Su A. Stankūniene kalbamės apie smurto prieš moteris problemą, asociacijos indėlį į kovą su smurtu prieš moteris ir prasmingą savanorystės veiklą, galinčią padėti keisti gyvenimus.

– Nors visuomenė yra informuojama apie skirtingas smurto rūšis ir pagalbos centrus ir linijas, į kurias smurtą patiriančios moterys gali kreiptis, medijose viešinamos socialinės reklamos, akcijos, atkreipiančios dėmesį į smurto prieš moteris problemą, bet to nepakanka – problema yra opi. Kaip jūs manote, kodėl?

– Žmogus nuo mažens susiduria su įvairiomis situacijomis, kuriose išgyvena džiaugsmą, skausmą, liūdesį, neapykantą, gėdą, kaltę, nesaugumą, baimę. Šiandienos situacijoje išryškėja, kad ir visa visuomenė jaučia labai stiprią baimę, nesaugumo jausmą, nusivylimą, bejėgiškumą. Tai sumažina tikimybę, kad auka išdrįs pasipriešinti smurtautojui. Todėl smurto prieš moteris problema yra ypač opi, apie ją ir toliau reikia kalbėti. Labai svarbu suteikti moterims palaikymą, siųsti į pagalbos centrus ir linijas, kad jos galėtų keisti savo gyvenimą. Pokyčiai visiems yra sunkūs, tačiau dėl vaikų ir savo pačių saugumo moterys turi pasiryžti.

Kartu: A. Stankūnienė dėkojo „Pagalbos moterims linijos” savanorių komandai, kuri yra atsakinga, kūrybinga ir bendruomeniška./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

– Kaip prie kampanijos „16 dienų prieš smurtą prieš moteris“ prisidės „Pagalbos moterims linijos“ savanoriai?

– Asociacijos savanoriai budi 24 valandas per parą. Jų ir dieną, ir naktį skiriamas laikas, empatija, išklausymas yra didžiausias indėlis į šią kampaniją. Galimybė prisiskambinti ir užmegzti kokybišką, kupiną žmogiškos atjautos ir šilumos pokalbį – didelė parama sutrikusiai, jaučiančiai skausmą ir beviltiškumą, kenčiančiai moteriai.

– „16 dienų prieš smurtą prieš moteris“ kampanija yra puiki priemonė mažinti visuomenės abejingumą, skatinti smurtą patiriančias moteris nebijoti kreiptis pagalbos. Kaip kiekvienas iš mūsų galėtume prisidėti prie šios problemos mažinimo?

Artimoje aplinkoje pastebėjus smurtą patiriančią moterį raginčiau su ja tiesiog pasikalbėti. 

– Artimoje aplinkoje pastebėjus smurtą patiriančią moterį raginčiau su ja tiesiog pasikalbėti. Pokalbio metu, neabejoju, pavyktų atrasti geriausią ir efektyviausią būdą jai padėti: gal tai būtų buities problemų sprendimas, gal pagalba ieškant darbo, gal laikas, skirtas mažamečiam vaikui, nesusitvarkančiam su namų darbais. Tačiau, jei tai būtų ilgalaikiai sunkumai, reikėtų padrąsinti moterį kreiptis į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, moterų krizių centrą ar kitą organizaciją, kurioje būtų suteikta psichologinė, teisinė pagalba.

– Kampanijoje dalyvaujančius savanorius pagerbėte su „Pagalbos moterims linija“ aktyviai bendradarbiaujančioje „Parko galerijoje“ surengtame renginyje. Kokias veiklas, projektus kartu įvykdėte, kokių bendrų rezultatų pasiekėte?

– „Pagalbos moterims linijai“ bendradarbiaujant su galerija surengta daug parodų, renginių, iniciatyvų. Prieš keletą metų rašytoja Ernesta Baužaitė įgyvendino iniciatyvą „Išklausant moteris“, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į moteris, patiriančias smurtą, ir sukūrė elektroninę knygą tokiu pačiu pavadinimu. Galerijoje, apžvelgdami nuveiktus darbus, asociacijos savanoriai palydi senuosius ir pasitinka Naujuosius metus, pavasarį drauge pažymima Kovo 8-oji – Moterų solidarumo šventė, kurios proga kasmet organizuojamos puikios parodos. Prieš metus asociacijos savanoriai dalyvavo „Parko galerijos“ surengtoje parodoje „Moters portretas XX a. tapyboje“. Menas ugdo ne tik estetinį suvokimą, harmonijos pajautą, jis – ir terapijos priemonė, padedanti susidūrus su sunkumais.

Nesvarbu, kurį pagalbos būdą pasirinks moteris, ji visada bus priimta ir išklausyta be jokių išankstinių nuostatų.

Asociacijoje dirbančios psichologės, psichoterapeutės organizuoja užsiėmimus, jungiančius psichologiją su dailės terapija, tiek individualioje, tiek grupinėje psichoterapijoje taikydamos įvairius dailės metodus. „Pagalbos moterims linijos“ veiklos kontekste „Parko galerija“ tampa atvira ir saugia erdve buvimui, pajautimui, suvokimui, bendrystei.

– Galerijoje vykusiame renginyje, skambant styginių dueto „DuoViola“ muzikai, paskelbėte kampanijos „16 dienų prieš smurtą prieš moteris“ pradžią ir dėkojote savanoriams už jų prasmingą ir reikšmingą veiklą.

– Esu dėkinga „Pagalbos moterims linijos“ savanorių komandai, kuri yra atsakinga, kūrybinga ir bendruomeniška, todėl labai norisi akimirkų, kuriose pajustume džiaugsmą būti kartu, seserystę, bendrystę, pakylėtą emociją, susiliejusią su muzika, tapyba ar poezija. Labai džiaugiuosi, kad mūsų veiklos kelyje sulaukiame kitų žmonių, menininkų palaikymo. Abipusių mainų pusiausvyra – harmoninga. Esu dėkinga šeiminiam styginių instrumentų duetui „DuoViola“, kurie renginio metu kūrė nuostabią nuotaiką, užbūrė muzikos garsais.

„Pagalbos moterims linijos“ savanorystė – atsakinga savanorystė su įsipareigojimu budėti 350 valandas. Todėl labai laukiame naujų savanorių, kurie po intensyvių penkis mėnesius trunkančių mokymų teiktų emocinę paramą telefonu arba internetu. Naujų savanorių mokymai, kuriuos veda psichoterapeutai, profesionalūs savanorių mokytojai, vyksta gyvai nedidelėje grupėje. Kviečiame moteris, turinčias galimybių, noro ir neabejingų visuomenės socialinei, psichikos gerovei, registruotis į naujų savanorių mokymus, kurie prasidės sausio mėnesio pabaigoje. Visa informacija apie mokymus lengvai pasiekiama „Pagalbos moterims linijos“ interneto svetainėje.

– Kampanija baigsis, o „Pagalbos moterims linijos“ savanoriai ir toliau tęs savo veiklas, teikiančias psichologinę pagalbą moterims.

– Didžioji dauguma besikreipiančiųjų renkasi pagalbos telefonu būdą, bet savanoriai pagalbą teikia ir laiškais. Pokalbiai internetu – dar vienas būdas moterims kreiptis neatidėliotinos pagalbos. Emocinė, psichologinė pagalba internetu yra saugus, patikimas ir patogus būdas ją suteikti ir gauti. Labai svarbu, kad toks pagalbos būdas prieinamas ne tik Lietuvoje gyvenančioms tautietėms. Neretai užsienyje dirbančios ar studijuojančios moterys patiria įvairių sunkumų, jaučia liūdesį, ilgesį, vienatvę, yra sutrikusios ir neturi su kuo pasidalyti savo išgyvenimais. Pokalbis su savanoriu internetu gali būti vienintelė galimybė rasti reikiamą ir skubią pagalbą. Nesvarbu, kurį pagalbos būdą pasirinks moteris, ji visada bus priimta ir išklausyta be jokių išankstinių nuostatų.

Pagalba visą parą

Tel. 8 800 66 366 visą parą, pokalbiai nemokami.

Elektroniniais laiškais: https://pagalbosmoterimslinija.lt/laiskas-pagalbos-moterims-linijai. Atsakoma per 24 val.

Pokalbiais internetu (angl. chat): www.pagalbosmoterimslinija.lt svetainėje spausti „Pokalbiai internetu“. Visomis savaitės dienomis 17–22 val.

Visa emocijų amplitudė

„Vasario 24 d. įvyko tai, ko negalima buvo net įsivaizduoti: Rusija užpuolė Ukrainą. Pirmoji reakcija – neigimas – ne, to negali būti. Prieš tai dvejus metus gyvenę pandemijos sąlygomis, daugelis žmonių šią negandą pamiršo tą pačią dieną, juo labiau kad ir kovidinė situacija švelnėja. Tačiau karas? Viduryje Europos? Kaip? Kodėl? Net ir dabar sunku suvokti, kas nutiko. Žmonės bijo, nerimauja, ir tai suprantama“, – sako psichiatrė A.Stankūnienė.

Pasak specialistės, daugeliui šiuo metu baisu ne tik dėl Ukrainoje žūstančių žmonių, bet neramu ir dėl to, kas gali nutikti mums. Natūralu, kad kyla įvairių klausimų: ar kiti būsime mes? Ką daryti? Kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis?

„Kaip įvardija karo ekspertai, užpuoliko tikslas – ne tik žudyti, bet ir bauginti, skleisti paniką. Todėl labai svarbu tai panikai nepasiduoti. Jausmai yra jausmai, jie tiesiog kyla, norime mes to ar ne. Ir geriau juos jausti, nei bandyti slopinti, – komentuoja A.Stankūnienė. – Krizės metu dažniausiai iš pradžių atsiranda neigimas, paskui – derybos, tada – pyktis, galiausiai – susitaikymas. Karo akivaizdoje žmonės nesijaučia saugūs. Pirmomis dienomis buvo labai daug nusivylimo dėl vangios Vakarų valstybių reakcijos. Situacijai keičiantis, keitėsi ir jausmai. Atsirado viltis, kad didvyriškomis ukrainiečių, bendromis didžiosios dalies pasaulio jėgomis agresorius bus nugalėtas.“

Jausmai yra jausmai, jie tiesiog kyla, norime mes to ar ne. Ir geriau juos jausti, nei bandyti slopinti.

Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai, nes esame unikalūs. Vieni, ypač pirmosiomis karo dienomis, prilipo prie televizorių ekranų, kompiuterių ar telefonų, bijodami, ką nors praleisti. Psichiatrė sako, kad tokie mūsų veiksmai tikriausiai susiję su tuo, kad norime jausti kontroliuojantys padėtį. Manoma, kad nutiks kažkas bloga, jei nuolat neseksime informacijos, tačiau taip tik dar labiau save sekiname. Svarbu nepamiršti – stebėti verta tik oficialius informacijos kanalus.

„Antri suskato veikti: domisi galimybėmis išgyventi, jei būtų panaudotas branduolinis ar cheminis ginklas, perka maisto atsargas, tvarko dokumentus. Dar kiti dalyvauja Ukrainos palaikymo akcijose, aukoja pinigų. Matome ir gerokai išaugusį skaičių norinčiųjų stoti į savanorių gretas. Šiomis dienomis tenka konsultuoti klientus, kuriems jau ir iki karo pasaulis neatrodė saugus, o prasidėjus karui jis tapo visiškai nesaugus“, – pasakoja A.Stankūnienė.

Kaip ištverti?

Bent jau pirmosiomis dienomis daug kam tikrai atrodė, kad pasaulis griūva. Šiandien jau imame po truputį apsiprasti su situacija, nors ir nuolat stebime naujienas karo fronte. Padėti sau, anot psichiatrės, galime bandydami nekurti katastrofinių scenarijų, stengdamiesi sugrąžinti save ir savo artimuosius, draugus į dabartį.

„Priešo tikslas ir yra išgąsdinti, sukelti paniką, išprovokuoti emocijas keliančias, bet neracionalias reakcijas. Geriausia, ką galime padaryti, tai dirbti, rūpintis savimi, savo artimaisiais. Nuolatinis naujienų stebėjimas nepadeda. Matyt, reikėtų sau pasakyti, kad žinias išklausysiu tik tam tikru laiku – juk per kelias valandas tikriausiai neįvyks nieko lemiamo, o jei ir įvyks, nieko nenutiks, jei apie tai sužinosiu vėliau.“

Geriausia, ką galime padaryti, tai dirbti, rūpintis savimi, savo artimaisiais.

Pasak psichiatrės, garsiai išsakytos baimės, nerimas subliūkšta, neatrodo tokie baisūs. „Visada galima skambinti „Jaunimo linijai“, „Sidabrinei gijai“ ir kitoms pagalbos institucijoms, kurios pasiruošusios padėti. Jei savijauta blogėja – stiprėja nerimas, liūdesys, atsiranda atkaklių kaltės, beprasmybės idėjų, trinka miegas, reaguoja kūnas – vertėtų nenumoti ranka ir pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistu. Ko tikrai nereikėtų daryti, tai slopinti nerimą ir baimę, bandyti nusiraminti alkoholiu ar kitomis svaiginamosiomis medžiagomis, užsidaryti ir nustoti bendrauti. Tai tikrai nepadės, bus tik blogiau“, – pataria A.Stankūnienė.

Darykime tai, ką galime

Nemažai žmonių jaučiasi kalti, padarę ne viską, ką galėjo. Dažnas pyksta ant Vakarų šalių institucijų, kad ilgai nebuvo imamasi priemonių tironui suvaldyti. Mums atrodo, kad ir dabar daug kas vyksta ne taip, kaip turėtų, per lėtai, dėl to žūsta nekalti žmonės, griaunami šimtmečius stovėję miestai.

„Svarbu suprasti, kad siekis pakirsti žmonių pasitikėjimą Vakarų struktūromis taip pat gali būti priešo sumanymas arba bent jau jam palanki situacija. Nepamirškime klausytis tikrų specialistų nuomonių ir tik tuomet daryti išvadas. Šiomis sudėtingomis aplinkybėmis galime dalyvauti palaikymo akcijose, pasirašyti peticijas, kad kaltieji sulauktų atpildo Hagos tribunole. Galime aukoti pinigų nuo karo kenčiančiai Ukrainai, tapti savanoriais maisto ir daiktų rūšiavimo centruose ir taip prisidėti gerais darbais“, – pasakoja specialistė.

Psichiatrė primena, kad turime nepamiršti gyventi ir savo gyvenimą, kiek tai įmanoma: dirbti, rūpintis šeima, artimaisiais ir savimi. Kiekvienas turime teisę šypsotis ir juoktis, tai gali padėti mūsų emocinei būklei.

„Neturėtume kelti sau uždavinio kažką pakeisti vieni. Tik kartu, bendromis pastangomis galime prisidėti prie to, kad karas greičiau baigtųsi, kad agresorius būtų nugalėtas ir sulauktų tinkamo atpildo, – įsitikinusi A.Stankūnienė. – Norėčiau palinkėti visiems ramybės, stiprybės, jausti atsakomybę už save, už savo artimuosius, už savo šalį.“

Kaip elgtis?

Jei dirbant sunku sukaupti dėmesį, pabandykite daryti pertraukėles atlikdami fizinius pratimus, išeidami pasivaikščioti ar kitaip pajudėdami.

Išbandykite meditaciją, klausykite raminančių tekstų, relaksacinės muzikos.

Jei esate tikintis, apsilankykite bažnyčioje ir pasimelskite.

Ir, žinoma, nepamirškite kalbėtis: su artimaisiais, draugais, kolegomis, o svarbiausia – su vaikais, ramiai paaiškinkite jiems tiek, kiek jie gali suprasti pagal savo amžių.

Galvojo, kad mirs

Amžiaus limito patirti panikos priepuolį nėra – dažnai pirmieji ištinka dar paauglystėje, o pasikartoja apie 30-uosius gyvenimo metus.

"Mane buvo apėmusi nepaaiškinama baimė, negalėjau kontroliuoti kūno ir minčių, maniau, kad mirsiu", – taip patirtą būseną apibūdina panikos priepuolius išgyvenę žmonės. Jie paprastai kyla staiga, o intensyvumo viršūnę pasiekia per pirmąsias 10 minučių. Šių priepuolių metu gali būti jaučiamas krūtinės skausmas, didesnis prakaitavimas, greitesnis pulsas, oro trūkumas, silpnumas, pykinimas. Baimę sukelia ir kontrolės praradimas – negalėjimas pajudėti, kontroliuoti kūno ir minčių, nusiraminti. Priepuoliai trunka vidutiniškai nuo 15 iki 20 minučių, bet jų negydant gali išsivystyti panikos sutrikimas, o pačių priepuolių trukmė – ilgėti.

"Panikos priepuolis gali būti vienkartinis įvykis, bet dažniausiai žmones vargina nuolat besikartojantys priepuoliai, kurių bijodami jie patiria didžiulę įtampą. Tai ir vadinama panikos sutrikimu", – sako gydytoja psichiatrė Aušra Stankūnienė.

Panikos sutrikimas diagnozuojamas, jei per keturias savaites įvyksta ne mažiau nei keturi panikos priepuoliai, kurių metu pasireiškia bent keturi būdingi simptomai arba po vieno dviejų panikos priepuolių žmogus nuolat jaučia didelę baimę, kad tai gali pasikartoti, todėl pradeda vengti lankytis ten, kur jau kartą pajuto kažką panašaus.

Priežastys slypi pasąmonėje

 

15–20 min. Tiek vidutiniškai trunka panikos priepuolis, tačiau negydant gali išsivystyti panikos sutrikimas, o priepuolių trukmė – ilgėti.

Pasak A.Stankūnienės, dauguma panikos priepuolių priežasčių yra psichologinės. Dažniausiai tai per žmogaus gyvenimą susikaupusios tam tikros emocijos, patirtys, išgyvenimai, kurie daug metų buvo slopinami ir išsiveržia panikos atakų metu.

Didelę įtaką daro ir netektys, skyrybos, darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimas. Panikos priepuolius dėl jausmų ir emocijų slopinimo, kaltės jausmo gali sukelti ir sutuoktinio išdavystė ar meilė kitam žmogui. Manoma, kad daugiau nei 40 proc. panikos priepuolių paskatina santykiai šeimoje.

"Vienai pacientei panikos priepuoliai prasidėjo mirus vyrui. Santykiai buvo labai sudėtingi, nes sutuoktinis jos niekur neišleisdavo, buvo labai pavydus. Septynerius metus iki mirties moteris jį slaugė, nes dėl insulto jis negalėjo judėti. Pacientė vis pagalvodavo, kad, jam mirus, galės pagaliau kur nors išeiti, bet dėl tokių minčių jautė kaltę. O po vyro mirties jai prasidėjo tipiniai panikos priepuoliai, kurių metu jausdavo skausmą širdies plote, stiprią mirties baimę", – prisiminė psichiatrė.

Slopina simptomus, ne priežastis

Pasak A.Stankūnienės, tik apie 20–30 proc. žmonių panikos priepuoliai nelinkę kartotis. Kur kas dažniau jie pasikartoja ir vėl užklumpa netikėtai. Dažnai dėl skausmo krūtinėje, galvos svaigimo, miokardo infarkto baimės žmonės pagalbos pirmiausia ieško šeimos gydytojo, kardiologo, neurologo kabinete.

"Viena mergina skundėsi širdies skausmu. Gydytojai ieškojo jo priežasties, tad tyrė pacientę echoskopu. Staiga ji pašoko ir pripuolusi prie lango pradėjo giliai kvėpuoti. Atlikus tyrimus nebuvo nustatyta jokios ligos. Širdies skausmas buvo vienas panikos atakos simptomų", – prisimena A.Stankūnienė.

Jei gydytojai neranda jokios ligos ir psichiatras pacientui nustato panikos sutrikimą, rekomenduojamas kompleksinis gydymas – medikamentinis ir psichoterapinis. Jis reikalingas tam, kad būtų slopinami ne tik panikos atakos simptomai, bet ir atskleidžiamos pasąmoninės priežastys, kodėl tos atakos kyla ir kaip jų išvengti. Psichoterapija sumažina priepuolių tikimybę, padeda susitvarkyti su baime vėl tai patirti, o priepuoliui ištikus gebėti nusiraminti ir suprasti, kad visa tai netrukus praeis.

Manoma, kad daugiau nei 40 proc. panikos priepuolių paskatina santykiai šeimoje.

Medikai primena: pradėjus gydymą labai svarbu, pasijutus geriau, nenutraukti vartoti vaistų, nes labai padidėja panikos priepuolių pasikartojimo tikimybė. Juos išprovokuoti gali piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis, įtemptas darbas, poilsio trūkumas, prasti santykiai šeimoje.

Kaip padėti sau, artimajam?

Nors panikos priepuoliai užklumpa staiga, svarbu suprasti, kad jie neatsirado per vieną dieną. Jų priežastys formuojasi ilgai, todėl ir gydymas gali užtrukti. Be to, labai svarbu, kaip padėsite sau.

Norint užkirsti kelią panikos priepuoliams svarbu pakeisti gyvenimo įpročius ir užsiimti atpalaiduojančia veikla – pasportuoti, pasivaikščioti, paskaityti knygą. "Pirmoji pagalba sau yra gyvenimo būdo keitimas, įtampos priežasčių ieškojimas. Tik keisdamiesi galėsime sumažinti panikos priepuolio tikimybę", – sako A.Stankūnienė.

Negydant liga stiprėja, žmogų gali kamuoti ir depresijos simptomai – prasta nuotaika, nenoras bendrauti. Nerimas tampa nuolatinis, tad padidėja ir minčių apie savižudybę tikimybė, todėl būtina nenumoti ranka į baimę ir nelaukti, kol vėl pasikartos panikos ataka. Jei artimas žmogus vengia kreiptis į specialistus, paskatinkite jį tai padaryti, parodykite, kad jį palaikote.

Panikos sutrikimas nėra liga, kurios reikėtų gėdytis. "Kiekvieno mūsų gyvenime yra daug streso ir įtampos, pergalių ir pralaimėjimų, šviesių ir apniukusių dienų. Svarbu ieškoti pagalbos, nenuleisti rankų ir kartu su specialistais mokytis nugalėti baimę, o su ja susidūrus – gebėti nusiraminti", – sako medikai.

Drąsios ir stiprios

Prie Kauno pilies amfiteatro būrelis moterų ramiai dėliojo vaišes, kai motociklų variklių gausmas nustelbė jų kalbas. Čia susirinkusias "Pagalbos moterims linijos" (PML) savanores palaikyti atvyko Lietuvos motociklininkių, priklausančių tarptautinei motociklininkių asociacijai WIMA, narės. "Vienybė, Drąsa, Stiprybė, Svajonė", – šie raktiniai žodžiai, moterys neabejojo, tinkami abiejų organizacijų narėms.

"Būti savanorėmis – reikia turėti drąsos. Motociklininkės – kaip simbolis kokios drąsios ir stiprios gali būti moterys", – pažintį surengtame piknike prie Kauno pilies pradėjo PML Kauno padalinio savanorių koordinatorė Aušra Stankūnienė.

Būti savanorėmis – reikia turėti drąsos. Motociklininkės – kaip simbolis kokios drąsios ir stiprios gali būti moterys.

Lyg ir sunkiai suderinamos moterų grupės netruko rasti bendrą kalbą, mat toli gražu ir ne kiekviena plieninį žirgą pasikinkiusi motociklininkė išsyk pasijuto drąsi. Tarptautinės motociklininkių asociacijos WIMA Kauno padalinio prezidentė Jolita Arlauskaitė pasidalijo patirtimi, kai šios organizacijos narė užsibrėžė apvažiuoti pasaulį. Ji prisijungė tik keliuose etapuose, tačiau įsirėžė moterų pasakojimai apie jų patirtis, kai viena motociklininkė pasakodama apie savo patirtis nesulaikė ašarų, o visos aplinkui ovacijomis ją palaikė – jautėsi stiprus vienybės jausmas.

"Motociklas suteikia laisvės ir pasitikėjimo. Kartais, kai grįžtų iš darbo po sunkio dienos ir žinau, kad nuo sprogstančios galvos bus sunku namiškiams, sėdu ir važiuoju kokių 150 km ratą. Tas vėjo ūžimas tikrai išvalo mintis", – šypsojosi J.Arlauskaitė.

Motociklininkių atstovė neabejoja, kad ji su kolegėmis gali būti naudingos viešinant PML veiklą, skatinant savanoriauti ir, reikalui esant, žmogui, esančiam sunkioje padėtyje, įduoti vizitinę kortelę su PML telefonu.

Patirtis praverčia

Dar prieš susirenkant į pikniką, PML savanorės susirinko Vienybės aikštėje ir eidamos per miestą iki Kauno pilies skleidė savanorystės idėją. Baimintasi, kad gal PML savanorės nenorės viešintis, tačiau jos nuoširdžiai dalijosi savo patirtimis, kurios ne visų buvo pačios maloniausios.

"Kokią tu turi patirtį gyvenime? Ar sugebėsi pajusti tą žmogų, priimti jį ne kaip svetimą", – tokį klausimą PML savanorė Biruta sako išgirdusi, kai atėjo į savanorių atranką.

Biruta atvira – pareigą padėti kitiems pajuto po tėvų mirties, ieškojo kur save realizuoti. Savanorystė moteriai nesvetima jau ne vienus metus – šešerius metus ji yra paramedikė-savanorė Greitosios medicinos pagalbos stotyje, taip pat savanoriavo "Penktoje kojoje". PML skelbimą pamatė atsitiktinai.

Brolio savižudybė, tėvų mirtys trijų mėnesių skirtumu, jos pačios sudėtingas gyvenimas ir buvo tie kalnai bei pakalnės, sudėlioję įvairias gyvenimo patirtis, kurios leidžia suprasti ir atjausti kitą.

Žmogus skambina ne dėl to, kad jam yra gerai, dažnai skambina prisiversdamas, labai susikaupęs, abejodamas.

"Žmogus skambina ne dėl to, kad jam yra gerai, dažnai skambina prisiversdamas, labai susikaupęs, abejodamas. Tuo momentu tam žmogui turi padėti suprasti, kad jis yra saugus, kad jis pasikalbės, ir kai pabendraus, išsakys ką jaučia, kaip gyvena – jam bus geriau. Sudėtinga, nes žmogui negali primesti savo nuomonės, o leidi jam sakyti ir tarsi su juo eini jo keliu, lyg ieškodamas to, ko jis nemato, tačiau tai nėra patarimai. Greičiau tai yra vedimas už rankos tuo sprendimo keliu", – taip savo savanorystės darbą MPL apibūdino Biruta.

Moteris šypteli jau seniai įvykdžiusi įsipareigojimą savanoriauti 350 val., tačiau tęsia veiklą. "Kokie žmonės būna laimingi, – savanorė tvirtina jaučiasi esanti reikalinga. – Paskambina liūdnas žmogus, verkiančios moterys ar bijančios ir kai pokalbis pavyksta, kartais jis trunka beveik dvi valandas, o pabaigoje pasisako, kad jaučiasi nusiraminęs ir džiaugiasi, kad išdrįso paskambinti. Net telefonu jauti jo šypseną."

Anonimiškumas atpalaiduoja

PML telefonu skambina į labai skirtingas ir sunkias situacijas atsidūrę žmonės ir toli gražu ne tik moterys. Savanorėms tenka bendrauti ir su grasinančiomis nusižudyti ir smurtą patiriančiomis moterimis, ypač daug moterų skambučių, kai irsta santuokos, dėl vyro neištikimybės, beviltiška moterų būsena dėl psichologinio smurto.

"Visi turi problemų. Tarkime, moteris augina du vaikelius, o vyras psichologinis despotas. Jos stengiasi paskambinti sumigdžiusios mažuosius, kai vyro nėra. Paskambinus mums yra ramios, kad jų niekas nemato, nepažįsta ir gali laisvai kalbėti. Skambutis anoniminis. Koncentruojiesi į pokalbį, stengiesi pajusti, kaip gali padėti, kad tas žmogus patikėtų, kad tu šiuo metu esi tas žmogus – petys, į kurį jis gali atsiremti ir paverkti", – apie teikiamą pagalbą tęsia Biruta.

Savanorė atkreipė dėmesį, kad vis pasitaiko skambučių dėl seksualinės orientacijos. Tarkime, vyras skambina dėl to, kad jis nenori būti vyru. "Su kuo jis gali pasikalbėti? Didesniuose miestuose kitaip, o provincijoje negali atsiskleisti. Jie pasakoja, kaip jaučiai, kaip gyvena. Dėl to paties skambina ir moterys", – kokia būtina pagalba nuošalesnėse vietovėse gyvenantiems žmonėms tikino Biruta.

Biruta atkreipė dėmesį į dar viena momentą, kurį pačios savanorės vadina mistiniu. Kažkaip keistai susidėlioja, kad paskambina tokie žmonės, kuriems pagalbos reikia panašiose situacijose, kokiose yra buvusios savanorės. Jau septynerius metus PML savanoriaujanti Laima patvirtino Birutos išsakytą mintį. Laima neslepia, kad gyvenime buvo etapas, kai pati skambino pagalbos telefonu.

"Buvo visokių šeiminių išgyvenimų, traumų. Kai po viso to atsitiesiau, šeima iširo, vaikas užaugo, ėmiau galvoti: aš tiek daug visko gavau, kad man reikia pasidalyti su kažkuo, atiduoti skolą", – kelio į savanorystę pradžią prisiminė Laima.

Būti šiaudu

Laima sako visada domėjosi psichologija ir tai buvo dar vienas postūmis savanorystei. Patirtis, išgyvenimai, žinios, kurių vis daugiau ir daugiau, įgyta per septynerius savanoriavimo metus, moteris tiki, gali būti šiaudu kitam.

"Stengiuosi suprasti žmogų. Būna piktybinių skambučių ar išgėrusių žmonių, tada jau mes galime su juo nekalbėti, jei jis žemina ir barasi. Ne iš gero gyvenimo kartais žmogus ir koneveikia, jis neturi kur išlieti tų emocijų arba nežino būdo, kaip kitaip bendrauti. Kitą kartą išsikalba, išsibara ir nurimsta. Šneki, tol, kol žmogus nurimsta. Nėra limito kiek turėtum kalbėti", – aiškina Laima.

Kai paskambina raudantis, o pokalbio pabaigoje jauti, kad jis nurimo, tai ir supranti, kad padėjai.

Savanorės šypteli, kad gal ir gerai, jog žmogus pyktį išliejo telefonu, tai gal neišlies ant kažko konkretaus. Pasitaiko ir tokių skambinančiųjų, kurie kalba daug ir ilgai, bet sustoja ir galiausiai pasako: "Jau gerai, jau išsikalbėjau..." Moterys žino, kad kitam išdrįsti paskambinti gali būti labai sunku.

"Kai paskambina raudantis, o pokalbio pabaigoje jauti, kad jis nurimo, tai ir supranti, kad padėjai. Gal tą žmogų sulaikei nuo kažkokių kraštutinių veiksmų ar sprendimų. Kad ir savižudis, juk skambina ne norėdamas nusižudyti, o tam, kad būtų išklausytas, tarsi ieško šiaudo, kad galėtų pakeisti savo sprendimą", – savo veiklos prasmę dėsto savanorė.

Intensyvūs mokymai

Visoje Lietuvoje yra daugiau nei 160 savanorių iš Kauno, Klaipėdos, Vilniaus. Vien Kaune yra apie 80. "Pastebėjome tendenciją, kad žmogus, pergyvenęs dramas, krizines situacija ar kažkokius sunkumus ir tai įveikęs, labai gerai suvokia palaikymo svarbą. Suvokia, kad gali suprasti kitą žmogų, todėl skiria dalį savo laisvalaikio ir mato prasmę. Yra tokia tendencija, kad savanorėmis tampa tos moterys, kurios pačios patyrė krizes, sunkumus, skyrybas, netektis", – sako Kauno padalinio savanorių koordinatorė A.Stankūnienė.

Tačiau tai nereiškia, kad pačios būdamos pažeidžiamos stoja prie telefono linijos gelbėti pasaulio. Norinčioms prisijungti prie savanorystės, nereikia turėti specialaus išsilavinimo ar darbo patirties – savanorėms yra organizuojami apie 4 mėnesius trunkantys intensyvūs mokymai, kurių metu įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių. Iš savanorių tikimasi, kad jos bus empatiškos, motyvuotos padėti kitiems ir galės dalį laiko skirti savanoriškai veiklai.

"Visas krizes savanoris jau turi būti išgyvenęs. Vadovaujamės principu, kad tik pats gerai besijausdamas gali padėti gerai jaustis kitam. Tačiau galima taip sakyti, kad pačios išgyvenusios krizes, savanorės geriau supranta skambinančiąsias. Išklausydamas, suprasdamas, gal net padėdamas apsispręsti tam tikrose gyvenimo situacijose, tačiau nepatardamas ir nepiršdamas savo nuomonės, jautiesi prisidedantis prie Lietuvos moterų stiprėjimo", – tiki A.Stankūnienė.

A.Stankūnienė susimąstė, ar PML galima pritaikyti pasakymą, kad padėdamas kitam padedi ir sau. Vis dėlto savanorių koordinatorė labiau buvo linkusi vertinti, kad padėdamas savanoris jaučiasi gerai, kai jo pagalba būna pasinaudota, kai ją priima, atsižvelgia, tačiau tai nereiškia, kad sunkų periodą išgyvenantis savanoris padėdamas kitam gydo save.

Vienišumo problema

Anot PML Kauno padalinio savanorių koordinatorės A.Stankūnienės, kad emocinė pagalba yra labai reikalinga, rodo kasmet augantis skambinančių ir ieškančių pagalbos bei palaikymo žmonių skambučių skaičius. 2019 m. buvo atsakyta į 17 tūkst. skambučių, tai yra daugiau nei 45 pokalbiai per dieną, nors norinčiųjų prisiskambinti buvo dvigubai daugiau.

Izoliacija per karantiną dar labiau padidino vienišumo problemą.

2020 m. karantino metu padidinus budėjimo valandų skaičių buvo atsiliepiama ir į 70 skambučių per dieną. "Kovą iki balandžio vidurio nebuvo ryškaus skambučių padidėjimo dėl smurto artimoje aplinkoje. Tačiau švelnėjant karantinui pastebėjome, kad skambinusios pasakodavo apie patirtą smurtą, bet jau kaip apie praeitį. Gal jos tik tada galėjo paskambinti ir išdrįsti kalbėti", – pastebėjimais dalijosi A.Stankūnienė.

Panašią situaciją skelbė ir užsienio spauda. Buvo minima, kad įtampą, nerimą, smurtą patiriančios moterys net negalėjo kreiptis pagalbos. Ne viena skundėsi, kad smurtautojas neleisdavo niekur eiti, atimdavo telefoną.

"Ką dar pastebėjome – tai vienišumo problemą. Izoliacija per karantiną dar labiau padidino vienišumo problemą. Žmonės ieškojo pagalbos, palaikymo, nuraminimo, kad baigsis tokia situacija ir vėl viskas stos į savo vėžes. Jautėme paniką. Jautėme, kad mamos pavargusios nuo nuotolinio vaikų mokymosi, pavargusios nuo streso, santykių, kurie buvę problematiški tapo kritiniais", – tęsė A.Stankūnienė.

Jaučiant sunkius karantino padarinius, PML stiprinome pajėgas, per dieną būdavo atsakydavome į 70 skambučių. Išaugęs skambučių skaičius patvirtino, kad emocinė pagalba yra labai svarbi, jos ieško žmonės ir dienos metu, ir naktimis.

2020 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis PML savanorių komandai įteikė padėką už pagalbą Lietuvai kovoje su COVID-19 virusu.