„Šis atradimas įvyko prieš pat Kalėdas... Jis nedelsdamas su mumis susisiekė“, – sakė Atminimo vietų šalia Aušvico-Birkenau fondo (FPMP) vadovas Dagmaras Kopiaszas (Dagmaras Kopijašas).

FPMP organizacija renka su Holokaustu susijusius daiktus, kuriuos randa pietinių Lenkijos miestų, esančių netoli buvusių Aušvico ir Birkenau koncentracijos stovyklų, gyventojai.

„Buvo tikrai sunku ištraukti tas dalis. Iššukavome kiekvieną to ežero kvadratinį metrą, tvyrant šalčiams dumble ieškodami mažiausių fragmentų“, – pasakojo D. Kopiaszas naujienų agentūrai AFP.

Pasak jo, orlaivį „Iljušin Il-4“ 1945-ųjų sausio 19 dieną, likus vos kelioms dienoms iki koncentracijos stovyklos išlaisvinimo, numušė vokiečių priešlėktuvinės gynybos sistema.

D. Kopijaszo manymu, to lėktuvo dalys, ant kurių yra užrašų kirilica, iškilo tik praėjusių metų pabaigoje, nes regione, kur vykdoma kasyba, buvo išjudinta žemė.

Aušvico-Birkenau stovykla tapo nacistinės Vokietijos vykdyto žydų genocido simboliu. 1940–1945 metais stovykloje buvo nužudyta apie milijonas šios tautybės žmonių.

Pasak tyrėjų, šiame komplekse žuvo dar per 100 tūkst. kitų žmonių, tarp jų lenkų, čigonų, sovietų karo belaisvių ir antinacistinio pasipriešinimo kovotojų. Tarp Aušvico aukų buvo apie 232 tūkst. vaikų.

Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus darbuotojai šią savaitę atsitiktinai rado į drobės skiautę suvyniotą auksinį žiedą ir vėrinį, kurie buvo paslėpti dvigubo puodelio dugno ertmėje.

Šių paslėptų papuošalų savininkas buvo deportuotas į didžiausią nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklą – Aušvicą-Birkenau.

Atlikti tyrimai parodė, kad rastas žiedas buvo pagamintas Lenkijoje tarp 1921-ųjų ir 1931-ųjų metų. 

Piotro Cywinskio, Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus direktoriaus, teigimu, šis radinys atskleidžia, kad žydų šeimos žinojo apie vertingų daiktų plėšimus, tačiau saugojo ir viltį, kad jų dar prireiks jų būčiai, gyvenimui.

Naciai deportuojamiems žmonėms užuominų apie naikinimą nelaidydavo – tikindavo, kad jie tiesiog bus perkelti į naują vietą –  apgyvendinti stovyklose. Be to, tokiems tremtiniams buvo leidžiama pasiimti šiek tiek daiktų.

Prieš paslepiamas dvigubo puoduko dugno ertmėje vėrinys buvo kruopščiai įsuktas į drobės skiautę. Tai, kad vertingi daiktai išliko paslėpti iki šių dienų, rodo, jog nacių kareiviai tikrai nesitikėjo rasti nieko panašaus tarp kuklių buities rakandų ir drabužių.

Jie aptikti muziejaus darbuotojų pradėjus per 12 tūkst. emaliuotų virtuvės indų kolekcijos restauraciją. Rentgeno spindulių tyrimas ir atskleidė ilgaamžę puoduko paslaptį. Belieka apgailestauti tik dėl vieno – kad tikimybė nustatyti žiedo ir vėrinio savininką yra labai menka. 

Buvęs SS pajėgų pareigūnas Oskaras Groeningas (Oskaras Grėningas), dar žinomas kaip „Aušvico buhalteris“, antradienį teisme pripažino savo „moralinę atsakomybę“ dėl masinių žudynių mirties stovykloje ir paprašė „atleidimo“.

„Aš be abejonės prisiimu dalį moralinės atsakomybės“, – sakė 93 metų teisiamasis teisėjams, pripažindamas, kad žinojo apie žydų žudymą dujų kamerose.

„Aš prašau atleidimo, – atsiprašė jis teismo salėje Holokaustą išgyvenusiųjų akivaizdoje. – Jūs turite priimti sprendimą dėl mano teisinės atsakomybės.“

O.Groeningas yra teisiamas dėl 300 tūkst. bendrininkavimo nužudant atvejų, susijusių su Vengrijos žydų naikinimu dujų kamerose, ir jam gresia iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė.

Atsižvelgiant į senyvą daugelio įtariamų Vokietijos karo nusikaltėlių amžių, O.Groeningas turėtų būti vienas paskutiniųjų, kurie sulauks teisingumo praėjus 70 metų po Antrojo pasaulinio karo, kai jo pabaigoje buvo išlaisvinti koncentracijos stovyklų belaisviai.

„Man jis yra žudikas, nes jis yra masinių žudynių sistemos dalis“, – sakė Rumunijoje gimusi ir Aušvicą išgyvenusi 81 metų Eva Kor, viena ieškovių šioje byloje.

„Ši galimybė gauti informacijos apie Aušvicą iš vieno iš nusikaltėlių gali būti mums paskutinė“, - dienraščiui „Bild“ sakė JAV pilietybę turinti I.Kor, kuri Aušvice neteko savo tėvų ir dviejų brolių.

„Įkalinimo terminas man nerūpi, man svarbu ištirti šį nusikaltimą“, – kalbėjo ji.

Pasak prokurorų, O.Groeningas dirbo mirties stovyklos buhalteriu, kuris rūšiavo ir skaičiavo iš nužudytųjų paimtus pinigus, kurie suplaukdavo įvairiomis Europos valiutomis.

Anot kaltintojų, tarnaudamas stovykloje jis atliko tam tikrą vaidmenį masinėse žudynės, per kurias žuvo milijonai žmonių, ir konkrečiai prisidėjo prie 300 tūkstančių žmonių nužudymo 1944 metais nuo gegužės iki liepos mėnesio.

Vos daugiau nei per ketverius metus Aušvico koncentracijos stovykloje buvo nužudyta milijonas žydų ir šimtas tūkstančių kitų tautybių žmonių, sako holokausto tyrimų centro „Yad Vashem“ istorikas Davidas Silberklangas. „Kaip stovykla Aušvicas pradėjo veikti 1940 m. birželį, o kaip didžiulis priverstinio darbo ir dar ryškesnis naikinimo centras susiformavo 1942 m. Tad Aušvicas atliko kelias funkcijas, bet į istoriją įėjo dėl didelio masto žmonių naikinimo“, – pabrėžia jis.

Kaip pasakoja Aušvicą išgyvenusi Dita Kraus, Aušvicas buvo pragaras žemėje: „Buvome apgyvendinti apgriuvusiuose barakuose, miegodavome triaukštėse lovose, viename barake tilpdavo apie tūkstantis žmonių. Per daugiau nei metus mūsų drabužiai niekada nebuvo pakeisti. Gaudavome [...] viso labo liesos sriubos ir vieną ar du gabalėlius duonos per dieną. Barakai nebuvo šildomi, todėl ten temperatūra būdavo žemiau nulio.“

Holokausto ir nacių nusikaltimų simbolis

Per ketverius su puse Aušvico gyvavimo metų didžiausioje mirties stovykloje nužudyta vienas milijonas žydų ir dar šimtas tūkstančių kitų tautybių žmonių – romų, lenkų politinių kalinių ar homoseksualų. Pasak didžiausio pasaulyje holokausto tyrimų centro „Yad Vashem“ vyriausiojo istoriko Davido Silberklango, Aušvicas pakeitė blogio ir žiaurumo suvokimą bei tapo holokausto ir nacių nusikaltimų simboliu.

„Jį galima suprasti kaip blogio, remiamo ir kuriamo valdžios, simbolį.  Todėl Aušvicas-Birkenau svarbus ir padarė įtaką visai žmonijai. [...] Dauguma išgyvenusiųjų Aušvicą apibūdiną kaip pragarą žemėje. Kai kas nors panašaus nutinka, tai gali būti pakartota dar kartą prieš bet kurią tautą, todėl Aušvicas turi universalią reikšmę“, – pabrėžia D. Silberklangas.

Istorikų teigimu, į Aušvicą patekdavo kelių tipų žmonės. Pirmaisiais Aušvico gyvavimo metais – politiniai kaliniai, kuriuos nebuvo siekiama nužudyti. Skaičiuojama, kad registruotų politinių kalinių Aušvice buvo apie 400 tūkst., nemaža dalis išgyveno ir sulaukė karo pabaigos.

Žydai į Aušvicą pradėti deportuoti nuo 1942 m., o masiškai – nuo 1943 m. Jie nebuvo registruojami į stovyklą. Traukiniais iš getų atgabentus žmones, suskirstydavo į darbingųjų, o kitus – į pasmerktųjų mirčiai grupes. Pasak istorikų, didžioji dalis žydų, patekusių į Aušvicą, žuvo arba dujų kamerose, arba dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų. Tik apie 7 tūkst. žydų buvo išlaisvinti 1945 m. sausio 27 dieną.

Tapo mirties stovykla

Šiuo metu Izraelyje gyvenanti 86 metų Dita Kraus, būdama 13 metų, iš Prahos su šeima buvo deportuota į Terezino koncentracijos stovyklą, ten kalėjusių žydų dar vadinama getu. Iš ten žydai buvo vežami į mirties stovyklas Treblinką arba Aušvicą. Po pusantrų metų iš Terezino į Aušvicą buvo išsiųsta ir D. Kraus šeima. 

„Terezine  buvome suvaryti į gyvulinius vagonus, kuriuose nebuvo sėdimų vietų. Vienam vagonui buvo pastatytas vienas kibiras, o vagone buvo apie 70–80 žmonių. Tokiu būdu, neatidarant durų, belangiuose vagonuose  dvi dienas ir naktis važiavome Aušvico link“, – pasakoja ji.

Dar Aušvico įkūrimo pradžioje žmonės, gyvenę aplink Osvencimo priemiestį, buvo priversti išsikraustyti, o jų namai nugriauti. Taip, istorikų teigimu, naciai siekė izoliuoti stovyklą nuo pašalinių akių. Kai po kelerių metų stovykla išsiplėtė į kelias dalis su izoliuotomis zonomis, Aušvicas užėmė maždaug 40 kvadratinių kilometrų plotą – šiek tiek mažiau nei Alytaus miestas.

Prieš pagrindinį įėjimą į Aušvicą kabojo vokiškas užrašas „Darbas išlaisvina“. Taip buvo siekiama sukurti iliuziją, kad sunkus darbas užtikrins laisvę ar bent išsaugos gyvybę. Tačiau, pasak D. Silberklango, kelias funkcijas atlikęs Aušvicas į istoriją įėjo kaip mirties stovykla.

Istorikas sako, kad Aušvicas per kelerius metus buvo pertvarkytas į kitokio tipo stovyklą. Daug didesnę – prie Aušvico buvo pridėta Birkenau stovykla, taip Aušvicas gerokai išsiplėtė. Birkenau, kuri sudarė dalį Aušvico, buvo daug kartų teritoriškai ir kalinių skaičiumi didesnė nei originali Aušvico stovykla.

Taigi, D. Silberklango žodžiais, nuo pirmųjų įkūrimo metų Aušvicas buvo ruošiamas pertvarkai: „Kai ji įvyko, Aušvicas buvo padalintas į du naujus centrus  – priverstinio darbo centrą, kuriame dirbo dešimtys tūkstančių kalinių, ir dar didesnį žmonių naikinimo centrą, kur nužudyta daugiau nei milijonas žmonių. Taigi kaip stovykla Aušvicas pradėjo veikti 1940 m. birželį, o kaip didžiulis priverstinio darbo ir dar ryškesnis naikinimo centras susiformavo 1942 m. Tad Aušvicas atliko kelias funkcijas, bet jis įėjo į istoriją dėl didelio masto žmonių naikinimo.“

Aušvicas – pragaras žemėje

Išgyvenusieji pasakoja, kad kiekvienas rytas Aušvice prasidėdavo vienodai: žmonės būdavo keliami 4–5 valandą ryto, kiekvieną rytą vykdavo atranka: dalis kalinių būdavo atrenkami mirčiai, o kiti turėdavo pradėti visą dieną trunkančius darbus. D. Kraus sako, kad tik po vadinamųjų selekcijų, kaliniai galėdavo pasišnekėti su atskirtais artimaisiais.

„Kai kalbu su studentais, visuomet sakau, kad gete galėjai jaustis bent šiek tiek žmogumi, o Aušvicas buvo pragaras žemėje. Buvome apgyvendinti apgriuvusiuose barakuose, miegodavome triaukštėse lovose, viename barake tilpdavo apie tūkstantį žmonių. Per tą laiką, kurį išbuvome Aušvice (daugiau nei metus), mūsų drabužiai niekada nebuvo pakeisti. Gaudavome maisto, kuris negalėjo užtikrinti žmogaus išgyvenimo. Viso labo liesos sriubos ir vieną ar du gabalėlius duonos per dieną. Barakai nebuvo šildomi, todėl ten temperatūra būdavo žemiau nulio“, – prisimena D. Kraus, kuri per holokaustą neteko abiejų tėvų.

Po Aušvico ji buvo perkelta dar į keletą darbo stovyklų, o išlaisvinta 1945 m. balandį Bergeno-Belseno stovykloje. Grįžusį į Prahą, ji sukūrė šeimą su vienu iš buvusių Aušvico kalinių ir netrukus emigravo į Izraelį, kur gyvena iki šiol.

D. Kraus, kaip ir kitiems išgyvenusiems Aušvico mirties stovyklą, prieš 70 metų išlaisvintas Aušvicas-Birkenau dabar atrodo kaip košmaras. Nemažai žmonių norėjo jį visam laikui užmiršti, tačiau dalis nusprendė kalbėti apie tai ir priminti pasauliui apie blogį, koks gali egzistuoti, nes, kaip sako išgyvenusieji, tik prisimindami ir žinodami neleisime tam pasikartoti.

Lenkijoje antradienį prasidėjo Aušvico-Birkenau išvadavimo 70-ųjų metinių minėjimas, kuriame mirties stovyklų aukas pagerbė pasaulio šalių lyderiai ir išgyvenusieji.

Ceremonijoje dalyvauja apie 300 išgyvenusiųjų, taip pat daugelio šalių lyderiai bei Holivudo magnatas Stevenas Spielbergas (Stivenas Spilbergas), režisavęs filmą apie Holokaustą „Šindlerio sąrašas“ (Schindler's List).

S.Spielbergas, už šią dramą gavęs „Oskarą“ ir įrašęs 58 tūkst. išgyvenusiųjų liudijimus, su šimtais šių žmonių, kurių dauguma jau yra vyresni nei 90 metų, susitiko Krokuvoje Pietų Lenkijoje.

Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) anksčiau antradienį kalbėjo apie blogį, kuris užklupo mirties stovyklos kalinius nacių okupuotoje Lenkijoje.

Minėjimo dalyviai susirinko po milžiniška palapine, dengiančia Birkenau vartus ir geležinkelio bėgius, esančius didžiuliame Aišvuco-Birkenau komplekse, į kurį aukos buvo vežamos traukiniais ir žudomos dujų kamerose.

Naciai šioje stovykloje išžudė apie 1,1 mln. žmonių, daugiausia žydų, taip pat čigonų, lenkų politinių kalinių ir kitų.

Išgyvenusieji po 70 metų grįžta

Šio svarbaus renginio, kuriame turi dalyvauti ir grupė valstybių vadovų, išvakarėse garsios žydų organizacijos susirūpinimą dėl smurto prieš žydus šiuolaikinėje Europoje atkartojo Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Holivudo magnatas Stevenas Spielbergas (Stivenas Spilbergas).

Europa yra „priartėjusi prie“ naujo žydų egzodo, per forumą dėl Holokausto Čekijos sostinėje Prahoje sakė Europos žydų kongreso vadovas Moshe Kantoras (Mošė Kantoras).

„Džihadizmas yra labai arti nacizmo. Galima net sakyti, kad tai du to paties blogio veidai“, – pridūrė jis.

A.Merkel savo ruožtu sakė, jog „gėda“, kad žydai Vokietijoje patiria įžeidimus, grasinimus ar smurtą. Kanclerė pirmadienį buvo prisidėjusi prie Holokaustą išgyvenusių žmonių, kurie Berlyne minėjo 70 metų nuo tos dienos, kai sovietų Raudonoji armija išvadavo Aušvicą.

S.Spielbergas atkreipė dėmesį į tai, ką pavadino „didėjančiomis pastangomis išvaryti žydus iš Europos“ šiame žemyne didėjant antisemitizmui, kurį akcentavo anksčiau šį mėnesį įvykdyta kruvina islamistų ataka prieš košerinio maisto parduotuvę Paryžiuje.

S.Spielbergas, kuris už dramą apie Holokaustą „Šindlerio sąrašas“ (Schindler's List) yra gavęs „Oskarą“ ir kuris yra įrašęs 58 tūkst. išgyvenusiųjų liudijimus, su šimtais šių žmonių, kurių dauguma jau yra vyresni nei 90 metų, susitiko Krokuvoje Pietų Lenkijoje.

Tas susitikimas įvyko prieš antradienio ceremonijas buvusioje Aušvico-Birkenau stovykloje netoliese esančiame Osvencime.

V. Putinas nedalyvaus

Tuo tarpu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nedalyvaus pagrindiniame Aukšvico išvadavimo metinių renginyje, kuris organizuojamas vykstant karui Ukrainoje.

Lenkija yra tarp šalių, garsiausiai kritikuojančių Rusijos veiksmus kaimyninėje Ukrainoje, kur Maskva pernai kovą, ukrainiečiams nušalinus savo tuometinį Kremliaus remiamą prezidentą, aneksavo Krymą. Be to, NATO kaltina Rusiją siunčiant karius ir ginkluotę į pagalbą prorusiškiems separatistams Ukrainos rytuose. Šis karas jau pareikalavo mažiausiai 5 tūkst. gyvybių.

Rytų Ukrainos separatistams atnaujinus savo puolimą, buvęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kuris dabar pirmininkauja Europos Sąjungos (ES) lyderių susitikimams, savaitgalį perspėjo, kad negalima „nuolaidžiauti“ Rusijai.

Turėdama omenyje pasekmes vidaus politikos srityje, Lenkija nenusiuntė visapusiško diplomatinio kvietimo V.Putinui, sakė šaltiniai. Vietoje Rusijos lyderio dalyvaus jo administracijos vadovas Sergejus Ivanovas.

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka turi dalyvauti, kaip ir Prancūzijos bei Vokietijos prezidentai Francois Hollande'as (Fransua Holandas) ir Joachimas Gauckas (Joachimas Gaukas). Per ceremonijas Aušvice, kuris dabar yra paverstas muziejumi, bus sakomos maldos, dedami vainikai.

F.Hollande'as atvyksta praėjus mažiau nei trims savaitėms po to, kai islamistai Paryžiuje per atakas satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir košerinio maisto parduotuvėje nužudė 17 žmonių.

Tarp žuvusiųjų per tas atakas yra keturi Prancūzijos žydai – naujausios pastarojo meto išpuolių prieš žydus Europoje aukos.

Metinių minėjime taip pat turi dalyvauti Belgijos ir Nyderlandų karališkieji asmenys, daugiau kaip dešimt prezidentų ir premjerų iš viso pasaulio.

Žemesnio rango atstovus, be Rusijos, atsiųs Jungtinės Valstijos ir Izraelis.

Vatikanui atstovaus Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislawas Dziwiszas (Stanislavas Dzivišas) – buvęs velionio popiežiaus, šventojo Jono Pauliaus II padėjėjas.

Liudininkų lieka vis mažiau

Minėjime taip pat dalyvaus Celina Biniaz (Selina Binias), elegantiška 83 metų moteris, kuri buvo tarp 1 200 žydų, pabėgusių iš Aušvico pagal garsųjį Oskaro Schindlerio (Oskaro Šindlerio) sąrašą.

Būdama dar vaikas, ji išėjo iš mirties stovyklos dirbti netoliese veikusiame vokiečių pramonininko fabrike.

„Taip norėčiau, kad jie išspręstų tą problemą Artimuosiuose Rytuose, nes tikiu, kad ji tikrai veikia tai, kas vyksta dėl antisemitizmo visoje Europoje“, – sakė C.Biniaz, kuri atvyko iš Kalifornijos.

„Iš musulmonų buvo atimtos pilietinės teisės, o jų jaunimas neturi vilčių dėl ateities, tad jie apimti nevilties ir jiems atrodo žavu prisidėti prie tokių dalykų kaip ISIS („Islamo valstybė“)“, – sakė ji.

Šio antradienio ceremonija Pietų Lenkijoje esančiame Osvencime gali būti paskutinis metinių minėjimas, kuriame dalyvauja daug liudininkų. Jauniausi iš jų dabar eina aštuntą dešimtį metų.

Atvykti turi maždaug 300 jų – gerokai mažiau nei 1 500 anuometinių įvykių liudininkų, dalyvavusių metinių minėjime prieš 10 metų, kai buvo atvykęs ir Rusijos lyderis V.Putinas.

88 metų liudininkui Davidui Wisniai (Davidui Visniai) sugrįžimas į Aušvicą pirmą kartą sukėlė košmarus. „Praėjusią naktį miegodamas ... čia susapnavau baisų sapną, pabudau, pažvelgiau pro langą ir man pasirodė, kad vėl esu Birkenau, 14-ajame korpuse, kur pradėjau 1942-aisiais“, – sakė jis žurnalistams prieš antradienio ceremonijas.

„Bomba būtų padėjusi“

Aušvicas-Birkenau – nacių Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio genocido plano prieš Europos žydus, vadinamojo galutinio sprendimo, dalis – tuomet okupuotame Pietų Lenkijos Osvencimo mieste veikė nuo 1940 metų birželio iki 1945 metų sausio.

Iš daugiau kaip 1,3 mln. čia kalintų žmonių dujų kamerose ar nuo bado, išsekimo bei ligų mirė maždaug 1,1 mln., daugiausia – Europos žydai.

Bendrai naciai išžudė 6 mln. Europos žydų, kurių prieš karą buvo 11 milijonų.

Istorijos duomenys rodo, kad iki 1942 metų Lenkijos pasipriešinimas pateikė sąjungininkams ir žydų bendruomenės lyderiams Jungtinėse Valstijose pirmuosius detalius pranešimus apie Holokaustą.

Tačiau dėl neaiškių priežasčių nei Vašingtonas, nei Londonas nesiėmė veiksmų prieš šešias mirties stovyklas, kurias naciai įsteigė okupuotoje Lenkijoje.

„Debatai dėl to, kodėl sąjungininkai nebombardavo tiekimo į Aušvicą linijų, lieka nebaigti“, – pirmadienį Krokuvoje sakė anų įvykių liudininkas Marcelas Tuchmanas (Marselas Tuchmanas).

„Ar už to slypėjo kokia nors piktavališka priežastis, ar tai buvo tiesiog taktika, tai, kad jie nenorėjo nukreipti savo oro pajėgų, lieka neaišku“, – sakė šis 93 metų vyras ir pridūrė: „Nedidelė bomba tinkamoje vietoje – tai būtų tikrai padėję“.

Tuo tarpu Europos žydai perspėja dėl stiprėjančios užslėptos antisemitizmo srovės, kurią kursto pyktis dėl Izraelio politikos Artimuosiuose Rytuose ir socialinė įtampa dėl tokių klausimų kaip imigracija, nelygybė ir ekonominės problemos, prisidėjusi prie kraštutinių dešiniųjų politinių judėjimų iškilimo.

D.Wisnia, kuris vaikystėje dainavo Varšuvos didžiosios sinagogos – nacių susprogdintos 1943-iaisiais – chore, o per antradienio ceremoniją giedos hebrajišką maldą, pirmadienį sakė, kad Holokausto „žmogaus protui beveik neįmanoma įsivaizduoti“.

„Meldžiuosi Dievui, kad mes, kaip žmogiškos būtybės, galėtume iš to kai ko pasimokyti“, – sakė jis.

S.Spielbergas, pirmadienį Krokuvoje kalbėdamasis su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis, sakė: „Jei šiandien esi žydas, iš tiesų, jei esi bet koks žmogus, tikintis religijos laisve, žodžio laisve, raiškos ... laisve, tu žinai, kad kaip ir daugelis kitų grupių, mes vėl susiduriame su amžinais netolerancijos demonais“.

Režisierius išreiškė viltį, kad antradienio minėjimas bus tam tikras perspėjimas ateities kartoms.