraukas, grįžau į praeitį, daug ką prisiminiau. Buvo nelengvas darbelis, bet parašiau.“

Šiuo metu A.Dilienė jau turi parašiusi vaikišką knygelę apie emocijas, skirtą pradinių klasių mokiniams, maždaug nuo šešerių iki vienuolikos  metų, kurią labai norėtų išleisti ir prancūzų kalba. Rašo psichoterapinių istorijų knygą suaugusiesiems iš savo asmeninės praktikos su moralu, ko iš kiekvienos tos istorijos galima išmokti. Dar vieną knygą turi galvoje apie bene sudėtingiausią, bet ir jos mėgstamiausią sritį – porų konsultacijas. Taip nuosekliai dirbant ir bus pasiektas tikslas – kiek vaikų, tiek knygų.

„Mano gyvenimas labai įdomus ir man jis patinka, – sako Aurima. – Visų mano knygų tikslas – įkvėpti žmogų norėti, stotis, eiti ir daryti. Noriu parodyti, kad galima pačiam tą savo gyvenimą kurti, savo rankomis. Juozas Erlickas rašė: „Daug žmonių gyvena blogai. Aš jiems patarčiau gyventi gerai. Gyvenime reikia viską išbandyti.“

– Kokia svajonė jus, sulaukią 45-erių metų, paskatino galvoti apie emigraciją?

– Šį norą puoselėjau seniai, gal 30 metų. Paauglystėje labai mėgau keliauti – man tai buvo didelė pramoga. Buvau svajoklė, nutrūktgalvė, patiko iššūkiai. Pamenu, draugei pasakojau, kad užaugusi noriu tapti stiuardese ir apskristi visą pasaulį. Daug važinėjau studijuodama sovietiniais metais, aplankiau Lenkiją, Čekiją, puoselėjau mintį baigusi universitetą išvykti gyventi į Ameriką. Sienoms atsidarius keliauti po pasaulį tapo lengviau, tačiau mano svajonė apie stiuardesės darbą niekur nedingo. Galiu pasidžiaugti, kad šiandien tai jau realybė – kad svajonės išsipildytų, kartais turi praeiti nemažai laiko! Pastaruoju metu itin daug keliauju tiek darbo, tiek asmeniniais reikalais, dažniausiai – skrendu lėktuvu. Taigi, galiu jaustis esanti stiuardese.

– Kodėl pasirinkote būtent Bordo miestą Prancūzijoje?

– Iš pradžių galvojau apie Daniją, tačiau neišlaikiau kalbos egzamino. Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, tad pagalvojau: kodėl gi ne Prancūzija? Ši šalis turtinga istorijos, kultūros, gamtos, kulinarinių tradicijų ir pan. Mėgstu šilumą, saulę, tad pasirinkau netoli vandenyno esantį Bordo miestą. Regionas, kuriame gyvenu, labai primena Lietuvą – čia taip pat vyrauja lygumos, arti vandenynas, o pagyvenusi supratau, kad prancūzai savo charakteriu panašūs į lietuvius. Bordo praleidome penkerius metus ir neseniai persikėlėme į netoli žymaus La Rošelio kurorto esantį miestelį Njorą. Jis dar vadinamas žaliąja Venecija.

Vietinių žmonių pagarbą mes pelnėme savo intelektu, profesine veikla, tuo, kad ne tik patys, bet ir vaikus skatiname visapusiškai tobulėti.

– Sakoma, savuose namuose žmogui net sienos padeda: jis jaučiasi jaukiai, pasitiki, yra saugus. Kaip jums pavyko įsikurti svetimoje šalyje?

– Vilniuje turėjome trijų aukštą namą pilną visko nuo–iki, tad pirmas kraustymasis man tapo didžiuliu išbandymu – ką palikti ir ką pasiimti, ko reikės mums su vyru, be ko neapsieis vaikai. Galiausiai lagaminuose atsirado tik būtiniausi asmeniniai daiktai, baldus, techniką įsigijome atvykę. Tuos kelerius metus namą nuomojomės, o dabar statomės nuosavą. Gyventi nuomotame būste Prancūzijoje labai įprasta. Toks gyvenimo būdas žmonių nepririša prie vietovės – prancūzai, kitaip nei lietuviai, mėgsta migruoti, kiek sėslesni – vyresnio amžiaus žmonės.

Spauda, televizija mums suformavo ne visiškai teisingą nuomonę apie prancūzų reiklumą komfortui, stilingą interjerą, apie aktualų Provanso stilių. Realybėje žmonės gyvena labai paprastai ir madų nesivaiko, tiesa, linkę apsikrauti daiktais.

Man namų jaukumą, šilumą kuria ne daiktai, o buvimas kartu su šeima. Svarbiausias mūsų namų akcentas – sienos: persikrausčiusi pirmiausia pakabinu iš Lietuvos atvežtus paveikslus, nuotraukas, meno vertybes – kad priešais akis nuolat būtų tai, kas miela širdžiai. Kad vaikai būtų ramesni, įsigijome tris kates, jos – ir jaukių namų simbolis.

– Kaip idėją emigruoti priėmė vyras, vaikai? Esate ryžtinga moteris – turite net septynias atžalas...

– Vaikai gimė iš profesinio intereso (juokiasi) – esu vaikų pediatrė, vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė, konsultuoju šeimas. Man patinka ir įdomu auginti vaikus, be to, vyras Vaidotas sutiko, palaikė. Abu mes – puiki komanda. Tiesa, sužinojęs apie mano ketinimą emigruoti Vaidotas neapsidžiaugė – jis aukštos kvalifikacijos IT specialistas, daug keliavo po užsienį, sėslaus būdo, tad mano mintis jam visai nepatiko. O aš tiesiog spirgėjau.

Žmogus neturėtų primesti savo valios kitam, būtų neteisinga iš artimo reikalauti, kažką aukoti, kad tavo noras, asmeninė svajonė išsipildytų – tai egoistiška. Kažin ar tuomet galima jaustis laimingam?.. Tad vyrui pasiūliau kurį laiką pagyventi atskirai – juk taip gyvena daugelis šeimų. Vaidotas suprato, kad manęs neperkalbės likti Lietuvoje, o gyventi atskirai nenorėjo, tad apsisprendė važiuoti kartu.

Didelė ar maža šeima – tai komandinis žaidimas, bet ne vienas prieš kitą, o loginis žaidimas siekiant bendro tikslo.

Išvykimui ruošiausi: sumažinau darbų apimtis, atidariau savo įmonę ir pradėjau konsultuoti internetu, papildomai mokiausi ir kitus raginau mokytis prancūzų kalbos, ruošiau vaikus kelionei – daug kalbėjomės. Dėl vaikų didelių problemų nebuvo – jų reakcija daugeliu atvejų priklauso nuo tėvų pozicijos: jei mato, kad suaugusiems gerai, tai ir jie daugiau ar mažiau ramūs. Be to, vaikai priklausomi nuo tėvų: kai išvažiavome, mažiausiam Teodorui buvo ketveri, Fėjai – šešeri, Pasakai – devyneri, Mėtai – dvylika, Bernardai – penkiolika, Dominykui – devyniolika metų, jis buvo ką tik baigęs Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, o vyresnioji dukra Greta, kuriai tuo metu buvo 21-i, jau studijavo Škotijoje. Beje, ji mano sumanymą palaikė ir savo pavyzdžiu įkvėpė: galvojau, jei ji viena susitvarko svetimoje šalyje, tai ir mums turėtų pavykti. Vyresni žmonės turi daugiau patirties, išmanymo, yra atsakingesni, vadinasi, stipresni.

– Kaip sekėsi adaptuotis naujoje vietoje? Kas buvo sunkiausia?

– Visi vaikai gana greitai pramoko kalbėti prancūziškai, pritapo prie aplinkos, turi daug laisvalaikio veiklų, kiekvienas rado draugų – kartais mūsų namai primena klegantį turgų. Sunkiausiai ir daugiausia laiko prisitaikyti prie naujos aplinkos prireikė Bernardai – paauglei nebuvo lengva pereiti mokytis kita kalba.

Vyras pirmus metus dirbo nuotoliniu būdu, vėliau tapo laisvai samdomu darbuotoju, bandė patekti į Prancūzijos rinką. Koją pakišo prancūzų kalbos nemokėjimas, bet šiuo metu tai jau praeitis – jis ją išmoko, turi puikų darbą ir net charakteriu tapo panašus į prancūzus – gerai gyvena, bet mėgsta vis pabumbėti (juokiasi).

Kadangi buvau gavus pasiūlymą dirbti, galėjome oficialiai išsinuomoti būstą, tad apsigyvenimo problemos nebuvo. Didžiausias iššūkis visiems mums buvo prancūzų kalba. Mano siekis – tobulai ją išmokti. Skatina ne tik profesinė veikla, bendravimo džiaugsmas – gavau pasiūlymą į prancūzų kalbą išversti savo knygą "Laiškai iš Bordo", kurioje pasakoju apie kelionę, patyrimus, emocijas, svajones, noriu savo pavyzdžiu įkvėpti žmones drąsiai, be baimės jų siekti. Sprendimas emigruoti buvo teisingas – jaučiu laisvę, pilnatvę, be to, tapau rašytoja: trys knygos jau išleistos, dar dvi baigiu rašyti, viena jų – knygos "Laiškai iš Bordo" tęsinys.

Gyvenime, kaip ir skrendant lėktuvu, galioja ta pati taisyklė: pirma kaukę turi užsidėti suaugusysis, o tik paskui ją uždėti vaikui.

– Ar tokia didelė šeima, kaip jūsų, Prancūzijoje įprastas reiškinys?

– Čia normalu, kad šeimoje auga trys keturi vaikai, pasitaiko ir tokių, kuriose – penkios atžalos. Lietuvoje į mus daug kas atkreipdavo dėmesį, tačiau Prancūzijoje didžiausią įspūdį aplinkiniams kelia ne šeimos narių skaičius, o mūsų išsilavinimas – juk įprasta, kad didelė šeima gyvena vargingiau, tėvai sunkiai dirba, vaikai prastai mokosi. Vietinių žmonių pagarbą mes pelnėme savo intelektu, profesine veikla, tuo, kad ne tik patys, bet ir vaikus skatiname visapusiškai tobulėti, atrasti save. Visi jie lanko įvairius būrelius. Pavyzdžiui, jauniausias Teodoras žaidžia golfą ir domisi dviračių sportu, Fėja šoka baletą ir šiuolaikinius šokius, Mėta labai gražiai dainuoja ir dalyvauja koncertuose su grupe. Išsilavinimas – didelė vertybė, nuo jo labai priklauso žmogaus gyvenimo sėkmė. Tai nereiškia, kad būtinai reikia baigti kelias aukštąsias mokyklas – galima mokytis kalbų, amatų, atrasti naujas veiklas, pavyzdžiui, tapyti, šokti, žaisti futbolą. Nėra labai svarbu, kuo būti, – svarbu būti savo srities profesionalu. Tai nuolat akcentuojame vaikams.

– Lietuvoje būreliai, įvairios užklasinės veiklos nėra pigūs. Kokia politika šiuo klausimu Prancūzijoje?

– Įvairios laisvalaikio veiklos šioje šalyje labai populiarios. Itin didelio dėmesio sulaukia sporto šakos – jų didelis pasirinkimas. Miesto merija žmonėms skiria notacijas, kurios leidžia už simbolinį mokestį pusę metų lankyti kokią nors pasirinktą veiklą – išbandyti ir nuspręsti, ar tau ji įdomi. Tai skatina žmones atrasti pomėgius, realizuoti save. Sekmadieniais visi einame į baseiną, šeštadienį abu su vyru žaidžiame golfą, o vaikai – kas ką, pavyzdžiui, mergaitės anksčiau užsiėmė boksu.

– Didelė šeima – sudėtingas mechanizmas. Kaip sekasi jį suvaldyti?

– Didelė ar maža šeima – tai komandinis žaidimas, bet ne vienas prieš kitą, o loginis žaidimas siekiant bendro tikslo. Kaip ir visose, taip ir mūsų šeimoje, pasitaiko visko – ir pykčio, ir nesutarimų. Kad būtų tvarka, egzistuoja šeimos santykių taisyklės. Šeimą sudaro du posistemiai: pirma – tėvai, antra – vaikai. Pirmi – treneriai, antri – treniruojamieji. Labai svarbu, kad kiekvienas posistemis būtų darnus ir šeimoje nesusidarytų mamos ir dukters ar tėvo ir sūnaus koalicija – šiuo atveju namuose ramybės nebus.

Auklėdami vaikus tėvai turi visapusiškai palaikyti, o kartais net pridengti vienas kitą, net ir tuomet, kai jaučia, kad vienas jų yra neteisus. Susivokti šiuose dalykuose man padėjo emigracija – adaptuotis nebuvo lengva, teko pasitelkti visą savo išradingumą, patirtį, žinias.

Vaikai – atskira komanda. Mūsų šeimoje kiekvienas žino, kad jei kuris prisidirbs, kentės visi – visi negaus picos, nežiūrės televizoriaus. Tai skatina vaikus būti pareigingus ir atsakingus, priešingu atveju taisyklių pažeidėjas kentės ne nuo tėvų, o nuo savo gentainių.

Patys sukūrėme savo šeimos taisykles ir jas iš raidelių sudėliojome ant sienos. "Dalykis viskuo, išskyrus blogas idėjas", "Gebėjimas atleisti yra privalomas", "Klausykis (o ne klausyk) savo tėvų!", "Jokių verkšlenimų!" – tik keturios iš dvylikos esančių sąraše.

Visi tarpusavyje esame pasidaliję namų ruošos darbus – vaikai patys pasiskirstė daryti tai, kas jiems labiausia patinka. Kiekvienas jų moka ir valgyti gaminti, o vyresnieji atsakingi už jaunesnius, tad, kai abu su vyru kažkur išvažiuojame, esame visiškai ramūs.

– Kaip sekasi spręsti ginčus, konfliktines situacijas? Ar patenkinate visus vaikų norus?

– Mūsų šeimoje vyraujanti valdymo forma – respublika, tačiau geriau būtų paskelbus tėvams priklausančią monarchiją. Vaikai visada turi galimybę derėtis, prašyti, bet ar jų norai bus išpildyti, priklauso nuo to, ar kitiems bus gerai, ar visi bus laimingi ir patenkinti. Sprendžiant tokias situacijas su vyru vadovaujamės principu: jei mums, tėvams, gerai, tai ir vaikams – gerai.

Daugelis žmonių sako, kad jie gyvena dėl vaikų, kad jų gyvenimo prasmė – vaikų laimė. Toks požiūris neteisingas: žmogus negali gyventi dėl kito žmogaus, pirmiausia reikia žiūrėti pačiam savęs. Gyvenime, kaip ir skrendant lėktuvu, galioja ta pati taisyklė: pirma kaukę turi užsidėti suaugęs, o paskui ją uždėti vaikui. Šeimą kurti reikia pradėti nuo savęs, pačiam būti laimingam, nes tik tuomet laime galėsi apdovanoti kitus – jei jos neturi, nėra ir kuo dalytis.

Jei nusileidžiu vaiko kaprizui ir pasielgiu prieš savo valią, jaučiuosi blogai, esu nepatenkinta, pykstu. O kam vaikams reikalinga nepatenkinta mama?.. Šis susierzinimas atsiliepia mūsų tarpusavio santykiuose. Vaikui svarbu suprasti, kad jo prašymą ignoruoju ne dėl finansinių apribojimų, o norėdama išlaikyti darną santykiuose.

– Viename interviu sakėte, kad jūsų didžiausia karjera – ne profesijos aukštumos, o septyni vaikai...

– Didelė šeima mane daro laimingą, verčia augti, tobulėti, išradinėti. Buvimas kartu su vyru, vaikais – tai mano meilės kalba, o intelektas – begalinis džiaugsmas.