Po pusmečio, rugsėjį arba spalį, į nuotykį besileisiantis Aurimas Mockus ruošiasi kelionei. Svarbiausia čia – jo valtis. Nors ekrane gali atrodyti nedidelė, iš tiesų ji yra daugiau nei devynių metrų ilgio. Palyginimui, tai triskart tiek, kiek nuo grindų iki krepšinio lanko.

A. Mockaus kelionės valtis pritaikyta keturiems žmonėms. Miegoti irkluotojas galės specialiai tam skirtoje valties dalyje, o per Ramųjį vandenyną irsis lengvučiais, vos 1,7 kg sveriančiais irklais.

Panašią kelionę patyręs A Valujavičius kolegai siuntė linkėjimą ir patarimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Palinkėčiau mėgautis kelione. Čia svarbiausia. Dažnai žmonės nesimėgauja, kai irkluoja per vandenyną, įsisuka į tą rutiną ir nori greičiau užbaigt kelionę. Bet reikia iš tiesų pasimėgauti, nes tai – unikali galimybė gyvenime pabūti su savimi tokį ilgą laiko tarpą. Daugiau tokių galimybių gyvenime turbūt ir nebus“, – sakė keliautojas

Paklaustas, ar į 12 tūkstančių kilometrų kelionę leisis dėl to, kad nori pabūti vienas, A. Mockus atsakė nuoširdžiai.

„Pasakysiu atvirai – man kai ką dar reikia pajusti. Dėl to, kad mėgstu iššūkius“, – sakė keliautojas.

Į nuotykį jis leisis neturėdamas patirties irklavime.

„Kas liečia irklavimą, sąžiningai sakau – patirties neturiu“, – atviravo A. Mockus.

Rudenį prasidėsiančios kelionės maršrutas – iš San Diego Kalifornijos valstijoje iki Brisbano Australijoje, iš viso apie 12 tūkstančių kilometrų ir aštuoni mėnesiai.

Aurimo Mockaus drąsa, geriausias Klaipėdos sportininkas ir kiek Lietuvos olimpiečių Paryžiuje liks sausi – naujausioje LNK.lt laidoje „Su sportu Adomas Grinius“.

Per savaitę – du išpuoliai

Pirmadienį raudonais dažais buvo apipilta filmų režisieriaus Rimo Bružo tvora. Prieš tai jis buvo sulaukęs grasinimų.

„Ataka prieš mano namus yra niekingas veiksmas, parodantis, su kokio pasaulio atstovais turime reikalą. Jie yra tarp mūsų. Tai tie, kurie nori įkalti pleištą tarp baltarusių ir lietuvių. Tarp dviejų laisvę mylinčių, bendrą istoriją turėjusių tautų“, – socialiniame tinkle apie šį išpuolį rašė A. Bružas.

Vyras akcentavo, kad humanitarinis koridorius iš Baltarusijos privalo būti atviras.

„Tik reikia kažkaip susitvarkyti su humanitarinėmis vizomis patenkančiomis žiurkėmis“, – patikino R. Bružas.

Šį kartą grasinimai pasipylė jau klaipėdiečiui A. Mockui.

Visuomenininkas socialiniame tinkle sulaukė baltarusiu prisistatančio veikėjo perspėjimų.

Juose aiškiai parašyta, kad A. Mockus neva bus pamokytas taip pat, kaip ir R. Bružas.

„R. Bružas buvo pirmas, tu būsi antras. Namuose laukite paaiškinimo“, – žinutėje vebleno veikėjas.

Grasino pervažiuoti

„Aš niekada rimtai nevertinu grasinimų internetu, nes man tai prilygsta bezdėjimui, – atrodo, kad garsas išėjo baisus, bet nukentėjo kelnės. Iki šiol esu sulaukęs ne vienos dešimties grasinimų. Ypač siūlymai suaktyvėja, kai aktyviai pradedama rinkti parama Ukrainai arba tradiciškai – prieš pilnatį“, – taip į grasinimus atsakė A. Mockus.

Klaipėdietis prisiminė, jog yra sulaukęs grasinimų, esą sutikus gatvėje, jį sudaužyti taip, kad net artimieji neatpažins.

„Esą mane pervažiuos perėjoje mašina. Buvo ir tokių, kurie siuntinėdavo net ir be kelnių nuotraukas. Bet per tiek laiko nė vienas nesugebėjo net gatvėje, stovint saugiu atstumu, kažką negražaus mano atžvilgiu išlementi“, – pastebėjo A. Mockus.

Apliejo: filmų autorius R. Bružas pirmadienio rytą išvydo dažais apipiltą tvorą. Asmeninio archyvo nuotr.

Vilnius – Baltarusijos?

Veikėjas, iš kurio anketos buvo siunčiami grasinimai, internete prisistato Vasil’iu Maeuski’u (Васіль Маеўскі).

Feisbuke vyras dalijasi litvinizmo šalininkų pareiškimais. Litvinizmas – tai pseudoistoriografinė teorija, esą tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai yra baltarusiai.

Viename paskutinių minėto asmens įrašų teigiama, kad Vilnius – Baltarusijos miestas.

„Mes esame žemiau pasirašę laisvieji Lietuvos baltarusiai! Mes esame litvynai pagal kraują! Nuo neatmenamų laikų gyvenome nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Norime priminti, kad istoriškai Vilnius yra Baltarusijos teritorijos dalis. Vilniaus pripažinimas Naujosios Baltarusijos dalimi bus pagarbos istorinėms šaknims ir tautinei tapatybei išraiška“, – postringaujama įraše.

Internetinėje parašų rinkimų platformoje už šį pareiškimą pasirašė 109 žmonės.

Iki šiol esu sulaukęs ne vienos dešimties grasinimų.

„Mes kreipiamės į Lietuvos vyriausybę, kuriai atstovauja Prezidentas, Ministras Pirmininkas ir kiti atsakingi šalies pareigūnai. Mes reikalaujame atkurti istorinį teisingumą ir pripažinti Baltarusijos anksčiau aneksuotą miestą Baltarusijos istorijos dalimi. Mes nereikalaujame Vilniaus atsiskyrimo, mes reikalaujame iš veikiančios Lietuvos vyriausybės oficialaus pareiškimo ir Vilniaus pripažinimo gimtu Baltarusijos miestu“, – rašoma peticijoje.

Valstybės saugumo departamentas konstatavo, kad litvinizmo šalininkų veikla siekiama padidinti etninę įtampą Lietuvoje tarp lietuvių ir baltarusių bendruomenių, nors šiuo metu nekelia realios grėsmės Lietuvos saugumui ar teritoriniam vientisumui.

„Aš galvojau, kad kelia. O ko mes turime laukti? Karas jau vyksta, jis vyksta mūsų namuose. Ukrainoje esu girdėjęs, kaip ukrainiečiai prisimena karo pradžią. Pirmiausiai į šalį pateko ir ten įsikūrė Rusijos agentai. Jų užduotis buvo kelti įtampą, užsiimti informaciniu karu. O prasidėjus aktyviems veiksmams, jie užsiiminėjo taikinių koordinačių tikslinimu“, – kalbėjo A. Mockus.

Įtaria trolių fabriką

Tai, kad sulaukė baltarusiu prisistatančio veikėjo grasinimų, A. Mockus aiškina savo spėjimu, kas gali slypėti už šios anketos vardo.

„O gal tai siekis sukiršinti mus su baltarusiais? Spėju, kad feisbuko anketa nėra tikra. Taip, turinys, kuriuo dalijamasi joje, kelia daug klausimų. Tačiau patiktukus šioje anketoje spaudžia iš Afrikos. Kiek realu, kad Afrikoje kažkas moka baltarusių kalbą ir suvokia, kas yra litvinizmas?“ – šyptelėjo A. Mockus.

Klaipėdietis tikino, kad vienas dalykas jam išties kelia nerimą.

„Jei į Lietuvą per dvejus metus atvyko apie 100 tūkst. baltarusių, esą bėgančių nuo represijų savo šalyje, kodėl jie tyli? Kodėl patys baltarusiai nepaneigia to, kad ne jie kelia litvinizmo šūkius? Kodėl jie nepasako, kad jie nėra Kremliaus valdomi „vatnikai“? Todėl aš spėčiau, kad tokius naratyvus platina Kremliaus trolių fabrikai“, – svarstė A. Mockus.

„Esu išbandęs ekstremalius pasivaikščiojimus, ekstremalius pasivažinėjimus, dabar liko ekstremalus pasiplaukiojimas“, – prisipažino vyras.

Nors šis plaukimas bus pirmoji Aurimo pažintis su Ramiuoju vandenynu, tačiau nei šis faktas, nei skeptiški aplinkinių komentarai, jog tokiam iššūkiui jis yra per senas, keliautojo visai netrikdo. Netgi atvirkščiai, motyvuoja dar atkakliau siekti išsikelto tikslo. Šiam iššūkiui vyras ruošiasi po pavojų kupinos ekspedicijų į Šiaurės Korėją, Pietų Sinajų bei Malį. Daugybę metų aktyviai sportuodamas jis pasižymi puikia fizine forma. Be to, įvairių kelionių bei ekspedicijų metu patirti sunkumai padėjo lavinti išskirtinę valią ir psichologinį atsparumą. Štai nuo pat karo pradžios į Ukrainą gabenęs reikalingus daiktus ir paramą, vyras ne kartą atsidūrė itin šaltų nervų reikalavusiose situacijose. „Važiavom naktį, ten kur viskas dega, išsprogdinta, kulkos švilpia iš visų pusių. Ten greitis – dalis tavo saugumo, turėjom labai greitai pravažiuoti tą ruožą, bet vis tiek gavom mes ten iš gero pabūklo taip, kad net šešias tonas sveriantis šarvuotas „Hummer“  vos neapvirto, o už trisdešimties metrų visi krūmai sugulė”, – pasakojo Aurimas ir prisipažino, kad su kolega pirmą kartą gyvenime pajuto realią mirties grėsmę.

LNK nuotr. 

Aurimas pasidalino savaitę filmuota medžiaga iš itin griežta diktatūra garsėjančios Šiaurės Korėjos, į kurią atvykstant privalai pasirašyti daugybę taisyklių turinčią sutartį. Mintimis nusikėlęs į praeities prisiminimus, Aurimas prisipažino jog pavojai jo tykojo beveik kiekvienoje kelionėje. Per 17 metų kelionių motociklu vyras yra įveikęs daugiau nei 50 tūkst. kilometrų, tačiau net ir turėdamas tokią solidžią patirtį, visai netikėtai prieš kelerius metus Nepale vos nenugarmėjo į prarają, o važiuodamas po Sinajaus pusiasalį baiminosi dėl akistatos su automatu. „Mus lydėjo penkiolika ginkluotų ekipažų. Važiuoti privalai labai lėtai ir negali nieko lenkti. Kai vieną netyčia aplenkėm, atsivijo ir pradėjo per nosį braukyti su automatu”, – dalinsis prisiminimais Aurimas.

LNK nuotr. 

Keliaudamas po mažai civilizacijos paliestus kraštus Aurimas retai kada jaučia baimę. Vyras mėgsta lankytis skurdžiausiuose rajonuose ir patirti tikrąjį vietinių gyvenimą. Savo ekstremaliose ekspedicijose visada sulaukia besąlygiško žmonos palaikymo. Apie traumas patirtas kelionėse, pavojus, tykančius atokiausiuose bei paslapties šydu apgaubtuose pasaulio kampeliuose – jau antradienį, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.

„Atlantą antrą kartą įveikinėti tikrai nėra prasmės. Ramusis yra didesnis iššūkis šiek tiek, bet reikia kažkam iš lietuvių tai padaryti“, – apie dar vieną planuojamą grandiozinę kelionę pasakojo pats keliautojas A. Mockus.

A. Mockus – aktyvus keliautojas, įveikęs tūkstančius kilometrų pėsčiomis įvairiose pasaulio šalyse, kai kur eidavęs ir su savo augintiniai.

„Įvairių kelionių būdų esu išbandęs – tiek pėsčiomis, tiek motociklu, transportu – bet niekada neteko vandeniu, tai, manau, kad jeigu išbandysiu vandeniu, toliau beliks oru“, – šmaikštavo keliautojas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Nuo agresoriaus pradėto karo Ukrainoje pradžios Aurimas aktyviai įsitraukė į paramos ir pagalbos teikimą šios šalies žmonėms. Pasak keliautojo, Ramųjį vandenyną jis ketina įveikti norėdamas pagerbti visas karo Ukrainoje aukas.

„Norisi parodyti šiai šaliai, kad jie nėra vieni, kad, va, yra kažkoks išprotėjęs lietuvis, kuris nori padaryti kažką tokio dėl jų“, – sakė Aurimas.

Maža to, valtis, su kuria jis planuoja įveikti Ramųjį vandenyną, per kelias savaites bus atgabenta būtent iš Ukrainos. „Pati gaminta Ukrainoje, vieno iš šeimos narių, kurio tėvas du kartus yra tapęs Guinnesso rekordininku, kaip vyriausias įveikęs Atlantą ir Indijos vandenyną. Tad tikrai žmonės su patirtimi, 20 metų gyvena, galima sakyti, vandens iššūkiais“, – apie savo me šiaip pasirinktą transporto priemonę pasakojo A. Mockus.

Ramusis yra didesnis iššūkis šiek tiek, bet reikia kažkam iš lietuvių tai padaryti.

Pasak jo, kelionė per Ramųjį vandenyną sudarytų apie 12 tūkst. km. Jos metu būtų keliaujama iš JAV į Australiją. Tai gerokai ilgesnis atstumas, nei įveikė A. Valujavičius, kuris nuplaukė apie 8 tūkst. km.

„Turbūt apie aštuonis mėnesius gali užtrukti. Labai daug kas priklausys nuo to, kaip pasiseks su orais. Ramusis vandenynas, pasikartosiu, nėra toks ramus, daug yra nenuspėjamų vietų“, – savo planus dėstė keliautojas.

Nors planuojama, kad valtis į Lietuvą bus atgabenta jau artimiausiomis savaitėmis, startuoti Aurimas tikisi kitų metų rugsėjį.

„Kadangi vienas Aurimas (Valujavičius – A. A.) jau spėjo pažaboti Atlantą, manau, kad kam kitam, jei tik ne panašiai nenormaliam Aurimui lieka perimti estafetę ir pabandyti atlikti kitą žygį – perplaukti Ramųjį vandenyną nuo Amerikos iki Australijos“, – savo tikslą pristatė A. Mockus.

Startas planuojamas 2024 m. rugsėjį. A. Mockus kelionę pradės iš Kalifornijos.

„Šį kartą nusprendžiau, kad noriu patirti tai, ką savo laiku patyrė pasaulio kontinentų kolonizuotojai – pirmieji jūrininkai. Plaukimas nebus beprasmis, tam esu iškėlęs tikslą ir pagrindinė mano intencija – plaukti už visas Ukrainos karo aukas“, – tikino A. Mockus.

Pagrindinė mano intencija – plaukti už visas Ukrainos karo aukas.

Vyras pasakojo, kad teko lankytis karo siaubiamoje Ukrainoje, vežti ten lietuvių suaukotą paramą ir matyti šį prakeiksmą iš vidaus.

„Teko stebėti sugriautus namus, žmonių likimus, artimųjų netekties skausmą ir kiekvieną kartą jausti tą beviltišką neteisybę, kai, rodos, tu esi čia, bet net ir tiesdamas pagalbos ranką kenčiantiesiems, tu negali sustabdyti tos įsiviešpatavusios beprotybės, kurią svetimoje šalyje sėja Rusija“, – kalbėjo klaipėdietis.

Valtis, kuria lietuvis leisis į žygį, gaminama Ukrainoje.

„Matyt, toks likimas. Valtis į Lietuvą parkeliauti turėtų po kelių savaičių. Toliau bus biudžeto rinkimas ir valties ruošimas kelionei. Tam laiko skiriu iki 2024-ųjų sausio. O po to startuosiu. Šešis ar net aštuonis mėnesius galėsite ramiai ilsėtis be manęs“, – juokavo vyras.

Internete už rusų generolo antpetį didžiausią sumą pasiūlė Julius Laurinaitis. Vyras tikino, kad tokiam reikalui pinigų tikrai nebuvo gaila.

„Žinoma, kad reikia paremti, be kalbų. Prisidedu kuo tik galiu“, – patikino klaipėdietis.

J. Laurinaitis neketina grožėtis rusų generolo antpečiu.

„Vertėtų padovanoti kokiam nors muziejui“, – sakė klaipėdietis.

Vertėtų padovanoti kokiam nors muziejui.

Pinigai bus panaudoti į Ukrainą gegužę iškeliausiančiai siuntai.

A. Mockus į karščiausius taškus ruošiasi nuvežti kareiviškų batų krovinį, generatorių, elektros srovės inverterių, kariškiams skirtų krosnelių, higienos ir kitų būtinų priemonių.

„Mūsų žmonės aukoja vis mažiau. Įtariu, pavargo nuo karo. Todėl sugalvojau paskelbti aukcioną neįprastam trofėjui. Gal ką nors sudomins nukauto rusų generolo majoro antpetis“, – prieš aukcioną sakė A. Mockus.

Trofėjų klaipėdietis parsivežė iš kelionės į Ukrainą dar praėjusių metų spalį.

„Vykome tada į Charkovą. Sandėlyje iškrovus mūsų krovinį, ukrainiečiai pakvietė apžiūrėti trofėjų sandėlį. Antpetį gavau dovanų. Įdomiausia tai, kad antpetis siuvinėtas aukso siūlais. To ir pats nežinojau. Koks tai generolas, nežinau“, – kalbėjo A. Mockus.

Lietuviui ukrainiečiai pasakojo, kad antpetis galėjo priklausyti dar kovą netoli Charkovo nukautam generolui majorui.

Nuolat gabena paramą

A. Mockus su parama į Ukrainą turėtų išvykti gegužę. Klaipėdietis į karščiausius taškus ruošiasi nuvežti kareiviškų batų krovinį, generatorių, elektros srovės inverterių, kariškiams skirtų krosnelių, higienos ir kitų būtinų daiktų.

„Mūsų žmonės aukoja vis mažiau. Įtariu, pavargo nuo karo. Todėl sugalvojau paskelbti aukcioną neįprastam trofėjui. Gal ką nors sudomins nukauto rusų generolo majoro antpetis“, – sakė A. Mockus.

Trofėjų klaipėdietis parsivežė iš kelionės į Ukrainą dar praėjusių metų spalį.

„Vykome tada į Charkovą. Sandėlyje iškrovus mūsų krovinį, ukrainiečiai pakvietė apžiūrėti trofėjų sandėlį. Antpetį gavau dovanų. Įdomiausia tai, kad antpetis siuvinėtas aukso siūlais. To ir pats nežinojau. Koks tai generolas, nežinau“, – kalbėjo A. Mockus.

Nuostoliai: taip po okupantų ordos nusiaubimo atrodė Iziumas. Asmeninio archyvo nuotr.

Vietoj gėlių – kulkos

Veikiausiai trofėjus tikrai Charkovo apskrityje žuvusio Rusijos generolo majoro uniformos dalis.

Bet juos čia pasitiko kulkomis į kaktą.

„Karo pradžioje ukrainiečiai rasdavo paradinių uniformų. Rusai tikėjosi nukariauti šalį per tris dienas, įsivaizdavo, kad juos pasitiks ten su gėlėmis. Bet juos čia pasitiko kulkomis į kaktą“, – kalbėjo A. Mockus.

Nukauto rusų generolo antpetis aukcione bus parduodamas artėjantį sekmadienį.

„Šio aukciono pinigai keliaus gruzinų legiono prašymui įgyvendinti, jis šiuo metu kovoja prie Bachmuto“, – tikino lietuvis.

Sąrašas: ukrainiečiai nuo karo pradžios ėmė skaičiuoti, kiek aukštų rusų kariškių buvo nukauti Rusijos pradėto karo metu. „Facebook“ nuotr.

Pasienyje – spec. pajėgos

Ukrainiečiai A. Mockų, atvežusį paramos siuntinį, apdovanojo savotiškai. Vyrai pakvietė apsižvalgyti po jų trofėjų sandėlį ir pasiūlė pasirinkti tai, ko jis nori.

„Sandėlyje galima išvysti tik tuos ginklus, kurie nebetinka kovoms. Tai, kas dar šaudo, naudojama toliau. Tačiau mačiau įvairių asmeninių daiktų, tų pačių uniformų“, – pasakojo klaipėdietis.

Ukrainiečių dovanos grįžtančiam į namus A. Mockui virto tikru išbandymu.

„Prie sienos tarp Ukrainos ir Lenkijos mašinoje sukrautos rusiškos uniformos, kurių niekas ir neslėpė, sukėlė didžiulį susidomėjimą. Šiaip jų gabenti niekas nedraudžia, jos tik muziejui tinkamos. Tačiau į pasienio punktą tada sulėkė tiek Ukrainos, tiek Lenkijos specialiosios pajėgos, karo policija, prokuratūros atstovai. Reikėjo ilgai aiškinti, kaip tie daiktai atsirado mūsų autobusiuke“, – pasakojo A. Mockus.

Vyras atvežtą karišką atributiką padovanojo kariškiams.

„Išsidalijo po padalinius, net tiksliai nežinau, kur dabar tie daiktai yra. Tai muziejui tinkami dalykai, kurie byloja dabartinės mūsų istorijos detales ir karo kainą“, – kalbėjo A. Mockus.

Planai: atimtos amunicijos sandėlyje galima išvysti rusų atsigabentą akordeoną – okupantai, matyt, tikėjosi čia švęsti šventę. Asmeninio archyvo nuotr.

Mena mūšius prie Charkovo

A. Mockui trofėjų dovanoję ukrainiečiai užsiminė tik tiek, kad rusų generolas galėjo žūti pirmaisiais karo mėnesiais.

Praėjusių metų kovą iš tiesų per prie Charkovo vykusius mūšius žuvo Rusijos generolas majoras Vitalijus Gerasimovas. Ten taip pat buvo nukauta keletas kitų aukšto rango karininkų.

41-osios armijos štabo viršininkas generolas majoras V. Gerasimovas, žuvęs pernai kovą, buvo antrasis Rusijos generolas, kurio agresorė neteko per kelias dienas.

Pernai kovo 3-iąją pranešta ir apie generolo Andrejaus Suchoveckio žūtį. A. Suchoveckis buvo 7-osios Rusijos desantininkų šturmo divizijos vadas.

Padėjo amerikiečiai

Dienraštis „The New York Times“ praėjusių metų gegužę išspausdino straipsnį, kuriame buvo atskleista, kokiu lygiu amerikiečių žvalgyba bendradarbiauja su Ukrainos karinėmis pajėgomis.

Teigta, kad JAV dalijosi duomenimis, kuriais remiantis ukrainiečiams pavyko įvykdyti sėkmingas karines operacijas. Jų metu ir žuvo Rusijos generolai.

Didelis nukautų Rusijos aukšto rango karininkų skaičius nustebino Vakarų pareigūnus, nes tą gegužę jau buvo suskaičiuota, kad kare Ukrainoje žuvo nemenkas skaičius rusų generolų.

Ukrainos kariškiai anuomet užsiminė, kad jau tuo metu žuvusių Rusijos Federacijos generolų skaičius galėjo būti kur kas didesnis.

Laikraštis „The New York Times“ tada rašė, kad dauguma iš 12 per tris mėnesius žuvusių rusų generolų buvo nukauti Ukrainos pajėgų padedant JAV žvalgybai.

Amunicija: A. Mockų stebino ukrainiečių turimos technikos jėga – Donecko srityje atėjūnų haubicą ir tanką ukrainiečiai sulygino su žeme. Asmeninio archyvo nuotr.

Žūtis skaičiavo ir japonai

Japonija, remdamasi žvalgybos duomenimis, surinktais bendradarbiaujant su JAV ir Europa, apskaičiavo, kad, jos duomenimis, per metus Ukrainos ginkluotosios pajėgos nukovė dvi dešimtis Rusijos kariuomenės generolų.

Generolai asmeniškai vadovauja šimtams ar tūkstančiams karių.

Pasak žvalgybos analitikų, nemažas generolų žūčių skaičius rodo, kad kariuomenė apskritai yra prastai apmokyta.

Buvęs Japonijos kariuomenės savigynos pajėgų štabo viršininkas Kiefumi Iwata nurodytą žuvusių generolų skaičių laiko „neįtikėtinai dideliu“. Jis pažymėjo, kad, pavyzdžiui, JAV generolai beveik niekada nežūsta mūšių metu.

Mirtis – trečią karo dieną

Čečėnijos nacionalinės gvardijos 141 motorizuoto pulko vadas „kadyrovcas“ generolas majoras Mahometas Tušajevas žuvo trečią karo dieną – vasario 26-ąją.

Ukrainiečiai su žeme sulygino čečėnų specialiųjų pajėgų koloną, kuri buvo sudaryta iš 56 tankų.

O kovą Ukrainos karinė vadovybė paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad vien per 20 karo dienų Ukrainos gynybos pajėgos nužudė 10 Rusijos kariuomenės vadovybei priklausančių žmonių.

Tarp jų – keturi generolai majorai, trys pulkininkai ir trys pulkininkai leitenantai.

Skelbta, kad Ukrainoje buvo eliminuoti šie asmenys: generolas majoras M. Tušajevas, generolas majoras V. Gerasimovas, generolas majoras Andrejus Kolesnikovas, generolas majoras Andrejus Suchoveckis, pulkininkas Andrejus Zacharovas, pulkininkas Sergejus Porochnia, pulkininkas Igoris Nikolajevas, pulkininkas leitenantas Jurijus Agarkovas, pulkininkas leitenantas Dmitrijus Sofronovas, pulkininkas leitenantas Michailas Jermolinas.

Ko reikia gailėti?

Žinomas keliautojas ir paramos Ukrainai organizatorius Aurimas Mockus, vos tik užsibaigė jo veiklos feisbuke suspendavimo laikotarpis, jau skaičiuoja kitą nuobaudos terminą.

"Sutapimas ar ne, bet feisbukas mane užblokuoja kaip tik tada, kai susiruošiu vežti paramos Ukrainai. Girdėjau, kad ir kitiems taip nutiko. Man kyla klausimas – kam dirba feisbukas?" – retoriškai klausė A.Mockus.

Jis jau trečią kartą mėnesiui užblokuojamas socialiniame tinkle, o nuo karo pradžios sulaukė net devynių šio tinklo administratorių nuobaudų.

Vyras įsitikinęs, kad sankcijų iš kompanijos "Meta", kuri ir valdo šį socialinį tinklą, sulaukė dėl reiškiamo požiūrio į Kremliaus režimo ir "rusiškojo pasaulio" ideologijos palaikytojus – "vatnikus".

Man kyla klausimas – kam dirba feisbukas?

"Galvoje netelpa. Aš smerkiu Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Šią agresiją smerkia ir Europos valstybės, smerkia ir Lietuva, kaip ir JAV. Ką aš blogo parašiau? Kad man negaila "vatniko", kuris žuvo? Man negaila to, kuris veža paramą Ukrainos okupantams?" – piktinosi A.Mockus.

A.Mockaus veikla feisbuke buvo sustabdyta už komentarą po publikacija, kad Rusijoje, Jaroslavlio srityje, žuvo lietuvių kilmės aktorius bei režisierius Sergejus Puskepalis, kuris viešai deklaravo, kad ruošiasi vežti paramos okupantams.

A.Mockus parašė: "Žinomas "vatnikas". Tokių išvis negaila. Šlovė Ukrainai!"

"Dėl mano tokios nuomonės neturėtų įsižeisti rusai. Nes ne visi rusai yra "vatnikai". Apie tautybę komentare nekalbama. Nuomonė skirta tik "vatnikams". Aš nekursčiau neapykantos, nekursčiau susidoroti. Aš reiškiau savo paties jausmą – man tokių, kurie remia okupantus, kurie žudo nekaltus civilius, negaila", – paaiškino A.Mockus.

Pozicija: Lietuvoje uždrausta viešai demonstruoti sovietinę simboliką, tačiau feisbukas mirga nuo šios simbolikos garbintojų platinamų iliustracijų. Į kovą prieš "vatnikus" buriasi patys socialinių tinklų vartotojai, rašo skundus policijai ir feisbuką valdančios kompanijos atstovams. "Facebook" nuotr.

Sprendimo motyvų neaiškina

A.Mockus mėgino apskųsti socialinio tinklo sprendimą, tačiau nieko nepešė.

Feisbuką valdanti kompanija "Meta" nesiaiškina ir nedetalizuoja savo sprendimų, į teismą dėl užblokavimo socialiniame tinkle nenueisi.

"Mano draugą užblokavo, nes šis parašė, jog rusai bėga kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Su feisbuku ne viskas yra gerai. Karo pradžioje socialinį tinklą valdanti kompanija viešai deklaravo, kad nepalaikys karo skatinimo, tačiau dabar man nėra aišku, į kieno pusę ji stoja? Jei dirbtinio intelekto produktas, feisbuko algoritmas, nesugeba atskirti, kur yra reiškiamos nuomonės esmė, tegul samdo specialistus. Juk paprastam vartotojui susisiekti su kokiu nors atsakingu šios kompanijos žmogumi yra neįmanoma. Siunčiami tik automatiniai atsakymai", – pastebėjo A.Mockus.

Kompanijos atsakymai formuluojami daugmaž vienodai – pareiškiama, kad žmogus pažeidė socialinio tinklo bendruomenės taisykles.

"Kokią konkrečiai taisyklę pažeidžiau, man neaiškinama. Lygiai tokia pati nuomonė  reiškiama "Instagram" tinkle, kuris taip pat priklauso "Meta" kompanijai. Ten nesu blokuojamas. Kodėl? Spėju, kad "vatnikai" iki šios paskyros neprisikasė. Jiems neparankūs didesnę auditoriją turintys visuomenininkai", – pastebėjo A.Mockus.

Vyras įtaria, kad šovinistinių pažiūrų veikėjų dėmesio galėjo sulaukti dėl savo veiklos.

"Turiu 12 tūkst. sekėjų. Dar keli tūkstančiai sekėjų yra "Instagram" tinkle. Vadinasi, turiu auditoriją, o tai "vatnikams" nėra naudinga. Esu girdėjęs, kad Lietuva yra per maža, kad joje dirbtų feisbuko administracijos padalinys. Esą mūsų skundus nagrinėja slavų kilmės darbuotojai. Jei tai tiesa, man nesuprantama, kodėl taip yra", – kėlė versiją A.Mockus.

Žalia šviesa – "vatnikams"

Kitas žinomas visuomenininkas Erlandas Paplauskis taip pat kėlė versiją, kad feisbuko tinkluose žalia šviesa degama "vatnikams", bet ne tiems, kurie smerkia Rusijos agresiją.

"Aurimas parašė faktus. Žuvęs žmogus buvo "vatnikas", rėmė rusofašistus. Tai yra faktas. Aurimui negaila tokių. Niekam pasaulyje negaila žmogžudžių. Kitaip turėtų būti ginama žmogžudžių teisė žudyti. Bet juk taip nėra. Pasaulis laikosi kitų normų ir kito suvokimo. Klausimas – kokių normų laikosi pats feisbukas?" – palaikymą A.Mockui siuntė E.Paplauskis, taip pat šiuo metu neturintis teisės reikštis feisbuke.

Feisbukas yra valstybė valstybėje.

E.Paplauskio paskyra buvo užblokuota už klausimą: "Kam dar atrodo, kad rusofašistinius orkus reikia gelbėti nuo jų pačių projekcijos?"

E.Paplauskis feisbuke dalijosi pačių rusų feisbuke platinama žinute.

"Nuo mobilizacijos į Gruziją bėgantys rusai nufilmuoti, kaip tyčiojasi ir grasina pačiai Gruzijai. Jie ne tik prie sienos keikia Gruziją, bet dar aiškina, kad tuojau ateis išvaduoti šios šalies. Šio įrašo autorių kažkodėl niekas neblokuoja. O mane, kuris tik dalijosi įrašu, užblokavo. Man viskas aišku. Feisbukas yra valstybė valstybėje", – priėjo išvadą vyras.

E.Paplauskis užblokuotas mėnesiui. Į klausimą, kodėl buvo užblokuotas, feisbukas atsakė, kad jei kas nors jam nepatinka šiame socialiniame tinkle, jis gali užblokuoti save nuo panašių įrašų, kaip minėtąjį apie rusų elgesį svetimoje valstybėje.

"Aš pats šimtus kartų feisbukui pranešinėjau apie antivalstybininkų pareiškimus šiame tinkle. Jokios reakcijos. Aš negaliu toleruoti, kai aiškinama, kad Lietuvos nepriklausomybė yra ginčytinas reikalas. Įrodinėjama, kad pasienio valstybių paskirtis – tarnauti didžiosioms valstybėms. Arba tokios šalys turi būti užkariautos. Niekada nė vieno antivalstybinio puslapio feisbukas pagal mano pranešimus taip ir neužblokavo", – stebėjosi E.Paplauskis.

Parama: ne vieną siuntą į Ukrainą gabenęs A.Mockus nuo karo pradžios gauna jau devintą feisbuko nuobaudą. Visuomenininkui ir kilo pagrįstas klausimas – kam dirba feisbukas? Asmeninio archyvo nuotr.

Buriasi vienminčiai

E.Paplauskis ėmė stebėti ne vieną tikrą ar išgalvotos paskyros vardu prisidengiantį veikėją, kurie atvirai reiškia panieką ukrainiečiams kaip tautai, skatina susidorojimą su šia šalimi.

Yra atvirai priešiškų paskyrų, kurios akivaizdžiai  priešiškos Ukrainai, kai kurios iliustruojamos pro Ukrainos vėliavą išlindusia kiaulės galva. Tačiau jų niekas neuždarinėja.

"Esmė tai, kad tokie, kaip ir aš, jau nusivylę feisbuko moralės standartais, susibūrė į grupes. Žmonės patys identifikuoja neapykantos kurstytojus ir viešina jų pasisakymus, pažymi anketas. Feisbuke rusofašistinė propaganda liejasi laisvai, o bet kokia opozicija iš karto nutildoma. Nebėra pusiausvyros šiame tinkle. Skleidžiama ne tik neapykanta Ukrainai, bet ir Lietuvai, teisinamas branduolinio ginklo panaudojimas. Ar tikrai visa tai atitinka feisbuko standartus?" – svarstė vyras.

Iš tiesų tam tikrų grupių nariai ne tik tarpusavyje dalijasi aptiktais nepriimtinais pasisakymais feisbuke, bet ir siunčia pranešimus Lietuvos policijai.

"Aš taip pat girdėjau, kad centras, kuruojantis Baltijos šalių feisbuko vartotojus, yra Rygoje. Ten taip pat daug Kremliaus sekėjų. Reikia realiai įvertinti feisbuko paskirtį ir jo galias. Jei tai tarptautinis tinklas, jo administratoriai atsilieka savo suvokimu apie dalykus, kurie vyksta pasaulyje. Gal amerikiečiui neaišku, kodėl migrantų gabenimo organizavimas yra kriminalinis nusikaltimas? Anksčiau už tokį pasisakymą šiame tinkle galėjau sulaukti nuobaudos", – pastebėjo E.Paplauskis.

Karo pradžioje E.Paplauskio veikla tinkle buvo suspenduota vien už kelių ikonų derinį, kuris reiškė ukrainiečių kario frazę, nuskambėjusią visame pasaulyje – "rusų karo laive, eik n...ui".

Ši frazė buvo viešai demonstruota ne viename JAV megapolyje, užrašas švytėjo net virš vieno JAV kongresmeno biuro durų.

Vis dėlto E.Paplauskis tikino, kad žodžių karas feisbuke nėra jau toks nekaltas dalykas.

"Jei feisbukas tampa platforma propagandai – kyla grėsmė valstybingumui. Feisbuke mes visi kasdien esame puolami. Taip gali būti ruošiama dirva okupacijai. Paanalizavus Kremliaus naratyvus, galima rasti tam tikrų sutapimų ir maršų rengėjų ideologijoje – aistros kaitinamos, kad neva visus užvaldys genderiai, bus sunaikintos šeimos. Jei į maršus eina tūkstančiai, tai reiškia, kad tūkstančiai jau yra užvaldyti propagandos", – nuomonę išsakė E.Paplauskis.

Erlandas Paplauskis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Melas – ne nuomonė

E.Paplauskis įsitikinęs, kad feisbukas nesusitvarko su karo propaganda.

"Primityviai galvojama, kad suteikiamos lygios teisės abiem pusėms. Nieko panašaus. Viena šių pusių yra teroristinė valstybė, užpuolusi kitą valstybę. Jei bandoma tai neigti, tai yra nusikalstamas "feikas" (melas, apgaulė – A.A.), ko, kaip deklaruojama, pats "Facebook" tinklas oficialioje savo politikoje netoleruoja. Feisbukas negali leisti toleruoti Rusijos propagandos kaip lygiavertės. Neįmanoma be "feiko" ir melo pateisinti Rusijos veiksmų. Mėginimas teisinti karą nėra nuomonė, nes melas nėra nuomonė. Nėra lygybės tarp budelio ir aukos. Nes Rusijos visi paaiškinimai remiasi vienu naratyvu – Rusija esą neturėjo kitos išeities, tik ukrainiečių žudymą, ir tai esą yra gėris. Baisiausia, kad feisbuke tai toleruojama", – reziumavo E.Paplauskis.

Ištrynė paskyrą

Dar vienas žinomas visuomenininkas Šarūnas Jasiukevičius, laidos "Praeities žvalgas" kūrėjas, socialiniame tinkle taip pat neteko paskyros, kuri turėjo šimtus tūkstančių sekėjų.

"Su feisbuku yra blogai. Manau, kad dėl paramos Ukrainai mano paskyra, kurioje buvo 200 tūkst. sekėjų, buvo iš viso panaikinta. Turėjau kurti naują paskyrą, kurią seka 25 tūkst. sekėjų. Oficiali priežastis – neapykantą skatinanti kalba. Už tai, kad rusus buvau pavadinęs "kacapais", buvau gavęs penkis įspėjimus", – pasakojo Š.Jasiukevičius.

Dėl žodžio "kacapas" kilmės mokslininkai vis dar ginčijasi. Tame pačiame feisbuke Lietuvos istorikai diskutavo ir kėlė kelias versijas, iš kur galėjo kilti šis žodis.

Viena jų – turkų, azerų, totorių kilmės žodis, reiškiantis plėšiką ir vagį.

Kiti mano, kad šis apibūdinimas tarp ukrainiečių kilo dėl barzdotos rusų išvaizdos. Ukrainietiškai žmogus su barzda apibūdinamas "як цап", "как цап", tai reiškia "kaip ožys".

Kita versija byloja, kad šio žodžio kilmė yra iš tiurkų tautų, nes žodis "kassab", reiškia mėsininką, o arabų "qaşşăb" reiškia kailialupį.

Šiose kalbų grupėse žodis turi prasmę, kuri gana artima "kacap" prasmei – pvz., "kassapči" karaimų kalboje reiškia budelis, "hassap" Krymo totorių kalboje reiškia mėsininką ir šungaudį.

Kiti tiurkiški, totoriški pavadinimai – "adam kassabi" reiškia piktą, blogą žmogų arba despotą, tironą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas yra pasisakęs byloje dėl vieno Vilniaus savivaldybės valdininko pasisakymų socialiniame tinkle, kur vyras rusus buvo išvadinęs "kacapais".

Sunku pasakyti, kokia politika feisbukas vadovaujasi.

Teismas panaikino pateiktus kaltinimus, nes vyras nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o iškeltą baudžiamąją bylą nutraukė.

Š.Jasiukevičius tvirtino, kad karo pradžioje feisbuko administracijai neužkliūdavo šis žodis, tačiau vėliau net ir atgaline data tinklo administracija ėmė taikyti sankcijas.

"Visus pranešimus, kurie buvo rašyti daug anksčiau, ištrynė. Per vieną dieną gavau penkias nuobaudas, už tai mano paskyra buvo panaikinta", – stebėjosi Š.Jasiukevičius.

Vyras susimąstė, kodėl feisbukas gina agresoriaus teisę nebūti vadinamam agresoriumi?

"Sunku pasakyti, kokia politika feisbukas vadovaujasi. Aš tą patį girdėjau, kad Lietuvą moderuoja rusakalbiai feisbuko administratoriai. Ne paslaptis, kad veikia "botų fermos". Gali feisbuke paskelbti močiutės pyrago receptą, bet jei feisbukas gaus 200 tūkst. raportų, kad turinys netinkamas, paskyrą uždarys", – pastebėjo Š.Jasiukevičius.

Platforma: žinomas Ukrainos rėmėjas Š.Jasiukevičius neteko 200 tūkst. sekėjų turėjusios paskyros, nes feisbukas ją ištrynė dėl nelabai aišku už ką paskirtų nuobaudų. Vilmanto Raupelio nuotr.

Kyla grėsmė valstybei

Tai, kad vadinamosios "botų fermos" gali realiai kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, Ukrainos specialiosios tarnybos suprato vienos pirmųjų.

Rugpjūtį buvo surengta didžiulio masto operacija, kurios metu teisėsaugininkai sulaikė asmenis, kurie esą galėjo būti siejami su buvusiais tos šalies vadovais.

Buvo išaiškinta daugiau kaip milijono netikrų internetinių paskyrų sistema, kitaip vadinama "botų ferma", kuri turėjo per 400 tūkst. naudotojų auditoriją.

Šie veikėjai surengė dezinformacijos kampanijų, platino netikras žinias iš fronto ir kurstė tariamą konfliktą tarp Ukrainos prezidento kanceliarijos ir vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado generolo leitenanto Valerijaus Zalužno, taip pat informaciją, kuria siekta diskredituoti pirmąją Ukrainos ponią Oleną Zelenską.

"Feisbukas yra priešo zona. Įžengdami į feisbuką turime žinoti, kad šiame tinkle turime elgtis taip, lyg būtume karo lauke. Dabar jau visiškai akivaizdu, kam dirba feisbukas. Galbūt feisbukas taip nori grįžti į Rusijos rinką, arba tinklas nesusitvarko su "botais". Feisbukas vis labiau panašėja į Kremliaus valdomą platformą, ir aš nežinau, ar tinklas imsis spręsti šį klausimą. Fiesbuko taisyklių mes negalime keisti, belieka išmokti prisitaikyti prie jų, lyg būtume karo lauke", – svarstė Š.Jasiukevičius.

Audros gatvėje veikęs pagalbos ukrainiečiams centras jau užvėrė duris.

Ruošiantis persikraustymui ir pakuojant daiktus, pasigesta "Lietuvos garbės" statulėlės, kuri buvo laikoma ant aukų dėžutės.

"Ne garbė čia svarbi, o žmonės. Statulėlė stovėjo ant aukų dėžutės, kurioje visada būdavo net ir keli šimtai eurų. Svarbiausia, kad pinigų tai neėmė, o statulėlę", – stebėjosi A.Mockus.

Apdovanojimus "Lietuvos garbė" rengia TV3 televizija. Nominacijos skelbiamos Kovo 11-ąją.

"Matyt, kažkam ji pasirodė daug vertingesnė nei man, o gal tiesiog taip nusprendė pasipuošti savo namus. Jei kartais matėte kur ne vietoje padėtą, o gal pažįstate, kam tos garbės šiek tiek pritrūko, praneškite, kad ir anonimiškai", – socialiniame tinkle į savanorius, dirbusius centre, kreipėsi A.Mockus.

Statulėlė pagalbos ukrainiečiams centre buvo kaip simbolis, bylojantis apie visų savanorių vienybę.

Pasak lietuvio, į Ukrainą atvežusio humanitarinės pagalbos krovinį, Charkove buvo fiksuotas sprogimas oro uoste, į kurį galėjo būti paleistos trys „Točka“ raketos. Kiek vėliau lietuvių komanda išgirdo sprogimą pačiame Charkove.

„Mes šiandien iškrovėme humanitarinės pagalbos krovinį ir žvalgėmės po apylinkes. Buvome nuvažiavę už Charkovo ribų. Kaimai ir miesteliai sugriauti, kas antras namas susprogdintas, gatvės pilnos paliktos karinės technikos ir sušaudytų civilių automobilių. Gatvėse stovi susprogdintos savaeigės haubicos“, – pasakojo vyras.

Lietuvių ekipažas netrukus išgirdo galingą sprogimą, o į viršų pakilo dūmai. Automobilio vairuotojas instinktyviai pasuko įvykio vietos link.

Paaiškėjo, kad susprogdintas Charkovo profesinio mokymo centras. Matyti, kad pastatas tikrai buvo įspūdingas, tačiau sprogimo banga jį visiškai suniokojo.

„Nukentėjo ne vienas šalia esantis namas. Šalia esančių namų languose matyti žmonės, vadinasi jie čia gyvena, o sprogimas įvyko čia pat, už kelių dešimčių metrų“, – pasakojo A.Mockus.

Klaipėdiečių komanda nenukentėjo, humanitarinę pagalbą atgabenę lietuviai yra saugūs.

Iš viso į Charkovą vyrai pristatė visą autobusą, pakrautą įvairiausiais ukrainiečiams būtinais daiktais.

Tiesa, pakeliui į Kijevą, kelionės pradžioje vyrus ištiko nelaimė – ekipažas patyrė avariją ir tėškėsi į pakelės medį.

„Tai nutiko tarp Kijevo ir Vinicos. Tačiau dabar jau visas užduotis atlikome, rytoj judame namų link. Pakeliui surenkame evakuacijai pasiruošusius žmones, galime paimti norinčius išvykti iš Charkovo, Kijevo srities, išvažiuosime trečiadienį, 9 val. ryte. Socialiniuose tinkluose skelbiu kontaktinį asmenį, su kuriuo galima suderinti grįžimą“, – patikino A.Mockus.

Lietuviai į karo siaubiamą Ukrainą ne pirmą kartą gabena humanitarinę pagalbą.

Šį kartą nuvežta daugybė medicininių preparatų – lašinių, vaistų nuo skausmo, adatų, kitos įrangos.

„Trūksta vaistų nuo širdies, prašyta buvo ir onkologinėms ligos skirtų preparatų, vaistų diabeto kontrolei, tai – įvairiausi dalykai, kurių reikia ligoninėms. Vežėme maisto, būtiniausių daiktų. Reikia suprasti, jei okupantų armija stovėjo kaime kelias savaites, žmonės nebeturi ten ko valgyti. Daugybė žmonių slepiasi metro stotyse. Viską atiduodame į savanorių rankas, o jie jau paskirsto humanitarinę pagalbą per punktus“, – tikino A.Mockus.