Lidia Maksymowicz (Lidija Maksymovič), kuri į stovyklą pateko dar nesulaukusi nei trejų metų, po audiencijos po atviru dangumi Apaštalų rūmuose susitikusi su pontifiku paraitojo savo rankovę.

Pranciškus pasilenkęs pabučiavo ant jos rankos ištatuiruotą numerį, kurį ji gavo atvežta į koncentracijos stovyklą 1943 metais. Spontaniškai sureagavusi moteris atsakydama apkabino Šventąjį Tėvą.

Popiežius uždėjo ranką jai ant galvos, o po to išeidamas iš rūmų kiemo dar keletą minučių su ja kalbėjosi.

Popiežius Pranciškus lankėsi Lenkijoje esančioje buvusioje Aušvico nacių mirties stovykloje 2016 metais. Jis vienas praėjo pro liūdnai pagarsėjusius metalinius vartus su užrašu „Arbeit Macht Frei“ („Darbas išlaisvina“), pro kuriuos į mirtį žengė daugiau nei milijonas žmonių, daugiausia – žydų.

L. Maksymowicz per praėjusias Tarptautines holokausto aukų atminimo dienas pasakojo apie savo išgyvenimus mirties stovykloje, į kurią jos šeima pateko iš Baltarusijos, kai buvo apkaltinta parama partizanams.

Ji buvo viena iš vaikų, išgyvenusių „Mirties angelu“ vadinto stovyklos gydytojo Josefo Mengele (Jozefo Mengelės) medicininius eksperimentus.

„Visi vaikai žinojo, kas buvo Mengele, ir siaubingai jo bijojo. Manau, kad mano misija – papasakoti šią istoriją vardan tų, kurie mirė“, – kalbėjo moteris sausio mėnesį per vieną virtualų susitikimą su Italijos jaunimu.

„Esu viena iš vos kelių likusių gyvų“, – sakė ji.

Išvaduotą iš stovyklos mergaitę įsivaikino viena lenkų šeima.

Būdama 18 metų L. Maksymowicz pagaliau surado savo motiną. Tai padaryti padėjo jųdviejų tatuiruotės su vienas po kito einančiais numeriais.

Laikraščio duomenimis, A. Merkel per savo viešnagę ketina apžiūrėti ir Aušvico, ir Birkenau mirties stovyklas.

„Süddeutsche Zeitung“ atkreipia dėmesį į tai, kad A. Merkel bus tik trečioji Vokietijos kanclerė, apsilankiusi buvusioje koncentracijos stovykloje. Prieš ją savo kadencijos metais Aušvice buvojo tik Helmutas Schmidtas ir Helmutas Kohlis.

Aušvicas-Birkenau per Antrąjį pasaulinį karą tada Trečiojo Reicho užimtoje Lenkijoje buvo didžiausia nacių koncentracijos stovykla. Čia buvo nužudyta apie 1,1 mln. žmonių, dauguma jų – žydai. Stovykloje gyvybės neteko ir 80 tūkst. lenkų, kurie nebuvo žydai, 25 tūkst. romų  bei 20 tūkst. sovietų karių. Mirties stovyklą Raudonoji armija išlaisvino 1945 metų sausio 27 dieną.

Aušvico-Birkenau fondas buvo įsteigtas 2009-aisiais. Jo iniciatorius – tuometis Lenkijos užsienio reikalų ministras ir buvęs Aušvico kalinys Wladyslawas Bartoszewskis.

Istorikas kalbėjo per minėjimo ceremoniją, skirtą pagerbti ir atminti nacių persekiotus, įkalintus ir kankintus žmones.

„Visi viliamės, kad turite moralinio ryžto toliau kovoti už toleranciją ir integraciją, žmogiškumą ir laisvę, trumpai tariant, už tikrą demokratiją“, - Bundestage kalbėdamas sakė 86 metų S. Friedlaenderis.

Ceremonija buvo skirta paminėti 74-ąsias Aušvico koncentracijos stovyklos nacių okupuotoje Lenkijoje išlaisvinimo metines. 1945 metais nacių valdytą stovyklą išlaisvino Sovietų Sąjungos Raudonoji armija.

Istorikas Holokaustą išgyveno mokydamasis Paryžiuje, tačiau jo tėvai mirė Aušvice. S. Friedlaenderio tėvas sirgo, kai buvo atvežtas į nacių mirties stovyklą, ir tikėtina, kad atvykimo dieną jis buvo nužudytas dujų kameroje. Jo motina galėjo išgyventi apie tris mėnesius, dirbdama kaip vergė. Naciai nužudė apytikriai 6 mln. žydų, šimtus tūkstančių sintų ir romų.

„Dažnai klausiu savęs, ar mano tėvai buvo kartu tas tris pragariškos kelionės dienas. Ir jei buvo, ką jie vienas kitam sakė? Ir ką jie galvojo? Ar jie žinojo, kas jų laukia“, - sakė S. Friedlaenderis.

30 metų moteris ir 36 metų vyras šeštadienį buvo pagauti po to, kai kita užsienio turistų pora pamatė, kaip jie dedasi į kuprinę plytas, ir pranešė apsaugai.

„Vyras ir moteris buvo apkaltinti kultūrinio paveldo vagyste. Jie pripažino savo kaltę, – Lnekijos naujienų agentūrai PAP sakė vietos policijos atstovas spaudai Mateuszas Drwalis (Mateušas Drvalis). – Jie aiškino, kad norėjo parsivežti suvenyrą ir nesuprato savo veiksmų pasekmių.“

Vengrų turistams buvo skirtos 1500 zlotų (350 eurų) baudos ir jie buvo nuteisti vienerių metų lygtine laisvės atėmimo bausme.

Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla buvo didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklų, įkurta nacistų okupuotoje Lenkijoje. Ji tapo nacių vykdyto Europos žydų genocido simoliu. 1940–1945 metais čia buvo nužudytas milijonas žydų.

Tuomet 19-metis kaltinamasis dirbo Aušvice prižiūrėtoju nuo 1942 metų spalio. Prokuratūra kaltina vyrą, kad jis, dirbdamas sargybiniu, „rėmė stovyklos veiklą, o kartu ir naikinimo akcijas“.

Prokuratūros duomenimis, per tą laiką, dėl kurio senolis yra teisiamas, į Aušvicą atvyko mažiausiai 15 geležinkelio sąstatų. Tada daugiau kaip 13 000 žmonių buvo įvertinti kaip nedarbingi ir nunuodyti dujų kamerose.

Kasmet rengiamo Gyvųjų žygio dalyviai ėjo maždaug tris kilometrus iš Aušvico į pagrindinę žmonių naikinimo vietą Birkenau mirties stovyklą, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais dujų kamerose mirė daugiau kaip milijonas žmonių.

Eisenos dalyviai susirinko prie garsiųjų pagrindinių Aušvico vartų, kuriuos puošia liūdnai pagarsėjęs užrašas „Arbeit Macht Frei“(„Darbas išlaisvins“). Nuskambėjus tradiciniam iš avino rago pagamintam žydų ritualiniam instrumentui – šofaro ragui, minia žmonių tylomis pajudėjo iš pagrindinės Aušvico gatvės ir eidami išilgai bėgių, kuriais kažkada į stovyklą riedėjo žmonių pripildyti traukinių vagonai, per laukus pasiekė Birkenau.

Daugelis jų nešėsi nedideles medines lenteles su atminimo lentelėmis, kurias paliko ant geležinkelio bėgių.

Šiuo kasmetiniu žygiu siekiama ugdyti Izraelio jaunimo patriotiškus jausmus, skatinti juos ginti žydų valstybę. Dauguma eisenos dalyvių nešėsi Izraelio vėliavas.

Iš pradžių Aušvico stovykla buvo skirta Lenkijos politiniams kaliniams. Tačiau įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui, stovykla buvo išplėsta, Birkenau buvo įrengtos dujų kameros ir krematoriumas. Iš viso stovykloje buvo sunaikinta beveik 1,1 mln. žmonių.

Aušvico-Birkenau stovykloje okupuotoje Lenkijoje taip pat mirė daugiau kaip 100 tūkst. ne žydų – lenkų, romų, sovietų karo belaisvių, homoseksualų ir su naciais kovojusių partizanų. Sovietų Raudonoji armija stovyklą išvadavo 1945 metais.

Huberto Zafke (Huberto Cafkės) teismas, kuris turėjo prasidėti vasario mėnesį, jau buvo atidėtas triskart, teismo posėdžiui pirmininkavusiam teisėjui Klausui Kabischui (Klausui Kabišui) nusprendus, kad, remiantis medikų pateiktomis išvadomis, kaltinamasis yra per silpnas dalyvauti teisme.

Pirmadienį H. Zafke buvo įvežtas į Noibrandenburgo teismo salę neįgaliojo vežimėlyje, rankoje jis laikė medinę lazdelę. Kaip pranešė naujienų agentūra DPA, kaltinamasis nekomentavo teismui jam pateiktų kaltinimų.

H. Zafke yra kaltinamas pagal 3681 kaltinamųjų išvadų punktą dėl bendrininkavimo nužudant, kai dirbo koncentracijos stovykloje.

Kaltinamojo advokatas sako, kad jo ginamasis nusikaltimų nepadarė.

Romos Katalikų Bažnyčios vadovas susitiks su Holokaustą išgyvenusiais kaliniais Aušvico-Birkenau nacių koncentracijos stovyklos memoriale liepos 29-ąją - trečią savo vizito dieną Lenkijoje, kurioje šiemet vyks Pasaulio jaunimo dienos, .

„Svarbu, kad visi vyksta (į Aušvicą) prisiminti kas ten įvyko“, – sakė vyriausiasis rabinas Michaelis Schudrichas (Michaelis Šudrichas) naujienų agentūrai AFP.

„Ten blogiausia vieta pasaulyje, ir popiežius, įtakingiausias pasaulio religinis lyderis, rodo pavyzdį žmonijai“, – kalbėjo jis.

M.Schudrichas taip pat pasveikino popiežiaus ketinimą laikytis tylos per apsilankymą stovykloje, kurioje nacistai nuo 1940 iki 1945 metų nužudė maždaug 1,1 mln. žmonių, tarp jų 1 mln. žydų iš visos Europos.

„Ten būdamas turi laikytis tylos, o paskui garsiai sušukti visam pasauliui apie tai, ką ten pamatei“, – sakė jis.

Šioje stovykloje anksčiau lankėsi ir abu Pranciškaus pirmtakai – popiežius Jonas Paulius II, buvęs Krokuvos arkivyskupas, – 1979 metais ir Benediktas XVI – 2006 metais.

Popiežius Pranciškus Lenkijoje viešės penkias dienas. Jo vizitas truks nuo liepos 27 iki liepos 31 dienos.

Kartu su popiežiumi Aušvice lankysis Lenkijos žydų bendruomenės 30 asmenų delegacija. M.Schudrichas išreiškė viltį, kad mažesnė grupė bendruomenės narių susitiks su Šventuoju Tėvu Krokuvoje, nors ši vizito darbotvarkės dalis dar nėra patvirtinta.

Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus darbuotojai šią savaitę atsitiktinai rado į drobės skiautę suvyniotą auksinį žiedą ir vėrinį, kurie buvo paslėpti dvigubo puodelio dugno ertmėje.

Šių paslėptų papuošalų savininkas buvo deportuotas į didžiausią nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklą – Aušvicą-Birkenau.

Atlikti tyrimai parodė, kad rastas žiedas buvo pagamintas Lenkijoje tarp 1921-ųjų ir 1931-ųjų metų. 

Piotro Cywinskio, Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus direktoriaus, teigimu, šis radinys atskleidžia, kad žydų šeimos žinojo apie vertingų daiktų plėšimus, tačiau saugojo ir viltį, kad jų dar prireiks jų būčiai, gyvenimui.

Naciai deportuojamiems žmonėms užuominų apie naikinimą nelaidydavo – tikindavo, kad jie tiesiog bus perkelti į naują vietą –  apgyvendinti stovyklose. Be to, tokiems tremtiniams buvo leidžiama pasiimti šiek tiek daiktų.

Prieš paslepiamas dvigubo puoduko dugno ertmėje vėrinys buvo kruopščiai įsuktas į drobės skiautę. Tai, kad vertingi daiktai išliko paslėpti iki šių dienų, rodo, jog nacių kareiviai tikrai nesitikėjo rasti nieko panašaus tarp kuklių buities rakandų ir drabužių.

Jie aptikti muziejaus darbuotojų pradėjus per 12 tūkst. emaliuotų virtuvės indų kolekcijos restauraciją. Rentgeno spindulių tyrimas ir atskleidė ilgaamžę puoduko paslaptį. Belieka apgailestauti tik dėl vieno – kad tikimybė nustatyti žiedo ir vėrinio savininką yra labai menka.