„Šiandien prasideda 11-toji gyvenimo kelionė, kuri vadinasi „Zelandijos zigzagas“. Šiandien yra kovo 3-ioji, 4.10 val. Kelionė prasideda“, – vaizdo įraše iš Kauno daugiabučių kiemo apie naujos kelionės startą pranešė A. Valujavičius 

„Šis pusmetis buvo įtemptas – tiek vasara, ruduo, žiema. Vasarą buvo pranešimai, tada statybos, tada filmo kūrimas, tada galiausiai galima pasilepinti ir išskristi į Zelandiją“, – šypsodamasis sakė Aurimas, tuo pačiu prisipažindamas, kad pradėtas statybas palieka jį į kelionę lydinčio draugo žinioje. 

Kaip vaizdo įraše teigė Aurimas, pradžioje skrenda į Varšuvą, iš ten – į Kataro sostinę Dohą, po to – į Naująją Zelandiją.

„Labai laukiu. Pavargau. Labiausiai – nuo žmonių. (..) Žmonės mane per šitą pusmetį išsunkė. Buvo tikrai sunku. Manau, kad Zelandijoje pavyks atsikvėpti“, – nuoširdžiai prisipažino keliautojas-vienišius. 

Pasak Aurimo, Naujojoje Zelandijoje jis galės būti pusę metų, nes tiek laiko galioja jo viza.

Savo gerbėjams jis taip pat pažadėjo kasdien skelbti naujus kelionės įspūdžius.

„Tai – 11-toji mano gyvenimo kelionė, kuri tęsis dviračiu aplinkui Naujosios Zelandijos salas! Manęs laukia daugiau nei 8000 kilometrų per šiaurinę ir pietinę salas, o tame tarpe ir ne vienas ugnikalnis, bei ledynas“, – parašė Aurimas po vaizdo įrašu. 

Taip galima pristatyti Aurimą Valujavičių, pirmąjį lietuvį, kuris niekieno nepadedamas leidosi į vieną didžiausių savo gyvenimo iššūkių – 8500 km kelionę per Atlantą irkline valtimi.

Jau visai netrukus kino teatruose pasirodys Aurimo Valujavičiaus filmas „Irklais per Atlantą“.

Lietuvos ištvermės sportininkas, keliautojas sutiko papasakoti plačiau apie kelionę ir būsimą filmą.

– Pirmas klausimas: ar kartotum?

– Čia pats lengviausias klausimas. Be abejo, kartočiau. Buvo gera kelionė, tokia įsimintina, asmeniškai įsimintina ir, panašu, kad nemažai daliai lietuvių irgi įsimintina. Stengsimės parodyti kažką įdomaus. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką žiūrovai išsineš? Bus daugybė žodžių: ryžtas, drąsa. Kokį žodį norėtum pasiųsti žiūrovams? 

– Svarbiausia – tikėjimas savimi, nes mumis dažnai niekas netiki, kol tu pats to nepadarai. Svarbu sau kartais pasakyt, kad reik padaryt, reikia savimi tikėti,  nepaisant nieko.

– Tas pokalbis su savimi, kaip jis atrodo? 

– Vandenyne labai svarbu būt geru draugu pačiam sau, nes tu turi visą pasaulio laiką, vienas irkluoji tarp bangų ir tas psichologinis momentas yra svarbiausias. Tai yra psichologinė kelionė, ne fizinė, bet psichologinė. Bendravimas su savimi, jis natūraliai ateina, daugiau ar mažiau priklausomai nuo sunkios ar lengvos dienos, bet su laiku labai gerai susipažįsti su savimi tokioje kelionėje. 

– Ar tave kas nors kelionėje lydėjo? Banginiai, rykliai? Kiek esi sutikęs vandens draugų? 

– Tai būtent šitie draugai ir lydėjo, bet jų nebuvo labai daug. Ką girdėjau iš jūreivių, tai jie iš viso kartais nieko nepamato, nes jie perplaukia Atlantą per dvi-tris savaites. Man užtruko keturis mėnesius, tai mano galimybės pamatyti buvo žymiai didesnės. Buvo visko: ir banginių, ir ryklių, ir delfinų, ir vėžlių, ir medūzų, ir žuvų. Tas pasaulis visiškai kitoks. 

– Išplaukei gruodžio 26 dieną, antrąją Kalėdų dieną, daugiau nei prieš metus. Ar nebūdavo kartais pagalvojimų, ką aš sau susigalvojau, kaip aš tam ryžausi, kodėl, gal nereikėjo? 

– Taip, startas buvo gruodžio 26 dieną. Įdomus etapas, kai pirmą Kalėdų dieną dar ant žemės, antrą Kalėdų dieną – jau vandenyne. 

– Tai nebuvo momentų, kai galvojai, kam aš tam ryžausi, kodėl? 

– Ne, niekada. Aš tai jau planavau nuo 2020 metų, tai visa mintis išsirutuliojo per tiek laiko. Tu jau gyveni ta svajone ir lauki, kada greičiau įsėsi į valtį ir pradėsi irkluoti. Filme irgi bus parodyta, kiek kokių dalykų reikėjo tvarkyti – nervai, įtampa ir tada galiausiai kelionės startas. Kai sėdu į valtį, tai viskas, svajonė prasideda.

– Kuri filmo dalis pačiam buvo jautriausia, kokie momentai labiausiai palietė? 

– Tai ir atsisveikinimas su tėvais, ir momentai iš vaikystės, ir pats sutikimas. Tai tokie momentai, kai tave išlydi, sutinka...

– Ar kai buvai vaikas, galėjai pagalvoti, kad tiek pasieksi? 

– Niekada gyvenime... Aš galvojau, kad aš būsiu architektas ir gyvensiu architekto gyvenimą. Tikrai negalvojau, kad būdamas 28 metų sėsiu į valtį ir pradėsiu irkluoti per vandenyną. Gyvenimas pasisuko kita linkme ir kol kas viskas gerai. 

– Buvo kažkokių dalykų, kurių pasiilgsi? Valgei išskirtinį maistą. Ar pasiilgsti ko nors, ką turėjai su savimi valtyje? 

– Maistas buvo sausokas, bet būtinas ir labiausiai ilgėjausi šviežio maisto, šviežių vaisių, šalto gėrimo. 

Labai laukiu vėl „pasileist plaukus“.

– Bet gal dabar ilgiesi to, ką valgei ten? 

– Gal kai kurių patiekalų, bet didžiosios daugumos, tai ne, nelabai noriu į juos žiūrėti. Vis tiek keturi mėnesiai ir daugiau mažiau tie patys patiekalai, jau atsivalgiau. Gal dar reikia daugiau laiko, nes dabar nuo grįžimo į Lietuvą tik pusė metų praėjo. 

– Reklamoje yra šūkis: „Svarbiausia nenustoti irkluoti“. Kas būtų, jeigu būtum nustojęs irkluoti? 

– Tada jau nežinai, kokie bus pasaulio vėjai ir kur tave nuneš, ir kiek ta visa kelionė truks. Žmonės sako, jeigu neirkluosi, tave nuneš ten, kur reikia. Bet iš tiesų nelabai taip – vis tiek turi irkluoti. Atlantas nėra atostogų terpė. Tai – išgyvenimo terpė, iš kurios turi kuo greičiau ištrūkti. Jeigu neirkluosi, kelionė užsitęs, ateis audrų sezonas ir tada viskas gali pasisukti į blogą pusę. 

– Dabar tavęs laukia Naujoji Zelandija. 

– Manęs laukia kelionė dviračiu, daugiau negu 8 tūkstančiai kilometrų per šiaurines ir pietines Zelandijos salas. Kelionė truks beveik pusę metų. Laukia daug nuotykių, ugnikalnių, ledynų ir įdomių žmonių, įdomios gamtos. Labai laukiu vėl „pasileist plaukus“.   

ؘ– Jeigu žmonės nežinotų, ką reikėtų išsinešti, kokią žinutę pasiimti iš tavo filmo. Paminėjai tikėjimą savimi. Galbūt yra dar kažkas, ką norėtum pasakyti žmonėms? 

– Kaip ir Atlante, taip ir gyvenime, svarbu nesustoti irkluoti, kad ir kaip būna sunku. Tiesiog visą laiką gyvenime turi padaryti ekstra, kad paskui turėtum ekstra. Nereikia gyventi tik kažkokiam rėme. 

– Į pirmąją savo ilgą kelionę dviračiu pas draugą į Norvegiją išvykai vos 21 metų. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip tapai keliautoju-tinklaraštininku?

– Jutube buvo ir dabar yra kanalas „Apetor“. Man patiko, kaip vyrukas, užsiimantis įvairiomis veiklomis, paprastai, nuo trikojo, filmuoja ir rodo kanale, ką veikia laisvalaikiu. Man labai patiko tas formatas. Pagalvojau, kad aš irgi turiu daug hobių: karatė, gitara, visokie būreliai, žvejyba, povandeninė medžioklė ir norėčiau visa tai užfiksuoti, parodyti tokiu paprastu būdu.

Kai susiplanavau pirmąją kelionę, sau pasakiau, kad noriu filmuoti kiekvieną jos dieną. Tad su broliu susimetėme pinigų pirmai „GoPro“ kamerai pirkti. Tuomet leidausi į kelionę, kurią filmavau, sumontavau ir įkėliau į jutubą. Taip jutube atsirado mano pirmoji kelionė. Na, o po tos kelionės – kelionė kitą vasarą, paskui – dar kita...

– Tavo kelionės reikalauja daug fizinės jėgos, ištvermės. Ar visada buvai tvirtas vyrukas, nebijantis fizinio krūvio?

– Taip, nebuvo tos kelionės poilsinės (juokiasi).

Viskas gali būti sunku, tik klausimas – ar tu to nori? Būna sunku – pailsi ir varai toliau. Tam reikia pasiruošti. Nuo vaikystės buvau aktyvus, o nuo devynerių metų lankiau karatė. 2015 m. mečiau, pradėjau  tiesiog eiti į sporto salę. Tuomet padidėjo raumenų masė, o ištvermė ir disciplina išliko nuo karatė laikų.

Turėdamas galimybę pasirinkti, kas jam įdomu, vaikas turės noro tobulėti. Tačiau, kai tėvai neinspiruoja ir patys būna tingūs, vaikas ima blogą pavyzdį.

– Papasakok apie savo vaikystę. Ką dažniau rinkdavaisi: būti su draugais kieme ar žaisti kompiuterinius žaidimus namuose?

– Manau, buvo ir to, ir to. Kompiuterinių žaidimų – irgi nemažai, bet atrasdavau pusiausvyrą. Nebuvo taip, kad visiškai praleidau tą etapą, kai visi klasiokai žaidė „RuneScape“ ar „Counter Strike“, o aš to nedariau. Aš irgi žaidžiau. Man patiko ir dabar norėčiau pažaisti (juokiasi), tik nėra  laiko.

Vaikystėje buvo visko: ir sporto, ir kompiuterinių žaidimų, ir krepšinio, ir futbolo, buvo ir dviratis. Tik esu labiau individualios sporto šakos mėgėjas. Man visą laiką smagiau būdavo pačiam tobulėti užsiimant karatė kaip kovotojui.

– Šiuo metu mokytojai ir tėvai daug kalba apie mažą vaikų fizinį aktyvumą ir priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų. Ką galėtum patarti tėvams?

– Tėvai – pavyzdys vaikui. Jie turi rodyti, ką dar, be kompiuterio, galima veikti gyvenime. Tai ir įvairūs būreliai, muzika, menas, ėjimas drauge į žygius, ekspedicijas... Tėvai turėtų inicijuoti ir tai daryti drauge, rodyti nuolatinį pavyzdį keletą metų arba dešimtmečių.

Tik taip vaikas žinos, kad yra ir kita pasaulio pusė už kompiuterio. Turėdamas galimybę pasirinkti, kas įdomu, vaikas turės noro tobulėti. Tačiau kai tėvai neinspiruoja ir patys tingūs būna, po darbo grįžę įlenda į telefono ekraną, vaikas ima blogą pavyzdį.

Gūdžiais 1995–2000 m. stebėjau tėtį, kaip jis sportavo, bėgiojo, svarmenis kilnojo namuose. Ir aš tai dariau. Būdamas penkerių metų  irgi kilnodavau tą hantelį, todėl, manau, viskas prasideda nuo tėvų.

– Kas tave įkvėpė keliauti?

– Gal tas vyrukas jutube ir buvo žmogus, įkvėpęs filmuoti.

Keliauti turbūt įkvėpė kiti kelionėse sutikti keliautojai. Kai kurie jų duoda mini kabliuką, ką galėčiau padaryti. Nekopijuoju, bet kažkaip savaip pritaikau. Iššūkių pats susigalvoju, nereikia guglinti. Tiesiog darau, kas man patinka, kas įdomu.

– Esi keliautojas, turintis kelionės A, B, C, ir D planus, ar spontaniškai priimi sprendimus?

– Kai darau kelionės namų darbus Lietuvoje, gana neblogai susistrateguoju ir jau turiu aiškų planą. Nedažnai nusprendžiu spontaniškai kažkur eiti ir bandyti. Plano, kurį susidėlioju popieriuje, žemėlapiuose, stengiuosi laikytis. Žinoma, kartais būna, kad nepavyksta, uždaryti keliai ar kovidas, dar kažkokios kliūtys, tuomet tenka adaptuotis, pakeisti planus. Tai normalu.

Keliauti Europoje paprasčiau. Keliaujant kituose žemynuose, kur  galimybes apriboja vizos, skrydžių laikas, jauti spaudimą. Yra aiškūs galutiniai terminai, kurių laikydamasis negali nukrypti nuo kelionės plano. Planuoju ir žinau laiką, per kurį turiu nuplaukti, nuvažiuoti, užkopti. Tad geriau susiplanuoti trumpesnę kelionę ir skirti laiko atsargai.

– Greitai kino ekranus pasieks dokumentinis filmas „Irklais per Atlantą“. Apie ką jis?

– Filmas – dokumentinis, norisi parodyti žmonėms, kaip vyko mano kelionė per Atlantą. Dažnai žmonės mato tik ledkalnio viršūnę, finišą, bet dažnai nepamato, neįvertina, nesupranta, kas buvo padaryta iki to. Tam, kad galėčiau sėsti į tą valtį, irkluoti ir išlipti kitoje Atlanto pusėje, reikėjo labai didelio pasiruošimo ir žinių.

Filme „Irklais per Atlantą“ sudėta visa dokumentinė medžiaga, kas vyko prieš irklavimą ir kas vyko irkluojant per Atlantą. Tai bus dokumentinis filmas-mokomoji medžiaga „Kaip perirkluoti Atlantą“.

Filmas – apie iššūkį, kai kasdienės smulkmenos nebetenka prasmės ir atsidūrus vandenyne atsiranda tiesiog instinktas išgyventi ir pasiekti tikslą.

Atidaryme dalyvavo Lietuvos susisiekimo ministras Marius Skuodis, Lietuvos aplinkos apsaugos viceministrė Raminta Radavičienė, Lietuvos vandens kelių direkcijos generalinis direktorius Vladimiras Vinokurovas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega ir Atlantą pats vienas laiveliu įveikęs keliautojas Aurimas Valujavičius.

Pramoginių laivų paroda, vandens pramogos, plaukiojimai, kuršių gyvenimo stiliaus ir istorijos pristatymai, koncertai, menininkų pasirodymai Svencelėje vyks nuo penktadienio iki sekmadienio popietės.

Svarbiausiu penktadienio akcentu festivalyje tapo Lietuvos susisiekimo ministerijos ir pramoginės laivybos industrijos asociacijos „LitBOAT“ surengta surengta konferencija „Gamtos apsaugos ir vandens infrastruktūros plėtros sinergija: galimybės, perspektyvos, iššūkiai“, kurią pradėjo A. Valujavičius, su festivalio dalyviais ir svečiais pasidalijęs savo plaukimo per Atlantą patirtimis. „Atlantas – ne kuršmarės ar Baltijos jūra, turi tokiam plaukimui pasiruošti. Dvejus metus ruošiausi, kad tapčiau trečiuoju žmogumi pasaulyje, įveikusiu šį maršrutą. Po 120 dienų, kai pamatai krantą, užplūsta geras jausmas, nes tavo svajonė tampa realybe, o tu ne tik perplaukei Atlantą, bet ir daug išmokai“, – konferencijoje kalbėjo A. Valujavičius, pridūręs, kad anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai svetimkūniu gamtoje besijaučiantis žmogus, atradęs bendrą ritmą ir rutiną su gamta, tampa neatskiriama jos dalimi.

Lietuvos susisiekimo ministras M. Skuodis įsitikinęs, kad gamtos apsaugos ir vandens infrastruktūros plėtros dermė yra įmanoma. „Turime dvi didžiules upes, matydami, kas vyksta Svencelėje, tikiu, kad esame pradiniame laivybos renesanso taške, netrukus pamatysime proveržį, reikia labai nedaug, kad gniūžtė nuo kalno pajudėtų“, – konferencijoje kalbėjo ministras M. Skuodis.

Ministrui pritarė ir Lietuvos vidaus vandens kelių direkcijos vadovas V. Vinokurovas. Jis konferencijoje kalbėjo apie tai, kad iš 877 kilometrų vandens kelių Lietuvoje eksploatuojama tik pusė. „Sovietmečiu mes atitolome nuo vandens transporto ir keleivinės laivybos“, – jis sakė ir pridūrė, kad būtų visiškai realu Vilniuje įlipti į laivą ir išlipti Svencelėje. Vis dėlto biurokratizmas šioje srityje yra sunkiai suvokiamas, derinimai dažnai užtrunka po keletą metų.

Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas konferencijoje pristatė ir ambicingą direkcijos tikslą – vidaus vandenyse sukurti elektrinį laivyną.

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas M. Vaščega neabejoja, kad tai, kas vyksta Lietuvoje, aiškiai parodo, jog vidaus vandenys neatsiejami nuo jūros ekonomikos. „Štai kodėl mums į vandenis reikia integralaus požiūrio, kuris skatintų mėlynąją ekonomiką“, – sakė M. Vaščega.

„Vis dažniau kaip turiningo laisvalaikio forma pasirenkamos vandens pramogos – plaukiojimas burinėmis jachtomis, baidarėmis, kanojomis, vandens dviračiais, kajakais, katamaranais; vis populiaresnis plaukiojimas vandenlentėmis, vandens slidėmis, irklentėmis, vandens telkiniuose daugėja įrengiamų vandens batutų parkų ar gyvenamosios paskirties objektų. Kartu turime puoselėti ir gamtinio karkaso išsaugojimą, biologinė įvairovė taip pat turi būti apsaugota“, – neabejoja aplinkos apsaugos viceministrė R. Radavičienė, konferencijoje aiškiai išdėsčiusi ministerijos poziciją: plaukiojantys, pramogaujantys ir infrastruktūrą kuriantys žmonės privalo užtikrinti, kad šios priemonės neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechninių statinių ir komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai.

Ypatingos atsargos priemonių reikėtų imtis rekreacijai naudojamuose telkiniuose, kurie yra saugomose teritorijose. Štai todėl ministerijos prioritetas visada bus netaršios plaukiojimo priemonės – nesavaeigės ir elektros varikliais varomos, taip pat lėtaeigės, negalinčios pasiekti didelio greičio ir kurių neigiamas poveikis aplinkai santykinai nedidelis. Ministerija tikisi specialios infrastruktūros, kuri užtikrintų saugų plaukiojimo priemonių iškėlimą iš vandens. Ministrė įsitikinusi, kad laivybos taisyklių laikymasis yra labai reikšmingas veiksnys.

Nors į konferenciją susirinko laivybos, gamtos apsaugos specialistai, festivalis „Boat and house show 2023“ skirtas ne tik laivybos ir vandens pramogų entuziastams. Jo organizatoriai parengė daugybę vasaros pramogų šeimai – bus galima paplaukioti tradiciniu senoviniu laivu „Dreverna“, per LRT televiziją matytu nacionalinės ekspedicijos laivu „Vytis“, pramoginiais kateriais, vandens motociklais, baidarėmis, irklentėmis, išmėginti jėgos aitvarus. Vaikams rengiamos buriavimo pamokėlės mažosiomis sportinėmis jachtomis „Optimist“.

Festivalio dalyviai turės unikalią, vienintelę Baltijos šalyse galimybę išmėginti F2 vandens formulę. Kartu su formulės pilotu vandenyje drąsuoliai kviečiami pajusti 200 km/h greitį.

Festivalio dalyviams siūloma apžiūrėti laivus, paskraidyti vandens skraidykle – jetboard’u, kirsti improvizuotą Rytų Prūsijos muitinę, pažinti kuršių gyvenimo būdą, Mažosios Lietuvos amatus, pasigaminti vėtrungę, pasidirbinti mažytį laivelį, pašmekioti tradicinių Pamario patiekalų, o ypač kafijos su keksu.

Vakariniai koncertai ir teatrų pasirodymai, speciali grilio zona, virtuozas šefas ir grilio patiekalų degustacijos, uždegantis Vido Bareikio koncertas šeštadienį, – Svencelė parodys viską, ką turi geriausio. Visą festivalio programą rasite – https://boatandhouseshow.lt/

Atlanto vandenyną vienviete irkline valtimi perplaukęs A. Valujavičius gerbėjus šeštadienį kvietė susitikti Kauno „Žalgirio“ jachtklube.

Dar prieš vidudienį čia susirinkę žmonės pasakojo akylai sekę kiekvieną Aurimo kelionės dieną ir palaikę jį visa širdimi.

Pagal planą pro vandens vartus turėjęs įplaukti apie 12 val., lydimas kitų valčių ir jachtų, keliautojas Jachtklube pasirodė tik po 15 val. Punktualumui koją pakišo nepalankus vėjas, kuris Aurimą lydėjo nuo pat Rumšiškių. Laukimas tapo išbandymu. Mažiau kantrūs išsiskirstė, o tie, kurie nebuvo suplanavę savo šeštadienio, įsitaisė vietos kavinėje arba pledukus tiesė prie rėmėjų palapinės ir nedidukės, šalia įrengtos scenos.

Simono Baltušio nuotr.

„Labai norėjome pamatyti Aurimą, todėl lauksim kiek reikės. Tai, ką padarė šis žmogus, yra neįtikėtina. Tikiu, kad taip, kaip dabar istorijos vadovėliuose rašoma apie legendinį Dariaus ir Girėno skrydį, kažkada bus rašoma ir apie Aurimo kelionę per Atlantą“, – horizonte pagaliau pamatęs keliautojo valtį, kaunietis Romas su sūnumi nekantravo paspausti ranką šių laikų didvyriui.

Buvo, kad Atlante tiek pat laiko irklavau vietoje, nes žinojau, jei sustosiu, būsiu nublokštas atgal.

Entuziastingai irkluojantis Aurimas nuo žemės privertė pakilti visus susirinkusiuosius. Aurimą jie pasitiko plojimais, šūksniais, skanduodami keliautojo vardą. Ilgai laukę susirinkusieji buvo paprašyti luktelėti dar kelias minutes, kol Aurimas pasistiprins po kelionės.

„14 km plaukiau 5 val. Buvo, kad Atlante tiek pat laiko irklavau vietoje, nes žinojau, jei sustosiu, būsiu nublokštas atgal“, – pasveikinęs jo laukusius žmones, A. Valujavičius buvo pasiruošęs pokalbiui.

Susirinkusieji išgirdo apie sužvejotą ir sudorotą doradą, apie kajutę, kurioje daug erdviau nei vienvietėje palapinėje, apie valties dugną, kurį aštuonis kartus vadavo nuo prikibusių moliuskų, apie orkų baimę ir apie miegą, kurio Atlante buvo kur kas daugiau nei grįžus į Lietuvą.

Simono Baltušio nuotr.

Daugiausiai dėmesio sulaukė iš stiklo pluošto pagaminta vandens susisiekimo priemonė, kuri skrodė Atlanto vandenis. Pagaminta 2017-aisiais, kai Aurimas baigė universitetą, 678 cm ilgio, 160 cm pločio ir beveik 350 kg svorio trasatlantinė valtis „Lituanica“ iki tol turėjo tris savininkus. Lietuvis ją įsigijo iš britės Jasmine Harrison, kuri perplaukusi Atlanto vandenyną tapo jauniausia tai padariusia moterimi pasaulyje ir buvo įtraukta į Guinnesso rekordų knygą.

Per 121 dieną perplaukęs vandenyną irkline valtimi nuo žemyninės Europos iki žemyninės Šiaurės Amerikos dalies kaunietis A. Valujavičius tapo pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje. Grįžusi į Kauną valtis „Lituanica“ čia išbus iki lapkričio mėnesio. Vėliau ji greičiausiai keliaus į Lietuvos Jūrų muziejų, esantį Klaipėdoje. 

Šį šeštadienį Lietuvos didvyris suteiks galimybę pasimatyti su juo ir apžiūrėti jo valtį visiems norintiems.

Tą bus galima padaryti Kauno jachtklubo pusiasalyje. 

„Grįžta „Lituanica“. Tiksliau, jau yra sandėly, beliko išsivalyti. Šeštadienį su ja atplauksiu į Kauno jachtklubą. Bus lengvas renginukas. Bus konkursų, ir „Lituanica“ šiai vasarai grįš į jachtklubą“, – sakė A. Valujavičius savo „Instagram“ istorijoje.

Renginys prasidės 12 val. ir truks porą valandų.

„Jūsų vakaro planų nesujaukiu. Kas norėsite, galite atlėkti, bus lengvas piknikas ir visi pasimojuosime prie „Lituanicos“, grįžusios iš Amerikos“, – kvietė keliautojas.

Numatoma, kad visi galės stebėti, kaip valtis įplaukia į uostą ir prisišvartuoja. Po to numatoma maždaug valanda atsakymams į gerbėjų, smalsuolių klausimus. Pabaigai –  autografų dalybos ir pan.

Žadama, kad bus ir prizų. O trims laimingiesiems nusišypsos galimybė nusifotografuoti istorinėje valtyje drauge su pačiu keliautoju.

– Kaip kilo ši idėja?

– Kai Aurimas perplaukė Atlantą, aš, be abejo, kaip ir daugelis, buvau sužavėtas šiuo žygdarbiu. Tiesiog kilo natūralus noras paieškoti kažkokių idėjų, galbūt atsidėkoti, įamžinti, pabrėžti šį žygdarbį, ir taip pradėjau galvoti po truputėlį – kokia ta forma galėtų būti, nes aš ne tik piešiu ant sienų, bet kartais ir kokią karikatūrą nupiešiu, ar kokią kitą idėją įgyvendinu. Prisiminiau, kad 2018 metais nupiešėme lėktuvą. Čia, apačioje, buvo toks debesis. Tačiau apačia atrodė neišspręsta. Taip sutapo, kad kaip tik apačioje sugalvojome užbaigti piešinį, jį papildyti. Gatvės meno pasaulyje išvis taip yra retai buvę. Tai unikalus gatvės meno kūrinys. Taip pat mes pasikvietėme „Paparazzi“ – slapyvardžiu save vadinantį kūrėją iš Kipro. Jis yra graikas. Menininkas sutiko čia atvažiuoti, rado tam laiko ir mes apie penkias dienas pildėme šią sieną, kol gavosi toks vaizdas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Su kuo piešėte? Ar dažai purškiami, ar teptukais piešėte? Kaip visa tai vyko?

– Daugiausia purškiami dažai. Ir viršų taip pat piešėme, ir apačią. Pradžioje bandėme nuo pastolių dirbti, tik pastoliai „Paparazzi“ pasirodė per sudėtinga. Tada išsinuomojome keltuvą – baigėme piešti piešinį su keltuvu.

– Ką jums, kaip menininkui, reiškia tokio įvykio įamžinimas?

– Man buvo įdomus šis projektas. Tai yra kūrinio papildymas. O Aurimo žygdarbis man yra labai įdomus. Jis mums kaip pavyzdys. Dėkingas jam, manau, kad verta Aurimui skirti šį kūrinį.

Žurnalistė teiravosi apie kūrinį praeivių nuomonės.

„Kaip tau?“ – teiravosi mažo berniuko žurnalistė.

„Gerai“, – atsakė berniukas.

„Ar gražu?“ – klausė žurnalistė.

„Gražu“, – atsakė berniukas.

„O kas gražiau – ar lėktuvas, ar laivas?“ – teiravosi žurnalistė.

„Laivas“, – atsakė berniukas.

„Kodėl?“ – tikslinosi žurnalistė.

„Nes jis myli Lietuvą“, – atsakė berniukas.

„Žmogus stiprus, įveikė tokį atstumą su valtimi vienas – įspūdinga“, – teigė berniuko tėtis.

„Taip ir turi būti. Vienas piešinys viršuje, kitas – apačioje. Ir dangus, ir žemė, ir jūra – viskas, gamta. Mes esame labai patenkinti“, – sakė kalbinta moteris.

„Vakar pamačiau – buvau sužavėta. Labai, labai gerai“, – sakė kita kalbinta moteris.

Irklinės valties „Lituanica“ atvaizdas papildė jau anksčiau didžiuliame piešinyje įamžintą S. Dariaus ir S. Girėno skrydį per Atlantą. Paveikslo autoriai – Kipre gyvenantis graikų kilmės menininkas Achilleas, dar žinomas slapyvardžiu Paparazzi ir jo kolega iš Kauno Timotiejus Norvila-Morfai.

Kaunas toliau augina gatvės meno galeriją po atviru dangumi. „Gyvų sienų“ ekspoziciją papuošė scena su A. Valujavičiaus žygdarbiu irklais įveikiant Atlantą. Tiesa, valtis „Lituanica“ šią savaitę nupiešta prieš penkerius metus kurtame paveiksle, vaizduojančiame transatlantinį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį. Simboliška, jog būtent šių metų liepą sukaks lygiai 90 metų nuo istorinio lakūnų iššūkio.

Idėją papildyti ir išplėsti gatvės meno kūrinį pastūmėjo žinomas Kauno menininkas T. Norvila, neretai prisistatantis pseudonimu Morfai. Sulaukęs Kauno miesto savivaldybės palaikymo bei finansavimo, lietuvis suorganizavo kolegos iš Kipro atvykimą į Lietuvą, padėjo ruošti eskizą ir galiausiai paliko jam pilną kūrybos laisvę visa tai įgyvendinant.

„Mintis gimė, kai pradėjau domėtis Aurimo kelione per Atlantą. Labai įkvėpė. Pamaniau, reikėtų kažkokia forma visa tai įamžinti. Prisiminiau, kad 2018 metais su kolega Paparazzi įamžinome „Lituanicos“ skrydį per Atlantą. Apačioje buvo likę vietos – Achilleas ten nupiešė debesį. Pasirodė, kad kažko trūksta. Dabar juokaujame, kad ši vieta kaip tik ir buvo skirta Aurimui ir jo laivui. Debesys virto audringu vandenynu ir viskas susijungė į vieną.

Mintis gimė, kai pradėjau domėtis Aurimo kelione per Atlantą. Labai įkvėpė. Pamaniau, reikėtų kažkokia forma visa tai įamžinti.

Pasistatėme pastolius, pavyko įdomus piešinio papildymas. Tai būna gana retai. Unikalus piešinys, minintis istoriją, tuo pačiu tapo maža dovanėle kauniečiams“, – pasakojo T. Norvila-Morfai.

Gatvės menininkai su savo pačių sugalvota užduotimi susidorojo per 3 dienas. Pasak graiko Paparazzi, sugrįžimas prie pažįstamos sienos jam tapo tikru netikėtumu.

„Įdomu grįžti prie to paties kūrinio antrą kartą ir jį papildyti, savotiškai užbaigti. Net nepagalvojau, kad taip gali nutikti. Iš esmės tai yra unikalus atvejis – piešinys turi tiesioginį ryšį su įvykiais ir žmonių pasiekimais, – primena Achilleas. –  Nors orai buvo karšti, man, kaip pietiečiui, netrukdė. Svilinanti saulė nemaišė. Į Lietuvą galbūt grįšiu dar šią vasarą.“

Menininkas iš Kipro juokavo, kad ateityje jam gali tekti dar kartą grįžti prie piešinio, jeigu kažkam pavyktų perskristi Atlantą oro balionu ar įveikti vandenyną kitais būdais bei priemonėmis.

Naujasis piešinys ant V. Krėvės pr. 19 numeriu paženklinto daugiabučio sienos neliko nepastebėtas ir paties herojaus A. Valujavičiaus. Keliautojas netruko pasidalinti savo pirmąja reakcija socialinių tinklų paskyrose.

Kalbėdamas apie neeilinį savo jėgų išbandymą irkluojant per Atlantą ir vis naujų iššūkių paieškas, A. Valujavičius nedaugžodžiauja. Su sau būdingu kuklumu kaunietis cituoja Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto žodžius: „Gyvenimas – arba drąsus nuotykis, arba niekas!“

„Kaunas jau daugiau kaip penkerius metus nuosekliai plečia gatvės meno ekspoziciją mieste. Kūriniai pagyvina pilkas sienas ir puošia pastatus bei erdves kartais visai netikėtose miesto vietose. Šįkart galime pasidžiaugti, kad papildytas piešinys įamžino neeilinį įvykį ir ilgam primins apie unikalų kauniečio pasiekimą“, – teigė programą „Gyvos sienos“ kuruojantis Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Prieš penkerius metus T. Norvila, sulaukęs Kauno miesto savivaldybės paramos, su kolega Achilleasu įamžino 1933 m. liepą per Atlantą skridusį ir mįslingomis aplinkybėmis sudužusį lėktuvą „Lituanica“. Jį pilotavo legendiniai lakūnai S. Darius ir S. Girėnas.

Tačiau vienam susitikimui jis mielai rado laiko. Nes jo jau seniai norėjo. Taip vieną saulėtą rytą Aurimo automobilis sustojo prie Trakuose įsikūrusių slaugos namų „Addere Care“, kur šiuo metu gyvena rašytojas ir jūreivis Algimantas Čekuolis.

Čia vyrai iš širdies pasikalbėjo. Beje, pokalbio metu paaiškėjo, kad buvusių žurnalistų nebūna – Algimantas mielai grįžo prie užsiėmimo, kuriam paskyrė didelę savo gyvenimo dalį.

Ištrauka A. Valujavičiaus ir A. Čekuolio pokalbio.

– Iš patirties galiu pasakyti, kad mylinčių jūrą jūreivių nedaug. Gali mėgti paplūdimy ar kopose nuogas vartytis. Bet atvira jūra – žmogui svetima stichija. Tačiau jūra būtina, kad jaunas žmogus, jaunuolis, įprastų nugalėti. O kaip tau, ar pamilai ją? Tik atsakyk atvirai. Pasikapstęs savyje.

– Ruošdamasis kelionei daug treniravausi jūroje. Bet vandenynas man mielesnis. Iš vienos pusės – jis pavojingesnis, tačiau kartu ir ramesnis. Bangos jo aukštos, lėkštos, nėra tokio staigaus lūžimo. Kelionėje teko patirti, ką reiškia būti supamam 4 m aukščio bangų. Pirmą dieną net jūros liga susirgau. Bet manęs tai negąsdina. Iš valties bangos mane išvertė vos vieną kartą.

Džiaugiuosi, kad vandenynas man leido jį perplaukti ir išpildyti savo svajonę.

– Ar jautiesi nugalėjęs vandenyną?

– Ne, tikrai ne. Džiaugiuosi, kad vandenynas man leido jį perplaukti ir išpildyti savo svajonę. Už tai aš jam labai dėkingas.

– Kaip tau kilo idėja pasileisti per Atlantą valtele?

– Na, aš nesu pirmasis sumanęs tai padaryti. Net ir mano irklinė valtis, su kuria plaukiau, vienokiu ar kitokiu maršrutu Atlantą prieš mane jau yra perplaukusi tris kartus. Aš esu ketvirtas tai padaręs jos šeimininkas. Beje, penkto nebus, nes valties parduoti neketinu. Perduosiu ją jūrų muziejui.

– Ar kelionėje viskas buvo taip, kaip tikėjaisi?

– Šiai kelionei pradėjau ruoštis dar 2021 m. Per dvejus metus surinkau daugybę informacijos, konsultavausi su patyrusiais žmonėmis. Stengiausi apgalvoti kiekvieną detalę. Nes išplaukus nepakoreguosi. Žinoma, vandenyne gali „ištikti gyvenimas“, bet esminius dalykus buvau gerai apgalvojęs.

Didelių staigmenų nebuvo. Bet nesklandumų, aišku, kilo. Pavyzdžiui, vienu metu buvo sutrikęs elektroninis vandens gėlintuvas. Tai prietaisas, slėgio pagalba išgėlinantis vandenyno vandenį – druskas ir visa, kas jame ištirpę. Tokį vandenį gėriau. Sugedus prietaisui, teko imtis kitos galimybės, kurią buvau numatęs – turėjau dar ir mechaninį vandens gėlintuvą. Tiesa, ne tokį patogų.

Sulaužė vandenynas ir mano irklą. Tačiau ir tam buvau pasiruošęs – turėjau atsarginius.

I. Mikelkevičienės nuotr.

– Kuris momentas buvo sunkiausias?

– Pagavau save, kad bene sunkiausia buvo tada, kai tik išplaukus gruodžio 26 d. pamečiau iš akių Ispanijos krantus. Atsidūriau vienas atvirame vandenyne. Kur nematyti nei krantų, nei jokių ženklų. Tai žmogui neįprasta būsena. Buvo nejauku. Tačiau netrukus susirikiavo rutina. Kai žinai, kada irkluoti, kada ilsėtis, kada valgyti, kada išlyginti kryptį – tada viskas paprasčiau.

Jei kam atrodo, kad irtis valtimi per Atlantą yra jėgos kelionė, tai galiu patikinti, kad ten pirmiausia – psichologija. Džiaugiuosi, kad man su savo mintimis pavyko gana gerai susitvarkyti.

Beje, pavojingiausia vandenyne ne atviras kelių kilometrų gylio vanduo, o salos. Man teko gerokai paplušėti naviguojant pro Karibų salas ir po to jau prie Bahamų.

Manyje buvo ir yra didelis kelionės ir iššūkių alkis.

– Kas ragino nepasiduoti?

– Noras mėgautis procesu. Nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Man malonu irkluoti. Buvo dienų, kai dėl didelio ir nepalankaus vėjo tekdavo išskleisti parašiutinį inkarą ir pralaukti. Jei pusę dienos negalėjau irkluoti, tas laikas man prailgdavo. Norėjau kuo greičiau atsisėsti ir vėl paimti irklus. Ir artėjant prie finišo darėsi truputį gaila, kad visa tai tuoj pasibaigs.

Noro pasiduoti nekilo išvis. Aš du metus ruošiausi šiai kelionei ir siekiau išpildyti savo svajonę. Manyje buvo ir yra didelis kelionės ir iššūkių alkis.

– O kas vandenyne patiko labiausiai?

– Bene gražiausias akimirkas vandenyne man dovanojo gyvūnai. Pro šalį ar net po valtimi praplaukiantys banginiai – labai didingas vaizdas! Smagu buvo justi ir žaismingų delfinų draugiją. Jie palydėdavo mano valtį. Nors neilgai, nes plaukti greta 2–3 mazgų greičiu plaukiančios valties jiems buvo nuobodoka.

– Ar sutikai laivų su lietuviška vėliava?

– Už 3 jūrmylių nuo manęs praplaukė lietuviška „Ambersail“ jachta. Įgula bandė su manimi susisiekti. Bet tuo metu aš irklavau. Buvo naktis. Kai kiek vėliau radare pamačiau juos, bandžiau susisiekti aš, bet jie neatsakė. Taip ir prasilenkėme nesusimojavę. Įgula dalyvavo varžybose, startavo Žalio kyšulio (port. Cabo Verde) saloje.

– Ar buvo norinčių tave „gelbėti“?

– Taip! Pirmiausia pagalbą pasiūlė netoliese plaukiantis konteinerinis laivas. Kapitonas su manimi susisiekė ir paklausė, ar man viskas gerai. Susimojavome su juo ir išsiskyrėme savomis kryptimis. Pagalbą siūlė ir šeši pramoginio katamarano keleiviai. Jie susisiekė su manimi ir sako, matom, kad judi vos 2–3 mazgais, gal burė sulūžo? Jiems iki Bahamų buvo likę kelios dienos. Man – 40.

– Sąvokos „gera“ ir „bloga“ jūroje keičiasi. Kas pasikeitė tau?

– Taip, blogų dalykų iš tikrųjų liko mažiau. Išlipus į krantą supranti, kaip gerai mes gyvenam. Naujai pribloškė perkrautos parduotuvių lentynos, kurias mes turime Lietuvoje. Vandenyne nuo viso to buvau atpratęs. Išmokau gyventi tik su pačiais būtiniausiais daiktais, kurių žmogui tikrai užtenka.

Manau, kad po šios kelionės tapau ramesnis žmogus.

28-erių metų Aurimas, atkartojęs Dariaus ir Girėno skrydžio maršrutą ir taip paminėdamas šio didvyriško įvykio 90-metį, tapo valios, ryžto ir drąsos simboliu. Aurimas atviras – jo gyvenimo esmė – kelionės, siekis – būti laisvu žmogumi. Tuo pačiu Aurimas nedvejoja: „Mano pozicija valstybės gynime yra aiški“.

– Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą, kaip ypatingas žygdarbis, yra įsirėžęs visų mūsų sąmonėje. Kodėl jums buvo svarbu šį simbolinį skrydį atkartoti?

– Darius ir Girėnas skrido iš Niujorko į Kauną, aš rinkausi irkluoti iš Europos žemyno į Ameriką – nuo Ispanijos iki Majamio, kad būtų patogiausia išplaukti ir prisišvartuoti su valtimi. Iš Ispanijos ypač patogu išplaukti, o iš pietų pusės Majamis yra artimiausias. Atkartoti Dariaus ir Girėno skrydžio valtimi neįmanoma, todėl mano plaukimas yra simbolinis paminėjimas. Užburtas ratas – Darius ir Girėnas skrido iš vakarų į rytus, o aš plaukiau iš rytų į vakarus.

Galima truputį plačiau pagalvoti ir pasistengti, kad gyvenimas būtų įdomesnis.

Turbūt daugumai sumanymas perskristi Atlantą anuomet atrodė beprotybė. Ir mano kelionė daugumai atrodė beprotybė. Bet toks buvo Dariaus ir Girėno tikslas, tokia jų svajonė – tapti istorijos dalimi. Jie rizikavo, darė namų darbus, planavo, organizavo, ieškojo partnerių tam, kad jų Odisėja įvyktų. Aš manau, už tai lietuviai myli ir prisimena Darių ir Girėną, nes tai žmonės, esantys vienu laipteliu aukščiau už tuos, kurie savo svajonių siekti bijo. Turėjau gerą progą priminti visuomenei, kad galima padaryti daugiau, būti aukščiau savo galimybių ribos, ne tik gyventi savo dėžutėse. Galima truputį plačiau pagalvoti ir pasistengti, kad gyvenimas būtų įdomesnis.

– Jūsų kelionė per Atlantą tapo gražiu gyva patirtimi išgyventos istorinės atminties pavyzdžiu. Ar jums istorija yra gyvas įkvėpimas?

– Yra geras pasakymas, kad verta skaityti knygas, nes žmonės, gyvenę prieš šimtus metų, išgyveno tas pačias problemas kaip ir jūs. Todėl visų problemų sprendimai jau aprašyti. Keičiasi amžiai, keičiasi metai, viskas tobulėja ir kai kurių atsakymų senose knygose neberasime. Bet moraliniai dalykai, santykiai, gyvenimo klausimai jau buvo sprendžiami šimtmečiais ir visi atsakymai yra knygose.

Prisiminti istoriją yra verta ir naudinga. Be to, smalsu žinoti, iš kur atėjai ir kokioje žemėje vaikštai, ką mindai po savo kojomis. Bet iš kitos pusės, reikėtų atsiminti, kad mes irgi kuriame istoriją.

Jeigu labai primityviai nugyvensime gyvenimą, po savęs pėdsako nepalikdami, tai ateities kartos mokysis tik senąją istoriją, o ne tai, ką sukūrėme mes. Aš labai džiaugiuosi, kad man pavyko paminėti Dariaus ir Girėno istoriją ir tuo pačiu, kurti šiuolaikinę Lietuvos istoriją.

– Iš kur atsiranda valios perplaukti ar perskristi Atlantą?

– Visoms negandoms ir pavojams buvau nusimatęs planą B, C ir D – kaip išvengti pavojaus, kaip susitaisyti, susiremontuoti. To buvo siekiama per discipliną, per valią, per alkį įdomiau gyventi, alkį siekti savų svajonių ir nepasiduoti visuomenės suformuotoms normoms, taisyklėms, kaip žmogus turi nugyventi savo gyvenimą. Visada esu alkanas nuotykiams, tai ir yra mano varikliukas. To Lietuvos piliečiams ir viso pasaulio piliečiams palinkėčiau – turėti daugiau alkio svajonėms. Mes dažnai pasvajojame, bet dar dažniau mums neužtenka ryžto. Esame labai įpratę viską gauti greitai ir tuojau pat, tačiau dažniausiai taip nebūna. Romos taip pat per dieną nepastatė. Taip ir su svajonėmis – dėl jų reikia dirbti. Turi būti alkanas, turi būti disciplinos ir daug darbo. O be to,  man nepatinka į kairę ar dešinę dalintis savo svajonėmis, bet kai didieji namų darbai jau padaryti, galiu sau leisti apie juos papasakoti. Sėkmė mėgsta tylą. 

– Kokios mintys užplūsta, kai sunkiausia?

– Mes, vyrai, ir be minčių, tuščia galva užmiegam. Daug visko pragalvojau, bet daugiausia buvo teigiamų minčių – apie draugus, apie šeimyną, apie tai, ką norėčiau nuveikti, ką jau nuveikiau, kokios buvo mano ankstesnės kelionės. Turiu didelį minčių, prisiminimų bagažą, turiu apie ką galvoti, ką prisiminti – kur išliejau prakaitą, kraują, kur buvo smagu, kur buvo sunku. Gyvendavau tokiais prisiminimais, kai Atlante būdavo ilgu irkluoti. Mano patirtis mane gelbėjo ir stiprino.

– Tai sudėtingiausia kelionėje – monotonija?

– Ir taip, ir ne – svarbu susidėlioti rutiną, kad turėtum aiškią dienotvarkę. Iš pradžių būna keista, nes plaukimas valtimi – neįprastas keliavimo būdas. Bet paskui, kai įsivažiuoji, žinai savo pareigas, žinai ką po ko daryti, žinai kiekvieną daiktą savo valtyje, kada tavo poilsio ir irklavimo laikas, tuomet įsivažiuoji ir pats Atlantas tampa tau draugiškesnis.

– Pademonstravote ypatingą valią ir ryžtą. Kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, ar žinotumėte, koks jūsų vaidmuo valstybės gynyboje?

– Taip, žinau. Manau, kad viskas priklauso nuo to, kiek tu myli savo namus. Kiek yra miela būti Lietuvoje, kiek čia išgyveni akimirkų. Aš Lietuvoje svarbių akimirkų turiu labai daug. Mano pozicija valstybės gynime yra aiški. Tačiau yra ir kitokių žmonių – vieniems Lietuva yra tik tarpinė stotelė, kiti gyvena čia tik iš reikalo, dar kiti – tikrai myli. Aš manau, šiuo klausimu tegali būti tik vienas atsakymas – kiek žmonės myli, tiek jie ir gins savo kraštą.

Aš taip pat visada žinojau, ką noriu veikti. Noriu pamatyti pasaulį, noriu žmonėms jį parodyti, keliaudamas transporto priemonėms, kurios varomos žmogaus jėgos. Valia ir ryžtas man labai padeda ir smagu, kad kitus įkvepiu darydamas tai, kas man pačiam faina. Taip aš prisidedu prie Lietuvos – savo švietėjiška veikla, savo kelionėmis.