Tai ypatinga galimybė pamatyti šviesaus atminimo E. Nekrošiaus spektaklį „Bado meistras“, sukurtą pagal žymiausio XX amžiaus austrų rašytojo Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Tai – paskutinis spektaklis, pastatytas ir iki šiol vaidinamas „Meno forte“. Šios unikalios erdvės grindys – kaip paties Bado meistro suaižėjęs skrandis, ši Vilniaus sakrali erdvė liko kaip Bado meistro širdis, plakanti ir šiandien. Kol gyvas spektaklis, kol gyvi prisiminimai, kol spektaklį lanko žiūrovai, gyvas ne tik „Bado meistras“, bet ir pats E. Nekrošius. 

Eimuntas Nekrošius. N. Gultiajevos nuotr. 

Analizuoti E. Nekrošiaus pastatymus buvo ir bus įdomu ir naudinga, nes jis mokė mus būti žmonėmis. Jo sukurtų spektaklių personažai bandydavo įlipti į mus ir įlipdavo. Paprasti, tikintys ir laukiantys. E. Nekrošius, rodos, pačiu paprasčiausiu sceniniu veiksmu tapdavo mistiku, metafiziku, sugebančiu lyg ant delno išdėliotame veiksme užduoti sudėtingiausius būties klausimus. Ir šis mokėjimas kiekvieną kartą iš naujo, it Leonardo da Vinci laboratorijoje, neatsisakant savo braižo, ragino kurti naujas spektaklio lygtis, šis mokėjimas ne žodžiais, o materializuotomis mintimis skatino skaityti sudėtingiausius tekstus, kiekvieną kartą iš naujo skelbė režisieriaus jaunystę.

Žvelgiant iš šios dienos, mąstant apie režisieriaus E. Nekrošiaus fenomeną, kalbėjomės su dvidešimt penkerius metų kartu dirbusiu šviesos dailininku, „Meno forto“ direktoriumi Audriumi Jankausku: „Mano darbo su E.Nekrošiumi patirtis gana didelė. Taip, jis buvo didis menininkas, bet man įsimintiniausia yra jo žmogiškųjų vertybių sistema. Viename žmoguje – ypatingai išgryninta vertybių sistema! E. Nekrošius sakydavo: „Turiu santykį į Dievą, turiu santykį į žmogų.“ Jis pasižymėjo neįtikėtinai gera intuicija. Per visą šį laiką tai paveikė ir mane: daugeliu atveju ši sistema man tapo matu mąstant apie meną, gyvenimiškas situacijas. Objektyviai E. Nekrošių įvertinti kaip menininką – atskirų mokslinių darbų tema. Tuo labiau, kad jo kūryba įvairi. Netgi tuo laikotarpiu, kai aš su juo kartu dirbau, jis labai kito.

D. Matvejev nuotr. 

E. Nekrošius nemėgo, kai šį spektaklį vertino lyg jis būtų sukurtas per jo asmeninę prizmę.

Kalbant apie „Bado meistrą“ (2015), akivaizdu, kad tai nebūdingas jo kūrybai mažo formato darbas. F. Kafkos tekstas – tik šešių puslapių, bet man  atrodo, kad šis spektaklis yra ypatingai nekrošiškas. Tai – visiškas grynuolis. E. Nekrošius nemėgo, kai šį spektaklį vertino lyg jis būtų sukurtas per jo asmeninę prizmę. Bet akivaizdu, kad jis sukurtas būtent per tai, per jo – menininko – išgyvenimų prizmę. Tie, kurie jį pažinojo, sekė jo kūrybą, mato akivaizdžias paraleles.“

Tai, ką sukūrė E. Nekrošius spektaklyje „Bado meistras“, atmintin įsirėžė visam gyvenimui. Teatro meistras teatro priemonėmis parodė pasaulį, kuriame be duonos ir vandens gyvena siela.

Gyvenimas – lyg kambario atspindys. Ant sienos ­– asketiško interjero detalės: simetriškai pakabinti paveiksliukai, ant Thonet stiliaus kėdės sėdinti mergaitė, rūbų kabykla su vienišu skėčiu, nes daugiau nėra ką kabinti... Vienintelis tų identiškų kambarių įveiksminimas – ant vinies pakabintas paveikslo rėmas. Būtent šis rėmas ir priklauso tam gyvenimui, kuris vaidinamas scenoje. E. Nekrošius tapo paveikslą tokį, kokį mato savo gyvenimą. Aktoriai Viktorija Kuodytė, Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadij Virkovskij, atrodytų, neskubriai vaidindami, pasakoja kafkišką Bado meistro istoriją, tačiau netrukus suvoki, jog kiekvienas V. Kuodytės ištartas žodis ar judesys tarytum atskleidžia režisieriaus kuriamo pasaulio potekstes. Mintimis sceninis gyvenimas persikelia į realybę, kur šie atitikmenys leidžia suvokti, jog regime atviras, labai skaudžias ir tuo pačiu šmaikščias improvizacijas režisieriaus asmeninio gyvenimo tema. 

„Kodėl reikia atimti iš jo gyvenimą dar nepasiekus viršūnės? Kodėl norite atimti jam šlovę badauti ilgiau ir taip tapti didžiausiu visų laikų Bado meistru? Toks jis, tikriausiai, jau buvo, bet pranokti save iki nepasiekiamybės. Jis jautė, kad jo badavimo sugebėjimai yra neriboti.“ Po šių žodžių dar ir dar kartą keičiamos Bado meistro kojinės. Jos – kaip švarios, išgrynintos minties pradžia. To mus mokė nuo mažumės – ir kūnu, ir siela išlikti švariam. Bežodes mizanscenas keičia trijų į mus žiūrinčių vyrų sinchroniniai judesiai. Vis priartėdami prie žiūrovų, jie taip pat tampa žiūrovais, „teisiančiais“ ar nepatikliais impresarijų žvilgsniais bandančiais įvertinti veiksmą.

D. Matvejev nuotr. 

Atrodytų, E. Nekrošius teatrą kūrė lengva ranka. Bet tai – genialumo ženklai, pačiam kūrėjui kainavę labai daug – skrupulingą teksto analizę, nemigas, ilgus apmąstymus, kruopštų pasiruošimą repeticijoms, kurių metu buvo surūkoma ne viena dešimtis cigarečių. E. Nekrošiui F. Kafka tiko, nes iš jo galėjo „pasisavinti“ vidines būsenas, kurias rašytojas išgyveno kurdamas savo paskutinį apsakymą „Bado meistras“. Tai asmeniškiausiais F. Kafkos kūrinys, atveriantis pasąmonės gelmes, leidžiančias E. Nekrošiui tai įveiksminti, neregimą pasaulį teatro kalba paversti apčiuopiamu, nujaučiamu, artimu. E. Nekrošiaus pasauliui šis kūrinys svarbus, nes jis tapo atviro ir bekompromisio gyvenimo įrodymu.

F. Kafka prašė savo artimo draugo Maxo Brodo sudeginti visus jo parašytus tekstus, tačiau prašymas liko neįgyvendintas. Be to, jam pasisekė rankraščius išgelbėti nuo nacių, kurie užėmė Prahą 1939 metais.

„Bado meistras“ – egocentriškas spektaklis, net savaip žiaurus. Trapiosios V. Kuodytės judesiai, veido mimika, balso tembras – tvirti, it kirviu viską nukertantys. Jos vaidyba – lyg įtempta violončelės styga. Gal dėl to ir muzika – daugiausia styginių instrumentų. Spektaklyje jungiasi muzikos ir aktorės meistriškumo virtuoziškumas. E. Nekrošius V. Kuodytei sukūrė tvirtą žemę po kojomis, tad beliko preciziškai įveiksminti begalę mizanscenų, kad išryškėtų kūrinio visuma. Režisierius per aktorę ištransliavo F. Kafkos tekstus – frazes, pavienius žodžius, o publika atviromis širdimis priėmė gyvas Meistro emocijas, jo išgyvenamo pasaulio peripetijas. Atrodytų „sunkiasvoris“ F. Kafka scenoje skamba lengvai ir skaidriai.

V. Kuodytės Bado meistras – mylintis gyvenimą ir tikintis juo. Aktorė gali šokinėti, gestikuliuoti, bet ji niekada neišduos savojo Bado meistro: kuo tvirtesni jos judesiai ir tariami žodžiai, tuo greičiau siela atsijungia nuo badaujančio kūno. Badas tampa vienintele kūrybos sąlyga.

„Palikit mane vieną!“ – desperatiškai kelis kartus sušunka Bado meistras. Tai skamba kaip pranašystė. „Kodėl ta minia, kuri žavėjosi Bado meistru, taip mažai turėjo kantrybės?“ Klausimas retorinis. Tikėtina, kad naujoji „Bado meistro“ publika sugebės patirti šią proto ir jausmų išpažintį.

Įpusėjus spektakliui Meistras klausia: „Jeigu Bado meistras būtų ištvėręs badauti dar ilgiau... kodėl jis negalėjo ištverti?“ Šiuos žodžius V. Kuodytė sako jau ne kaip personažas, o kaip aktorė. Jos akys pilnos ašarų, nes ji jau kreipiasi į anapusybę. Šiandien spektaklis įgyja visai kitas prasmes, nei tuomet, kai jis gimė. „Bado meistro“ patirtis – ypatinga, ją būtina išgyventi, kol spektaklis dar toks stiprus, dar visai neišsikvėpęs.     

V. Kuodytės Meistras scenoje dėlioja įvairius sveikinimus, padėkas, apdovanojimų taures, statutėles... Tai – visas gyvenimas, sudėtas į vieną kartotinę dėžę ir virtęs nebylių prisiminimų rėmais. Aukso medalio, ir to neįkąsi. Visas gyvenimas – Bado simbolis. Apdovanojimus galima tik pasikloti ir jais apsikloti. Spektaklyje į pasaulinį pripažinimą riedantis baltas traukinys, pro kurio langelį išlipa Meistras, šlovę menantys gėlių žiedlapiai, kuriuose tenka ir „pasimaudyti“, liūdesio nenumalšina. Pranašiška scena, kai Meistras pagaliau nusprendžia nustebinti pasaulį. Tuomet prasideda jau ne teatras, o cirkas. „Mėšlo kvapas!“ – garsiai kelis kartus sušunka Meistras. Ir vėl grįžtama prie pagrindinės temos: „Badavimo menas. Kas to nejaučia, tam išaiškinti neįmanoma.“

D. Matvejev nuotr. 

Ar ne aiškiaregiškai spektaklyje skamba: „Nieks nežinojo, kokie dideli laimėjimai ir sunkumas slėgė jo širdį“? O pasiekęs meno viršūnę Bado meistras miršta – vienišas, visų užmirštas, cirko užkulisiuose... „Bado meistras buvo palaidotas kartu su savo šiaudais.“

E. Nekrošiaus „Bado meistras“ – išmintingas, subtilus ir jaudinantis. Spektaklio pagrindinis variklis – įtraukianti aktorių vaidyba. Šis E. Nekrošiaus pasakojimas apie Menininką, sugebėjusį ilgai badauti, pasiekusį kūrybos viršūnę, mirusį vienatvėje, sutrauks atviro meno pasiilgusius žiūrovus. E. Nekrošiaus talento neįmanoma suvokti jo neišgyvenus. Spektaklis atviras vizijoms, svajoms, o jam pasibaigus, norisi visa tai pasislėpti, kad šis jausmas taptų ramsčiu stebint kasdienybėje atsirandantį teatrą. 

Kiekvienas ilgiau nevaidintas spektaklis – tolygus premjerai: sudėtingus vaidmenis atliekantys aktoriai išgyvena ypatingus energetinius perkrovimus, kartais pareikalaujančius net daugiau jėgų, nei nuosekliai surepetavus premjerinį spektaklį. 

E. Nekrošiui niekada nereikėjo deginti spektaklių, tačiau teatras pats save sudegina, ir dažnai greičiau, nei mes sugebame tai suprasti. Šiandien išlikęs vienintelis „Meno forto“ spektaklis „Bado meistras“ (kiti sukurti bendradarbiaujant su valstybiniais teatrais) po ilgos pertraukos vėl grąžinamas žiūrovams.

Spektaklis „Bado Meistras“ pastatytas pagal vieną paskutiniųjų garsiojo austrų prozininko Franco Kafkos apsakymų „Badautojas“. Šis kūrinys apibendrina visą rašytojo kūrybą, jo etines ir estetines nuostatas bei požiūrį į gyvenimą. Apsakyme pasakojama apie nykstančią badavimo meno rūšį ir menininką, kuris geba badauti neįtikėtinai ilgai ir demonstruodamas šį meną suburia minias susižavėjusių žiūrovų. Tačiau publikos pomėgiai nenuspėjami tarsi oras ir galiausiai Bado Meistras, nors ir pasiekęs savo meno viršūnę, miršta cirko užkulisiuose vienišas ir visų užmirštas. Kaip ir visi kiti žymiausio XX amžiaus austrų rašytojo kūriniai, „Badautojas“ yra labai asmeniškas ir subjektyvus pasakojimas, atskleidžiantis paties autoriaus paslaptingiausias pasąmonės gelmes.

„Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.

Eimunto Nekrošiaus „Bado Meistras“ neleis žiūrovams likti abejingais

E. Nekrošius žavėjosi Kafka, ir lygiai kaip ir rašytojas buvo reiklus savo darbui. „Bado Meistras“ atspindi vėlyvąją režisieriaus kūrybą ir yra tiek jo paties, tiek ir spektaklyje vaidinančių aktorių improvizacijos Kafkos apsakymo tema išraiška.

Pats režisierius apie Kafkos kūrybą yra pasakęs: „Kai knygyne ar bibliotekoje akimis klaidžioji per knygų nugarėles, pavadinimus, autorius, visada norom nenorom stabteli ties Franco Kafkos knygomis. Tai – kaip refleksas: būtinai norisi jo knygas bent paimti į rankas, palaikyti, pavartyti. Ta nežinomybė taip ir traukia, neleidžia ramiai praeiti pro šalį. Manau, taip yra daugeliui. Kažkodėl taip nėra su daugeliu kitų puikių rašytojų – Dostojevskiu ar Dikensu. Traukia pati Kafkos asmenybė. Ji įvedė tam tikrą atskaitos tašką: „rašo kaip Kafka“, „kafkiška situacija, nuotaika...“ Tai jau tapo bendrinėmis sąvokomis ir literatūroje, ir kine, ir dailėje.

„Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.

Man asmeniškai Kafkos kūryba – tai įstabus kūrybos, paslapties, intelekto ir... nuojautos derinys. Kaip įėjus į didelį nepažįstamą kambarį norisi, pradžioje nedrąsiai, viską apžiūrėti, paliesti. Taip ir literatūroje. Iš pradžių jo pasaulis atrodo svetimas, bet tuoj pat Kafka primeta savo matymą, įtraukia su dideliu įtaigumu. Ir tai yra taip savita, kad visos meno rūšys gali tik pavydėti tokio išskirtinumo. Tokių dalykų neišmoksi, tai įgimta ir tai yra Kafka.”

„Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.

E. Nekrošius buvo tikras teatro genijus, sugebantis sugauti ir nepraleisti nė vienos prasmingos minties, frazės, žodžio. Savo spektakliuose jis įtaigiai ir atvirai teatrinėmis priemonėmis aktorius panardindavo į pačią istorijos esmę, o publikai leisdavo visa siela pajusti, ką išgyvena kūrėjas savo šlovės valandomis, kaip jis kovoja už savo idėją su jo nesuprantančiais žiūrovais ir jo kūryba manipuliuojančiu impresarijumi. Kaip ir apsakyme „Badautojas“, E. Nekrošiaus spektaklyje „Bado Meistras“  – nemaža autoironijos, šypseną keliančio subtilaus ir intelektualaus humoro, kurie tikrai neleis žiūrovams likti abejingais.

„Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.

Bado Meistro vaidmuo patikėtas moteriai

Pagrindinį Bado Meistro vaidmenį E. Nekrošius atidavė Viktorijai Kuodytei, kuri režisieriaus spektakliuose vaidino nuo 1994 m. Jai talkina ir šmaikščiai menininko aplinkos personažus kuria Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis. Taigi lapkričio 3 d. Klaipėdos Žvejų rūmai laukia meną ir kultūrą mėgstančios publikos.

Lapkričio 21-ąją prasidėjo savaitė, skirta E.Nekrošiui atminti, kurios renginiuose nagrinėjamas jo fenomenas ir atveriamas kūrybinis testamentas. Nacionalinėje dailės galerijoje sostinėje atidaroma dokumentinė istorinė paroda "Eimunto Nekrošiaus meno fortas", kurioje per scenovaizdžių, kostiumų eskizus, piešinius, fotografijas iš asmeninių archyvų, režisieriaus užrašus bus pristatomi jau neberodomi spektakliai: "Hamletas", "Makbetas", "Otelas", "Metai", "Giesmių giesmė", "Faustas", "Idiotas", "Dieviškoji komedija". Iki pat lapkričio 30-osios teatras "Meno fortas" ir Valstybinis jaunimo teatras Vilniuje pristatys režisieriaus kūrybai skirtą tarptautinę konferenciją, dokumentinius filmus, žiūrovai pamatys šešis paskutiniuosius Lietuvoje sukurtus E.Nekrošiaus spektaklius.

Vienas iš šio "Paskutiniųjų" ciklo spektaklių yra "Bado meistras" (prodiuseris – teatras "Meno fortas"), kurio meninė forma ir kalba nukreipia mūsų žvilgsnį ne tik į autobiografiškumą, bet ir į daug universalesnę kūrėjo, menininko gyvenimo metaforą.

Kūrinio kontekstai

Spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo austrų rašytojo Franzo Kafkos apsakymą. Tai irgi vienas paskutiniųjų rašytojo kūrinių, publikuotas dar autoriui esant gyvam (1922 m.) ir vienas iš nedaugelio, kurių rašytojas neįtraukė į savo kūrybos sunaikinimo testamentą. Trumpas, aštuonis knygos puslapius užimantis "Bado meistras" – pasakojimas trečiuoju asmeniu apie skirtinguose Europos miestuose savo pasirodymus rengiantį badautoją, jo veiklą pasakotojas pristato kaip nykstančią meno rūšį.

F.Kafkos pasakojimas pradedamas nenusakomais "šiais laikais", kai "domėjimasis badavimo meistrais smarkiai smuko" ir šiandien "rengti tokius savos režisūros spektaklius" tapo visiškai neįmanoma. Toliau istorija pasakojama retrospektyviai, būtuoju, neapibrėžtu laiku.

Sužinome apie šio badavimo menininko šlovės laikus, kai jis užsidarydavo į narvą, kurį dieną naktį galėdavo apžiūrinėti visi norintys, jį stebėdavo sargyba, kad bado meistras slapta ko nors neįsidėtų į burną. Tai ypač pykdydavo badautoją, nes: "Bado meistras badavimo laiku niekuomet, jokiomis aplinkybėmis, net verčiamas, nė trupinio nebūtų suvalgęs" (F.Kafka "Procesas. Pilis. Novelės"). Bado meistro pasirodymus kuruodavo impresarijus, jis pats savo pasirodymo niekada nebūtų norėjęs nutraukti, iš narvo jis išeidavo ne savo noru.

Bado meistro šlovė po kurio laiko staiga išblėso, jo veikla tapo niekam neįdomi. Jis įstoja į cirką, net nepasidomėjęs sutarties sąlygomis, kad tik galėtų tęsti savo veiklą. Bado meistras ilgainiui yra visai pamirštamas cirko pakraštyje, netoli žvėryno stovinčiame narve. Vieną dieną, kai meistrą pusgyvį atranda prižiūrėtojai ir paklausia, kodėl jis vis dar nesiliauja badauti, šis suspėja sušnibždėti: nebadauti jis negali, nes jis niekada negalėjo rasti maisto, kuris jam būtų patikęs. Po mirties jo narvą užima laukinė pantera, kurią gausiai lanko žiūrovai.

Kaip ne kartą yra atskleidusi E.Nekrošiaus kūryba, teatro, kaip meno, gyvybingumas ir aktualumas negali egzistuoti be visiškos kūrėjo laisvės.

Kaip ir visai F.Kafkos kūrybai, novelei būdinga alegorinė prasmė ir tam tikri autobiografiniai motyvai. Rašydamas "Bado meistrą" F.Kafka sunkiai sirgęs, jis pats negalėjo ryti maisto, buvo smarkiai sulysęs. Pragyvenimui priverstas verstis tarnautojo darbu, jis nieko kito nenorėjęs, tik visiškai atsidėti rašymui, nors ir neturėdamas nė kruopelytės tokio pripažinimo, kokio sulaukė po mirties. Bado meistras novelėje yra kiekvienas visiškai savo kūrybai atsidėjęs menininkas. F.Kafka rašė iki pat gyvenimo pabaigos, net ir kęsdamas baisius skausmus. Apie tai šiandien atskleidžia išlikę jo dienoraščiai, laiškai, viename kurių jis rašė: "Visa mano esybė nukreipta į literatūrą. Jeigu kada nors jos netekčiau, tai reikštų, kad daugiau nebegyvenu."

Netradiciniai sprendimai

Retuose režisieriaus interviu (tik užsienio spaudoje) apie šį spektaklį E.Nekrošius teigia, kad pirmiausia F.Kafkos kūrinyje jį patraukė tobula, meistriškai parašyta istorija. Režisierius atkreipė dėmesį, kad teatre iki šiol nebuvo daug bandymų perkelti į sceną šio rašytojo kūrinius. Tad, ko gero, kaip ir anksčiau, E.Nekrošių patraukė ne tik įprasti pasirinkimo faktoriai – tema ir kūrinio tobulumas / aktualumas, bet ir tam tikras – sunkiai teatriškai įveikiamos medžiagos keliamas kūrybinis stimulas: padaryti tai, kas atrodo neįmanoma, pastatyti nepastatoma. Pats režisierius ne kartą anksčiau yra kalbėjęs apie tam tikrą "pasipriešinimo jausmą", "savęs patikrinimą pagal dramaturgijos, literatūros sudėtingumą" ("ar sugebėsi šią medžiagą suvaldyti, ar ne?").

Interviu Italijos teatro spaudai, režisierius kalbėjo, kad "Bado meistras" yra alegorija, o F.Kafka kūrinyje kalba apie menininką. Pasak E.Nekrošiaus, "visa ši auka yra dėl aplodismentų. Iš tikrųjų šiandien mes visi norime ir siekiame sėkmės. Kiekvienas svajoja sužavėti, nustebinti kitus savo gyvenimu ir savo veiksmais. Tai yra pagrindas, iš kurio kyla meno esmė – jei nebūtų auditorijos, nebūtų ir menininkų" ("Proscenio web giornale", 2017).

Nedidelės apimties spektaklyje "Bado meistras" pagrindinį vaidmenį atlieka aktorė Viktorija Kuodytė, E.Nekrošiaus spektakliuose svarbius vaidmenis kurianti jau nuo 1994 m. (A.Puškino "Mažosiose tragedijose", A.Čechovo "Trijose seseryse", W.Shakespeare'o "Hamlete" ir kt.). "Bado meistre" vaidina ir kiti nuolatiniai "Meno forto" aktoriai: Genadijus Virkovskis, Vygandas Vadeiša ir Vaidas Vilius (kostiumus sukūrė – Nadežda Gultiajeva, scenografija – Mariaus Nekrošiaus).

Tai, kad šiame spektaklyje daug teksto ir būtinybė pagrindiniam aktoriui nė akimirkos nepalikti scenos reikalauja nepaprastų jėgų ir energijos. Sakoma, kad režisieriui sprendimas bado meistro vaidmeniui pasirinkti moterį aktorę kilo repeticijų metu, suvokus, kad niekas geriau už V.Kuodytę to nesuvaidins. Tokiame, iš pirmo žvilgsnio neįprastame pasirinkime ne mažiau svarbiu motyvu yra ir kūrinio temos bei pagrindinio veikėjo universalumas. Čia galima prisiminti, kaip režisierius yra sakęs, kad Hamletą gali vaidinti moteris, nes "Hamletas neturi lyties (...) tai ką jaučia Hamletas gali jausti ir mergina.(...). Lytis čia niekuo dėta" ("Eimunto Nekrošiaus teatras. Pokalbiai, recenzijos, straipsniai. 1991–2010". Sudarytoja Rasa Vasinauskaitė, 2012).

V.Kuodytei spektaklyje asistuojantys G.Virkovskis, V.Vadeiša ir V.Vilius – režisieriaus įvesti tipažai, pavirsta tai įsivaizduojamą narvą apspitusiais žiopliais, tai "meno ekspertais", tai "reikalus tvarkančiais" impresarijais, lakstančiais (taip pat įsivaizduojamu) taksi automobiliu po Europos didmiesčius. Nors šių veikėjų trio novelėje ir nėra, tokių – tipizuotų minios atstovų F.Kafkos kūryboje apstu. Spektaklyje ši veikėjų grupė sujungiama apranga: senamadiškais tamsiais kostiumais ir identiškomis skrybėlėmis. V.Kuodytė apsirengusi juoda suknele, ji vien vaidyba persikūnija į kitus vaidmenis. Pvz., spektaklio pabaigoje aktorė iš bado meistro pavirsta į panterą, kuri E.Nekrošiaus teatre, kaip ir daugelis dalykų, tampa metafora: tai savo gerbėjus aukštakulniais traiškanti femme fatale.

Autobiografinės paralelės

Spektaklio muzikinis leitmotyvas – didesnėje jo dalyje skambanti elegiška styginių kvarteto melodija, kuri vis dėlto skirtingais lygiais specialiai disonuoja su V.Kuodytės saviironišku pasakojimo tonu, čiapliniškais jos skrybėliuotų asistentų judesiais ar kartkartėmis įsiveržiančiu staigiu, dinamišku fortepijono čiurlenimu. Visai kitą atmosferą kuria vingiuojanti džiazo melodija, labai primenanti fatališką Miles‘o Davis‘o leitmotyvą iš filmo "Liftas į ešafotą" ir kartą nuskambanti Dmitrijaus Šostakovičiaus "Sonata, op. 134", kurios nerami, permaininga nuotaika yra itin kafkiška.

F.Kafkos novelėje viską apie bado meistrą sužinome iš anoniminio pasakotojo. E.Nekrošiaus spektaklyje pasakotojas ir bado meistras yra tas pats asmuo, įkūnijamas tą patį vaidmenį atliekančios tos pačios aktorės. Nuojauta novelėje, kad veikėjas ir pasakotojas yra vienas asmuo, spektaklyje materializuojama.

F.Kafkos kūryboje dėl minėto autobiografiškumo tiek pasakotoją, tiek bado meistrą neišvengiamai tapatini su pačiu autoriumi, t.y. savo talentui ir pašaukimui atsidavusiu menininku. Spektaklyje ant scenos viename asmenyje įkūnijamoje universalioje pasakotojo, veikėjo ir autoriaus trejybėje imi matyti ir patį spektaklio autorių – režisierių E.Nekrošių.

Nors F.Kafkos pasakojimas V.Kuodytės lūpose skamba bemaž nepakitęs, režisierius įtraukia nemažai naujų vaizdinių ir iš jų kylančių temų. Pvz., scenoje bado meistro išdėliojami įvairūs teatriniai apdovanojimai ir diplomai: iš pradžių tarsi parodai, netrukus kaip kryžius (ant kurio veikėja atsigula), galiausiai – kaip natos (kurias čia pat badautojas paskambina pianinu). Kaip interviu spaudoje patvirtina pats E.Nekrošius, tai asmeniniai režisieriaus daiktai, kuriais konstruojamas spektaklio autobiografiškumas.

Bado meistras savo meną, "savos režisūros spektaklį" kuria tik savo kūnu (atsisakydamas maisto), o narvas, kuriame jis užsidaro, yra jo scena. Jo menas gimsta iš šių ir iš dar kelių šalutinių kartu su juo esančių dalykų (šiaudai, ant kurių jis leidžia savo dienas, bokšto laikrodis šalia narvo). Atsižvelgdamas į tai E.Nekrošius spektaklyje naudoja itin minimalią scenografiją. Scenos priekyje, netoli žiūrovų pastatytoje lentoje, spektaklio pradžioje V.Kuodytė staigiais judesiais užrašo šios dienos meniu (ir manifestą) – "badas". Scenos gilumoje matome išgeltusią knygos iliustraciją primenančią kambario sienos dekoraciją. Pačioje scenoje režisierius palieka vos keletą daiktų: keturios medinės kėdės, beveik už scenos atremtos kopėčios, medinis stelažas, savo forma kiek primenantis išdidintą smėlio laikrodį. Netikėtai iš šių dalykų, t.y. beveik iš nieko, kaip ir bado meistro atveju, – iš to, kas scenoje papuola po ranka, gimsta magiški E.Nekrošiaus teatro momentai.

Laisvi nelaisvėje

Viena ryškiausių spektaklio mizanscenų, kai ištirpsta santykinumai, nebelieka nei pasakotojo, nei pasakojimo proceso, tik čia ir dabar, – tai staigus momentas, kai iš kėdžių ir kopėčių greitomis sukonstruotas statybinį kraną primenantis įrenginys su virve pagauna bado meistrės koją. Šią mizansceną režisierius suderina su energingais D.Šostakovičiaus sonatos kirčiais. V.Kuodytė šokčiodama tarsi bando ištrūkti, bet ji kartu ir įsikabinusi virvės, kad nepargriūtų. Sunku neįžvelgti šioje choreografijoje metaforos perteikiančios menininko laisvės ir jo priklausomybės konfliktą, aukos ir pasiaukojimo, artisto šokio ir sugauto, įsiutusio žvėries dichotomiją. Simboliškai galima vertinti ir D.Šostokovičiaus pasirinkimą šiai mizanscenai – avangardisto kompozitoriaus, kuris savo kūrybą, o taip pat ir gyvenimą turėjo skaudžiai derinti prie stalinistinio teroro ir sovietinio absurdo.

Nors tam, kad realizuotų savo ekstremalų pašaukimą bado meistrui daugiau tarsi nieko ir nereikia, tačiau jo pasirodymas negali egzistuoti be žiūrovų. Tiek F.Kafka, tiek E.Nekrošius iškeldami menininko laisvės temą, kartu akcentuoja ir šios laisvės ribas, ir jos kainą. Kaip ne kartą yra atskleidusi E.Nekrošiaus kūryba, teatro, kaip meno gyvybingumas ir aktualumas negali egzistuoti be visiškos kūrėjo laisvės. Bet teatras, kaip ir bet kuris kitas menas, negali egzistuoti be grįžtamojo ryšio. Menininko laisvė net ir labiausiai išvystyta forma (nesiimant to, kas nepatinka) niekada nėra absoliuti.

E.Nekrošius, kaip ir dažnas menininkas yra išgyvenęs kūrinyje aprašytą bado meistro situaciją: "Mūsų profesija yra tokia, kad mus žiūrėtų, kad mus stebėtų. Slaptai, bet šiek tiek mes vis dėlto orientuojamės į publikos reakciją. Nes be publikos mes tučtuojau mirtume. Jeigu dvidešimtą minutę salė būtų tuščia, tai spektaklis tiesiog sustotų, natūraliai pradėtų retėti žodžiai... Būtų galima atlikti eksperimentą – kas įvyktų, jei paskelbtum spektaklį, o pakėlus uždangą – tuščia."