2022-ųjų vasarą rungtyniauti į Lietuvą grįžęs futbolininkas dar turėjo iki 2024 m. sezono pabaigos galiojantį kontraktą, tačiau dėl traumų nusprendė kabinti sportbačius ant vinies.

„Šiandien man sunki diena – nusprendžiau baigti karjerą. Visa savaitė buvo labai sudėtinga, emocionali, bet tas sprendimas jau artėjo. Norėjau karjerą baigti po šio sezono, bet keliai nebeklauso, skauda, skausmai didžiuliai. Malonumo nebejaučiu ir suprantu, kad komandai nebegaliu padėti taip, kaip norėčiau. Dvidešimt metų truko karjera, nuo 16 iki šios dienos. Nėra lengva, bet sprendimas priimtas ir džiaugiuosi tai padaręs, kadangi daugiau gyvenimo liko be futbolo. Džiaugiuosi, kad buvau šioje komandoje ir karjerą baigiau būtent čia“, – su komanda atsisveikindamas tarė puolėjas.

Ilgametis Lietuvos rinktinės narys Lietuvoje per savo karjerą vilkėjo Vilniaus „Polonijos“, Vilniaus „Žalgirio“, Kauno „Jėgerių“, FBK „Kauno“, „Šilutės“, Marijampolės „Sūduvos“ ir „Trakų“ marškinėlius.

Užsienyje jam teko rungtyniauti „Smorgon“ ir „Minsk“ (Baltarusija), Liepojos „Metalurgs“ (Latvija), Krajovos „Universitatea Craiova“ (Rumunija), Suvalkų „Wigry“ (Lenkija), Tel Avivo „Bnei Yehuda“ ir Tel Avivo „Hapoel“ (Izraelis) ekipose.

Prieš grįžtant į Lietuvą N.Valskiui taip pat teko parungtyniauti „Ratchaburi“ (Tailandas) bei „Chennai City“ ir „Jamshedpur“ (Indija) klubuose.

2022-aisiais „Kauno Žalgirio“ marškinėlius užsivilkęs N.Valskis per pusantrų metų klube sužaidė 31 susitikimą, pelnė 9 įvarčius ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus.

Lietuvos vyrų futbolo rinktinėje N.Valskis per savo karjerą sužaidė beveik 30 rungtynių, o Lietuvos čempionate savo sąskaitoje iš viso turi 66 pelnytus įvarčius.

Nors pajėgiausi šalies biatlonininkai jau pradėjo pirmąją treniruočių stovyklą ant sniego, 27-erių vilnietė šioje stovykloje nepasirodė – sportininkė baigė karjerą.

„Šis sprendimas jokiu būdu nėra impulsyvus ar neapgalvotas – karjeros pabaigai save ruošiau ilgą laiką. Baigti karjerą paskatino natūraliai susiklosčiusi situacija, kada vis dažniau pradėjau jausti, jog esu ne savo vietoje, prarandu džiaugsmą ir pasitenkinimą veikla. Jausmas buvo toks, kad vos prasidėjus treniruotei laukdavau kada ji pasibaigs. Suvokiau, kad kažką darau ne taip, kažkur save pamečiau ir praradau vidinį užsidegimą“, – sprendimo priežastį įvardijo G.Leščinskaitė.

Biatlonininkė sužibėjo dar pirmuosiuose oficialiuose startuose: 2013 metų Europos jaunimo olimpiniame festivalyje iškovojo sidabro medalį. Būdama vos 18-os G.Leščinskaitė debiutavo pasaulio taurės varžybose ir iš viso jose startavo 103 kartus. Sėkmingiausiomis varžybomis tapo 2022-ųjų planetos taurės etapas Anholce, kur 15 km asmeninėse lenktynėse lietuvė užėmė 19 vietą.

G.Leščinskaitė atstovavo Lietuvai septyniuose pasaulio biatlono čempionatuose (aukščiausia vieta 2015-iaisiais – 39-oji) bei Pekino olimpinėse žaidynėse (61 vieta asmeninėje rungtyje bei 63-ia – sprinte). Pagal statistiką lietuvė buvo viena taikliausių biatlonininkių visame pasaulyje.

„Stipriausią pėdsaką širdyje paliko keli ypatingi karjeros momentai, vienas jų – Europos čempionatas Lenkijoje, kada su estafetės komanda iškovojome ketvirtą vietą. Tai buvo ta akimirka, kada pajutau, jog ne tik kiekvienas atskirai esame stiprus, bet ir kaip komanda tarsi kumštis. Ir pats olimpinis sezonas buvo labai įdomus, jaudinantis ir praktiškai kiekvienas startas leido vis daugiau suprasti viso atlikto darbo prasmę. Vyšnia ant torto buvo Antholco individuali rungtis, kažkas neapsakomo. Negalėjau suvokti, kad man gali šitaip pasisekti ir galėsiu tokiomis nuotaikomis išvykti į olimpines žaidynes“, – prisiminė G.Leščinskaitė.

Biatlonininkės karjerą vilnietė pradėjo 2007-aisias, o pirmuoju jos treneriu buvo Aleksandras Semenenkovas. Lietuvos rinktinėje ją treniravo Sergejus Sakalouskis, Ruslanas Nikitinas bei Aurimas Bučelis.

„Esu nuoširdžiai dėkinga biatlono federacijai, treneriams ir visam aptarnaujančiam personalui, kurie veikė kaip vienas organizmas, siekdami užtikrinti aukščiausią treniravimosi kokybę ir sudaryti geriausias sąlygas siekiant aukštumų. Man buvo didelė garbė garsinti Lietuvos vardą Pekino olimpinėse žaidynėse bei kitose aukščiausio lygio biatlono varžybose“, – dėkojo G.Leščinskaitė.

Atsistoti ant slidžių šią žiemą buvusi biatlonininkė progos neturės: olimpietė naują gyvenimo etapą pasitiks Australijoje.

„Kitą savaitę išvykstu į Sidnėjų, ten studijuosiu, dirbsiu, pradėsiu naują gyvenimo etapą bei toliau eisiu pasaulio ir savęs pažinimo keliu“, – šyptelėjo G.Leščinskaitė.

38-erių sportininkė jau anksčiau paskelbė, jog baigia profesionalės karjerą.

Moterų sprinto varžybose S.Krupeckaitė pateko į pusfinalį, kuriame nusileido kanadietei Lauriene Genest. Šios rungties nugalėtoja užtikrintai tapo vokietė Emma Hinze.

Simona dalyvavo ir keirino rungtyje, bet trečiajame atrankos važiavime finišavo ketvirta ir į finalą nepateko.

Be S.Krupeckaitės Panevėžyje dar startavo Olivija Baleišytė ir Vasilijus Lendelis.

V.Lendelis sėkmingai įveikė keirino rungties atranką, nusileidęs tik vokiečiui Stefui Botticheriui. Finale lietuvis finišavo šeštas, o nugalėjo olimpinis čempionas olandas Harrie Lavreysenas.

Sprinto rungtyje V.Lendelis neįveikė atrankos, dramatiškai nusileidęs rusui Michailui Jakovlevui. H.Lavreysenas laimėjo ir šią rungtį.

Moterų skrečo rungtyje startavusi Olivija Baleišytė finišavo devinta, o nugalėjo britė Katie Archibald.

„Praradau malonumą, – Prancūzijos laikraščiui „La Provence“ teigė R. Navardauskas. – Aš taip pat išgyvenau trejus labai sunkius metus. Teko kovoti prieš save. Tad turiu pailsėti, pasinerti į ramesnį gyvenimą ir šiek tiek pamiršti dviračių sportą. Gal po kelerių metų to gailėsiuosi, bet dabar man jau gana. Aš tiesiog noriu paprastesnio gyvenimo“.

R. Navardauskas 2011-2018 metais atstovavo UCI aukščiausiojo diviziono komandoms. Iš Kvėdarnos (Šilalės raj.) kilęs dviratininkas 2013 metais laimėjo „Giro d’Italia“, 2014 metais – „Tour de France“ etapus, o 2015 metais iškovojo pasaulio čempionato bronzos medalį. Ramūnas 2012 metais po ketvirtojo ir penktojo etapų buvo „Giro d’Italia“ lyderis. Rožinių „Giro” lyderio marškinėlių iki tol nebuvo vilkėjęs nė vienas Lietuvos dviratininkas.

R. Navardauskas, kurio pirmasis treneris – Kęstutis Česaitis, atstovavo Lietuvai Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Geriausias 2015 metų Lietuvos sportininkas šalies dviračių plento čempionatuose iškovojo 17 medalių – 7 aukso bei po 5 sidabro ir bronzos.

„Kai buvau paauglys, negalvojau apie profesionalų sportą, bet galiausiai turėjau puikią karjerą, trukusią 10 metų. Pavyko iškovoti gražių pergalių. Tai buvo nuostabus nuotykis“, – sakė R. Navardauskas, kuris šiuo metu eina Lietuvos dviračių sporto federacijos viceprezidento pareigas.

Vos 24-erių sportininkė nusprendė kabinti batelius ant vinies praėjus metams po iškovotos svarbiausios karjeros pergalės. Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą turinti Ž. Vaiciukevičiūtė svarbiausio penkerių metų sporto renginio dalimi nebetaps.

„Vieni žmonės gyvena ir plaukia pasroviui, kiti planuojasi ir turi aiškų gyvenimo planą. Ir aš esu iš pastarųjų. Turėjau nusimačiusi planų po Tokijo žaidynių, tačiau COVID-19 krizė viską sujaukė, o mano planai dar laukti metus negali. Kitas aspektas tas, kad nėra šimtaprocentinės garantijos, jog ir kitais metai įvyks olimpinės žaidynės“, – aiškino Ž. Vaiciukevičiūtė.

Kovo mėnesį pabradiškei buvo nustatytas COVID-19 virusas, tada sportininkė įtarė, jog ji šiuo virusu užsikrėtė keliaudama iš treniruočių stovyklos Ispanijoje. Vis dėlto liga sprendimui baigti karjerą įtakos nedarė – tą mergina nutarė dar anksčiau.

„COVID-19 virusas įtakos mano sprendimui neturėjo. Tai buvo tik etapas mano gyvenime, kurį aš sėkmingai be didelių problemų išgyvenau. Šiuo metu jaučiuosi gerai, – teigė Ž. Vaiciukevičiūtė. – Sprendimas nėra skubotas, kaip ir minėjau, turiu aiškų planą, kuriame aiškiai buvo nubrėžtos datos ir sudėlioti tolimesni gyvenimo planai. Yra sakoma „žmogus planuoja, dangus juokiasi“, tačiau išlaikyti nuoseklumą ir siekti planų įgyvendinimo bei tikslų lieka mano prioritetas, todėl galiu tvirtai pasakyti, kad skubos šiame sprendime nėra jokios.“

Trumpa Ž. Vaiciukevičiūtės karjera – įspūdinga. 20 km distancijoje besispecializavusi lengvaatletė būdama vos 20-ies prasibrovė į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, o 2017-aisiais iškovojo bronzą Europos iki 23 metų čempionate. Didelį proveržį Viktoro Meškausko auklėtinė atliko 2018 metais: Europos čempionate Berlyne ji finišavo penkta, pasiekdama antrą rezultatą Lietuvos istorijoje apskritai – 1 val. 28 min. 7 sek.

Svarbiausia Ž. Vaiciukevičiūtės pergale tapo pernai Alytuje iškovota Europos sportinio ėjimo taurė – tada mūsiškė tapo pajėgiausia žemyno ėjike.

„Kas sunkiausia sportuojant? Sunkiausia buvo būti ilgai ir toli nuo artimųjų ir šeimos. Šventes praleisti ne su artimaisiais, o kažkur toli, kur net nebūna sniego. Be to, nors ir tapau Europos taurės nugalėtoja, nesijaučiau įvertinta. Tas įvertinimas buvo tik formalus, raštiškas“, – sakė Ž. Vaiciukevičiūtė, kuri už triumfą Europoje iš Vyriausybės negavo nė cento.

Nuo pirmųjų žingsnių sporte merginą lydėjo treneris Viktoras Meškauskas.

„Norėčiau padėkoti treneriui už darbą, be jo galbūt nebūčiau pasiekusi tokių sporto aukštumų, kuriuos pasiekiau. Kartu mes pakeitėme Lietuvos sportinio ėjimo istoriją. Per daug metų buvo ir šilto, ir šalto, kartais to šalto buvo daugiau, o sunkumai esantys mintyse yra sunkesni nei bet koks fizinis darbas. Tačiau apie kitą trenerį minčių niekada neturėjau, nes mano trenerio metodika tiko, o tą įrodė kiekvienais metais pasiekti rezultatai“, – treneriui padėkojo Ž. Vaiciukevičiūtė.

LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis: gaila, kad prarandame tokio lygio sportininkę

Ž. Vaiciukevičiūtei pranešus apie karjeros pabaigą, Lietuvos lengvosios atletikos federacija (LLAF) sportininkei suteikė laiko apsvarstyti ir neskubėti priimti sprendimo. Galop, ėjikei nuomonės nepakeitus, LLAF informavo Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.

LLAF prezidento Eimanto Skrabulio komentaras: „Federacijos vadovybė nemaloniai nustebo išgirdusi tokią žinią. Negalėjome patikėti, kad tokia jauna sportininkė, turinti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes, būdama geriausia Europos ėjike, kurią visa sportinio ėjimo bendruomenė laikė labai talentinga, pareiškė, kad baigia savo karjerą. Mes nepatikėjome, nenorėjome tikėti – per daugelį metų mums tai pirmas toks atvejis.

Kalbėjome su sportininke, nedarėme jokio spaudimo, gerbdami jos privatų gyvenimą. Kiekvienas žmogus savo sprendimuose yra absoliučiai laisvas, sportininkas taip pat gali priimti sprendimus, ką daryti gyvenime – ar kovoti sporto arenose, ar užsiimti kitomis veiklomis. Norėjome įtikinti, kad neskubėtų priimti sprendimo, kad galbūt pavargo besiruošdama olimpinėms žaidynėms ir jų nukėlimas buvo tam tikra demotyvacija, bet tas praeis. Visada sunku yra dirbti, tačiau labai smagu iškovoti asmeninius pasiekimus, aukštas vietas, galbūt net pergales.

Ji labai daug reiškė visai sporto bendruomenei, federacijai, treneriui, draugams. Prašėme pagalvoti, bet praėjus tam tikram laikui jos sprendimas nepasikeitė, ji pareiškė, kad yra pavargusi nuo sporto ir renkasi kitą kelią gyvenime. Neturime teisės per prievartą įtikinėti, priimame jos apsisprendimą, bet gailime, kad prarandame tokio lygio sportininkę. Galbūt jai nebuvo duota tapti aukščiausio lygio ėjimo žvaigžde, talentais yra gimstama, o čempionais yra tampama. Esu įsitikinęs, kad ta sporto laimės paukštė, kurią ji galėjo pasiekti, gali nuskristi negrįžtamai. Šiandien tai yra faktas, o ką sportininkė darys ateityje, yra jos asmeninis sprendimas.

Linkime sėkmės gyvenime, dėkojame už tas viltis, pergales, kurias padovanojo Lietuvos lengvajai atletikai, už tikėjimą, kad galima padaryti daugiau. Su išėjimu iš sporto gyvenimas nesibaigia, baigiasi tam tikras etapas. Sėkmės jai jame, o mes galvosime apie naujų sportininkų paruošimą.“

28-erių metų lietuvis tokį sprendimą priėmė treniruočių stovykloje Štutgarte (Vokietija), kur patyrė traumą.

Traumų sportininkas buvo kamuojamas jau eilę metų.

2012 metais jis dalyvavo Londono olimpinėse žaidynėse ir pratimų ant arklio kvalifikacijoje užėmė 17-ąją vietą.

Ilgametis Prancūzijos rinktinės žaidėjas praėjusiame sezone rungtyniavo „Charlotte Bobcats“ ekipoje, o didžiąją karjeros dalį praleido „San Antonio Spurs“ klube, su kuriuo keturis kartus tapo NBA čempionu.

„Šį sprendimą lėmė keli dalykai. Supratau, kad nebegalėsiu būti tokiu Tony Parkeriu, kuris kovotų dėl titulų. Nebenoriu daugiau žaisti krepšinio. Krepšinį palieku su daug emocijų. Čia patyriau nuostabią kelionę. Net giliausiuose sapnuose negalėjau pagalvoti apie tokias akimirkas, kurias išgyvenau NBA ir Prancūzijos rinktinėje. Ačiū už viską“, - sakė T. Parkeris.

2007 metais T. Parkeris buvo išrinktas geriausiu NBA finalo krepšininku. Jis taip pat šešis kartus dalyvavo NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse.

2014 m. Sočio žiemos olimpiadoje aukščiausią vietą tarp visų Lietuvos olimpiečių užėmusi sportininkė paskelbė apie karjeros pabaigą. Tiesa, Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos (LGČA) vadovai tiki, kad šią netektį kompensuos Elektrėnuose ugdomi šios sporto šakos talentai.

Tikėtas sprendimas

Neseniai 24-ąjį gimtadienį atšventusi A.Sereikaitė į greitojo čiuožimo takelį įžengė dar 2004 m. ir per savo karjerą iškovojo daug svarių pergalių jaunimo ir suaugusiųjų varžybose. 2012 m. jaunimo pasaulio čempionate ji užėmė antrą vietą, 2013 ir 2015 m. žiemos universiadose pelnė bronzos medalius, o 2015 m. bronzos medalį iškovojo ir Europos greitojo čiuožimo trumpuoju taku čempionate. 2014 m. A.Sereikaitė dalyvavo Sočio olimpinėse žaidynėse ir 1500 metrų rungtyje užėmė 16 vietą (iš 36 dalyvių). Tai buvo geriausias Lietuvos sportininkų rezultatas tose žaidynėse. Talentinga sportininkė turėjo realias galimybes startuoti ir 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse, tačiau praėjusių metų pabaigoje Seule vykusiose Pasaulio taurės varžybose patyrė sunkią traumą ir buvo priversta praleisti likusią sezono dalį.

Nors dar prieš metus A.Sereikaitė Lietuvos žiniasklaidai sakė, kad planuoja kovoti dėl vietos 2022 m. Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse, prieš pat naujo sezono pradžią ji laišku informavo LGČA vadovus apie sprendimą baigti sportininkės karjerą. Buvusi atletės trenerė, asociacijos generalinė sekretorė Virginija Ogulevičienė "Vilniaus dienai" sakė, kad šis A.Sereikaitės žingsnis jai nebuvo netikėtas.

Blogas pasirinkimas

"Agnė ilgą laiką buvo bene ryškiausia mūsų sporto šakos atstovė Lietuvoje. Ji pirmoji ir kol kas vienintelė iš visų greitojo čiuožimo trumpuoju taku sportininkų startavo žiemos olimpinėse žaidynėse, pirmoji iškovojo medalį žiemos sporto šakų Europos čempionate, pasiekė ne vieną pergalę Europos taurės varžybose. Ji tikrai daug padarė garsindama Lietuvą ir šią sporto šaką visame pasaulyje. Tačiau pastaruosius kelerius metus jos sportiniai pasiekimai nebuvo tokie, kokių mes visi tikėjomės ir laukėme. Po labai sėkmingo 2014–2015 m. sezono ją pradėjo kamuoti traumos, sveikatos problemos, dėl kurių praleido visą 2015–2016 m. sezoną. O mūsų sporto šakoje norint susigrąžinti prarastą sportinę formą reikia daug ir sunkiai dirbti. Atvirai kalbant, mes ne kartą siūlėme Agnei keisti treniruočių vietą. Nuo 2016 m. ji treniravosi Latvijoje, bet, mūsų manymu, tai nebuvo pats geriausias sprendimas. Apie tai galima spręsti ne tik iš Agnės, bet ir iš kitų sportininkų rezultatų, nes iš visos tos grupės tik vienas sportininkas pateko į 2018 m. žiemos olimpines žaidynes. Siūlėme Agnei vykti į Lenkiją, tačiau ji kategoriškai atsisakė. O po paskutinio starto pasaulio taurės varžybose mes apskritai nesulaukėme jokių žinių nei apie jos traumos pobūdį, nei apie gydymą, sezono planus, pasiruošimą. Tačiau kai Agnė galiausiai parašė, kad baigia karjerą, tikrai nenustebome, nes kažko panašaus ir tikėjomės", – samprotavo V.Ogulevičienė.

Apie sportininkės ir asociacijos nesutarimus buvo kalbama ne vienerius metus. Pati A.Sereikaitė Lietuvos žiniasklaidai užsiminė, kad nuolatiniai konfliktai su LGČA vadovais privertė greičiau apsispręsti dėl sportininkės karjeros pabaigos. Buvusių nesutarimų nepaneigė ir V.Ogulevičienė.

"Žiniasklaidoje dažniausiai esame vaizduojami kaip didžiausi blogiukai, nuolat kankinę Agnę. Tačiau tai ne visai taip. Asociacijai skiriamas finansavimas priklauso nuo sportininkų pasiekimų, rezultatų tarptautinėje arenoje. Natūralu, kad buvome suinteresuoti tuo, jog Agnė demonstruotų gerą sportinę formą, siektų aukščiausių rezultatų. Nes ji iš tiesų buvo labai talentinga sportininkė, pasižymėjusi milžinišku potencialu. Deja, dabar jau galima pasakyti, kad to potencialo iki galo ji nerealizavo. Kodėl? Mes manome, kad tai lėmė ir jos sprendimai dėl trenerių, treniruočių ir pan. Iš tiesų, ji pati sprendė, kur jai treniruotis – iš pradžių pasuko į Čekiją, paskui – į Vokietiją, o galiausiai – į Latviją. Būtent šis jos sprendimas, mūsų manymu, buvo didžiausia klaida. Mes ieškojome būdų perkalbėti ją, bet ji nėjo į jokius kompromisus. Kita vertus, kaip mes galėjome pritarti jos pasirinkimui, jei rezultatai varžybose buvo prastesni nei prieš kelerius metus? Juk būtent asociacija yra atsakinga už sportininkus, jų pasirengimą ir startus varžybose, būtent mums tenka aiškintis aukščiausiems sporto vadovams, o ne sportininkams. Į Agnę buvo investuotos didelės lėšos, bet galiausiai matome, kad jos nedavė norimo efekto. Dėl to labai apmaudu, nes tai visų pirma finansiškai atsilieps būtent asociacijai", – konstatavo LGČA generalinė sekretorė.

Pamaina auga

Pasak V.Ogulevičienės, vertinant artimiausią perspektyvą, A.Sereikaitė buvo realiausia pretendentė į olimpinį kelialapį: "Dabartinės greitojo čiuožimo tendencijos rodo, jog pajėgiausios sportininkės aukštus rezultatus demonstruoja sulaukusios ir 30 metų. Tad Agnė dar tikrai nebuvo išnaudojusi visų savo galimybių. Visgi, kalbant apie olimpines viltis, reikėtų pažymėti, kad ji nėra vienintelė potenciali greitojo čiuožimo sporto šakos atstovė žiemos olimpiadoje. Praėjusių metų pradžioje Salvijus Ramanauskas tapo pirmuoju lietuviu, laimėjusiu aukso medalį Europos žiemos olimpiniame festivalyje. Jam dar tik 18 metų, tad realiai jis tik pradeda savo žygį į suaugusiųjų varžybas. Tai labai talentingas sportininkas, pasižymintis puikiais fiziniais duomenimis, galima sakyti – sukurtas greitajam čiuožimui. Jei jis nuosekliai ir sunkiai treniruosis, po kelerių metų galime turėti dar vieną realų pretendentą į žiemos olimpines žaidynes. Juo labiau kad atranka į artimiausias žiemos olimpines žaidynes vyks 2021 m. rudenį, tad iki to laiko dar galima labai daug nuveikti."

Naujų šios sporto šakos žvaigždučių gali atsirasti daugiau. Pagrindo optimizmui suteikia nuo 2015 m. Elektrėnuose veikianti talentingiausių greitojo čiuožimo sportininkų grupė.

"Vilniuje labai sunku išsitekti visiems žiemos sporto šakų atstovams. "Akropolio" ledo arena – ne greitajam čiuožimui, o "Pramogų" arenos nuomos įkainiai lenkia mūsų finansines galimybes. Tačiau Elektrėnuose mes turime idealias sąlygas – tinkamų dydžių aikštė, renovuota, jauki ir šilta arena. Galime treniruotis ryte ir vakare, o tarp treniruočių vaikai lanko pamokas Elektrėnų mokykloje. Vaikams sudarytos visos sąlygos derinti sportą ir mokslą. Šią sporto grupę lanko vaikai nuo 12 metų, čia sportuoja ir S.Ramanauskas. Su vaikais darbuojasi patyręs treneris ukrainietis Aleksandras Myklukha. Manau, kad tai yra geriausias ir perspektyviausias modelis, jo naudą rodo ir nuolat gerėjantys asmeniniai sportininkų rezultatai", – teigė LGČA generalinė sekretorė.

Vilniaus valdžiai nereikia

Pasak V.Ogulevičienės, kol kas Elektrėnai yra vienintelė visus greitojo čiuožimo sportininkų poreikius atitinkanti ledo arena Lietuvoje. Tiesa, netolimoje ateityje planuojama analogišką sporto grupę įsteigti Klaipėdoje ir Kaune. O vilniečiams ir toliau teks kiekvieną rytą pradėti kelione į Elektrėnus.

"Vilniuje turime projektą "Čiuožimas – mūsų laisvalaikis", kuriame dalyvauja darželinukai ir jų auklėtojai. Tai yra masiniam čiuožimui skirtas projektas, bet būtent tokiomis sąlygomis galima greičiausiai atrasti perspektyviausius čiuožimo talentus. Deja, Vilniuje siekti profesionalios karjeros ir rimtai sportuoti nėra galimybių. Ir, sprendžiant iš miesto vadovų požiūrio į žiemos sporto šakas, dar ilgai nebus", – teigė V.Ogulevičienė.

Rezultatyviausias visų laikų Lietuvos rinktinės futbolininkas Tomas Danilevičius nusprendė baigti karjerą. Apie tai 36 metų puolėjas pranešė savo paskyroje socialiniame tinke “facebook”.

Praėjusį sezoną T. Danilevičius rungtyniavo Slovėnijoje, Nova Goricos “ND Gorica” klube. Per vasarą futbolininkui nepavyko surasti naujo klubo.

1998-2012 metais Lietuvos rinktinėje T. Danilevičius sužaidė 71 rungtynes ir pelnė 19 įvarčių. 2006 ir 2007 metais jis išrinktas geriausiu šalies futbolininku.

Baigęs karjerą T. Danilevičius iš futbolo nutarė pasukti į verslą.